Tai ką čia rašote, iš tikrųjų yra gerai. Aš puikiai matau panašius reiškinius savo aplinkoje, kai prieš 10 - 15 metų buvo varoma viršvalandžiai ir papildomos pamainos kad tik daugiau uždirbti, dėl įmonės - nes vadovas labai prašė, netgi "dėl chebros" ir panašiai, žmonės netgi ardavo be atostogų. O dabar - atidirba ir namo be jokių vėlavimų, papildomai dirbti neypatingai nori, atostogas išnaudoti ir kažkur nuskristi, pasitūsinti, gerai praleisti laiką nori praktiškai visi (su retomis išimtimis "ai man kaime prie ežero gerai" - na bet čia jau jų pasirinkimas), kažkada laisvu laiku į visokius susirinkimus ar mokymus lėkdavo nes "reikia gi, vadovas sakė" - dabar praktiškai neprisikviečiama žmonių nes visi puikiai supranta kad čia mano laikas ir jis priklauso man, ir t. t.
Ir kalbu ne tik apie jaunesnius už mus, Z kartą - mes, millennialsai, irgi elgiamės taip, darbe yra daug X kartos atstovų - jie irgi, labai pastebiu daug poslinkų ir boomerių mąstyme (kurie dar neišėjo į pensiją, arba dar dirba gaudami pensiją - mano paties vyresni artimieji jau visai kitaip žiūri į darbo - laisvalaikio santykį ir išmoko vertinti laiką, ne tik pinigus).
Tai liudija, kad pagaliau žmonėms yra geriau, nei buvo, ir jie gali sau leisti ne tik arti, arti, arti kaip kažkada, bet skirti laiką ir resursus tam, kas jiems iš tiktųjų patinka. Darbdaviai tapo jau ne žmonėmis kurių "reikia bijoti" bet tiesiog eiliniais žmonėmis kaip ir tu, tiesiog tik užimančiais kitas pareigas, ir kurie jeigu pradeda naglėti su reikalavimais peržengdami asmenines ribas - galima juos labai greit pastatyti į vietą ir jie nieko nepadarys, neatleis ir t. t. (žmonės pagaliau išmoko ir skaityti darbo kodeksus, žinoti savo teises, o ne "mane atleido iš darbo" nors kai pasigilini į situaciją - pats jokio grubaus pažeidimo nepadarė, tiesiog parašė pareiškimą nes "liepė" ar padarė psichologinį spaudimą).
O plėšytis darbe nes "reikia Kiniją praleinkti" tai jau tikrai niekas to nedarys. Beje, Kinijoje irgi ne už kalnų ta diena, kai iškils problemų su žmonių noru plėšytis, nes gyvenimo kokybė ir ten sparčiai auga. Kažin ar viską išspręs su savo socialiniais kreditais "nedirbsi 9 valandas - taškai nukris ir negalėsi daug ko nusipirkti".
Kas liečia gimimo vietą - taip, pastebėjau kad kažkiek to noro "pavaryti darbe" yra likę pas tuos, kurie gimę ir augę giliai provincijoje, ypač ūkininkaujančiose šeimose. Turiu omenyje ne mažus miestus kaip Švenčionėliai, Ignalina, Šilalė, Akmenė ar Kazlų Rūda (nes atvykusiems iš mažų miestų ir miestelių, irgi šituo klausimu būdinga miestietiška elgsena), bet iš tokių visiškų kaimų tipo visokie Ažubaliai, Papelkiai ir Penkiatrobiai (pavadinimai sąlyginiai).
Ir kalbu ne tik apie jaunesnius už mus, Z kartą - mes, millennialsai, irgi elgiamės taip, darbe yra daug X kartos atstovų - jie irgi, labai pastebiu daug poslinkų ir boomerių mąstyme (kurie dar neišėjo į pensiją, arba dar dirba gaudami pensiją - mano paties vyresni artimieji jau visai kitaip žiūri į darbo - laisvalaikio santykį ir išmoko vertinti laiką, ne tik pinigus).
Tai liudija, kad pagaliau žmonėms yra geriau, nei buvo, ir jie gali sau leisti ne tik arti, arti, arti kaip kažkada, bet skirti laiką ir resursus tam, kas jiems iš tiktųjų patinka. Darbdaviai tapo jau ne žmonėmis kurių "reikia bijoti" bet tiesiog eiliniais žmonėmis kaip ir tu, tiesiog tik užimančiais kitas pareigas, ir kurie jeigu pradeda naglėti su reikalavimais peržengdami asmenines ribas - galima juos labai greit pastatyti į vietą ir jie nieko nepadarys, neatleis ir t. t. (žmonės pagaliau išmoko ir skaityti darbo kodeksus, žinoti savo teises, o ne "mane atleido iš darbo" nors kai pasigilini į situaciją - pats jokio grubaus pažeidimo nepadarė, tiesiog parašė pareiškimą nes "liepė" ar padarė psichologinį spaudimą).
O plėšytis darbe nes "reikia Kiniją praleinkti" tai jau tikrai niekas to nedarys. Beje, Kinijoje irgi ne už kalnų ta diena, kai iškils problemų su žmonių noru plėšytis, nes gyvenimo kokybė ir ten sparčiai auga. Kažin ar viską išspręs su savo socialiniais kreditais "nedirbsi 9 valandas - taškai nukris ir negalėsi daug ko nusipirkti".
Kas liečia gimimo vietą - taip, pastebėjau kad kažkiek to noro "pavaryti darbe" yra likę pas tuos, kurie gimę ir augę giliai provincijoje, ypač ūkininkaujančiose šeimose. Turiu omenyje ne mažus miestus kaip Švenčionėliai, Ignalina, Šilalė, Akmenė ar Kazlų Rūda (nes atvykusiems iš mažų miestų ir miestelių, irgi šituo klausimu būdinga miestietiška elgsena), bet iš tokių visiškų kaimų tipo visokie Ažubaliai, Papelkiai ir Penkiatrobiai (pavadinimai sąlyginiai).
Comment