L. Donskis „(ne)Mylimas miestas“

[sanomiz]

bet ta padėtis būtų dar geresnė, jeigu ne kai kurių noras visiškai užmiršti praeitį, nors ta praeitis padėjo galingus pamatus dabarčiai...

Per daug žmogus yra linkęs sureikšminti savo laikmetį. Kaip ir klimatas, taip ir visi kiti dalykai keičiasi ir keisis, kam čia dramatizuoti. Kaunas kolkas yra mano manymu miestas, siūlantis geriausias sąlygas Lietuvoje gyvenimui ir nežinia kaip bus po 50 metų.

[Andrew]

/\ aš kalbu apie tuos "kauniečius", kurie išvažiavę š**a ant savo buvusio miesto. tai žema.

Manau, kad tai del nepilnavertiskumo kylancios problemos. si***mas visad yra blogai.
Konstruktyvi kritika visad yra labai gerai.

[daktaras]

/\ aš kalbu apie tuos "kauniečius", kurie išvažiavę š**a ant savo buvusio miesto. tai žema.

[Andrew]

donskis yra be galo protingas ir išsilavinęs žmogus, jis šitų dalykų iš oro nepaėmė, visą tai suprantat, ir manau, kad tai puikiai įrodo, kad tikrai ne kauno valdžia yra kalčiausia, o visi parsidavėliai, ir aukščiosios valdžios sluoksniai, kuriems nežinau kodėl norisi užmiršti nemirštančią lietuvišką, kaune suformuotą dvasią... apmaudu ir skaudu, kai esi paliekamas ir dar apspjaudomas iš visų pusių, nors tikrai nesi to vertas. bet aš žinau, kad kaunas atsigaus, ir tada tie visi super "kritikai", vilniaus dievintojai (apie straipsnyje minimus parsidavėlius kalbu) ant kelių sugrįš. o jeigu ne, tikrai išgyvensim ir be jų. laiku šitas straipnis atsirado, turėtų tikrai paskatint žmones eiti balsuoti, nebūtų nuošaly

nezinau, ar mes daug pasieksime niekindami vieni kitus. Jeigu zmogus gyveno kaune, bet paskui persikele gyventi kitur, tai nereiskia, kad jis parsidavelis.Galbut nemate perspektyvu, galbut miestas "ne prie sirdies", cia man atrodo kiekvieno asmeninis pasirinkimas.Galbut vietoje edimo ir moralizavimo galima daug padaryti, kad miestas taptu patrauklesnis ne tik ten gimusiems (kad jie neisvaziuotu), bet ir kitu didziuju miestu gyventojams.Tokie pasakymai, kaip "Vilniaus dievintojai ant keliu sugris" yra ne tik kad izeidziantys, bet rodo kazkur giliai nuslepta pasamonine nuoskauda, prasiverziancia nepagristu pykciu tiems, kurie isvyko i kita miesta.Taip, as dievinu Vilniu, yra uz ka dievinti. Tikiuosi, kad dievinsiu ir Kauna..bet labai svarbu zmones...
Ir dar ... siais laikais jau daznas nera vieno miesto gyventojas,totalinio seslumo laikas pasibaige

[daktaras]

Mano nuomnone, per daug dramatizuojama padėtis Kauno. Vienas pagrindinių šalies miestų, visada buvęs tarp pirmaujančių ir vargu ar kada kas kaip nors pasikeis.

bet ta padėtis būtų dar geresnė, jeigu ne kai kurių noras visiškai užmiršti praeitį, nors ta praeitis padėjo galingus pamatus dabarčiai...

[sanomiz]

Mano nuomnone, per daug dramatizuojama padėtis Kauno. Vienas pagrindinių šalies miestų, visada buvęs tarp pirmaujančių ir vargu ar kada kas kaip nors pasikeis.

[daktaras]

L.Donskis. Nemylimas miestas

Leonidas Donskis, „Klaipėda“
2007 vasario mėn. 12 d. 10:37

Rusų politikos analitikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis savo naujojoje knygoje „Nemylima šalis“ rašo, kad Vladimiras Leninas Rusijos nemylėjo už tai, kad ji ne Vokietija ir kad dėl to joje sunku sukurti socializmą, o Vladimiras Putinas nemyli Rusijos už tai, kad ji jau nebėra imperija.
Pasak A.Piontkovskio, jie nemylėjo Rusijos, Michailo Lermontovo žodžiais tariant, ta keista meile, kuria mylima savąjį meilės objektą puikiai suvokiant visas jo netobulybes. Jie Rusijos nemylėjo ir nemyli už tai, kad ji nėra tai, kuo jų vizijoje ji turėjo būti, kuo jie norėtų ją paversti - arba už tai, kad ji jau nebėra tai, kas buvo taip jiems brangu.
Ši įžvalga gali padėti suprasti, už ką Lietuvoje taip nemylimas Kaunas. Gimtąjį miestą paliekantys kauniečiai Kauną lygina su visą pasaulio gėrį ir grožį jų sąmonėje reprezentuojančiu Vilniumi - suprantama, siekiant išryškinti kontrastą tarp šių miestų Kauno nenaudai.
Didžiausi Kauno skeptikai dažniausiai esti patys kauniečiai, pasirinkę Vilnių. Arba jie turi pateisinti Vilniaus pasirinkimą kokia nors dramatiška priežastimi, arba jie nemyli Kauno tiesiog už tai, kad jis nėra Vilnius. Jie nemyli Kauno už tai, kad šiandien jis nebėra galios ir prestižo centras.
Organizuota užmarštis
Žinoma, Kaune yra jį tyliai mylinčių miestiečių. Vis dėlto žvelgiant į elegantišką, bet negyvą senamiestį aplanko mintis, kad šiandien tai apleistas ir nemylimas miestas.
Tą patį pagalvoji mėgindamas suprasti, kaip šitas išdidus ir jautria istorine atmintimi bei stipria tapatybe visada išsiskyręs miestas leido išnykti „Konrado kavinei“ (sovietmečiu tapusiai „Tulpe“) ir nežinia kuo virsti „Metropoliui“.
Jei panašūs dalykai vyktų suvažiavėlių miestuose - Vilniuje ir Klaipėdoje - stebėtis netektų. Tokie miestai visada linkę sureikšminti jiems palankią dabartį, išryškinusią naujuosius miestiečius kaip kone vienintelę autentišką to miesto ir šalies tikrovę.
Ištisą moderniosios Lietuvos epochą bei lietuvišką buržuaziją suformavęs Kaunas visada buvo išdidžiai paniręs savo netolimoje praeityje. Tad kas jam atsitiko?
Milano Kunderos „Juoko ir užmaršties knyga“ padeda atsakyti į šį klausimą. Praha buvo priversta tiek kartų kaitalioti savo gatvių pavadinimus, kad miestas paniro į režimo politiškai organizuotą užmarštį. Jis pradėjo gyventi tik dabartimi - ir ne bet kokia, o linksma ir žaisminga dabartimi.
Ne veltui Gustavą Husaką M.Kundera vadina užmaršties prezidentu, o savo aprašomą estradinės muzikos dainininką Karelą Klosą - muzikos idiotu. Užmarščiai reikalingi muzikos idiotai, o pastariesiems - užmarštis ir ją organizuojantys politikai.
Čekoslovakijos ir Lietuvos analogijos - stulbinančios. Po 1968-ųjų Prahos pavasario - aksominės revoliucijos ir Aleksandro Dubčeko tikėjimo socializmu žmogaus veidu - sekė sovietų represijos ir užmaršties organizavimas, iš šalies išsiunčiant ir be darbo paliekant apie pusę milijono Čekoslovakijos inteligentijos. Praha buvo metodiškai žudoma.
Ar ne tas pats ištiko Kauną? Po 1972-ųjų Kauno pavasario režimas ir užmaršties politikai iš atminties uoliai trynė, kas čia buvo gražiausia - kovota prieš Joną Jurašą, disidentus, meno pogrindį, modernią poezijos ir teatro kalbą, ilgus plaukus ir roko muziką.
Vietoje neužmirštamųjų „Kertukų“ ir kitų puikių lietuviško roko grupių režimas netruko priveisti muzikos idiotų, kuriems neegzistavo nei istorija, nei atmintis, nei tapatybė - jie tarnavo amžinajam „dabar“. O juk būtent šito režimui ir reikėjo.
Deja, nūdienos Lietuvoje viskas išliko - klesti ir užmaršties politikai, ir muzikos idiotai. Abi šios jėgos - užmaršties politikai, amžinojo „dabar“ riteriai, iki šiol valdantys Lietuvą, ir kičas - tapo senojo Kauno duobkasiais.
Užmaršties politikai niekada neužmirš ir neatleis Kauno dešinumo - jo priešiškumo režimui, gebėjimo žaibiškai atpažinti vakar dienos herojus, šiandien tapusius provakarietiškais ir Lietuvai visą gyvenimą dirbusiais patriotais, ir šitą gebėjimą įrodyti atitinkamu balsavimu per rinkimus.
Naujosios sostinės mitas
Vis dėlto nemeilė Kaunui anaiptol nėra vien traumų ir organizuotos užmaršties fenomenas. Kaunas buvo žudomas po karo - uždarant Vytauto Didžiojo universitetą, išsklaidant jo intelektines pajėgas, pasisavinant jo bibliotekų fondus, o galiausiai buvusį šalies humanistikos centrą paverčiant techninės inteligentijos ir medikų miestu.
Tačiau kad ir kokios būtų Kauno deformacijos ir netektys, niekam nepavyko sulaužyti jo stuburo ir pažeminti tą išdidų, nors ir daug praradusį miestą.
Bet šiandien mes stebime naują masyvią ataką prieš Kauną - žinoma, tai visiškai kitoks reiškinys, bet jo nepastebėti tiesiog nebeįmanoma.
Nuo pokario iki 1990 metų Vilnius nebuvo Lietuvos sostinė - jis buvo viso labo tik Tarybų Lietuvos administracinis centras. Kaunas buvo išlaikęs savo nepriklausomos Lietuvos sostinės atmintį - neretai komiškomis ir kone operetinėmis formomis, bet vis dėlto tai buvo gyva politinė atmintis.
Vilniui ir visai Lietuvai tai buvo didžiai naudingi sentimentai - Kauno patriotinis potencialas ir atsispyrimas prieš sovietinį jo atminties prijaukinimą veikė visos šalies labui. Būtent todėl Kauno „Žalgiris“ buvo kur kas daugiau nei Kauno krepšinio komanda, lygiai kaip Kauno teatro aktoriai ir režisieriai buvo bendranacionalinės figūros, o ne Vilniaus teatrų konkurentai.
Situacija radikaliai pradėjo keistis po 1990-ųjų. Įvyko tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo įvykti - pagaliau tapęs tikra nepriklausomos Lietuvos sostine, Vilnius pradėjo kurti savo naująjį mitą. Tačiau vis dažniau atrodo, kad naujoji sostinė žūtbūt turi būti kuriama nuvainikuojant ir žeminant Kauną. Lietuva energingai užsiėmė dabarties mitologizacija.
Štai iš kur pastaruoju metu taip sustiprėjęs smetoninės Lietuvos nuvertinimas. Beje, jis visiškai nepagrįstas - kad ir kiek Lietuvoje po 1926 metų buvo nutolta nuo demokratijos, be smetoninės Lietuvos dabartinė Lietuva niekada nebūtų patekusi į moderniojo pasaulio politinį žemėlapį ir atmintį.
O ir dabartinės Lietuvos inteligentijos arba nacionalinės švietimo ir mokslo politikos palyginimas su ano meto pasiekimais baigtųsi anaiptol ne nūdienos Lietuvos naudai.

„Klaipėda“

donskis yra be galo protingas ir išsilavinęs žmogus, jis šitų dalykų iš oro nepaėmė, visą tai suprantat, ir manau, kad tai puikiai įrodo, kad tikrai ne kauno valdžia yra kalčiausia, o visi parsidavėliai, ir aukščiosios valdžios sluoksniai, kuriems nežinau kodėl norisi užmiršti nemirštančią lietuvišką, kaune suformuotą dvasią... apmaudu ir skaudu, kai esi paliekamas ir dar apspjaudomas iš visų pusių, nors tikrai nesi to vertas. bet aš žinau, kad kaunas atsigaus, ir tada tie visi super "kritikai", vilniaus dievintojai (apie straipsnyje minimus parsidavėlius kalbu) ant kelių sugrįš. o jeigu ne, tikrai išgyvensim ir be jų. laiku šitas straipnis atsirado, turėtų tikrai paskatint žmones eiti balsuoti, nebūtų nuošaly

[Eimantas]

Čia ne į temą, nežinojau kur dėti, bet manau įdomu:

Nemylimas miestas

LEONIDAS DONSKIS

„Klaipėdos“ apžvalgininkas

Rusų politikos analitikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis savo naujojoje knygoje „Nemylima šalis“ rašo, kad Vladimiras Leninas Rusijos nemylėjo už tai, kad ji ne Vokietija ir kad dėl to joje sunku sukurti socializmą, o Vladimiras Putinas nemyli Rusijos už tai, kad ji jau nebėra imperija.

Pasak A.Piontkovskio, jie nemylėjo Rusijos, Michailo Lermontovo žodžiais tariant, ta keista meile, kuria mylima savąjį meilės objektą puikiai suvokiant visas jo netobulybes. Jie Rusijos nemylėjo ir nemyli už tai, kad ji nėra tai, kuo jų vizijoje ji turėjo būti, kuo jie norėtų ją paversti - arba už tai, kad ji jau nebėra tai, kas buvo taip jiems brangu.

Ši įžvalga gali padėti suprasti, už ką Lietuvoje taip nemylimas Kaunas. Gimtąjį miestą paliekantys kauniečiai Kauną lygina su visą pasaulio gėrį ir grožį jų sąmonėje reprezentuojančiu Vilniumi - suprantama, siekiant išryškinti kontrastą tarp šių miestų Kauno nenaudai.

Didžiausi Kauno skeptikai dažniausiai esti patys kauniečiai, pasirinkę Vilnių. Arba jie turi pateisinti Vilniaus pasirinkimą kokia nors dramatiška priežastimi, arba jie nemyli Kauno tiesiog už tai, kad jis nėra Vilnius. Jie nemyli Kauno už tai, kad šiandien jis nebėra galios ir prestižo centras.

Organizuota užmarštis

Žinoma, Kaune yra jį tyliai mylinčių miestiečių. Vis dėlto žvelgiant į elegantišką, bet negyvą senamiestį aplanko mintis, kad šiandien tai apleistas ir nemylimas miestas.

Tą patį pagalvoji mėgindamas suprasti, kaip šitas išdidus ir jautria istorine atmintimi bei stipria tapatybe visada išsiskyręs miestas leido išnykti „Konrado kavinei“ (sovietmečiu tapusiai „Tulpe“) ir nežinia kuo virsti „Metropoliui“.

Jei panašūs dalykai vyktų suvažiavėlių miestuose - Vilniuje ir Klaipėdoje - stebėtis netektų. Tokie miestai visada linkę sureikšminti jiems palankią dabartį, išryškinusią naujuosius miestiečius kaip kone vienintelę autentišką to miesto ir šalies tikrovę.

Ištisą moderniosios Lietuvos epochą bei lietuvišką buržuaziją suformavęs Kaunas visada buvo išdidžiai paniręs savo netolimoje praeityje. Tad kas jam atsitiko?

Milano Kunderos „Juoko ir užmaršties knyga“ padeda atsakyti į šį klausimą. Praha buvo priversta tiek kartų kaitalioti savo gatvių pavadinimus, kad miestas paniro į režimo politiškai organizuotą užmarštį. Jis pradėjo gyventi tik dabartimi - ir ne bet kokia, o linksma ir žaisminga dabartimi.

Ne veltui Gustavą Husaką M.Kundera vadina užmaršties prezidentu, o savo aprašomą estradinės muzikos dainininką Karelą Klosą - muzikos idiotu. Užmarščiai reikalingi muzikos idiotai, o pastariesiems - užmarštis ir ją organizuojantys politikai.

Čekoslovakijos ir Lietuvos analogijos - stulbinančios. Po 1968-ųjų Prahos pavasario - aksominės revoliucijos ir Aleksandro Dubčeko tikėjimo socializmu žmogaus veidu - sekė sovietų represijos ir užmaršties organizavimas, iš šalies išsiunčiant ir be darbo paliekant apie pusę milijono Čekoslovakijos inteligentijos. Praha buvo metodiškai žudoma.

Ar ne tas pats ištiko Kauną? Po 1972-ųjų Kauno pavasario režimas ir užmaršties politikai iš atminties uoliai trynė, kas čia buvo gražiausia - kovota prieš Joną Jurašą, disidentus, meno pogrindį, modernią poezijos ir teatro kalbą, ilgus plaukus ir roko muziką.

Vietoje neužmirštamųjų „Kertukų“ ir kitų puikių lietuviško roko grupių režimas netruko priveisti muzikos idiotų, kuriems neegzistavo nei istorija, nei atmintis, nei tapatybė - jie tarnavo amžinajam „dabar“. O juk būtent šito režimui ir reikėjo.

Deja, nūdienos Lietuvoje viskas išliko - klesti ir užmaršties politikai, ir muzikos idiotai. Abi šios jėgos - užmaršties politikai, amžinojo „dabar“ riteriai, iki šiol valdantys Lietuvą, ir kičas - tapo senojo Kauno duobkasiais.

Užmaršties politikai niekada neužmirš ir neatleis Kauno dešinumo - jo priešiškumo režimui, gebėjimo žaibiškai atpažinti vakar dienos herojus, šiandien tapusius provakarietiškais ir Lietuvai visą gyvenimą dirbusiais patriotais, ir šitą gebėjimą įrodyti atitinkamu balsavimu per rinkimus.

Naujosios sostinės mitas

Vis dėlto nemeilė Kaunui anaiptol nėra vien traumų ir organizuotos užmaršties fenomenas. Kaunas buvo žudomas po karo - uždarant Vytauto Didžiojo universitetą, išsklaidant jo intelektines pajėgas, pasisavinant jo bibliotekų fondus, o galiausiai buvusį šalies humanistikos centrą paverčiant techninės inteligentijos ir medikų miestu.

Tačiau kad ir kokios būtų Kauno deformacijos ir netektys, niekam nepavyko sulaužyti jo stuburo ir pažeminti tą išdidų, nors ir daug praradusį miestą.

Bet šiandien mes stebime naują masyvią ataką prieš Kauną - žinoma, tai visiškai kitoks reiškinys, bet jo nepastebėti tiesiog nebeįmanoma.

Nuo pokario iki 1990 metų Vilnius nebuvo Lietuvos sostinė - jis buvo viso labo tik Tarybų Lietuvos administracinis centras. Kaunas buvo išlaikęs savo nepriklausomos Lietuvos sostinės atmintį - neretai komiškomis ir kone operetinėmis formomis, bet vis dėlto tai buvo gyva politinė atmintis.

Vilniui ir visai Lietuvai tai buvo didžiai naudingi sentimentai - Kauno patriotinis potencialas ir atsispyrimas prieš sovietinį jo atminties prijaukinimą veikė visos šalies labui. Būtent todėl Kauno „Žalgiris“ buvo kur kas daugiau nei Kauno krepšinio komanda, lygiai kaip Kauno teatro aktoriai ir režisieriai buvo bendranacionalinės figūros, o ne Vilniaus teatrų konkurentai.

Situacija radikaliai pradėjo keistis po 1990-ųjų. Įvyko tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo įvykti - pagaliau tapęs tikra nepriklausomos Lietuvos sostine, Vilnius pradėjo kurti savo naująjį mitą. Tačiau vis dažniau atrodo, kad naujoji sostinė žūtbūt turi būti kuriama nuvainikuojant ir žeminant Kauną. Lietuva energingai užsiėmė dabarties mitologizacija.

Štai iš kur pastaruoju metu taip sustiprėjęs smetoninės Lietuvos nuvertinimas. Beje, jis visiškai nepagrįstas - kad ir kiek Lietuvoje po 1926 metų buvo nutolta nuo demokratijos, be smetoninės Lietuvos dabartinė Lietuva niekada nebūtų patekusi į moderniojo pasaulio politinį žemėlapį ir atmintį.

O ir dabartinės Lietuvos inteligentijos arba nacionalinės švietimo ir mokslo politikos palyginimas su ano meto pasiekimais baigtųsi anaiptol ne nūdienos Lietuvos naudai.

www.klaipeda.daily.lt