LV-RU, EE-RU. Latvių - rusų ir estų - rusų santykiai

[Romas]

Vaizdai po paminklinio T-34 pašalinimo Narvoje, Estijoje.
Russian quasi-religious cult of WWII victory has never looked more occult. The Russians of Narva, where the local Estonian authorities recently removed a T-34 tank, made a new T-34 out of candles.
https://twitter.com/TadeuszGiczan/st...68198254821377

Narvos rusai pasidarė tanką iš žvakučių

https://twitter.com/TadeuszGiczan/st...68198254821377

[Sula]

Niekada nenusprendė, kad užteks. Tiesiog nebeturėjo galimybių.

Būtent. Tik kad buvo ir galimybių, tik gal jau labiau hibridinės, o ne stalinietiškai stačiokiškos.
Tais pačiais 1952 m. vyko karas Korėjoje.
Po to sekė Vietnamas, Kuba, Arabų-Izraelio karai, Angola, Mozambikas, Etiopija, Jemenas, Nikaragva, vyšnia ant "torto" - Afganistanas...

[mantasm]

Niekada nenusprendė, kad užteks. Tiesiog nebeturėjo galimybių.

Klausimas 1950ais kaip būtų pasibaigęs bandymas. Vakarų europoj irgi nesaldu buvo. Ir žiūrint į rinkimus Italijoje ar Prancūzijoje nemažai laukiančių išvaduotojų.

[Aukštaitis]

Ne pralaimėjimas, o viena iš tarpinių pergalių. 1952 turėjo būti sekantis judesys, o bet tačiau gilioji partija nusprendė, kad užteks.

Tai dar buvo planas Septynios dienos iki Reino upės.

[digital]

Ne pralaimėjimas, o viena iš tarpinių pergalių. 1952 turėjo būti sekantis judesys, o bet tačiau gilioji partija nusprendė, kad užteks.

Niekada nenusprendė, kad užteks. Tiesiog nebeturėjo galimybių.

[Tomizmas]

Čia yra viso šito sudievinimo šaknys.

Ir dabartinio revanšizmo šaknys irgi. Kaip gali buvę tokie krūti, dabar būti tokie nekrūti? Atiduokit!

Britai turėjo ne ką prastesnę imperiją, bet po jos griūties taip nesišakojo.

[mantasm]

Anot Suvorovo, tai kaip tik tai buvo pralaimėjimas, nes Stalinas norėjo viso pasaulio.

Ne pralaimėjimas, o viena iš tarpinių pergalių. 1952 turėjo būti sekantis judesys, o bet tačiau gilioji partija nusprendė, kad užteks.

[digital]

Anot Suvorovo, tai kaip tik tai buvo pralaimėjimas, nes Stalinas norėjo viso pasaulio.

[suoliuojantis]

Tas 2 pasaulinio karo sakralizavimas tarp kai kurių rusų yra kažkoks perlenktas. Tame kare kovojo daug valstybių ir tautų, daug kas prisidėjo prie pergalės prieš fašizmą, daug tautų stipriai nukraujavo. Bet kažkodėl niekur kitur iš to nedaroma tokio kulto. Na taip, prisimenamos aukos, pagerbiami kovojusieji, yra minėjimai. Bet kad taip fanatiškai "dedy vojevali", nežinau ar kur nors kitur taip yra. Kas nors daugiau vadina šį karą "didžiuoju tėvynės karu"?

Jis aišku perlenktas, bet 1945 metai buvo Rusijos istorijos aukščiausias imperinis taškas. Būtent dėl to, o ne dėl aukų rusai taip sakralizuoja tai. Nieko nepadarysi, glosto ruso sąmonę. Juk 1945 metais rusai gavo progą savo kariuomenę dešimtmečiams laikyti 50 km nuo Hamburgo, gauti visos rytinės Europos dalies kontrolę, ir net tų metų pasėkoje kokius 10-15 metų kontroliuoti ir Kiniją (kaip ne kaip bet faktiškai nuo 1949 iki kokių 1960-1962 vyriausybė Pekine buvo kontroliuojama iš Maskvos), nekalbant apie kitas įtakon patekusias teritorijas. Niekada iki to , ir beveik garantuotai niekada po to Rusija neturėjo ir neturės tokios įtakos pasaulyje kokią maždaug 15 metų įgyjo 1945 metais. Čia yra viso šito sudievinimo šaknys.

[Tomizmas]

Bet kiek tenka skaityti panašius pasisakymus, visur lenda tos pačios frazės:

"limitrofai, špotai, karlikovyje nedagosudarstva, maži bet nagli, ciucikai" ir panašiai. Panašu kad daliai rusų tos valstybės, kurios turi kelis milijonus gyventojų, yra ne valstybės, o kažkokie dariniai, kurie net neturi teisės būti valstybėmis, kažkokie nesusipratimai žemėlapyje. Tipo kaip kažkokios smulkios egzotiškos gentys su keistomis kalbomis, į kurių gyvenimo būdą gal ir įdomu pasižiūrėti iš aukšto, ir dar nustebti kad jie dar ten turi kažkokią nuomonę.

Kažkada 2000-ųjų pradžioje kai putka dar sutarė su NATO, jis siūlė bendradarbiavimą apeinant tas kažkokias smulkias Vidurio Europos valstybėles, kurios jo žodžiais tariant, "nieko nereiškia". Nuostabus požiūris.

[Tomas]

Kažkiek žinomas Rusijoje publicistas Dmitrijus Olšanskis savo telegram kanale atvirai grąsina estams ir latviams naujais trėmimais Vorkuton ir Norilskan:

Дикое поведение прибалтийских лимитрофов, с их утробной и нелепой ненавистью к России, висит на одной-единственной ниточке: политической стабильности в Америке. (...)
Но если в Америке что-то случится - Прибалтике не поможет никто. Придется платить за все.
И тогда эти милые люди вдруг вспомнят, что в России есть города, куда их неудержимо влечет. Эстонцы поймут, что очень хотят поехать в Норильск, а латыши страсть как захотят навестить Воркуту. Или наоборот, латыши окажутся фанатами Норильска, а эстонцы поклонниками Воркуты.
Дедушка Столыпин подаст им транспорт, а мы помашем платочком на перроне.
Вагончик тронется, а русское Балтийское море останется.

[PoDV]

Pastebėjimas gana įdomus. Komunizmas bandė išguiti religiją, bet pakeitė ja kita, dirbtine pseudoreligija, su savais ritualais, "šventaisiais" ir kankiniais (karo sakralizavimas, veteranų garbinimas, Lenino mauzoliejus, pergalės diena, spalio šventės ir t. t.)

Bet abraominis krikščionybės kultūrinis pagrindas niekur nedingo - ir komunizmo idėja, ir netgi ateizmas (kaip bebūtų ironiška) buvo skleidžiami su labai krikščioniškai - islamišku (abraominiu) mesianizmu. Tarkim komunistiniai Kinija ir Vietnamas, kurių kultūros pastatytos ne ant abraominės religijos pamatų, tokio mesianizmo neturi. Pas juos daugiau ekonominiai paskaičiavimai.

Po 1990 metų tarp rusų religija stipriai atgimė, dėl ko gavosi įdomi situacija, kad nereligingoje Estijoje tarp tikinčiųjų yra daugiau pravoslavų, nei protestantų. Iš viso tarp nemažos dalies rusų gavosi įdomus postkomunistinis miksas su ateistinės TSRS nostalgija ir atgimusia krikščionybe.

Daugmaž kai daugiau galvoji, tai vos ne savaime aišku pasidaro.

Ypač jei Kremliaus bokštus pamatai.

Uždraudi religiją, bet religijos žmonėms reikia. Pakeiti į savo tikėjimą. Kryžius pakeičia į raudonąją žvaigždę.

[Tomizmas]

Kartais galvoju, kad WWII garbinimas ir Stalinizmas yra savotiška Krikščionybės atšaka arba tiesiog religija pati iš savęs.

Kartais mūsų krepšinį pavadina religiją, bet iš karto aišku, kad tai daugiau juokais.
Su stalinizmu ir WWII garbinimu juokai menki.

Pastebėjimas gana įdomus. Komunizmas bandė išguiti religiją, bet pakeitė ja kita, dirbtine pseudoreligija, su savais ritualais, "šventaisiais" ir kankiniais (karo sakralizavimas, veteranų garbinimas, Lenino mauzoliejus, pergalės diena, spalio šventės ir t. t.)

Bet abraominis krikščionybės kultūrinis pagrindas niekur nedingo - ir komunizmo idėja, ir netgi ateizmas (kaip bebūtų ironiška) buvo skleidžiami su labai krikščioniškai - islamišku (abraominiu) mesianizmu. Tarkim komunistiniai Kinija ir Vietnamas, kurių kultūros pastatytos ne ant abraominės religijos pamatų, tokio mesianizmo neturi. Pas juos daugiau ekonominiai paskaičiavimai.

Po 1990 metų tarp rusų religija stipriai atgimė, dėl ko gavosi įdomi situacija, kad nereligingoje Estijoje tarp tikinčiųjų yra daugiau pravoslavų, nei protestantų. Iš viso tarp nemažos dalies rusų gavosi įdomus postkomunistinis miksas su ateistinės TSRS nostalgija ir atgimusia krikščionybe.

[PoDV]

Tas 2 pasaulinio karo sakralizavimas tarp kai kurių rusų yra kažkoks perlenktas. Tame kare kovojo daug valstybių ir tautų, daug kas prisidėjo prie pergalės prieš fašizmą, daug tautų stipriai nukraujavo. Bet kažkodėl niekur kitur iš to nedaroma tokio kulto. Na taip, prisimenamos aukos, pagerbiami kovojusieji, yra minėjimai. Bet kad taip fanatiškai "dedy vojevali", nežinau ar kur nors kitur taip yra.

Kartais galvoju, kad WWII garbinimas ir Stalinizmas yra savotiška Krikščionybės atšaka arba tiesiog religija pati iš savęs.

Kartais mūsų krepšinį pavadina religiją, bet iš karto aišku, kad tai daugiau juokais.
Su stalinizmu ir WWII garbinimu juokai menki.

---
Beje Estijoje ar tik ne pirmą kartą taikė komendanto valandą?

[Tomizmas]

Tas 2 pasaulinio karo sakralizavimas tarp kai kurių rusų yra kažkoks perlenktas. Tame kare kovojo daug valstybių ir tautų, daug kas prisidėjo prie pergalės prieš fašizmą, daug tautų stipriai nukraujavo. Bet kažkodėl niekur kitur iš to nedaroma tokio kulto. Na taip, prisimenamos aukos, pagerbiami kovojusieji, yra minėjimai. Bet kad taip fanatiškai "dedy vojevali", nežinau ar kur nors kitur taip yra. Kas nors daugiau vadina šį karą "didžiuoju tėvynės karu"?

[Elis]

Keista, kad dar toks išvis ten stovėjo. Po bronzinio paminklo skandalo bijojo užpykdyti vietinius?

[Romas]

Šiandien Narvoje nukeltas tankas. Jis bus išvežtas į Viimsi (šalia Talino) esantį Estijos karo muziejų
https://en.mapy.cz/turisticka?x=24.8...=11971680&ds=1

В связи с переносом Нарвского танка задержаны девять человек
Ryšium su Narvos tanko paminklu sulaikyti 9 asmenys

https://rus.delfi.ee/statja/12005210...evyat-chelovek

Valitsus teisaldas Narva tank-monumendi
Vyriausybė nurkėlė Narvos tanką-paminklą

https://www.err.ee/1608685876/valits...tank-monumendi

Narva tank arrives at Estonian War Museum
Narvos tankas atvežtas į Estijos karo muziejų

https://news.err.ee/1608686764/narva...ian-war-museum

[Eikantas X]

Įdomu, ką apie tai mano Putinas ir jo draugeliai oligarchai? Carą vieną kartą liaudis jau nuvertė ir išbuožino visus turtinguosius.

Nieko jie nemano, viskas kontroliuojama, manau, per daug naivu sureaguoti į tokius rodiklius tiesiogiai, kaip kažką reiškiančius.
Šitas postmodernus režimas geba derinti tokias iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas priešybes kaip komunistinio totalitaristinio diktatoriaus kultas ir klestinti oligarchija.

Siurrealus šiuolaikinės Rusijos autoritarizmas

http://doxa.lt/siurrealus-siuolaikin...utoritarizmas/

Tikrovės režisieriai

Pagrindiniai politinio spektaklio režisieriai Rusijoje – televizijos prodiuseriai ir politikos technologai. Televizijos įtaka šalies socialiniam-politiniam gyvenimui yra milžiniška. Pasak Pomerancevo, Rusijos gyvenimą „Ostankino“ vadovai pavertė realybės šou. Kiekvieną savaitę susitikę jie sutaria, ką rodyti, ką akcentuoti, nutylėti, ką su kuo sukiršinti, kokią naują sąmokslo teoriją paskleisti. Viename iš uždarų pokalbių Pomerancevas išgirdo įtakingą asmenį samprotaujant: „Mes visi suprantame, kad ten nebus jokios realios politikos. Bet turime žiūrovams sukurti įspūdį, kad kažkas vyksta. Jų dėmesį reikia prikaustyti pramogomis. Su kuo žaisime šįkart? Gal verta užsipulti oligarchus? Politika turi atrodyti… kaip filmas!“

Tikroji politika nevyksta, nes politinį spektaklį režisuoja viešųjų ryšių specialistai, kuriems skirtis tarp faktų ir realybės, tiesos ir melo neegzistuoja. „Viskas yra piaras“, „viskas yra spektaklis“, – tiksliausiai Maskvos kasdienybės pulsą perteikiančios frazės, nuolat kartojamos „Ostankino“ koridoriuose ir sostinės kavinėse. Iš dalies priverstinis, iš dalies sąmoningas asmenybės susiskaidymas ir pasiryžimas nuolat „performatyviai“ transformuotis yra vienintelis būdas suktis šiame netikrų blizgučių pasaulyje. Vakaruose būtų neįsivaizduojama, kad televizijos vadovai homoseksualai inicijuotų masinę isteriją apie supuvusią „Gėjropą“ ir tyrą rusų dūšią nuodijantį LGBT virusą, tačiau Rusijoje tai nieko nestebina. Čia įprasta dieną tarnauti režimui, o po darbo klausytis opozicinės radijo stoties; oficialiai palaikyti agresyvų nacionalizmą, tačiau pinigus laikyti užsienyje ir vaikus siųsti mokytis į Vakarų universitetus. Šios prieštaros keistai sugyvena šiandienos rusų socialinėje vaizduotėje. Anot Pomerancevo, toks dvilypumas prisitaikėliams psichologiškai patogus: visada galima pasakyti, kad tai ne aš, o mano viešasis vaidmuo paėmė kyšį, mano sisteminis aš nusilenkė prezidentui, nors vidinis aš neva toliau išlieka moraliniu požiūriu tyras ir nuoseklus.

Pomerancevas atkreipia dėmesį ir į šalies istorinę raidą. Dabartiniai valdžios institucijų ir TV kanalų prodiuseriai per trumpą laiką „sukramtė“ net kelias politines santvarkas, kurių principais jie nė kiek netikėjo – vėlyvąjį sovietinį komunizmą, „laukinį” kapitalizmą, demokratijos ir modernizacijos daigus, šiuo metu vėl klestintį nacionalizmą ir šovinizmą. Dauguma jau pabuvo komunistais, liberalais, demokratais, nacionalistais, religiniais ortodoksais, tačiau visa tai – tik fasadas. Po juo slypi banalus pranašumo ir galios troškimas. Pokyčių tempai ir dar Brežnevo laikais įsišaknijęs cinizmas ir konformizmas sukūrė visuotinę jauseną, kad niekas nėra tikra, kuo nors nuoširdžiai tikėti beprasmiška, tačiau sykiu viskas įmanoma: įmanoma pakliūti į Forbes dešimtuką, nužudyti biznio konkurentą, permiegoti su šimtais supermodelių, publikai įpiršti bet kokį pramaną, atvirai į akis meluoti Vakarų „partneriams“ ir t. t.

[Milwaukee]

reiskia ne daugiau nei:

[Lettered]

Kad kazkas nuvers putino baltuosius rumus, tai greiciau as patikesiu pasakom apie Ali Baba ir 40 plesiku Siai dienai tuom net nekvepia. Nera nei vieno signalo. 0,00.

https://www.bbc.com/news/world-europe-47517263