LT-PL. Lietuvių - lenkų santykiai. Lenkiški užrašai ir pavardės Vilniaus krašte.

[Sula]

Ne tiek nežinote, kiek nenorite žinoti; atspėkime iš trijų kartų, kas gi maišo Sulai atsiminti lenkų darbelius?

Gal jūs baiksite čia savo marazmus?

[mantasm]

Nelabai suprantu koks tikslas yra dabar kapstyti visą šitą purvą? Niekas čia neneigia, kad lietuvių-lenkų santykiai visuomet buvo labai geri, bet manau, kad ne dabar laikas apie tai diskutuoti. Ypač kai esame Rusijos agresijos akivaizdoje ir turime tą patį priešą, o lietuvių-lenkų santykiai yra vėl pasiekę aukštumas.

Pilnam susitaikymui reiktų abiem pusėm pripažinti darbelius, o ne vaizduot, kad viskas gražu buvo.

Pavyzdžiui ar galim džiaugtis POW sulaikymo operacija ir perversmo užkardymu? Ar geriau nutylėt, kad nekelt į viešumą lenkų darbelių? Arba Širvintų mūšis.

Reiktų demarkacinės linijos muziejaus. Pavyzdžiui Namelyje prie autostrados.

[Čikupakas]

Pilnam susitaikymui reiktų abiem pusėm pripažinti darbelius, o ne vaizduot, kad viskas gražu buvo.

Pavyzdžiui ar galim džiaugtis POW sulaikymo operacija ir perversmo užkardymu? Ar geriau nutylėt, kad nekelt į viešumą lenkų darbelių? Arba Širvintų mūšis.

Reiktų demarkacinės linijos muziejaus. Pavyzdžiui Namelyje prie autostrados.

Niekas apie pilną susitaikymą čia nekalba ir niekas nevaizduoja, kad viskas buvo gražu. Tiesiog yra natūralus santykių pagerėjimas. Dabar pradėti ieškoti kas buvo blogai praeityje man primena kažkokį psichinį sutrikimą.

[mantasm]

Niekas apie pilną susitaikymą čia nekalba ir niekas nevaizduoja, kad viskas buvo gražu. Tiesiog yra natūralus santykių pagerėjimas. Dabar pradėti ieškoti kas buvo blogai praeityje man primena kažkokį psichinį sutrikimą.

Nereikia pilno susitaikymo? Sakyčiau labai reikia. Ypač šiandienos kontekste.

Santykių pagerėjimas kaip tik puiki proga susėst ir kartu istoriją padėt į muziejų.

[R.D.]

Nereikia pilno susitaikymo? Sakyčiau labai reikia. Ypač šiandienos kontekste.

Santykių pagerėjimas kaip tik puiki proga susėst ir kartu istoriją padėt į muziejų.

Leisiu šiek tiek įsiterpti, kaip ne vieną kartą susidūręs su Lenkijos istorijos mokykla ir jos atstovais, ypač XX a. istorijoje, nors ši tema ne apie tai. Jau kam kam, bet lenkai XX a. elgėsi kaip niekad niekšiškai, o pas save pasakoja (patikėkite) apie Vilniaus krašto užėmimą iš serijos kaip dabar madinga sakyti, "ne vsio tak odnoznachno", nors prirėmus prie sienos apie Suvalkų sutartį, leidžiasi į kažkokią sofistiką. Lygiai kaip ir niekad Lenkijai nepriklausę Suvalkai (kaip ir Seinai) po 1919 m. "Suvalkų sukilimo" tapo Lenkijos dalimi. Lietuva po Antrojo pasaulinio karo prarado itin daug, nekalbant, kad labiausiai etninę, istorinę logiką būtų atspindėjusi 1920 m. sutarties su Sovietų Rusija siena, kurios nepaisė jokia Lenkija. Lenkų AK veiksmai Vilniaus krašte, kovos su plechavičiukais ir t.t. Lietuva išėjo pralaimėtoja (nepelnytai), o Lenkija gavo itin daug (tiek lietuviškąsias žemes, tiek dalį Prūsijos). Sovietinę okupaciją išgyvenusios šalys turėjo kažkiek pakeisti požiūrį į žemes ir laukinį revizionizmą, o ką lenkai darė 1988-1992 m. su autonominiu judėjimu? Galima tai prisminti, kaip atsikuriančių valstybių klaidas iš kurių galime mokytis, tačiau nuo šių aspektų niekur nepabėgsite. Tai netrukdo šiandien žiūrėti į priekį, kooperuotis, kartu spręsti problemas, draugauti ir t.t., bet neįmanoma bus rasti vieno taško, kaip niekad joks lietuvis negalės pasakyti, kad AK buvo šauni organizacija. Taip, ji tokia buvo, bet ji veikė ne Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos interesais. Lygiai kaip ukrainiečiams S. Bandera bus svarbi istorijos figūra, net sakralinė, o lenkams juodai raudonos vėliavos kels pasišlikštėjimą (ir suprantama kodėl), bet ar tai trukdo šiandien Lenkijai peržengti save ir remti Ukrainą kolosaliai žmogiškos tragedijos fone? Ne, nes yra aukštesni tikslai, bet nuoskaudos lengvai neišgaruos, nes kas padaryta, to nenubrauksite vien noru "pilnai susitaikyti".

[Tomizmas]

Apie 1920 metų sieną esu girdėjęs tokią versiją, kad tuometinė Rusija specialiai Lietuvai paliko didelę nelietuvišką teritoriją - kad nuolat būtų Lietuvos konfliktas su Lenkija (rezultate, taip ir įvyko) ir Lietuva ieškotų užtarimo pas Rusiją/TSRS.

Gerai, kad mūsų siena nėra kaip 1920 metais. Abejoju ar mums labai reikalingas nelietuviškų Gardino, Lydos ar Astravo buvimas Lietuvos sudėtyje. Baltarusijoje liko keli izoliuoti lietuviški smulkūs regionai, kaip Gervėčiai ar Lazūnai, bet jie yra provincijoje su mažu gyventojų skaičiumi. Tarp jų - dideli baltarusiški ir lenkiški plotai su miestais (atitinkamai, daug gyventojų).

Dabartinė Lietuva yra kaip niekad artima etninei lietuvių teritorijai, ir tai yra puiku.

[R.D.]

Dabartinė Lietuva yra kaip niekad artima etninei lietuvių teritorijai, ir tai yra puiku.

Šiaurinė siena ir dalis sienos palei Prūsiją (Kaliningrado srt.) taip, bet rytinė ir pietinė siena - nesąmonė, kuri neatspindi lietuvių etnoso išplitimo ribos.

[PoDV]

Apie 1920 metų sieną esu girdėjęs tokią versiją, kad tuometinė Rusija specialiai Lietuvai paliko didelę nelietuvišką teritoriją - kad nuolat būtų Lietuvos konfliktas su Lenkija (rezultate, taip ir įvyko) ir Lietuva ieškotų užtarimo pas Rusiją/TSRS.

Gerai, kad mūsų siena nėra kaip 1920 metais. Abejoju ar mums labai reikalingas nelietuviškų Gardino, Lydos ar Astravo buvimas Lietuvos sudėtyje. Baltarusijoje liko keli izoliuoti lietuviški smulkūs regionai, kaip Gervėčiai ar Lazūnai, bet jie yra provincijoje su mažu gyventojų skaičiumi. Tarp jų - dideli baltarusiški ir lenkiški plotai su miestais (atitinkamai, daug gyventojų).

Dabartinė Lietuva yra kaip niekad artima etninei lietuvių teritorijai, ir tai yra puiku.

Nieks nežino kaip gali pasisukti istorija (kaip Rusijos invazija į Ukrainą), bet nesitikiu, kad grįš Lietuvos siena kokia buvo sutarta 1920 m. Suvalkų sutartimi.
Nebent kaip tos sutarties sulaužymo kompensacija būtų kažkoks rusiškos Kaliningrado srities kolapsas ir padalinimas, atiduodant dalį teritorijos Lietuvai (su mintimi, kad tai istorinės baltiškosios žemės, sunaikintos imperijų, ir dabar žemė grįžta baltiškai valstybei).

Beveik visi regionai kurie šiuo metu ne Lietuvoje yra ne lietuviški. Mes turime Vilniaus kraštą, ir jau jis gana probleminis. Sunku pagalvoti kas būtų jei jis būtų keliagubai didesnis. Net Karaliaučiaus sr. rajonų davimas Lietuvai neduotų tokio efekto kaip dalies Gardino srities turėjimas, ypač su visais Gardinais ir Lydom.
Iš kitos pusės. dabartinis Vilniaus kraštas dar yra pakankamai mažas ir gali gebėti lituanizuotis per daug dešimtmečių. Vilniaus rajonas vos ne automatiškai lituanizuojasi. Jei turėtume daug didesnes nelietuviškas žemes, klausimas kas gebėtų ką nusverti.

Sėkmingos valstybės būna monokultūrinės, siejamos bendra idėja. Dabartinė Lietuva sukasi apie lietuvių kalbą, lietuvybę. Sunku rasti sėkmingas daugiatautes šalis. Man atrodo Latvija yra pavyzdys kai beveik dviejų tautų valstybė neranda bendro vardiklio savo vystymuisi. Belgija su savo pasidalinimu tarp Flandrijos ir Valonijos neatrodo ok. Net JAV yra ne britų-vokiečių-etc. valstybė, o amerikiečių valstybė, tapo gan sėkminga. Dar Šveicarija gali būti daugiautautės valstybės sėkmės pavyzdys, bet ten daugybės autonomiškų mikrovalstybėlių darinys.

Šiuo metu Lietuvos sienos daugmaž atitinka lietuvių etnininių žemių ribas. Vietom net priklauso žemės, kur mūsų pasąmonėje "ne labai Lietuva" kaip Šalčininkų rajonas. Aišku yra lietuviškų salų Lenkijoje, kurios stipriai polonizuotos. Suvalkų kraštas buvo praradimas, bet turime įdomų pavyzdį kaip atrodo autochtoninė Lietuvos dalis, kuri nepriklausė SSRS.


P.S. Suprantu, kad Šalčininkai, net dalis Baltarusijos vakarinių žemių yra istoriškai lietuviškos (lietuviakalbės) žemės. Kalbu apie šiandieną. Nieks nesako, kad mūsų esamos pietrytinės sienos yra "istoriškai teisingos", tik nemanau, kad jas verta kaitalioti.

[Tomizmas]

Šiaurinė siena ir dalis sienos palei Prūsiją (Kaliningrado srt.) taip, bet rytinė ir pietinė siena - nesąmonė, kuri neatspindi lietuvių etnoso išplitimo ribos.

Rytinėje ir pietinėje lietuvių etnoso dalyje niekad ir nebuvo griežtos etninės ribos, kuri būtų kaip užbrėžta peiliu. Lietuviški, lenkiški ir baltarusiški plotai įsiterpia vieni į kitus, sudaro salas, mišrūs kaimai ir miesteliai, o ką jau kalbėti apie mišrias šeimas, kur vienas brolis lietuvis, kitas lenkas (dažna situacija XX a. pradžioje). Tikriausiai dėl to, kad čia iki XX a. praktiškai nebuvo jokios sienos, kur skirtingose sienos pusėse būtų asimiliacijos pagrindu susikonsolidavę aiškiai atskirti etnosai, kaip atsitiko sienos su Latvija atveju (šitas procesas Švenčionių, Ignalinos, Varėnos rajonų pasieniuose prasidėjo tik po 1990 metų - bet lenkiškas masyvas Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose matyt nesiasimiliuos ir išliks lenkišku neribotą laiką).

Todėl dabartinė Lietuvos siena su Baltarusija yra turbūt maksimaliai tai, ką įmanoma buvo padaryti tokiame balkaniškai maišytame regione. Net Dieveniškių salą turim, kuri yra atskirta lenkiško Šalčininkų masyvo. Gervėčiai jau per toli, nebūtų pavykę, ir juos priskiriant Lietuvai, būtų tekę prijungti dar vieną labai didelį nelietuvišką Astravo arba Postavų plotą. Panašiai su Apsu - jo neprijungsi be Vydžių, kur lietuvių beveik nėra.

_________________________________

Nors, iš kitos pusės, pabandžiau pamodeliuoti iš "alternative history" srities, kas būtų, jeigu LTSR būtų 1945 metais gavusi Gardiną - istoriškai gana svarbų senosios LDK miestą, esantį visai netoli dabartinės mūsų sienos, ir šalia didelio lietuvių gyvenamo masyvo - Dzūkijos.

Demografiškai žiūrint, Gardinas per sovietmetį būtų tapęs lietuvių dominuojamu miestu. Po karo Gardinas turėjo 60 tūkst. gyventojų, o Alytus, kuris sovietmečiu buvo formuojamas kaip pietinės Lietuvos regioninis centras - 10 tūkst. (čia suapvalinta). 1989 metais Alytus turėjo jau 60 tūkst. gyventojų.

Jeigu visas tas 50 tūkst. gyventojų srautas (pagrinde aplinkinių Dzūkijos rajonų), vykęs gyventi į Alytų, būtų nukreiptas į Gardiną, tai lietuviai jau būtų pasiekę netoli 50% gyventojų mieste. Dar šiek tiek migracijos srauto, kuris vyko į Kauną - ir jau lietuvių Gardine virš 50%.

Aišku, tokiu atveju Alytus būtų likęs tik rajoniniu miesteliu su 10 - 15 tūkst. gyventojų, o Gardinas tikrai nebūtų pasiekęs savo dabartinių 370 tūkst. nes LTSR neturėjo nė iš tolo tiek žmonių kiek BTSR, būtų gal Panevėžio dydžio miestas, su dauguma lietuvių gyventojų, ir gausiomis lenkų ir baltarusių mažumomis.

Bet čia aišku, tik "kas būtų jeigu būtų". Ir kalba čia eina grynai tik apie Gardiną. Visų kitų - Lydos, Astravo, Postavų ir t. t. Lietuva nebūtų sugebėjusi integruoti.

[Sula]

Todėl dabartinė Lietuvos siena su Baltarusija yra turbūt maksimaliai tai, ką įmanoma buvo padaryti tokiame balkaniškai maišytame regione. Net Dieveniškių salą turim, kuri yra atskirta lenkiško Šalčininkų masyvo. Gervėčiai jau per toli, nebūtų pavykę, ir juos priskiriant Lietuvai, būtų tekę prijungti dar vieną labai didelį nelietuvišką Astravo arba Postavų plotą. Panašiai su Apsu - jo neprijungsi be Vydžių, kur lietuvių beveik nėra.

Mano mama pokaryje dirbo Vilniaus krašte. "Nelietuviai" žilagalviai seniai, gimę dar iki 1863 m. su jauna medicinos sesele puikiai kalbėjo lietuviška dzūkiškai-vilnietiška tarme, o jų vaikai ir anūkai - nė bum-bum. Visai šalia Lydos buvo kolūkis, kur dauguma dirbo lietuviai, teko lankytis ir kalbėti. Dabar ten lietuvio su žiburiu nesurasi. Pokaryje Gardine vos ne psė gyventojų lenkiškai kalbėjo. Dabar tokių paieškoti reikia. Visi tapo rusakalbiais baltarusiais.
Norėjau pasakyti, kad viskas santykinai sparčiai keičiasi.

[Tomizmas]

Mano mama pokaryje dirbo Vilniaus krašte. "Nelietuviai" žilagalviai seniai, gimę dar iki 1863 m. su jauna medicinos sesele puikiai kalbėjo lietuviška dzūkiškai-vilnietiška tarme, o jų vaikai ir anūkai - nė bum-bum. Visai šalia Lydos buvo kolūkis, kur dauguma dirbo lietuviai, teko lankytis ir kalbėti. Dabar ten lietuvio su žiburiu nesurasi. Pokaryje Gardine vos ne psė gyventojų lenkiškai kalbėjo. Dabar tokių paieškoti reikia. Visi tapo rusakalbiais baltarusiais.
Norėjau pasakyti, kad viskas santykinai sparčiai keičiasi.

Tai šitose vietovėse daug tokių pavyzdžių. Mano paties bobutė, ištekėjusi už lietuvio, turėjo lietuviakalbę šeimą (vaikų vardai ir pavardės lietuviški), o jos tikra sesuo, ištekėjusi už lenko - lenkakalbę (vaikų vardai ir pavardės lenkiški). Vaikystėje seserys kalbėjo laisvai abiem kalbomis, o pavardė, kečiantis valdžioms, buvo lengvai perdaroma iš lietuviškos į lenkišką ir atvirkščiai, tik pakeičiant galūnę.

Gal taikant lituanizaciją ir lietuvių kalbai, kaip valstybinei, turint statusą ir prestižą, būtų pavykusi negalutinai asimiliuotų žmonių "reasimiliacija", bet ar tada tokiu būdu, lietuvių tarkim Lydoje pasiektų bent 50%?

Vilniaus rajonas vos ne automatiškai lituanizuojasi.

Vilniaus rajone stipriai lituanizuojasi vakarinė dalis, išlaikant trendą daugumai suburbanizacinių gyvenviečių kurtis į vakarus ir šiaurę nuo Vilniaus. Dar kažkiek Rudaminos ir Nemėžio apylinkės (pietryčiai). Bet arčiau Baltarusijos - į Kalvelius, Šumską, Keną, Medininkus, Rukainius, Buivydžius ir t. t. lietuviai keliasi labai vangiai. Net į Nemenčinę neypatingai.

[digital]

Būtų pavykusi, jei tarpukariu Vilniaus kraštas būtų priklausęs Lietuvai.

[dangoraižistas]

Nors, iš kitos pusės, pabandžiau pamodeliuoti iš "alternative history" srities, kas būtų, jeigu LTSR būtų 1945 metais gavusi Gardiną - istoriškai gana svarbų senosios LDK miestą, esantį visai netoli dabartinės mūsų sienos, ir šalia didelio lietuvių gyvenamo masyvo - Dzūkijos.

Demografiškai žiūrint, Gardinas per sovietmetį būtų tapęs lietuvių dominuojamu miestu. Po karo Gardinas turėjo 60 tūkst. gyventojų, o Alytus, kuris sovietmečiu buvo formuojamas kaip pietinės Lietuvos regioninis centras - 10 tūkst. (čia suapvalinta). 1989 metais Alytus turėjo jau 60 tūkst. gyventojų.

Jeigu visas tas 50 tūkst. gyventojų srautas (pagrinde aplinkinių Dzūkijos rajonų), vykęs gyventi į Alytų, būtų nukreiptas į Gardiną, tai lietuviai jau būtų pasiekę netoli 50% gyventojų mieste. Dar šiek tiek migracijos srauto, kuris vyko į Kauną - ir jau lietuvių Gardine virš 50%.

Aišku, tokiu atveju Alytus būtų likęs tik rajoniniu miesteliu su 10 - 15 tūkst. gyventojų, o Gardinas tikrai nebūtų pasiekęs savo dabartinių 370 tūkst. nes LTSR neturėjo nė iš tolo tiek žmonių kiek BTSR, būtų gal Panevėžio dydžio miestas, su dauguma lietuvių gyventojų, ir gausiomis lenkų ir baltarusių mažumomis.

Bet čia aišku, tik "kas būtų jeigu būtų". Ir kalba čia eina grynai tik apie Gardiną. Visų kitų - Lydos, Astravo, Postavų ir t. t. Lietuva nebūtų sugebėjusi integruoti.

Tai kad APSAS buvo lietuviška sala. Vydžiai buvo lietuviški iki XX amžiaus pradžios kaip Švenčionys.

Kažkur TEKO skaityti, kad Gervėčių saloje 1945 buvo 34 000 lietuvių, iš viso 80 000 lietuvių pokariu persikėlė iš BTSR į LTSR. Čia net neskaitant kurie buvo pusiau asimiliuoti į lenkus.

PATS pagalvok, jei Rodūnia lenkiškame surašyme rodyta kaip 80% lietuvių, masyvas piečiau Šalčininkų rajono su ŽIRMŪNAIS kur eina ištisinis lietuviškų vietovardžių masyvas, „kažkur“ dingo kaip lietuviškas pusiasalis, KUR jie dingo? FAKTAS, kad atstumas iki Vilniaus 45-70 km., MASIŠKAI migravo į Vilnių.

Pats pažįstu vilniečių, kurių senelių kaimai Gervėčiuose, prie Ščiutino. Gamtininkas Tadas Ivanauskas ar geografas Česlovas Kudaba LABAI nelietuviai?

[dangoraižistas]

Nieks nežino kaip gali pasisukti istorija (kaip Rusijos invazija į Ukrainą), bet nesitikiu, kad grįš Lietuvos siena kokia buvo sutarta 1920 m. Suvalkų sutartimi.
Nebent kaip tos sutarties sulaužymo kompensacija būtų kažkoks rusiškos Kaliningrado srities kolapsas ir padalinimas, atiduodant dalį teritorijos Lietuvai (su mintimi, kad tai istorinės baltiškosios žemės, sunaikintos imperijų, ir dabar žemė grįžta baltiškai valstybei).

Beveik visi regionai kurie šiuo metu ne Lietuvoje yra ne lietuviški. Mes turime Vilniaus kraštą, ir jau jis gana probleminis. Sunku pagalvoti kas būtų jei jis būtų keliagubai didesnis. Net Karaliaučiaus sr. rajonų davimas Lietuvai neduotų tokio efekto kaip dalies Gardino srities turėjimas, ypač su visais Gardinais ir Lydom.
Iš kitos pusės. dabartinis Vilniaus kraštas dar yra pakankamai mažas ir gali gebėti lituanizuotis per daug dešimtmečių. Vilniaus rajonas vos ne automatiškai lituanizuojasi. Jei turėtume daug didesnes nelietuviškas žemes, klausimas kas gebėtų ką nusverti.

Sėkmingos valstybės būna monokultūrinės, siejamos bendra idėja. Dabartinė Lietuva sukasi apie lietuvių kalbą, lietuvybę. Sunku rasti sėkmingas daugiatautes šalis. Man atrodo Latvija yra pavyzdys kai beveik dviejų tautų valstybė neranda bendro vardiklio savo vystymuisi. Belgija su savo pasidalinimu tarp Flandrijos ir Valonijos neatrodo ok. Net JAV yra ne britų-vokiečių-etc. valstybė, o amerikiečių valstybė, tapo gan sėkminga. Dar Šveicarija gali būti daugiautautės valstybės sėkmės pavyzdys, bet ten daugybės autonomiškų mikrovalstybėlių darinys.

Šiuo metu Lietuvos sienos daugmaž atitinka lietuvių etnininių žemių ribas. Vietom net priklauso žemės, kur mūsų pasąmonėje "ne labai Lietuva" kaip Šalčininkų rajonas. Aišku yra lietuviškų salų Lenkijoje, kurios stipriai polonizuotos. Suvalkų kraštas buvo praradimas, bet turime įdomų pavyzdį kaip atrodo autochtoninė Lietuvos dalis, kuri nepriklausė SSRS.

KAŽKUR senokai teko skaityti, kad 1939 rugsėjį VOKIEČIAI masiškai trėmė lietuvius iš Suvalkų krašto į lietuvišką Suvalkiją, nes tas KAMPAS teko jiems. Sovietai po 1945 neleido sugrįžti (dalis namų jau buvo pasisavinti vietinių komunistėlių). Ištremta MAŽIAUSIAI keliolika tūkstančių vietinių. Didelė asimiliacija (dažnai savanoriškai-priverstinė su spaudimu tapti lenkais) ir migracija į didmiesčius DAR sumažino lietuviškumą kol liko TIK Punskas miestelis su keliais mažais kaimukais.

1939 metų „tremtinių“ net yra DRAUGIJA kažkur Marijampolėj ir Vilniuje.

KODĖL vokiečiams užeinant, Vyžainiai pirmomis dienomis iškėlė VISUR Lietuvos vėliavas (tikėjosi patekimo į Lietuvą), o dabar ten maždaug NULIS lietuvių? Trėmimai iš gimtų vietų.

[dangoraižistas]

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus Lenkijos-Trečiojo Reicho karui lenkų administracija pasitraukė, bet ir Vokietijos kariuomenė ilgai nesirodė. Apskritis kurį laiką liko be jokios valdžios. Vietiniai gyventojai nusprendė, kad kraštas bus atiduotas Lietuvai, nes juk tai lietuviškos žemės, bet lietuvių kariuomenės gyventojai taip ir nesulaukė. Krašte, pasilikusiame be jokios valdžios, prasidėjo plėšikavimai. Prireikė organizuoti policiją. Dėl uniformų stokos naujai pašaukti policininkai ant rankovių rišo lietuviškos trispalvės raištį. Gyventojai pradėjo organizuoti savus savivaldos organus. Lietuvių administraciją buvo bandoma kurti Krasnavo, Vižainio ir Punsko valsčiuose. Lietuviška valdžia, nors ir silpna, laikina, bet vis dėlto kėlė vietinių gyventojų džiaugsmą, grįžo viltis ištrūkti iš svetimo jungo. Masiškai pradėta organizuoti lietuviškas mokyklas. 1939 m. rugsėjo mėnesį, apskrityje jau veikė 17 lietuviškų mokyklų. Valsčiuose buvo iškeltos Lietuvos trispalvės. 1939 m. rugsėjo 17 d. apskrityje pasirodė raudonoji armija, bet darbo mokyklose netrukdė ir neužiminėjo tarnybinių pastatų. Po Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos teritorinių mainų 1939 m. spalio 13 d. apskrityje pasirodė Vokietijos kariuomenė. Apskritis tapo Rytų Prūsijos dalimi. Kol Lietuva laikėsi neutraliteto, iki Sovietinės okupacijos, vokiečiai vengė drastiškų veiksmų prieš lietuvius. Toleravimo padėtis trukusi iki 1939 m. lapkričio 1 d. baigėsi, uždarytos visos lietuviškos organizacijos ir mokyklos. Lietuvių gyvenimas vokiečių okupacijos metais buvo sunkus, tačiau su lietuviais vokiečiai elgėsi daug geriau nei su lenkais, rusais ar žydais. 1941 m. sausio 10 d. Kaune buvo pasirašyta sutartis tarp Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos dėl Lietuvos bei Suvalkų ir Klaipėdos krašto gyventojų pasikeitimo. Per du mėnesius turėjo būti įvykdyta ši sutartis. Vokiečiai pradėjo represijas prieš lietuvių tautybės asmenys, kad šie pasirašytų norintys išvykti į sovietų okupuotą Lietuvą. Vokiečių ir sovietų interesams vykdyti sudarytoji sutartis nusiaubė visą Suvalkų kraštą. Per trumpą dviejų mėnesių laikotarpį iš šių etniškai lietuviškų žemių buvo iškeldinta 11.955 lietuvių tautybės asmenų, tai sudarė apie 75%-80% visų šio krašto lietuvių tautybės gyventojų. 1942 m. keli šimtai ūkininkų iš šio krašto buvo išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas. Pasibaigus trėmimams, pasilikę lietuviai nebebuvo persekiojami. Tačiau jų beliko labai mažai tik apie 20-25%. Krašte stūksojo galybė tuščių ir apleistų sodybų. Vokiečiai apsigyvendavo tik didesnėse ir prabangesnėse, o į prastesnes pradėjo atkeldinėti lenkus. Dalis atkeltųjų lenkų, pasitraukus vokiečiams, pasiliko gyventi lietuvių apleistose sodybose ir gyvena iki šių dienų.

Krašto lietuvybė susilpnėjo fiziškai: iš 18,000 lietuvių tautybės gyventojų iki karo liko vos 10,000 žmonių. Buvo padaryta neįkainojama žala krašto tautiškumui. Atskirose vietovėse, lietuvių etninėse gyvenvietėse, pvz., Gibų valsčiuje, Berznyke, Žabariškėse ir Vižainio valsčiuje lietuvių nebeliko. Daugelyje lietuviškų kaimų užgeso lietuviškas žodis, nutilo lietuviška daina ir tik vietovės pavadinimai byloja, kad kažkada čia gyveno lietuviai.

Onutė Burauskaitė. Suvalkų krašto lietuvių trėmimas. 1997 m., Punskas

SUVALKIJA, ginanti 1941 m. tremtinių iš Suvalkų krašto draugija. Išregistruota 2002 m.

[terre]

Tai dar geriau, galima abi problemas išspręsti tuo pačiu.

Nėra jokios problemos su lenkų kalbos mokyklomis Lietuvoje.

[mantasm]

Nėra jokios problemos su lenkų kalbos mokyklomis Lietuvoje.

Tuteišus konvertuoja į lenkus ir neretai gaunasi vata :/ Bet gal ir viskas tvarkoj.

[Romas]

Nėra jokios problemos su lenkų kalbos mokyklomis Lietuvoje.

Toks nedidelis melas arba geriausiu atveju nutylėjimas..

Trakų rajono "liberali" valdžia neleidžia Paluknio lenkiškai gimnazijai formuoti vyresnių klasių ir verčia vaikus eiti į lietuviškas klases

Polska szkoła w Połukniu bez prawa do klas gimnazjalnych https://kurierwilenski.lt/2022/09/01...gimnazjalnych/

Tai jau nėra tik vietinės reikšmės nesusikalbėjimas. Būnant Lenkijos jų valstybinis radijas per I programą žiniose tą Paluknio skandalą minėjo ir liepos, ir rugsėjo mėnesiais. Kažkaip reagavo ir Lietuvos URM, bet lietuviška žiniasklaida apsimeta, kad apie Paluknį nėra verta rašyti.

Kai Premjerė Ingrida Šimonyte su Lenkijos Premjeru T. Morawieckiu susitinka du kartus per savaitę, tai pokalbiuose turbūt kalbama ne tik apie karą Ukrainoje, keturis kartus didesnes
elektros kainas Lietuvoje, bet ir apie vieną nedidelę mokyklą 30 km nuo Vilniaus.

[Romas]

Apie Paluknį lietuviškai straipsnis buvo prieš kelis mėnesius, kai Trakų rajone buvo nuspręsta pradėti naikinti Paluknio gimnaziją.

15min.lt 2022.04.
Apie genocidą šaukiantys Trakų rajono gyventojai turės susitaikyti: mokyklas vis tiek reorganizuos
https://www.15min.lt/m/id/aktualu/li...rka-56-1668648

[terre]

Toks nedidelis melas arba geriausiu atveju nutylėjimas..

Trakų rajono "liberali" valdžia neleidžia Paluknio lenkiškai gimnazijai formuoti vyresnių klasių ir verčia vaikus eiti į lietuviškas klases

Polska szkoła w Połukniu bez prawa do klas gimnazjalnych https://kurierwilenski.lt/2022/09/01...gimnazjalnych/

Tai jau nėra tik vietinės reikšmės nesusikalbėjimas. Būnant Lenkijos jų valstybinis radijas per I programą žiniose tą Paluknio skandalą minėjo ir liepos, ir rugsėjo mėnesiais. Kažkaip reagavo ir Lietuvos URM, bet lietuviška žiniasklaida apsimeta, kad apie Paluknį nėra verta rašyti.

Kai Premjerė Ingrida Šimonyte su Lenkijos Premjeru T. Morawieckiu susitinka du kartus per savaitę, tai pokalbiuose turbūt kalbama ne tik apie karą Ukrainoje, keturis kartus didesnes
elektros kainas Lietuvoje, bet ir apie vieną nedidelę mokyklą 30 km nuo Vilniaus.

Turiu pripažint, kad neteisingai išsireiškiau. Turėjau omeny, replikuodamas į manto pasisakymą, kad lenkų mokyklos, kurias jis nori likviduoti, nėra blogis ar kažkokia tai problema.

Dėl Trakų mokyklos likimo, tai jau ne pirmas kartas kai konservatoriai su liberalais pilietiškai nori apriboti tautinių mažumų teisę mokytis gimtąja kalba. Bent jau tiek gerai, kad pavienes, patylomis naikina, o ne kaip Sinicos šlapiose sapnuose visas iškart..

O dėl Lenkijos reakcijos.. paradoksalu, bet dabartinė nacionalistinė valdančioji partija beveik nerodo dėmesio lenkų švietimo problemoms Lietuvoje, skirtingai negu Platforma Obywatelska. Nors dabar yra tinkamas metas tokius dalykus priminti Lietuvai.