Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

Rusijos vidaus politika. Putino režimo griežtėjimas

Collapse
X
 
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

    Kai sergi, butina gydytis. Kuo ilgiau delsi, tuo blogiau. Ukraina - puikus pvz. Virs 20 metu delse. Dabar sedintys valdzioje, visiskai neisnaudojo progos transformuot ekonomikos. O buvo tiek galimybiu. Tokios babkes is naftos prekybos plauke. Bet kam to reikia. Geriau 50 milijardu zaliu olimpines zaidynems isleist, dar velnias zino kiek futbolo cempionatui, visokioms abchazijoms ir Krymams. Ekonomika ir infrastruktura palauks.

    Parašė Forumo_Dalyvis Rodyti pranešimą
    Ir beje... Rusijoje nėra evoliucijos? Nesunku susirasti statistinius duomenis, kokia buvo ekonominė situacija, pragyvenimo lygis, gimstamumo/mirtingumo santykis, nusikalstamumas, alkoholizmo paplitimas 2000 metais, ir koks yra dabar. Kad šalis juda į priekį - akivaizdu. Kad kažkoks procentas nepatenkintas - tai toli gražu ne visa Rusija. Nepatenkintų buvo, yra ir bus prie bet kokios valdžios, tai neišvengiama. Bet ne mažuma lemia, o dauguma.
    Cia ne evoliucija, o laikinas balius pakurentas naftos doleriu.
    .

    Comment


      Nešerkit jūs to trolio. Nieko nepakeisit
      Lietuva visiems.

      Comment


        Amžini vergai. Štai ir visas jų "stabilumas".

        Parašė Forumo_Dalyvis Rodyti pranešimą
        Rusams labai reikia skurdo, nusikalstamumo, bankrotų, karinių konfliktų, kraujo, mirčių?
        Akivaizdu, kad taip. Tai jų stichija. Ukrainai jie atnešė tiek mirčių ir kraujo, kad anksčiau ar vėliau juo patys pasprings. Ateis laikas.
        Paskutinis taisė oranger; 2014.12.31, 02:15.

        Comment


          Tai visgi 30 rublių irgi pinigas, ar pakėlė "stavkes"?

          Comment


            Parašė Forumo_Dalyvis Rodyti pranešimą
            Kiekviena šalis turi problemų, bet tai ką - gal revoliuciją sukėlus tų rezervų staiga padaugės? Naftos kaina pakils? Ekonomika taps labiau segmentuota? Toli gražu.

            Ukrainoje situacija tapo žymiai prastesnė, nei buvo. Rusija savo pašonėje turi akivaizdų pavyzdį - ko gero, dabar netgi dalis stovėjusių maidane galvoja, kad jeigu nebūtų buvę maidano, tai šiandien Ukrainoje situacija nebūtų tokia, kokia yra šiandien... Devyniasdešimtuosius Rusija irgi dar atsimena. Vėl lipti ant to paties grėblio?

            Ir beje... Rusijoje nėra evoliucijos? Nesunku susirasti statistinius duomenis, kokia buvo ekonominė situacija, pragyvenimo lygis, gimstamumo/mirtingumo santykis, nusikalstamumas, alkoholizmo paplitimas 2000 metais, ir koks yra dabar. Kad šalis juda į priekį - akivaizdu. Kad kažkoks procentas nepatenkintas - tai toli gražu ne visa Rusija. Nepatenkintų buvo, yra ir bus prie bet kokios valdžios, tai neišvengiama. Bet ne mažuma lemia, o dauguma.
            Apie revoliuciją niekas ir nekalba, Rusijai užtektų bent to, kad savo armiją išvestų iš Ukrainos ir sankcijos būtų atšauktos. Bet dabartinė fašistinė politika, didžiulė korupcija ir visų šalies pagrindinių įmonių bei kapitalo sutelkimas Putino ir jo draugelių rankose kažin, ar tai galima vadinti kažkokia tai evoliucija. Juolab visas valdžios populiarumas laikosi tik ant žiniasklaidos propagandos. Smukus naftos kainoms visa ta evoliucija virto regresija.
            Paskutinis taisė Lettered; 2014.12.31, 06:58.
            Flickr

            Comment


              Politologas: R. Kadyrovui bus pavestas eksperimentas Luhanske ir Donecke

              Politologas Stanislavas Belkovskis pasidalijo savo prognozėmis dėl politinės ateities, kuri ateinančiais metais laukia Čečėnijos vadovo Ramzano Kadyrovo.

              Jo nuomone, R. Kadyrovas nesiryš imtis „rusų liaudies budelio“ vaidmens, sieks paversti Čečėniją jūrine, o vėliau ir vandenyno respublika, taip pat prisiims atsakomybę už padėtį Luhansko ir Donecko srityse, rašo newsru.com.

              Apie R. Kadyrovo perspektyvas su S. Belkvoskiu kalbėjosi „Dožd“ žurnalistas Pavlas Lobkovas.

              Žurnalistas čečėnų jėgos struktūrų atstovus, kuriuos R. Kadyrovas pavadino Vladimiro Putino savanorišku būriu, palygino su thagiais – rūsčios deivės Kali, kuri hinduizmo kultūroje siejama tiek su mirtimi ir naikinimu, tiek su gyvenimu ir nemirtingumu, pasekėjais.

              „Ji, kaip ir V. Putinas, yra universali“, - sutiko S. Belkovskis.
              Kalbėdamas apie čečėnus, kurie praėjo karinius apmokymus ir yra pasirengę tapti savanoriais, politologas spėjo, kad R. Kadyrovas veikiausiai „prisiims atsakomybę už unikalų politinį ir ekonominį eksperimentą Donecko ir Luhansko srityse, kur neįmanoma apsieiti be thagių“.

              Kalbėdamas apie čečėnus, kurie praėjo karinius apmokymus ir yra pasirengę tapti savanoriais, politologas spėjo, kad R. Kadyrovas veikiausiai „prisiims atsakomybę už unikalų politinį ir ekonominį eksperimentą Donecko ir Luhansko srityse, kur neįmanoma apsieiti be thagių“.

              „Vyksta unikalūs geopolitiniai procesai. Prijungus Krymą, Čečėnija faktiškai gavo išėjimą į jūrą, nes Ramzanui Achmatovičiui artimi klanai tampa esminiais žaidėjais Krymo teritorijoje. Koreguojama geografija. Kaip Maskva buvo penkių jūrų uostu, taip netrukus ir Čečėnija gali tapti didžia jūrine, o vėliau ir vandenyno šalimi. Nežinau, kaip tai siejasi su mirtimi, bet su kažkieno gyvybe tai tikrai susiję“, - sakė S. Belkovskis.

              P. Lobkovas pasiteiravo savo pašnekovo nuomonės, ar R. Kadyrovas kitais metais taps Rusijos didvyriu, kai Sočyje ramiai praėjus žiemos Olimpiadai, jis prisiėmė naują stabilumo garanto vaidmenį.

              Kalbėdamas šia tema, S. Belkovskis išreiškė įsitikinimą, kad „R. Kadyrovas yra neišsekinamas“, „jis nieko nebijo“ ir yra „absoliučiai bebaimis“.

              „R. Kadyrovas yra totalus, tai charakteringiausia ir tipiškiausia šiandieninės Rusijos politikos bei istorijos figūra, ir jis veikiausiai jaučia ne finansinę, bet veikiau mistinę – simbolinę priklausomybę nuo Maskvos“, - teigė politologas.

              S. Belkovksio nuomone, R. Kadyrovui itin svarbus vadovavimo Čečėnijai mandatas, kurį jis gavo iš Rusijos prezidento V. Putino, nes jei šis mandatas bus visiškai ar dalinai atšauktas, tai „reikšminga dalis čečėnų gali nebepritarti tolesnei Ramzano Achmatovičiaus vienvaldystei“.

              Taigi, politologo teigimu, Čečėnijos lyderis daro viską, kad „šis mandatas būtų neatšaukiamas“, todėl situacija su Luhansku ir Donecku yra labai svarbi.

              Kalbėdamas apie mitinguojančių Aleksejaus Navalno šalininkų išvaikymą ir protestuojančius monomiestų gyventojus, S. Belkovskis prognozavo, kad R. Kadyrovas vargu ar imsis „rusų liaudies budelio vaidmens“, nes jis supranta, kad vien tik fizinių jėgų tam nepakanka.

              Kita vertus, pabrėžė politologas, „20 tūkst. savanorių, kurie stadione klausė R. Kadyrovo, visiškai pakanka, kad Rusijai į kokią nors šalį nereikėtų formaliai įvesti atostogaujančių rusų karių“.

              Comment


                Kita vertus, pabrėžė politologas, „20 tūkst. savanorių, kurie stadione klausė R. Kadyrovo, visiškai pakanka, kad Rusijai į kokią nors šalį nereikėtų formaliai įvesti atostogaujančių rusų karių“.
                O Ukraina galėtų mobilizuoti milijoną karių. Kas norės paklusti samdomų laukinių armijai? Kariaus tada visa tauta.

                Comment


                  Na šiuo metu Lugandonijoje bardakas, atskiros gaujos nepasidalina anglies vagonų ir kitokio karo grobio, trintis, kas daugiau įsisavins humanitarinės paramos ir pan. Blogiausia, kad viešai net aiškinasi. Na tai ateis Kadyrovas su savo galvažudiais ir taps vieninteliu vyriausiuoju banditu ant visos Lugandonijos. Nepatenkinti tiesiog dings. Kai bus nuobodu, prasuks kokį reidą pas kaimynus, galbūt net nebūtinai Ukrainos kryptimi. Bus putiniškas stabilumas bei efektyvumas.
                  Nors man atrodo, kad čia tas politologas suskėlė nesąmonę.

                  Comment


                    Parašė oranger Rodyti pranešimą
                    Akivaizdu, kad taip. Tai jų stichija. Ukrainai jie atnešė tiek mirčių ir kraujo, kad anksčiau ar vėliau juo patys pasprings. Ateis laikas.
                    Aš manau, kad ne rusams reikia kraujo, o Putinui ir valdžiai. Schema vyksta maždaug tokia:

                    1998 m. krenta naftos kaina, Rusijos krizė, karas su Čečėnija, Putino reitingai išauga.
                    2008 m. krenta naftos kaina, Rusijos krizė, karas su Gruzija, Putino reitingai išauga.
                    2014 m. krenta naftos kaina, Rusijos krizė, karas su Ukraina, Putino reitingai išauga.

                    nebūtinai seka yra teisinga, naftos kainos kritimą galima numatyti iš anksto ir atitinkamai karinius veiksmus pradėt, tačiau sutapimas ar ne, tačiau visi šitie elementai figuravo visuose Rusijos konfliktuose.

                    Comment


                      Parašė Forumo_Dalyvis
                      Sukeli revoliuciją, nubloški šalį dešimtmečiu atgal, šalyje kyla gausybė problemų (kas yra neišvengiama po revoliucijų) - ir tada jau tipo esi nerealiai laisvas
                      Jei ne rusija, jokių ypatingų problemų Ukrainoje nebūtų buvę.

                      Comment


                        Parašė Forumo_Dalyvis
                        Dėl korupcijos galima ginčytis, bet kad tvarkos Rusijoje dabar daugiau nei laukiniais devyniasdešimtasiais - akivaizdu.
                        Lietuvoje dabartiniu laiku taip pat tvarkos daug daugiau, nei prieš kokius 20 metų. Ir tai buvo padaryta be jokio Putlerio, griežtos rankos ir pan., o tiesiog normalios evoliucijos keliu. Ir prezidentai keisdavosi, ir rinkimus tai viena partija laimi, tai kita. O ne taip kaip Rusijoje - viena partija ir vienas ir tas pats žmogus prie šalies vairo.

                        Comment


                          Parašė Forumo_Dalyvis
                          Dėl korupcijos galima ginčytis, bet kad tvarkos Rusijoje dabar daugiau nei laukiniais devyniasdešimtasiais - akivaizdu.
                          Negaliu nesutikti. Šalyje įsigalėjo vienintelė pagrindinė žulikų ir vagių grupuotė, kuri ir įvedė savo žulikų ir vagių tvarką per visą valdžios vertikalę, tuo atnešdama šaliai dar nematytą stabilumą ir efektyvumą. Gal tas stabilumas beigi efektyvumas šiek tiek (ir su pagreičiu) ir prasilenkia su realybe, na bet kol telekas rodo taip, kaip reikia, liaudis mylės Putiną, baisėsis badaujančia gėjropa ir nekęs fašistinių Ukrainos žydų. Be to, visi mąstantys žmonės supranta, kad jeigu ne piktasis Gosdepas, tai stabiumas būtų dar efektyvesnis, o dabar tas Gosdepas tai kokį palydovą nukreipė į vandenyną, tai Krymą prie Rusijos prijungė, tai verčia taikiąją Rusiją kariauti su kaimynais ir grasinti visiems aplinkui branduoliniu ginklu. Ir viskas tik tam, kad atidėtų neišvengiamą dolerio žlugimą.

                          Comment


                            Visokie korupcijos indeksai labai gerai parodo tą rusijos stabilumą ir efektyvumą.

                            Comment


                              Paskutinių metų tau, Chuilo!

                              Comment


                                Rusija rengiasi visa griaunančiam branduoliniam karui su JAV

                                Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininkas armijos generolas Valerijus Gerasimovas pranešė, kad šalies ginkluotųjų pajėgų plėtros prioritetas 2015 metais yra strateginių branduolinių pajėgų plėtra.
                                Pasak gazeta.ru, ekspertai pabrėžia, kad kariškiams reikia ne stengtis kurti naujas raketas, o tobulinti automatinę valdymo sistemą „Mirties ranka“ bei kurti itin didelio tikslumo branduolinį ginklą.

                                Ambicingi užmojai

                                „2015 metų pagrindinis prioritetas yra branduolinių strateginių pajėgų būklė ir jų tobulinimas“, – interviu Rusijos naujienų agentūrai „RIA Novosti“ pranešė V.Gerasimovas.
                                Anksčiau Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu buvo pareiškęs, kad 2015 m. kariuomenė pirks daugiau nei 50 tarpkontinentinių strateginių raketų bei pradės naudoti du strateginius raketnešius „Borej“, ginkluotus 20 tarpkontinentinių raketų „Bulava“.

                                Be to, Strateginės paskirties raketų pajėgose bus suformuoti keturi nauji pulkai, kurie turės po 12 raketų (tikriausiai „Jars“ tipo).

                                2015 m. Rusijoje turi prasidėti naujausios mobilios priešraketinės sistemos „S–500“ bandymai.
                                Manoma, kad šie kompleksai sugebės sunaikinti bet kokius objektus, skrendančius iki 7 km/sek. greičiu aukštyje, kuris neviršija 250 km.

                                Be to, planuojama pradėti naudoti dar dvi radiolokacines stotis „Voronež“, kurios gali užfiksuoti balistines raketas, bei naujos kartos „skraidantį radarą“ – tolimojo nuotolio radiolokacinio aptikimo lėktuvą A–100.

                                Pagrindinė užduotis – žūti, bet sunaikinti ir priešą

                                Geopolitinių problemų akademijos prezidento Konstantino Sivkovo teigimu, branduolinių pajėgų plėtros prioritetai reiškia viso komplekso plėtrą.
                                „Kalbama apie strateginių branduolinių pajėgų reikiamos kovinės parengties išlaikymą. Tai reiškia, kad Rusijos strateginių branduolinių pajėgų kovinė sudėtis ir valdymo sistema turi užtikrinti galimybę garantuotai smogti atsakomąjį smūgį, kuris priešininkui sukeltų nepriimtinus nuostolius. Tai turi būti padaryta bet kokiomis aplinkybėmis“, – teigia K.Sivkovas.

                                Jis paaiškino, kad branduolinių pajėgų valdymo sistema turi sugebėti paleisti raketas net tuomet, jei būtų sunaikinti visi valdymo punktai ir štabai. Tokiam atvejui sukurta raketinio branduolinio ginklo automatinio paleidimo sistema. Ši sistema buvo sukurta dar Sovietų Sąjungos laikais ir Vakaruose yra vadinama „Mirties ranka“. Dabar šios sistemos komponentus reikia atnaujinti.

                                Be to, būtina sustiprinti ir modernizuoti antžeminius, požeminius (bunkeriuose) ir oro (lėktuvuose) esančius valdymo punktus. Pavyzdžiui, reikia tobulinti valdymo punktų apsaugos sistemą – plėtoti priešraketinę gynybą, pabrėžė K.Sivkovas.

                                Ginkluotės daugiau negu reikia

                                Eksperto vertinimu, jei JAV užpultų Rusiją branduoliniu ginklu, Jungtinių Valstijų sunaikinimui ir „keršto smūgiui“ Rusijoje turi likti ne mažiau nei 50 raketų su branduoliniu užtaisu.
                                2010 m. JAV prezidento Baracko Obamos ir tuomečio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pasirašytoje Strateginės puolamosios ginkluotės apribojimo sutartyje nustatytas maksimalus raketų kiekis. Rusija ir JAV tokių raketų gali turėti po 700.

                                Remiantis viešai prieinamais duomenimis, 2010 m. pradžioje Rusija turėjo daugiau nei 300 antžeminių balistinių raketų su branduolinėmis galvutėmis, beveik 170 raketų, dislokuotų povandeniniuose laivuose, ir apie 1000 aviacinių raketų su branduoliniais užtaisais.

                                JAV tuo metu turėjo 450 antžeminių, 300 jūrų ir beveik 400 aviacinių raketų su branduoliniais užtaisais.
                                Ateitis – itin didelio tikslumo ginklas

                                Strateginių vertinimų instituto prezidentas Aleksandras Konovalovas mano, kad dabartinėmis aplinkybėmis nėra reikalo plėsti branduolines pajėgas, jas reikia tik palaikyti dabartinėje būklėje.

                                Jo įsitikinimu, reikia plėtoti itin didelio tikslumo branduolinį ginklą, kuris artimiausioje perspektyvoje gali tapti sulaikymo priemone.
                                „Kai iš povandeninio laivo startuoja raketa, negalima tiksliai pasakyti, koks jos užtaisas – branduolinis ar įprastas. Be to, tokios raketos pataikymo tikslumas būtų toks, jog sunaikinimas būtų garantuotas. Pas mus tam kol kas skiriama nepakankamai dėmesio. Itin didelio tikslumo ginklui sukurti reikia visai kitos pramonės ir dar daug ko, ko mes kol kas neturime“, – sakė A.Konovalovas.

                                Jis priminė, kad itin didelio tikslumo ginklas pirmiausia buvo sukurtas tam, kad garantuotai sunaikintų nedidelius objektus, pavyzdžiui, teroristų grupę, tačiau niekas netrukdo jį tobulinti.

                                „Branduolinio ginklo apribojimus apibrėžia daug sutarčių, o itin didelio tikslumo ginklo neriboja jokios sutartys. Mano manymu, būtina apriboti tokią ginkluotę“, – pabrėžė ekspertas.

                                Comment


                                  Natūralus prioritetas, turbūt įprastinei ginkluotei jau nebelieka planuotų pinigų, todėl pradėta taupyti.
                                  GE. Tbilisis / თბილისი | GE. Batumis / ბათუმი | GE. Aukštutinė Svanetija / ზემო სვანეთი

                                  Comment


                                    /\ ir tame straipsnyje propagandos 99%. Galiu tik pasikartoti, kad atominis ginklas nesunaikins NATO, o tik dalį vakarų miestų su civiliais(vaikai, moterys, seneliai). Ir tada NATO ateis ir atims visus žaislus amžiams. Kažin ar kremliuje sėdi Dobaso separatistų lygio veikėjai, kurie pvz. per savo durnumą ir Rusijos nesusipratėliškumą numušė lėktuvą su vaikais. O jei taip bus, tai tada vadinasi bus tokia auka, nugalėti režimą. Bet čia tuo atveju, jei pats kremlius pradėtų karą.
                                    Paskutinis taisė andyour; 2015.01.01, 15:59.

                                    Comment


                                      Po tokių Rusijos opusų kur grasinama branduoliniais ginklais JAV reiktų pasimokyti iš prezidento Reigano "žvaigždžių karų". Šį kartą realiai pradėti vystyti palydovų naikinimo sistemą. Daugelis šiuolaikinių taikymo sistemų nebeveiktų sunaikinus rusišką GPS (GLONASS). Beje, yra rimtų įtarimų kad rusai tokią jau kuria. Čia svarbu kas pirmiau sukurs, o Rusija nesukurtų be neapdairiai pardavinėjamų vakarietiškų technologijų.

                                      Comment


                                        Vytautas Plečkaitis: Kertu lažybų, kad V.Putinas valdys Rusiją mažiausiai trejus metus

                                        Drąsių politologų ir žurnalistų, virstančių propagandinio karo dalyviais, dėka žiniasklaidoje vos ne kiekvieną dieną tenka išgirsti, kad Rusijos ir V.Putino dienos suskaičiuotos, kad ekonominė krizė bematant nušluos Rusiją ir jos valdovą. Jiems pritaria kai kurie buvę aktyvūs komunistai ir dar aktyvesni komjaunuoliai, šlovinę neklystančią Komunistų partiją ir artėjančią komunizmo pergalę bei sočiai maitinęsi iš rusų okupacijos vaisių.
                                        Tik kažkodėl beveik visi jie pamiršta pasakyti, o kas bus toliau, kai Rusiją ir jos prezidentą ištiks krachas? Jeigu, žinoma, ištiks?
                                        Gal Rusija taps rami, kaip kalėdinis avinėlis ir atsisakys savo imperinių siekių, uždraus, kaip mes lietuviai, komunistų partiją, išvaikys dabartinę Valstybės Dūmą, sumažins armiją, išjungs visas atomines galvutes, o KGB įpėdinę FSB iš viso panaikins?
                                        Esu politinis pesimistas ir manau, kad tikrai to nebus. Net galiu lažintis iš gero prancūziško vyno butelio, kainuojančio 100 litų, kad V.Putinas valdys Rusiją mažiausiai iki savo kadencijos pabaigos – 2018 m. gegužės 7 dienos, o gal net ir ilgiau.
                                        Taip pat galėčiau lažintis dar iš to, kad Lietuva niekada nepasieks Skandinavijos lygio, o didžioji dalis lietuvių net ir po 20 metų nedirbs ir negyvens taip, kaip vokiečiai ar šveicarai. Dėl to galėčiau lažintis net iš dėžės tokio pat gero vyno. Bet čia kita tema ir apie ją galbūt kitą kartą.
                                        Būčiau nuoširdžiai patenkintas, jei mano pranašystė neišsipildytų ir V.Putiną kaip stebuklingoje pasakoje pakeistų liberalus, demokratiškas ir provakarietiškas prezidentas, ne oligarchas, kuris vienu pirmųjų savo dekretų grąžintų Ukrainai Krymą, išvestų savo kariuomenę iš Pietų Osetijos ir Padniestrės, leistų Gruzijai susigrąžinti Abchaziją, o Japonijai atiduotų Kurilų salas ir dar atsisakytų Karaliaučiaus srities, kad Lietuvai ir Lenkijai būtų saugiau gyventi.
                                        Tik ar ilgai išsilaikytų toks Rusijos prezidentas? Kuris Rusijos visuomenės sluoksnis, išskyrus nedidelį skaičių disidentų ir dar mažiau rusų oligarchų, gyvenančių užsienyje, paremtų tokius naujo prezidento žingsnius?
                                        Norint geriau suvokti dabartinių Rusijos vadovų agresyvią ideologiją ir jų veiksmus, verta prisiminti, kokiomis istorinėmis asmenybėmis didžiuojasi ir seka Kremlius bei didžioji dalis Rusijos žmonių.
                                        Labiausiai pašlovintas yra Petras I, kuris su olandų, vokiečių ir kitų vakariečių amatininkų, pirklių ir kariškių pagalba modernizavo Rusiją ir jos kariuomenę, o Baltijos jūrą pavertė vos ne Rusijos vidaus jūra. Jis sumušė Švedijos Karalystę, kuriai priklausė beveik visa Skandinavija, ir atvirai ėmė kištis į nusilpusios Abiejų Tautų Respublikos reikalus, spręsdamas, kas geriausiai tinka būti jos karaliumi.
                                        Po Petro I eitų vokietė Jekaterina II, gimusi Prūsijos generolo šeimoje ir 16 metų ištekinta už silpnapročio Rusijos sosto įpėdinio, septyniolikmečio Petro III. Tapusi imperatoriene, Jekaterina II prijungė prie Rusijos imperijos Krymą, Šiaurės Kaukazą, Vakarų Ukrainą ir didžiąją Lenkijos dalį bei LDK.
                                        O kas trečias?
                                        Trečio Rusijos imperatoriaus, kuriuo didžiuojasi ir, matyt, juo seka V.Putinas, portretas kabo Kremliuje prezidento priimamojo prieškambaryje. Tai Rusijos imperatorius Nikolajus I, valdęs Rusijos imperiją nuo 1825 m. iki 1855 metų. Savo valdymą jis pradėjo dekabristų maišto numalšinimu ir daugelio šviesių, demokratiškai nusiteikusių bei išsilavinusių Rusijos žmonių išsiuntimu į Sibirą.
                                        Nikolajus I pagarsėjo kaip didžiausias Europos reakcionierius, kovojęs su tautiniais judėjimais, numalšinęs 1831 m. sukilimą Lietuvoje ir Lenkijoje ir uždaręs Vilniaus universitetą, palikdamas Lietuvą be aukštosios mokyklos bent keturioms kartoms.
                                        Jo kariuomenė padėjo Habsburgams numalšinti Vengrijos revoliuciją 1848 m. ir Dunojaus kunigaikštystes, siekusias nepriklausomybės.
                                        Būtent iš Nikolajaus I V.Putinas perėmė ideologinius pagrindus. Tai trys pagrindiniai postulatai, ant kurių buvo statoma XIX a. vidurio ir šiuolaikinė Rusija: stačiatikybė, autokratija, tautiškumas.
                                        Kaip ir Nikolajus I, V.Putinas valstybę valdo biurokratijos, slaptosios policijos, kariuomenės, Maskvos stačiatikių bažnyčios ir atvirai propaguojamo rusiško nacionalizmo pagalba.
                                        Neatsitiktinai nemažai ES nacionalistų, pradedant Marie le Pen ir baigiant vengrų, serbų bei kitų smulkesnių nacionalistų lyderių, V.Putino asmenyje mato jei ne sąjungininką, tai bent jau savą.
                                        Kaip rašė eseistas, „Spiegel“ užsienio skyriaus vadovas dr. Romainas Leickas, V.Putinas tęsia Nikolajaus I pradėtą kovą su Prancūzų revoliucijos dvasiniu palikimu, kurį yra perėmusi dabartinė Europos Sąjunga ir už kurį kovojo pažangioji Europa visą XIX ir XX amžių.
                                        Būtent Nikolajaus I laikais Rusijoje atsirado ir paplito išsireiškimas „supuvę Vakarai“. Toks populiarus ir šiandien tarp nemažos dalies konservatyviai nusiteikusių Lietuvos intelektualų.
                                        V.Putinas ir jo aplinka, apgailėdama SSRS žlugimą ir siekdama imperijos restauravimo, yra, anot R.Leicko, reakcinė jėga Europoje, nes nori sugrąžinti istoriją į XX a. pradžią, paneigdama tautų apsisprendimo teisę, kuria pasinaudojo visa Vidurio Europa, įskaitant Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, sugriuvus Rusijos, Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijoms po Pirmojo pasaulinio karo.
                                        Ukrainos Maidanas yra užsitęsusio Prancūzijos revoliucijos dvasinio palikimo dalis. Ukrainai dėl savo bolševikinio kaimyno agresijos nepavyko XX a. pradžioje taip, kaip Lietuvai ar Lenkijai, atkurti valstybingumo ir tapti europine valstybe. Jai nepasisekė ir žlugus SSRS mobilizuoti visas savo jėgas ir tapti nepriklausoma nuo Rusijos nei ekonomiškai, nei politiškai. Tik Maidanas išjudino ir mobilizavo Ukrainos tautą naujam žygiui į Europą.
                                        Savo dvasia Maidanas yra visiškai priešingas tiek Maskvos autokratiniam oligarchiniam režimui, tiek autokratizmo liekanoms pačioje Ukrainoje. Tačiau Maidano revoliucija, nešusi pažangą, bus tiek sėkminga, kiek ji bus įgyvendinta pačioje Ukrainoje prieš savus reakcionierius, stabdančius šalies ėjimą į Europos Sąjungą, toleruojančius korupciją ir besipriešinančius reformoms.
                                        Prieš Ukrainos europėjimą visomis jėgomis kovoja ir Kremlius, nors remti separatistus Ukrainoje jam vis daugiau kainuoja ir artina ekonominę krizę Rusijoje. Tačiau verta prisiminti, kad Rusijos valdžia retai kreipia dėmesį į savo žmones. Rusijoje niekada nebuvo tikros demokratijos. Nebent pusmetį trukęs A.Kerenskio Laikinosios vyriausybės valdymas 1917 metais.
                                        Valdžia Rusijoje arba paveldima kaip Rusijos imperatorių laikais (net demokratu vadinamas B.Jelcinas paskyrė savo įpėdiniu V.Putiną), arba valdžia nušluojama alkanos minios ir nenorinčios kariauti kariuomenės, kaip tai įvyko 1917 metais.
                                        Rusijos valdžia ir sistema kone visais laikais rėmėsi gausiomis represinėmis struktūromis ir gerai net krizės metu finansuojama kariuomene. Kažin ar išorinė jėga yra pajėgi pakeisti režimą Rusijoje? Režimą ji gali susilpninti, bet negali pakeisti jo esmės. Tai gali padaryti tik patys rusai. Tačiau kol kas jie nebadauja, o armija ir represinės struktūros yra ištikimos režimui. Nematyti, kad artimiausiu metu rusai būtų linkę egzistuojančio režimo atsisakyti, o tuo labiau prieš jį kovoti.
                                        Teks, matyt, europiečiams iš naujo suvokti, kad Rusija – tai kita civilizacija, ignoruojanti vakarietiškas vertybes, ji buvo ir yra pastovus bei nuolatinis Europos oponentas tiek politine, tiek ekonomine, tiek idėjine prasme.
                                        Tai nebūtinai reiškia nuolatinę konfrontaciją ar karą. Tai greičiau reiškia nuolatinę europiečių kovą už savo vertybes tiek su Rusija, tiek su radikaliojo islamo pasauliu.
                                        Europos Sąjungai šiandien iškilęs toks pats uždavinys, kaip ir per pastaruosius du šimtmečius, – ginti Prancūzų revoliucijos dvasinį palikimą nuo reakcijos iš Rytų. Tam reikia būti pasiryžusiems ir nemanyti, kad kova už pažangą, laisvę, teisingumą bei solidarumą gali kada nors baigtis. Tai nuolatinė žmonijos būsena.
                                        Kaip rodo tautų istorija, ji ne visada turi laimingą pabaigą. Tačiau tai dar nereiškia, kad reakcija nugalės pažangą ir kad su reakcija neįmanoma kautis.

                                        Comment


                                          Tačiau kol kas jie nebadauja, o armija ir represinės struktūros yra ištikimos režimui.
                                          Vat būtent Vakarų (t.y. normalaus pasaulio) sankcijos ir yra skirtos tam, kad taip nebūtų.

                                          Comment

                                          Working...
                                          X