RU, UA, BY. Rytų slavų istorija, religija ir kultūra

[Romas]

Ambasadoriaus Vaitiekūno interviu apie rusų, gudų ir ukrainiečių mentalitetą

LRT 2024.11.04
Rusai – nelaiminga tauta, jie nusiteikę griauti tuos, kurie yra sėkmingi

Nepriklausomybės akto signataras P. Vaitiekūnas dirbo įvairiose diplomatijos srityse: buvo Lietuvos ambasadorius Latvijoje, Baltarusijoje, iš arti jautė Ukrainos gyvenimo pulsą, o už Lietuvos užsienio politiką buvo atsakingas 2006–2008 metais, kai dirbo užsienio reikalų ministru. (...)

Dabar daug diskusijų yra, kad Baltarusija yra grėsmė Lietuvai, kai kurie žmonės kalba apie litvinizmo pavojų. Kaip jūs tai matote?
– Nėra čia jokio litvinizmo, tai yra išpūstas reikalas kelių isteriškų asmenybių. Nei lietuviai, nei baltarusiai jokiu litvinizmu netiki. 50 metų Lietuvos okupacijos ar 70 metų Baltarusijos, pavadinkime, okupacijos, – nors jie nesutiktų gal su tuo, – atrodo nedidelis skirtumas. Milžiniškas skirtumas. 20 metų nepriklausomybės, kurią turėjo Lietuva, ir sukūrė tas prielaidas, kad mes vienareikšmiškai galėjome atsakyti į patį svarbiausią klausimą 1990-aisiais – kas mes esame? Ko mes norime? Iš kur mes ateiname ir kur einame? Nei baltarusiai, nei ukrainiečiai negalėjo į šitą klausimą atsakyti, nei kas jie yra, nei kas su jais atsitiko, nei iš kur jie eina ir kur jie eina, ko jie nori po 20–30 metų. Nieko, nulis visiškas. Mums buvo aišku, kad mes esame europiečiai ir mes grįžtame į Europą.

– Ukrainiečiai, atrodo, dabar atsakinėja į tą klausimą. O kaip Baltarusija?
– Dabar jau taip. Baltarusiai, ne, manau, kad ne. Jeigu ir jų lyderė, kuri gyvena Lietuvoje, Cichanouskaja tik po metų išdrįso pasakyti, kad baltarusiai tai europiečiai... O sakė „ne, mes negalime to sakyti, nes baltarusiai mūsų nesupras ir nepalaikys“. Vis tik, tas ūsuotas tarakonas Baltarusijos lyderis įtikino baltarusius atsakydamas į klausimą, kas tie baltarusiai yra. Jis labai vaizdžiai pasakė: baltarusiai yra tie patys rusai, tik su kokybės ženklu. Ir jie iš tikro tampa ir tapo. Aš manau, kad Baltarusija tampa Rusijos provincija ir neturi šansų.

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvo...e-yra-sekmingi

[Sklansky]

Šita gera vieta:

[Sula]

Apskiritai geras intervju. Ypač neramina ir jaudina tos mintys dėl jaunimo, vaikų. Kad jiems teks patirti karo naštą.

Mes patys to tiesiogiai nepraėjome, bet tėvai gavo sočiai. O ir sovietinis gyvenimas ne šiltnaminis buvo daugumai.

Kad Orda brausis į Europą, tai kaip dieną aišku, tai tiesiog jų prigimtis. Milijonai nomadų su kalašais ant bėėmpė ir "buchankių" su tikslu bele nudvėsti už carą ir deržavą ne savo žemėj.

[digital]

Ukrainiečių žurnalistas Eristavis – apie rusų knygas šiukšliadėžėje ir kolonializmą

„Nesu naivus, netikiu ir nemanau, kad būtų veiksminga tiesiog priversti žmones išmesti rusų knygas į šiukšliadėžę, nors tai būtų idealu“, – sako ukrainiečių žurnalistas, rašytojas Maksymas Eristavis, kurio knyga „Rusijos kolonializmo ABC. Iliustruotas gidas“ (vertė Vytas Dekšnys, išleido „LAPAS“) apie Rusijos manipuliaciją, propagandą ir kolonializmą visai neseniai pasirodė ir lietuvių kalba.

Kolonializmas liaujasi tada, kai tie kolonizuoti žmonės pradeda vadovautis savo pačių istorija: kas jie yra, iš kur jie kilę, ko nori, kokias vertybes turi, kodėl nusipelno orumo ir laisvės. Grįžimas atgal prie savo gimtosios, autentiškos istorijos yra esmė.

Buvau auginamas kaip rusiškai kalbantis vaikas ukrainiečių šeimoje, tai labai keistas ir absoliučiai pribloškiantis dalykas. Grįžimas prie savo gimtosios istorijos man įvyko daugeliu atžvilgių, sužinojus daugiau apie savo šaknis ir kalbant savo kalba.

Manau, kad sugrįžimas prie savo istorijos Ukrainoje ir ne tik vyksta kasdien. Žmonės Sakartvele ar Kazachstane pradeda kelti tuos pačius klausimus, grįžti prie savo istorijų, kurias Rusija šimtmečius bandė ištrinti ar pertvarkyti.

Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl likęs pasaulis buvo ir galbūt tam tikra prasme vis dar yra aklas, yra beprotiškai didelės lėšos, kurias Rusija skyrė savo įvaizdžiui užsienyje formuoti, finansuodama didžiules viešųjų ryšių kampanijas ir bandydama pateikti save kaip kažką kitokio dėl labai paprastų priežasčių, kad išvengtų atsakomybės.

Nesu naivus, netikiu ir nemanau, kad būtų veiksminga tiesiog priversti žmones išmesti rusų knygas į šiukšliadėžę, nors tai būtų idealu. Bet prieš tai noriu, kad jie suprastų, kodėl tos knygos nusipelnė būti šiukšliadėžėje. Jei skaitysi kritiškai, protingas žmogus įžvelgs tą patį ir pamatys pranašumo kalbą, ksenofobiją, imperialistinio požiūrio sklaidą šiuose kūriniuose, pradedant Tolstojumi, Dostojevskiu, baigiant rusų baletais.

Vienas pavyzdys. Esu kilęs iš regiono Ukrainoje, kurį neseniai okupavo Rusija. Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos rusų kariuomenė padarė mano krašte, buvo vietinių bibliotekų ir archyvų apiplėšimas ir knygų ukrainiečių kalba sudeginimas. Tada jie sunkvežimiais atvežė daugybę knygų rusų kalba, pripildė ištuštėjusias bibliotekas Puškino, Dostojevskio, o archyvus – imperinių žinių.

Iš šio paprasto pavyzdžio galima matyti, kad net per vieną kartą žmonės, gyvenantys šiose žemėse, praranda galimybę naudotis vietinėmis žiniomis, intelektine galia. Kita karta nepažinos savo rašytojų, nemokės kalbos. O tada antrai ar trečiai kartai bus sakoma, kad knygos visada buvo rusiškos. Ir galiausiai ne tik vietiniai negalės įvardyti savo rašytojų ar kultūros veikėjų, bet ir užsienyje gyvenantys žmonės sunkiai įvardys bent kelis.

Knygoje pabrėžiu tai, kaip dalį Rusijos kolonizacijos instrukcijų. Jie siekia, kad vietinė kultūra būtų ištrinta, neliktų jokių jos pėdsakų arba kad ji būtų sumenkinta, išjuokta ir taptų karikatūra.

[manometras]

Gal čia, kaip papildoma Eristavio knygos minčių “iliustracija”, tiks Dominyko Kubiliaus pokalbis su Algiu Ramanausku apie Ukrainos vaikų grobimą ir apgyvendinimą perauklėjimo stovyklose (lageriuose).

[Tomas]

Tam tikruose sluoksniuose gana gerai žinomas konservatyvus maskvėniškojo imperializmo infliuenceris Jegor Holmogorov nesenai fesibuke skyrė dėmesio ir Lietuvai:
https://www.facebook.com/share/p/1YM...ibextid=wwXIfr

Pridedu Google vertimą į LT kalbą:

Sovietinė istoriografija sukūrė mitą, kad XIII amžiuje įsiveržė du baisūs priešai – vokiečių riterių šunys iš Vakarų ir totorių-mongolų iš Rytų.
Šio požiūrio modifikacija buvo euraziečių požiūris – Rusiją siaubingai įsiveržė iš Vakarų, o totoriai-mongolai pasirodė esąs sąjungininkai, saugoję mus nuo Vakarų nelaisvės.
Tuo pačiu metu Lietuvai nebuvo vietos nei vienoje, nei kitoje schemoje. Tuo tarpu kiekviename vadovėlyje, kiekviename atlase buvo Lietuvos „Tvano“, užliejančio rusų žemes, žemėlapis, o būtent toje vietoje, kur vėliau atsidurs Ukraina ir Baltarusija, vienaip ar kitaip susvetimėjusios nuo rusiškumo ir stačiatikybės.
Buvo akivaizdu, kad savo įtaka ilgalaikei rusų pasaulio erozijai būtent lietuvių užkariavimas buvo gerokai pranašesnis už vokiečius, trypiančius jiems sandariai uždarytus vartus, ir už Ordą. , kurie buvo išvaryti ir jų erdvė galiausiai buvo užgrobta.
Tačiau į Lietuvą žiūrėti kaip į priešą nedera. Pseudoslavofilinėje dvasioje lietuviuose, kaip ir lenkuose, reikėjo įžvelgti „mūsiškius“, „brolius“. Tai ypač aiškiai atsispindėjo paminkle Rusijos tūkstantmečiui, kur pavyko į rusų didvyrius įterpti Gediminą, Olgerdą, Keistutą ir net Vitovtą.
O Žalgirio mūšis, vadovaujantis lenkų istoriniu mitu, buvo vertinamas kaip teigiamas įvykis, prie kurio visaip stengtasi pririšti rusus.
Kitaip tariant, Rusijos istoriografija atsidūrė lenkų istoriografijos nelaisvėje.
O XX amžiuje prie to buvo pridėta sovietinių užrašų. „Mūsų šalies tautos“ atstūmė vokiečių agresiją. Lietuvos TSR yra „mūsų krašto tauta“, o tai reiškia, kad mūsų broliai lietuviai yra didvyriai ir mūsų bendražygiai, skirtingai nei kryžiuočiai.
Tiesą sakant, Lietuva jau nuo XII amžiaus pabaigos, dar prieš Kryžiuočių ordino atsiradimą Prūsijos žemėse, pradėjo virsti pavojinga pasienio bendruomene su plėšikaujančia ekonomika. Lietuvių antskrydžiai į Rusiją sekė vienas po kito. Bet jie nebūtų įgavę katastrofos pobūdžio, jei ne Ordos pralaimėjimas Rusui, po kurio Lietuva ėmė virsti tikru grifu.
Vokiečių grėsmė buvo užfiksuota Pskovo linijoje Šv. Aleksandras Nevskis prie Peipuso ežero. Po to sistemingo vokiečių įsiskverbimo į Rusiją pavojus buvo lygus nuliui.
Lietuvių grėsmė augo visą XIII-XIV amžių ir pamažu tapo neįveikiama. Ypač pavojingą tai padarė tai, kad užkariautojai buvo beveik mūsų pačių – jie noriai priėmė stačiatikybę ir susituokė su Rusijos bajorija. Buvo nuostabių žmonių, tokių kaip Šv. Dovmontas iš Pskovo, arba Andrejus ir Dmitrijus Olgerdovičiai. Tačiau iš esmės Lietuva kaip plėšrūnas prisiglaudė prie Rusijos ir tvirtai apsisprendė panaudoti ją kaip savo turtą vietai Vakarų sistemoje įsigyti. To siekė Mindaugas, Gedeminas, Olgerdas ir pagaliau Jogaila tai sugebėjo. Vitovtas bandė pranokti Jogailos rezultatus kurdamas nepriklausomą nuo Lenkijos Lietuvos imperiją, bet, laimei, Dievas neteisė.
Tačiau jau Krėvo unijos laikais įvykusios katastrofos su Rusija pakako, kad Lietuva būtų pripažinta veiksmingiausiu ir naikinančiu rusų priešu per visą mūsų ilgą istoriją. Lietuvių invazijos rezultatų mes tikriausiai niekada negalėsime ištaisyti tik iš dalies.
Nėra jokios priežasties šlovinti Kryžiuočių ordiną. Tai buvo Vakarų banditų užkariaujanti organizacija. Bet pasirodė, kad jo pasirodymas Lietuvos pasienyje rusams pasirodė kaip sėkmė. Teutonai išnaudojo didžiąją dalį neišeikvotų lietuvių jėgų, kurios priešingu atveju visomis jėgomis būtų užgriuvusios Rusiją, ir nei Maskva, nei ypač Novgorodas nebūtų galėję jai pasipriešinti. Lietuva buvo pagrindinis istorinis viduramžių Rusijos priešas.
Ir šį priešą ir toliau aukština liberalioji istoriografija – „Kita Rusija“, „alternatyvus Rusijos žemių telkimo centras“. O posovietinė istoriografija jam ir toliau kužda: „Ak, kova su kryžiuočiais!“, „Ak, Žalgiri!“...
Žalgirio mūšį daugiausia laimėjo Smolensko šauliai. Kaip Jogaila ir Vitovtas už tai padėkojo rusams? Gorodelos suvažiavimo sprendimais: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių sujungimas su Lenkija, kartu su karalystės nuolaidžiavimu lietuviams herbus ir kitas žinomas laisves, perleistas Lietuvos (išskyrus rusų) bajorų“.
Rožinis ūžesys apie Lietuvą kilo mūsų istoriografijoje, kai ji buvo įtraukta į Rusijos imperiją (nors joje kartu su Lenkija atliko daug nešvarių darbų; prisiminkime visus Čartoryskius). Tą akimirką atrodė, kad lietuvių padaryti bjaurybės jau praeityje, tačiau tamsioji kryžiuočių jėga buvo pagrindinis priešas.
Teutonai buvo priešai, negalima paneigti (nors Baltijos bajorija specialiai pasirodė esanti labiausiai verta net kare su Vokietija; būtent Rennenkampfas nugalėjo kaizerį). Tačiau Lietuvos į Rusijos istoriją įneštų nuodų potencialas pasirodė gerokai neįvertintas. Ne su vokišku, o su lietuvišku paveldu šiandien Ukrainoje turime kovoti krauju ir purvu.
Ir kai mes ir toliau banguojame pasenusiomis šališkomis schemomis, nepakeisdami jų bent jau naujomis šališkomis schemomis, tai yra didelė problema.

[Arunasx]

Visokių kliedesių galima prisižiūrėti sočiai, bet kai rašo originale https://readovka.news/news/216576 tai su minimaliu sveiku protu tai nesisieja visai. Lietuvoje atrado estų etnorasistus.

Ну а «оккупированная Россией» советская Литва свой шанс захватить Калининград упустила в 1954 году. Тогда Хрущев, наряду с подарком Крыма Украине, готов был отдать Калининград Литовской СССР, но глава республики Снечкус отказался, увидев подвох в том, что вместе с Калининградской областью в состав вошли бы полмиллиона этнически русских. Многонациональной Литвы эстонские этнорасисты, конечно, не хотели, а потому от хрущевского подарка отказались.

[Sula]

Eilinis Imperinių kliedesių rinkinys, kurių dabar itin pagausėjo Maskolijoje. XIII-XIV a. jokios "Rusijos" nebuvo, juolab šiuolaikiniu supratimu.
"Žalgirio mūšį daugiausia laimėjo Smolensko šauliai" - eilinis imperinis štampas. Kita vertus Smolenskas ir nebuvo Maskolija, atvirkščiai, ne kartą neužilgo iki Žalgirio smolenskiečiai padėjo LDK žygiuose prieš Maskvą.
Be to, tuomet dauguma tų rytų slavų kunigaikštysčių linksmai kovojo tarpusavyje ir be lietuvių, ir, priedo, buvo Ordos protektoratais.
Jeigu Maskolija nebūtų sunaikinusi Naugardo valstybės, tai ji, ko gero, būtų tapusi dar vienu stambiu rytų slavų/fino-samių atskiru dariniu kaip dabartinė Ukraina.

[mantasm]

Ir tie Smolensko pulkai sėkmingai galėjo būti etniškai ne slavai (= rusai imperovcų supratimu), o ne pirmos kartos lietuvių/baltų įgulos.

[Stadionas]

Eilinis Imperinių kliedesių rinkinys, kurių dabar itin pagausėjo Maskolijoje. XIII-XIV a. jokios "Rusijos" nebuvo, juolab šiuolaikiniu supratimu.
"Žalgirio mūšį daugiausia laimėjo Smolensko šauliai" - eilinis imperinis štampas. Kita vertus Smolenskas ir nebuvo Maskolija, atvirkščiai, ne kartą neužilgo iki Žalgirio smolenskiečiai padėjo LDK žygiuose prieš Maskvą.
Be to, tuomet dauguma tų rytų slavų kunigaikštysčių linksmai kovojo tarpusavyje ir be lietuvių, ir, priedo, buvo Ordos protektoratais.
Jeigu Maskolija nebūtų sunaikinusi Naugardo valstybės, tai ji, ko gero, būtų tapusi dar vienu stambiu rytų slavų/fino-samių atskiru dariniu kaip dabartinė Ukraina.

kažkurioje laidoje Baranauskas yra sakęs, kad keletą metų iki Žalgirio (1404), Smolenske buvo maištas ir kad te Smolensko pulkai yra tiesiog Lietuvos kariai buvę ten tvarkai palaikyti.

[mantasm]

kažkurioje laidoje Baranauskas yra sakęs, kad keletą metų iki Žalgirio (1404), Smolenske buvo maištas ir kad te Smolensko pulkai yra tiesiog Lietuvos kariai buvę ten tvarkai palaikyti.

Ir tas, ir ankstyvais LDK kartais siųsdavo karius su visom šeimom gyventi kaip įgulas su paveldima tarnyba.

[Tomas]

Eilinis Imperinių kliedesių rinkinys, kurių dabar itin pagausėjo Maskolijoje.

Įdomu tai, kad dar prieš keletą metų lietuviai. kaip ir visi pribaltai, tebuvo šprotai ir chūtorščikai, o dabar pasirodo daugiametis priešas Nr. 1 su kurio palikimu kovojama

[Stadionas]

Įdomu tai, kad dar prieš keletą metų lietuviai. kaip ir visi pribaltai, tebuvo šprotai ir chūtorščikai, o dabar pasirodo daugiametis priešas Nr. 1 su kurio palikimu dabar kovojama

emsė kad Maskva yra Lietuvos palikimas, jei ne LDK, tikėtina kaimas koks būtų iš kurio visi važiuotu į Kijevą gyvent

[mantasm]

Įdomu tai, kad dar prieš keletą metų lietuviai. kaip ir visi pribaltai, tebuvo šprotai ir chūtorščikai, o dabar pasirodo daugiametis priešas Nr. 1 su kurio palikimu kovojama

Ne prieš keletą metų, bet ir dabar. Šprotai, su kurių palikimu nepaliaujamai kovojama šimtus metų.

[Tomizmas]

Gal geriau tegul pakelia klausimą - kodėl Rusia buvo tokia susiskaldžiusi, kad tapo lengvu grobiu tiek lietuviams, tiek mongolams. Vieningos, stiprios didelės valstybės niekas nebūtų lengvai išdraskę. Nereikėjo pliektis vieniams su kitais, tai būtų ir atsilaikę. Taip, laikai buvo gana negražūs - jeigu atsirasdavo galios vakuumas, jį labai greitai ir gana brutaliai, be didelių kalbų ir susitarimų, užpildydavo kaimynai. Nemandagu taip elgtis, bet pasaulis buvo toks. Nereikėjo to galios vakuumo sukurti, jeigu jau taip rūpi didžioji Rusia. O dabar šaukštai po pietų, istorija buvo tokia kokia buvo, etnogenezė irgi tokia kokia buvo - susiformavo 3 tautos, kad ir kaip kažkam tai nepatiktų ir labai norėtųsi tik vienos.

Ir jūs tik pasižiūrėkit, kas kalba apie užgrobimus - patys tie, kurie buvo kitokie ir tikrai niekad nieko panašaus nedarė. Jeigu jau taip verkšlenama dėl "išdraskytos Rusios", tai gal reikia nepamiršti kad Sibiras, Pavolgis ir Juodosios jūros - Kaspijos stepių zona niekad nebuvo jokia Rusia. Būkime nuoseklūs. Ar vienoj vietoj negerai, o kitoj jau gerai?

Kažkodėl autorius, minėdamas kad "perėmėme Aukso Ordos buvusią erdvę", problemos tame nemato, čia gerai. O juk Aukso Ordos palikuonys - totoriai, baškirai ir kiti kipčiakų tiurkai, nieko bendro su rusais neturėjo nei etniškai, nei kultūriškai, ir jų apgyventa teritorija drastiškai sumažėjo dėl rytinių slavų migracijos į stepes. Dvigubi standartai kaip visad. Mus kr*šo - blogai, mes kr*šom - gerai.

[Sula]

Gal geriau tegul pakelia klausimą - kodėl Rusia buvo tokia susiskaldžiusi, kad tapo lengvu grobiu tiek lietuviams, tiek mongolams. Vieningos, stiprios didelės valstybės niekas nebūtų lengvai išdraskę. Nereikėjo pliektis vieniams su kitais, tai būtų ir atsilaikę.

Jie ir nebuvo kažkokia "viena tauta".
Pvz.: Muromo kunigaikštystėje daugumą gyventojų sudarė fino-ugrai ir tik kunigaikščio dvare buvo rusėnai atkeliavę iš Riazanės.
Ivano IV laikais, o ir anksčiau MDK dvaras kalbėjo totoriškai.
Naugardo valstybėje apskritai kalba skyrėsi nuo Maskvos ir Kyjivo, netgi buvo išskiriama kaip šiaurės slavų kalba, iš kurių dalis dar visai neseniai išnykusi pomorų.
Visa tai imperinė istoriografija linkusi nutylėti.

[digital]

Kaip Czesławas Miłoszas perspėjo mus dėl Rusijos kėslų ir šios šalies literatūros?

Siekiant suprasti, kas vyksta dabar, labai padeda ir įžvalgos iš ankstesnių laikų. Tam labai padeda ir Czesławo Miłoszo perspėjimai apie Rusiją, kurie sudėti į du leidykloje „Odilė” išleistus jo tekstų rinkinius „Rusija. Transokeaniniai regėjimai“.

Penktadienį Vilniaus knygų mugėje vyko šių knygų pristatymas. Šie tekstai parašyti 1936–2004 metais ir surinkti iš eseistinių knygų, periodinių leidinių, pokalbių ir laiškų. Rinkiniuose surinktuose tekstuose Nobelio premijos laureatas dalinasi savo įžvalgomis apie Rusijos imperializmą, tai, kaip tai yra užkoduota jos kultūroje, sąmonėje.

Ypatingai daug dėmesio autorius skiria Fiodorui Dostojevskiui, kurio literatūrą jis dėstė ir persikėlęs gyventi į JAV ir, kaip pats sakė, norėjo per šio rašytojo kūrybą parodyti Rusijos istoriją. Vertindamas jį kaip talentingą rašytoją, gerą psichologą, jis visgi pabrėžė, kad vertindami jo kūrybą visuomet turėtume suvokti ir F.Dostojevskio mesianizmą, neapykantą Vakarams, įsivaizdavimą, kad nuo Rusijos likimo priklauso pasaulio likimas. Antisemitizmas ir šovinizmas – tai įžvalgiam skaitytojui turėtų būti akivaizdu, ir rašytoją Czesławas Miłoszas apibūdina kaip neabejotiną pranašą, bet ir pavojingą mokytoją.

„Rusų imperialistas pas F.Dostojevskį gali rasti medžiagos patiems beprotiškiausiems sumanymams“, – rašo autorius. Jis taip pat pateikia ir savo atsakymą tiems, kurie sako, kad būtina atskirti autoriaus asmenybę nuo jo kūrinių – Czesławo Miłoszo nuomone, ideologo neįmanoma atskirti nuo rašytojo, nes nebūtų vieno be kito.

Pokalbyje dalyvavusi doc. dr. Inga Vidugirytė-Pakerienė sakė, kad F.Dostojevskis visuomet turėjo didįjį tikslą – Rusiją, jis kūrė šovinistines idėjas, negalėjo užsiimti tik menu, ir tokia yra visa rusų literatūra: „Galiausiai ji įvažiuoja į šiuos bėgius, kad reikia didžiuotis ir garbinti savo valstybę, nepriklausomai, kaip ji su jais elgiasi“.

Apie šiuose dviejose knygose sudėtus tekstus ji sakė, kad čia surinkta visa, „ką jis yra pasakęs apie Rusiją, ir gera, ir bloga, ir kritiška, ir prisipažindamas, kad tas žavesys rusų kultūros jį vienaip ar kitaip yra paveikęs“.

Skiriama visiems Dostojevskio gerbėjams. Panašu, kad jam turėtų atitekti daug laurų už "reikia didžiuotis ir garbinti savo valstybę, nepriklausomai, kaip ji su jais elgiasi".

[Sapiensys]

Eilinis Imperinių kliedesių rinkinys, kurių dabar itin pagausėjo Maskolijoje.

tamstelės anti-kliedesiai nemažiau prieštarauja istorinei tiesai už "maskolines"

XIII-XIV a. jokios "Rusijos" nebuvo, juolab šiuolaikiniu supratimu.

šiuolaikiniu supratimu rusų kalboje "Rusia", kaip teisingai nurodo lietuvių istoriografijos tėvas E. Gudavičius, turi mažiausiai dvi reikšmes: istorinės viduramžių valstybės ir poetinės šiuolaikinės Rusijos sampratas. Čia kas liečia šiuolaikinį supratimą. Kas liečia XIII a. viduryje įvykusį senovės Rusios totorių užkariavimą ar lietuvių ekspanciją - jis senovės rusų tautos, kokybiškai aukštesnio etninio darinio - vystymosi nesutrikdė. Ne šiaip sau toliau egzistavo Rusia, bet net Riurikaičiams praradus dalį savo teritorijų, LDK ar tarkim Vengrijos sudėtyje toliau egzistavo rusų tautos dalys, tik po lietuviška ar vengriška valdžia.

Kita vertus Smolenskas ir nebuvo Maskolija, atvirkščiai, ne kartą neužilgo iki Žalgirio smolenskiečiai padėjo LDK žygiuose prieš Maskvą.

tai vis tik mes čia kalbame apie "Maskoliją" ar apie Rusią ir jos "neegzistavimą" XIII ar XIV a.? Pvz. Fridrichas Didysis ėjo karu prieš Saksoniją, bombordavo Drezdeną ir sugriovė Vetinų sostinę - ar tai reiškia, kad XVIII a. neegzistavo anei vokiečių tauta, anei Germanija?

ir, priedo, buvo Ordos protektoratais..

ir kas iš to? Grįžkim prie E. Gudavičiaus: "totorių užkariavimas rusų valstybingumą tik pajungė, bet nesunaikino. Jį išreiškianti Riurikaičių dinastinė struktūra ir rusų bažnytinė organizacija gyvavo toliau kaip gyvavusios." Apie atskirą "rusinų" etnoso formavimąsi galima kalbėti tik nuo XV a., o senovės rusų tautos suskilimą - geriausiu atveju nuo XVI a.

Jeigu Maskolija nebūtų sunaikinusi Naugardo valstybės, tai ji, ko gero, būtų tapusi dar vienu stambiu rytų slavų/fino-samių atskiru dariniu kaip dabartinė Ukraina.

o jei nebūtų Garibaldžio - būtų šimtas italijų; o jei Bona Sforza nebūtų tokia įgudusi nuodytoja - galbūt pravažiavus Lazdijus mes dabar atsidurtume Mazovijos Respublikoje...galbūt...

P.S. dar kartą pacituokime prof. E. Gudavičių": "Kadangi Maskvos Didžiojoje Kunigaikštijoje valstybingumas išsaugojo rusų tautą, ją taip ir toliau reikėtų vadinti". Todėl prof. E. Gudavičius eina dar toliau sakydamas, jog "Rusios" ir "Rusijos" skirtis mūsų kalboje iš vis yra perteklinė.

[Sapiensys]

Ir tas, ir ankstyvais LDK kartais siųsdavo karius su visom šeimom gyventi kaip įgulas su paveldima tarnyba.

pvz. Palenkėje, netoli Suražo, šalia tėvoninės Vytauto pilies papilio iki šiol išlikę kaimai su tokiais pavadinimais kaip pvz. "Ciekūny"; visi sutinka kad tai nuo lietuviško "Tekūnai"; regis Ruigio XVIIIa. žodyne tekūnas reiškia šimtininkas. Slaviškuose LDK pasienio papiliuose gyveno lietuvių kariai-kolonistai kartų kartomis...

[Bartas1]

regis Ruigio XVIIIa. žodyne tekūnas reiškia šimtininkas

"Tekūnas", - asociacija su tekinas, bėgti, kitaip tariant kurjeris. Kaip ir panašus žodis "žagūn" žygūnas, žygeivis