Politkorektiškumas Lietuvoje ir pasaulyje

[RokasLT]

Bus vykdoma profesinė lyčių lygybės programa.
30:43
https://lnk.lt/video/ziurek-zinios-497/85981

[John]

Elementarus forumo etiketas kaip ir sakytų, kad dedant nuorodas reiktų jas kažkaip trumpai aprašyti. Kas? Apie ką? Kodėl kam nors turėtų būti aktualu žiūrėti LNK žinias nuo 30:43?

[Shernas]

"We are travelers" - sunku nesutikti, ypač atsimenant laivus su slibinų galvomis

[Sula]

"We are travelers" - sunku nesutikti, ypač atsimenant laivus su slibinų galvomis

Kam ta romantika? Tuomet reiktų pridėti: "we are brutal killers".

[rat]

Kaip matau sukėlė nemažą negatyvią audrą internete.

[digital]

Vladimiras Laučius. Nėra jokios alternatyvos

Jo žodžiais, jau dešimtajame dešimtmetyje „globalizacija“ virto pagrindine neoliberalųjį kapitalizmą legitimuojančia politine ir ekonomine formule, kurios esmę nusako vokiškas žodis Sachzwang, reiškiantis jokio pasirinkimo nepaliekančią faktinę prievartą.

Net politinė kairė integravo į savo pažiūras globalizacijos idėją kaip politinėmis priemonėmis nestabdomą, neišvengiamą evoliucinį procesą, ir ėmė vaduoti šią idėją iš socialdemokratinių dogmų „kalėjimo“.

Net kairiosios vyriausybės persiorientavo „konkurencingumo“ linkme: darbas vėl buvo suprekintas, o išlaisvintas ir daug mobilesnis kapitalas ėmė reikalauti mažesnių mokesčių, mažesnio reguliavimo ir didesnio vadinamojo lankstumo.

Globalizacijos diskursas per du dešimtmečius įtvirtino naują – paklusnumo tarptautinių rinkų reikalavimams – politinės ekonomijos logiką. Streecko knygoje tai vadinama NJA – „Nėra jokios alternatyvos“.

Tai sakytina apie šių laikų liberaliąją demokratiją. Ji pasistatė rūmus, užsirakino ir pametė raktą. O „Barbora“ maisto neatveža.

Tam tikrais aspektais situaciją panašiai mato ir lenkų politikos filosofas (kitaip nei kairiųjų socioekonominių pažiūrų Streeckas, jis – konservatyvus mąstytojas) Ryszardas Legutko. Tik jis žvelgia ne iš socialinės ekonominės, o politinės ideologinės perspektyvos.

Šalyje, kur žmonės palyginti pasiturintys ir laisvi, kur jie gali džiaugtis įstatymo viršenybe ir instituciniu stabilumu, kur norai ir gyvenimo planai valdžios nevaržomi ir nereguliuojami, kur nėra Politbiuro, Ideologijos ir propagandos ministerijos, lyg ir neturėtų būti vietos ar poreikio valstybinei ideologijai.

Tačiau jos – valstybinės libdemiškos ideologijos, pasak Legutko, Vakaruose vis daugiau ir daugiau – politikoje, įstatymuose, švietime, žiniasklaidoje, kalboje.

Komunistinėse valstybėse ideologija buvo grindžiama mokymu apie klasių kovą, besitęsiančia per visą žmonijos istoriją.

„Šiandienėse liberaliosiose demokratijose pagrindinė triada yra klasė, rasė ir lytis <…> Turime seksualinę, edukacinę, ekologinę, klimato, žodyno ideologijas ir tuziną kitų.

Mokyklos ir universitetai susiurbia vis daugiau ir daugiau ideologijos, politika į ją pasinėrusi, žiniasklaida ją pavertė savo religija“ (R. Legutko. The Demon in Democracy. Totalitarian Temptations in Free Societies, 2016).

„Europos Sąjungoje ideologija skleidžiama taip intensyviai, kad po kiekvieno ilgesnio kontakto su jos institucijomis, – ironizuoja Legutko, – reikia visavertės detoksikacijos – ir smegenų, ir kalbos.“

Kraštutinių libdemų rojus

Autoriaus teigimu, liberaldemokratinis protas, kaip ir tikro komunisto protas, jaučia vidinį poreikį demonstruoti savo nuolankumą, lojalumą doktrinai. Viešasis gyvenimas persmelktas privalomų ritualų, kuriuose politikai, menininkai, rašytojai, garsenybės, mokytojai, vieši asmenys geidžia sudalyvauti tam, kad įrodytų, jog jo liberaldemokratinis tikėjimas spontaniškai trykšta iš pačių jo širdies gelmių.

Komunistinėje sistemoje iš piliečių buvo reikalaujama, kad jie vis paminėtų ką nors pompastiškai – kad ir probėgšmais – apie socializmo pranašumą ar broliškus santykius su Sovietų Sąjunga, dirbančiųjų masių baisų išnaudojimą kapitalistinėse šalyse.

Šiandien iš panašiai keliaklupščiaujančio žmogaus laukiama, kad jis kone pamaldžiai išreikš tvirtą nuomonę apie homoseksualų ir moterų teises, pasmerks rasizmą, ksenofobiją, diskriminaciją bei ras kitų būdų žemai nusilenkti libdemijos ideologiniams dievams.

Jei ideologija pagal apibrėžimą yra tam tikrų grupių specifinių interesų išraiška, tai pasaulyje, kuriame mes gyvename, turėtų būti daugybė konfliktų ar bent jau debatų, kuriuose girdėtume ideologinių reikalavimų iš vyriškosios gyventojų dalies, europocentristų, heteroseksualų ir pan.

Bet šitų reikalavimų negirdėti. Individai ir grupės dažnai elgiasi absoliučiai priešingai toms ideologijoms, kurias turėtų reikšti ir ginti. Užuot tai darę, jie meilikauja savo užkietėjusiems oponentams. Maža to, jie daro tai iš gryniausios meilės idėjai, visiškai ignoruodami jų pačių interesą, padėtį, rasę, klasę ir lytį.

Situacija beveik tokia pat siurrealistiška, kaip sovietmečiu. Ideologija, kuri turėtų parodyti tikrąsias idėjų šaknis – ekonomines, grupines, biologines – virto prievartos įrankiu, reikalaujančiu iš žmonių sakyti ir daryti tai, ko daryti jie neturėtų.

Vyrai išsižada savojo vyriškumo ir tampa feministais. Heteroseksualai, tariamai slegiami savo lyties jungo, masiškai garbsto homoseksualumą.

Europiečiai, iškoneveikti kaip savojo provincialumo vergai, iš visų jėgų kritikuoja europocentrizmą. Filosofai, per amžius buvę Logoso sargyboje, šiandien iš jo tiesiog tyčiojasi. Monistai netikėtai pasidavė pliuralizmui ir multikultūrizmui.

Kultūrininkai ir menininkai priversti reikšti beveik tokią pačia ištikimybę liberaldemokratijai, kaip kadaise reikėjo ją reikšti komunistinei sistemai.

Ir šitie, ir anie kariauja kultūrinius karus su sistemos priešais. Ir tie, ir anie įsisavino tokias sąvokas, kaip „pasenęs“ ir „atgyvenęs“, kai kalba apie sistemos oponentus.

Savo knygos puslapiuose praskleisdamas gilios filosofinės įžvalgos klodus ir kartu leisdamas sau ne kartą iššauti „politiškai nekorektiška“ mintimi į politkorektiškumo sergėtojų stovyklos pusę, Legutko tuo pat metu nestokoja nei praskaidrinančio niūrokas charakteristikas vaizdingumo, nei saikingai aštrios ironijos:

„Tiesą sakant, tarp tų dviejų sistemų veikėjų esama skirtumų, tačiau jie atlieka panašius vaidmenis: tiesiog proletarą pakeitė homoseksualas, kapitalistą – fundamentalistas, eksploatacija užleido vietą diskriminacijai, komunizmo revoliucionerius – feministei, raudona vėliava – vaginai“.

Kaip Legutko aprašomiems komunistams, taip ir jo aprašytiems libdemams ideologiniu atžvilgiu puikiai tinka „kraštutinumo“ sąvoka.

[PoDV]

Globalizacijos šaknis, bent jau kultūrinės, sakyčiau, yra susijusios su pagerėjusios komunikacijos galimybėmis. Dabar nebematau kelio atgal, mes visi bendraujam, po truputį mūsų žinios apie pasaulį vienodėja, galbūt ir tam tikri kultūriniai niuansai supanašės. Ar nebus taip, kad po kažkiek daugelio metų nebeliks jokių valstybių, nes jų nereikės dėl objektyvių ir savaime suprantamų priežaščių. Turiu omeny, užteks vienos valstybės visai žmonijai.

[senasnamas]

Aha, viena valstybė, viena valdžia, klusni ir vieninga liaudis. Geroji Š. Korėjos praktika pasaulio mastu.

[sankauskas]

Įdomu, jei Laučiaus straipsnį sukeltį į Excelį, randomu perdėliojus visus sakinius, po mėnesio vėl publikuoti Delfyje, ar kas nors pastebėtų?

[mantasm]

Globalizacijos šaknis, bent jau kultūrinės, sakyčiau, yra susijusios su pagerėjusios komunikacijos galimybėmis. Dabar nebematau kelio atgal, mes visi bendraujam, po truputį mūsų žinios apie pasaulį vienodėja, galbūt ir tam tikri kultūriniai niuansai supanašės. Ar nebus taip, kad po kažkiek daugelio metų nebeliks jokių valstybių, nes jų nereikės dėl objektyvių ir savaime suprantamų priežaščių. Turiu omeny, užteks vienos valstybės visai žmonijai.

Viso pasaulio proletarai vienykitės. Ura tovarišči.

[PoDV]

Aha, viena valstybė, viena valdžia, klusni ir vieninga liaudis. Geroji Š. Korėjos praktika pasaulio mastu.

Dabartinis civilizacinis išsivystymas neleidžia vienos valstybės. Reiktų, kaip minėjot, absoliutaus totalitarinio režimo, kuriam šiuo metu artimiausia yra Šiaurės Korėja.

Šie skirtumai gali ir neleisti kurt vienos šalies bent kelis šimtus metų į priekį. Nebent pasidalins į panašaus išsivystymo blokus, kurie leistų išvengti nežmogiško lygio totalitarizmo. Arčiausiai tai pasiekus yra Europos Sąjunga. Techniškai JAV yra arčiausiai, ji funkcionuoja kaip viena šalis, nors valstijų įstatyminė bazė skirtinga kaip atskirų valstybių.

[PoDV]

Viso pasaulio proletarai vienykitės. Ura tovarišči.

Turiu savyje vidinio komunisto

Iš bald and bankrupt merginos pokalbio Kuboje:
-Ar jūs socialistas?
-Ne. Aš komunistas. Marksistas-leninistas.

Nelaikau savęs komunistu marksistu-leninistu, bet gal mano sieloje kažkiek to yra

[sankauskas]

Ko verti vien tokie perliukai kaip -

Autoriaus teigimu, liberaldemokratinis protas, kaip ir tikro komunisto protas, jaučia vidinį poreikį demonstruoti savo nuolankumą, lojalumą doktrinai

arba

jis kone pamaldžiai išreikš tvirtą nuomonę apie homoseksualų ir moterų teises, pasmerks rasizmą, ksenofobiją, diskriminaciją bei ras kitų būdų žemai nusilenkti libdemijos ideologiniams dievams.

Šitas apskritai toks vau

Kultūrininkai ir menininkai priversti reikšti beveik tokią pačia ištikimybę liberaldemokratijai, kaip kadaise reikėjo ją reikšti komunistinei sistemai.

[Sula]

Nelaikau savęs komunistu marksistu-leninistu, bet gal mano sieloje kažkiek to yra

O kas tai yra, gal galėtumėte sukonkretinti?

Ką V.Laučius turi omenyje minėdamas "liberaldemokratus", neturi nieko bendro su liberaldemokratais

[PoDV]

Su šiais teiginiais nesutinku. Kažkokiu paradoksu kvepia. Kaip tik, kaip supratau, laisvėjo meno formos per pastaruosius dešimtmečius. Anksčiau reikėjo papročiams tarnauti, dabar sveikai nuovokai nebent.

[PoDV]

O kas tai yra, gal galėtumėte sukonkretinti?

Svajonės, kad Žemėje būtų viena šalis. Vienodos galimybės ar tu Šveicarijoje gimei, ar Bangladeše. Nemėgstu didelių turtinių skirtumų, nepaisant, kad tokia žmonių prigimtis...

Tas pats kaip dabar ar tu Žemaitijos kaime gimei, ar Aukštaitijos

[senasnamas]

Svajonės, kad Žemėje būtų viena šalis. Vienodos galimybės ar tu Šveicarijoje gimei, ar Bangladeše.

Tai čia apačios taip svajoja . O viršūnės svajoja, kaip čia efektyviau jas valdyti. Viso pasaulio valdymo (užkariavimo) svajonė turbūt gyva nuo žmonijos pradžios.

[Aleksio]

Svajonės, kad Žemėje būtų viena šalis. Vienodos galimybės ar tu Šveicarijoje gimei, ar Bangladeše.

1972 laidos politruko svajonės.

[Sula]

Svajonės, kad Žemėje būtų viena šalis. Vienodos galimybės ar tu Šveicarijoje gimei, ar Bangladeše. Nemėgstu didelių turtinių skirtumų, nepaisant, kad tokia žmonių prigimtis...

Tas pats kaip dabar ar tu Žemaitijos kaime gimei, ar Aukštaitijos

Supratau, tai nelabai tiesiogiai siejasi su komunizmu, išskyrus turtinę nelygybę.

Tiesa sakant, aš pats nesįsivaizduoja, kaip žmonija ruošiasi fiziškai išlikti susiskladžiusi į tokias menkas bendruomenes. Vos didesnis asteroidukas - ir atgal į akmens amžių geriausiu atveju.

[PoDV]

Iš kitos pusės, tai mūsų pačių išvystyta super galia. Turėti galimybės bendrauti su kažkuo iš Naujosios Zelandijos, kai sėdi Lietuvoje.

Pačio žmogaus fizinės judėjimo galimybės yra ribotos be technologijų.