virš 100 tūkst. paskerstų/virš 2 mil. pabėgusių Sirijos gyventojų - 'karas yra karas', bet va tiktai JAV pradeda svarstyti atsaką į liumpendiktatoriaus savivalę - atsibunda ir popiežius, ir Madona, ir kas tik nori, o internetiniai anti-imperialistai tirpsta objektyvumo ekstazėj.
Šiame regione vienas įtakingiausių veikėjų yra Jungtinės Amerikos valstijos. Apie šios šalies interesus būtų galima daug ir nuobodžiai kalbėti, tad išskirsiu tik vieną, mano manymu, svarbiausių – Izraelio saugumą. Kad ir kokių tikslų šiame regione siektų, kad ir kokius savo nacionalinius interesus gintų JAV niekada neužmiršta esminio – stiprinti Izraelio saugumą. Toks yra egzistencinis ir pačios žydų valstybės tikslas. Izraelio saugumas priklauso nuo didžiųjų arabų valstybių ir apskritai arabų pasaulio galios ir vieningumo, todėl visiškai suprantamas esminis politinis šios valstybės tikslas – silpninti didžiąsias arabų valstybes, ypač kaimynines, su kuriomis saisto sienos ir karinių konfliktų patirtis.
Kas įvyks „nubaudus“ Sirijos režimą? Gal įsivyraus taika ir demokratija, o iš pabėgėlių stovyklų namo patrauks vargų ir netekčių kankinami sirai? Manu, neatsiras tai manančių. Visi nujaučia, kad valdantieji kausis iki galo, nes ant kortos pastatytos ne tik jų, bet ir visų jų giminaičių iki kažkelintos kartos gyvybės. Juk skerdynės jau vyksta. Žlugus režimui prasidės negailestinga kova dėl valdžios, dėl teritorijos ir turtų dalybų. Čia ir „Alkaidai“ bus kur pasireikšti. Apie būsimą demokratinę provakarietišką Siriją gali kalbėti tik visiški cinikai. Silpna kaip valstybė, stokojanti valstybinės karinės mašinos Sirija gaiveliosis draskoma konfliktų, kovų ir žudynių. Ji jau niekam nekels jokios karinės grėsmės, tad nebegalės net prisiminti ir Golano aukštumų. Suprantama, pasienyje kils naujų grėsmių, tačiau jos nepalyginamai menkesnės nei ta, kurią kėlė prieš kelerius metus besiplėtojanti Irano ir Sirijos draugystė bei šių šalių karinis bendradarbiavimas su Rusija.
Labai sparčiai nusilpo ir kitas Izraelio kaimynas – Egiptas, kurio karinė mašina ilgam turės darbo savo šalyje. Egipte juk taip pat liejasi kraujas, visuomenė vis labiau skaidosi į dvi nesutaikomas stovyklas. Kol kas niekas nesiima prognozuoti įvykių eigos. Tikėtina, kad norėdami palaikyti tam tikrą tvarką kariškiai turės vis stipriau „veržti varžtus“, Europos Sąjungos ir kai kurių kitų šalių politikams čiulbaujant apie būtinumą rengti kuo „demokratiškesnius“ rinkimus. Atkreiptinas dėmesys ir dar į porą dalykų. Regione mažėja Irano draugų, vis menkesnis jame Rusijos vaidmuo. Tačiau pats arabų pasaulis radikalėja, nes daugėja karinės patirties ragavusių jaunų islamistų kovotojų, plinta šiitų ir sunitų priešstata, valstybėse religijos pagrindu stiprinami politiniai režimai. Tad tam tikrose vietose tam tikru laiku tikėtini nauji kruvini konfliktai. Deja.
Comment