Forumiečių kūryba

[Kristupas0220]

Na, gerbiamieji, publikuoju savo amžiaus knygą. Tai tikra, nepagražinta mano gyvenimo istorija, kurioje tik pakeisti tam tikri vardai ir, aišku, paskutinė dalis, susijusi su mano veikla po mokyklos. Iš anksto atsiprašau už klaidas, kadangi Microsoft Worde nėra nustatyta programa, aptinkanti klaidas, kylančias iš to, jog netyčia nuslydus pirštui praleidau/nuspaudžiau ne tą raidę bei, jei tekste yra kažkas necenzūruotinos leksikos. Gero skaitymo! Salam aleikum! Uraaaa! Banzai! Valio, valio, valio!
Kadangi tekstas nesuvokiamai ilgas, skeliu jį į 2 gabalus. Prieš publikuodamas visiškai nepertikrinau, nepatikrinau, nes pačiam skaityti šiek tiek gėda, nes kurdamas (tai buvo prieš 3-4 metus) aš buvau ne toj kondicijoj.

Pradžia, įvadas.

1996 m. rugpjūtis, Port Harkortas, Nigerija. Šis miestas, turi sąlyginai gerą jūrų uostą. Jame jau mėnesį prišvartuotame laive iš Lietuvos, paskutinė krovos darbų diena. Šis laivas čia atgabeno žuvį. Išaušta dar viena kaitros kupina diena. Apie 8 valandą ryto prabunda kapitono padėjėju dirbantis 27 metų ponas Romualdas. Išeina į denį ir pakraupsta nuo pamatyto vaizdo: visas denis pilnas sumaištį keliančių išbadėjusių vietinių, kurie reketuoja laivo įgulą, reikalaudami pasidalinti krovinio likučiais. Į laivą gan greit įžengia policininkas. Jis paleidžia į orą įspėjamąjį šūvį. Visi reketininkai akimirkai suklūsta, bet už minutės toliau tęsia savo „darbą“. Visgi praėjus kone valandai, šiaip ne tai reketininkai išprašomi lauk, o dar už valandos, kai laivas atkabinamas nuo kranto prieplaukos, visi atsidūsta. Iš palengvėjimo.
Tuo pačiu metu Lietuvos sostinėje Vilniuje kepina rugpjūčiui įprastas 30 laipsnių karštis, ne ką mažesnis, nei saulėtoje Nigerijoje. Lazdynų mikrorajono gale, Architektų gatvėje, vos 5 minutės kelio pėsčiomis nuo televizijos bokšto, įprastame, sovietmečiu statytame daugiabutyje dienas leidžia 11 metų berniukas, vardu Matas. Jis pakankamai anksti įgijo tėvų pasitikėjimą bei tapo savarankišku. Nuo 6 metų jau turėjo raktus nuo namų ir dieną galėdavo išeiti į lauką vienas, be vyresnio brolio, ar jau minėtų tėvų priežiūros. Turi keletą draugų, savų pomėgių. Vienas jų - rinkti stiklo tarą, ją priduoti ir tokiu būdu prasimanyti kelis litus ledams. Dar mėgdavo važinėtis po miestą troleibusais. Tiesa, kiek rečiau.
Atrodo du visiškai skirtinguose pasaulio kraštuose esantys, niekaip tarpusavyje nesusiję ir nepažįstami žmonės. Jie niekada ir nesusipažins. Bet šie du žmonės bus tie, kurie kardinaliai pakeis tuomet dar negimusio Vaitiekaus Rimšos gyvenimą. Šis gims 2000 metų sausį.
...

2. Paskutininė vaitikaus Rimšos diena mokykloje, kurioje praleisti 8 metai


Buvo paskutinė Vaitiekaus diena Šeškinės vidurinėje mokykloje. Mokykloje, kur jis praleido 8 metus. Dėl švietimo ministerijos sugalvotos tvarkos, po 8 klasių buvo galima rinktis - eiti į profesinę mokyklą arba tęsti mokslus gimnazijoje. Vaitiekus - 15 metų paauglys dar tiksliai nežinojo kur eis. Jis - kiek kitoks, negu dauguma bendraamžių - visada kuklus, ramus, gal net kiek per daug užsisklendęs, mokykloje su klasiokais per daug nebendravo. Mėgo klausytis muzikos. Tiesa - vėlgi, kitokios. Viena jo rastų dainų - skambiu pavadinimu - „Išeinam“. Jos herojus - abiturientas, paskutinio skambučio metu su nostalgija prisimenantis, jog neseniai dar buvo mažas vaikas, o dabar jau žiūrėk - 12 klasę baigia. Vaitiekui tai buvo paskutinės dienos mokykloje, kurioje jis praleido pirmuosius 8 metus, o tuometiniams dvyliktokams - apskritai mokykloje. Po to - jau savarankiškas gyvenimas, kur jie galima sakyti, niekam neberūpės taip, kaip mokykloje.
Tą paskutinio skambučio dieną, mums, aštuntokams, paraleliai su dvyliktokais vyko paskutinė auklėtojos pamoka. Ko gero visose mokyklose yra ši graži tradicija. Bent jau Lietuvoje... Ta pamoka Vaitiekui nebuvo labai ypatinga, kitiems klasiokams - taip pat. Bent jau neteko pastebėti, kad kam ašara nuriedėtų. Na, Vaitiekui gal šiek tiek buvo gaila, kad tuo pačiu teks atsisveikinti su matematikos mokytoju. Nors Vaitiekui matematika žiauriai nesisekė, mokytojas buvo artimiausias iš visų - turėjo nerealiai gerą humoro jausmą, kartais pakeldavo pažymį praktiškai „už orą“. Su juo buvo galima pašnekėti daugeliu gyvenimiškų temų, pajuokauti. Žodžiu, jis buvo ne tik mokytojas, bet ir kaip draugas.

Buvo saulėta 2015 metų gegužės 29 - oji, po paskutinės aukletojos pamokos visi patraukė kas sau. Vaitiekus Rimša - į namus. Nieko nuostabaus, nes draugų klasėje jis iš esmės neturėjo. Saulėta diena - it repeticija prieš vasaros karšius, pralėkė itin greit. Atėjo vakaras. Iki 2016 metų liepos Vaitiekus gyveno įprasto sovietinio daugiabučio 7 -ąjame aukšte, Justiniškių mikrorajone. Beprasidedant saulėlydžiui jis sėdėjo balkone ant taburetės, mąstė... ir tiesiog staiga, jam akyse pradėjo kauptis ašaros. Jis pradėjo tyliai raudoti. Nežinia dėl ko - gal dėl to, kad žiūrėdamas pro balkoną žvelgė tiesiai į stotelę iš kurios, būdamas dar pirmokas, 8 metų vaikas, padarė pirmą savarankišką kelionę troleibusu? Gal dėl to, kad tie 8 metai pralėkė taip greitai? Gal tai, jog kai kurie klasiokai, nors ir su jais nebuvo užmegzta ryšio, atrodė geri žmonės? O gal tai nerimas, kaip seksis kitoje mokykloje? Ar neteks patirti patyčių, kaip būdo, patikrinti kolektyvo naujoką, jo nervų, galimybių ribas?


3. Trumpai apie Vaitiekaus pomėgius


Autobusai ir troleibusai - štai kas domino V. Rimšą dar nuo tada, kai jis lankė darželį. Būtent važinėjimui po miestą jis ir nusprendė skirsiąs tą vasarą... Vaitiekaus mama šiuo klausimu buvo dosni - palaikė sūnaus idėją, ir patikino duosianti pinigų jo pomėgiams. Mat penkiolikmečio beveik niekas nenorėtų priimti, o ir pats Vaitiekus nedegė noru dirbti. Mama buvo supratinga - gal reikia leisti atsidžiaugti vaikyste. Juk ji ne amžina...
Tai jis ir stengėsi daryti kuo dažniau. Mat kai važinėdavo dar būdamas pradinuku - važinėdavo gana lokalioje teritorijoje - daugiausia po mikrorajonus esančius arčiausiai centro. Jo mama turėjo didelį autoritetą - pasakydavo nevažiuoti kur nors - ir mažasis Vatiekus klausydavo. O jau kai suėjo 15 - tai pasipylė kelionės į miesto periferiją, kartais net į Vilniaus rajono teritoriją, ten kur dar veža miesto autobusai. Naujoji Vilnia (mama ten nerekomendavo vykti - nes ten - psichiatrijos ligoninė, dar užpuls koks nesveikas ligonis, nors jis tada nė nemanė, kad nedaug trūks iki to, kad po 10 metų ta ligoninė taptų jo antraisiais namais), Pagiriai, Antaviliai, Bireliai, Grigiškės ir daugelis kitų. Štai Grigiškės tada atrodė kaip kažkas labai tolimo, tačiau pats Vaitiekus tada nė nemanė, kad po dar 3 metų atkarpa tarp Gariūnų ir Grigiškių bus niekinė, kai jis, kaip koks VIP`inis, sėdėdamas atlenkiamoje sėdynėje šalia vairuotojo, kas 2 savaites pro Grigiškes judės į Tauragę ar „naktinį Skuodą“ visą kelią neužsičiaupdamas pasakos savo nutikimus, politiką, autobusų maršrutus ir jų sudarymą, apšnekinės kitus jo kolegas...

4. Vienerių metų pragaras
Besibaigiant vasarai, Vaitiekus jau susipažinęs su visais Vilniaus mikrorajonais, ruošėsi į naują mokyklą. Tik kur eiti - iki rugsėjo 1- osios likusi bene savaitė, o prašymo jokion mokyklon dar nepateikta... Tai ištaisyta buvo gana greit - prašymas priimtas, ir jau raštinėje, Vaitiekui sėdint su mama, pasakė, jog bus tik viena devintokų klasė! Abu su mama nudžiugo - klasė viena, vieninga, gal nekonkuruos, nelips per galvas vieni kitiems paralelinių klasių mokiniai? Dar pranešė, jog auklėtoja bus geografijos mokytoja - mamai išvis kone pasaka -geografija sūnui gerai sekasi, ir šios disciplinos mokys pati auklėtoja. Tai mokyklos darbuotojas, su kuriuo tėvai daugiausiai kontakuoja. Gerai tokią viltį turėti.
Tik viskas pasikeitė ir nebeatrodė taip „egzotiška“ - vienas klasiokas, vardu Žygimantas, stūmė Vaitiekų į spintelę, sudavė kumščiu į petį. Jam pasidarė nesaugu nuo pat pradžių. Dar klasėje buvo kelios aktyvios, gal net kiek agresyvios merginos. O tarp vaikinų, lyderio savybėmis pasižyminčių nebuvo. Čia išvis nebežinai - ar juokinga ar graudu - mergos siaučia, o vyrai - tyli. Buvo situacija, kuomet vienas klasės draugas neturėjo knygos, ir reikėjo su kažkuo atsisėsti, tai įvyko tokia maišalynė ir gavosi situacija, kad jis neatsisėdo su tuo, kuo reikėjo. Papasakojęs šį nutikimą mamai, jis pasigailėjo - gal mama kažką ne taip suprato, gal dėl amžino ir nepakeičiamo savo charakterio - apšaukė savo sūnų vos ne išdaviku, pradėjo kažką šnekėti, kad vos ne susirgs dėl to sūnaus poelgio. Dar mamai pavyko iškvosti, kad tas klasiokas, kartu su Vaitiekumi gyvena tame pačiame mikrorajone - Justiniškėse, todėl namo keliauja praktiškai tuo pačiu keliu. Tai mama, galima sakyti, įsakė savo sūnui eiti namo su juo kartu. Nors sūnaus nuomonės ji net neklausė, o pats sūnus, aišku irgi nematė jokio tikslo su juo bendrauti ir kažkokių bendrų temų neturėjo, tačiau kelis kartus bandė eiti kartu. Nes kitos išeities praktiškai nebuvo - kelias iš mokyklos praktiškai matėsi pro mamos kambario langą, o kadangi mamaos darbas - namie, tai jai tiesiog idealu sekti savo sūnų. O dar ruduo - medžiai meta lapus, dar geriau viskas matysis... Pats Vaitiekus stengėsi išlikti ramus, draugiškas kitiems bendraklasiams, bet tuo pačiu ir nesusitapatinti su jais - nepradėti keiktis, rūkyti brome, atsikalbinėti ir siuntinėti mokytojus... Vienas iš dalykų, kurį jam įskiepijo mama - daryti viską taip, kad būtum geras mokytojų atžvilgiu, nes tai jie, o ne klasiokai lemia jo likimą.
Tačiau padėtis ėmė blogėti sparčiai - kadangi Vaitiekus praktiškai nuo pirmų dienų jautėsi nesaugus, tai per kiekvieną pertrauką išsitraukdavo telefoną ir raportuodavo mamai, kas vyksta. Vieną kartą jis informavo mamą apie pastebėtus negerus dalykus, tai klasiokai susižinojo, kad kažkas juos įskundė ir pradėjo aiškintis. Viena klasiokė, vardu Greta, buvo ypač arši. Ji taria:
-Mūsų klasėje įsiveisė žiurkė! Kas paskundėt? Tu? Tu? Tu?
Ir taip į kiekvieną, aišku Vaitiekus nutylėjo, bet beveik neliko abejonių, kad tai anksčiau ar vėliau išaiškės. Taip ir įvyko. Ir kitas klasiokas, vardu Paulius, visus likusius septynis mėnesius sutikęs Vaitiekų, į jį kreipdavosi „žiurke“. Yprač jam baisu būdavo persirengimo rūbinėje, prieš kūno kultūros pamokas. Vieną kartą, klasiokas Žygimantas šnekėdamas su kuo tai kitu pareiškė, kad Vaitiekų be jokių problemų visi sumuštų. To užteko, kad Vaitiekus apsiverktų, nors po šio įvykio praėjus ketveriems metams, jam pačiam sunku patikėti, kad toks menkniekis gali sukelti tiek ašarų.
Prieš Kalėdas klasėje buvo susitarta keistis dovanomis, tad kas su kuo keičiasi - nulemti turėdavo burtai. Lyg tyčia, Vaitiekų ištraukė didžiausias jo skriaudikas - Žygimantas. Įteikė vokelį, tad beveik neliko abejonių, kas ten per dovana. Grįžęs namo, jis atplešia vokelį ir akurat - 10 eurų. Kelis kartus, talkinant mamai, buvo įvairiais būdais bandyta atiduoti tą vokelį - per auklėtoją ir panašiai. Nepavyko. Su mama Vaitiekus sutarė, kad atiduos jį paskutinę mokslo metų dieną.
Ech, dar vienas smūgis - matematika jam toliau ėjo be prošvaisčių, o mokytojos darbo metodika - kviesti mokinius prie lentos. Tai būdavo, kad Vaitiekui nemokant elementariausių dalykų, net ir mokytoja, padedant jo nekenčiantiems klasiokams, pradėdavo šaipytis iš jo nemokėjimo. Kulminacija buvo pasiekta jau 2016 m. balandį - Vaitiekui informavus administraciją, kad aštuntokai mokyklos tualetuose rūko, kai administracija juos „pakratė“ , jie užkūrė skundikui tikrą pirtį - praeidami pravardžiuodavo, specialiai užkliudydavo jį savo kūnu ir vos ne muštis puldavo, neva ne jie, o Vaitiekus viską pradėjo, vieną kartą buvo netgi pakišę „padnoškę“ - gerai, kad pas jį buvo greita reakcija, tai sugebėjo nepargriūti ir atsistoti. Po šio sukrečiančio įvykio jis su mama sutarė, kad neis į mokyklą dvi dienas, kad tie rūkaliai truputėlį pamirštų savo skundiką...
Visus šiuos mokslo metus - 9 klasę jis laikinai sustabdė savo pramogą - nė karto niekur nevažiavo. Nenorėjo, kad gerus kelionių įspūdžius užgožtų itin nemalonūs konfliktai mokykloje. Ir labai nelaukdavo ekskursijų, kuomet reikdavo kur vykti miesto transportu - mat čia jo paties užsiėmimas, tad ir važinėti jis norėdavo geriau vienas - laisvalaikiu, o ne su chamiškai besielgiančiais klasiokais.
Ir buvo trečiadienis. Paskutinis, su normaliomis pamokomis. Paskutinis, nes mokyklos vadovybė nutarė, kad kitais metais dešimta klasė nebus formuojama, o jei ir būtų, Vaitiekus vis tiek būtų išėjęs, nes neapsikentė tokios chamiškos, agresyvios atmosferos. Tą iš anksto žinojo administracija ir labai apgailestavo dėl tokio jo sprendimo. Tai kuo ypatingas tas trečiadienis? Nelabai kuo, gal tik parodo, kaip reikia vertinti tas akimirkas, kad ir kas nemalonaus ten beįvyktų. Taigi baigiasi paskutinė, 7-oji pamoka - istorija. Visi pernelyg nelaukdami skuodžia iš klasės, o Vaitiekus kažkaip keistai lieka. Ir nuleidęs galvą. Nežinau, ar mokytoja pastebi, kad lyg tai jam norisi verkti. Ir jis pradeda pasakoti apie tuos „Žygimanto pinigus“. Mokytoja patarė ką daryti ir palinkėjus sėkmės, Vaitiekus išeina namo. Mama lyg pusiau juokais sakė, kad jei negrąžins pinigų tą dieną, turės eiti ir gaudyti jį tol, kol atiduos. Namo, aišku, įleido, bet toliau -panašiai ir įvyko. 2016 birželio 3 -ioji. Mokslo metų užbaigimo šventė. Direktorės padėkos mokiniams, mokinių nominacijos mokytojams, koncertas, kurio pabaigoje visiems išeinant iš salės, skamba melodija... Tiksliai neaišku kodėl, bet Vaitiekus Rimša nesulaiko ašarų. Na tai kas, kad tiek daug kentėti teko, bet kai viskas baigėsi, į praeitį pradedi žiūrėti kitaip. Vertinti viską... Ir iš salės visi patraukia į klases, auklėtoja gan greitai atiduoda 9 klasės baigimo pažymėjimus ir štai ta akimirka. Vaitiekus prieina prie Žygimanto atkišęs vokelį ir taria:
-Čia tau!
Ir viskas, Vaitiekus iškart po to patraukia namo, o Žygimantas nesėkmingai bando atplėšti vokelį. Kad ir kaip tai atrodo nerealu, tuos pačius žodžius Vaitiekus ištars už 3 metų. Kitam žmogui, kitomis aplinkybėmis. Ir kaip tai paveiks jo gyvenimą. Kaip baigėsi ta istorija, domėtis neteko. Ir neįdomu. Vieneri sunkūs, bet daug patirties davę mokslo metai - baigti. Užsklanda nusileido... Tačiau nė pats Rimša nenutuokia, kaip susiklostys gyvenimas ir laisvalaikis po mažiau nei pusės metų ir kur link tai jį nublokš...


5. Vasaros rūpesčiai bei atradimai


Nepraėjus nė dviems savaitėms po tos mokyklos baigimo, V. Rimšai prasiseda nauji rūpesčiai. Kadangi jis gyvena su mama dviese, bet butas užrašytas močiutės, gyvenančios kitapus gatvės, vardu, tai močiutė yra gana aktyvi - mėgsta pasidarbuoti - tai ką nors padažyti, pasiurbliuoti, pavalyti. Ir ji sugalvojo, kad prieškambaryje reikia išdažyti lubas, naujai ištapetuoti sienas. Tai pasikvietė meistrą ir prasidėjo. Tiek Vaitiekus, tiek jo mama vis labiau jautėsi užspausti - be reikalo iš savo kambarių geriau neiti, nes grindys išklotos kartono plokštėmis - apsaugai nuo varvančių dažų. Nebeįmanoma normaliai pamiegoti - nuo 7 val. ryto žadina meistro skambutis į duris. Mama pagaliau nutaria tai, ką norėjo padaryti jau seniai - išsikraustyti gyventi atskirai. Nes jau per ilgai, pagalvojus - 40 metų moteriai gyventi tėvų bute, kur jie (ypač mama, Vaitiekaus močiutė), mėgsta viską kontroliuoti ir aiškinti, kaip reikia gyventi. Bėgant paskutinėms dienoms tuose namuose, Vaitiekus dar spėja išvažiuoti į kelionę po miestą. Stotelėje pamato lyg ir savo buvusį klasioką iš 8 klasės Edviną. Bet nėra tikras, ar ten tikrai jis. Grįžęs atgal, randa jį stovintį ir galvoja, kad jei pamatys, tai nebėgsiu, o jei ne – irgi gerai. Bet Vaitiekui kurį laiką stovint nuleista galva, jis pakelia ją ir čia tikrai jis - Edvinas. Jis irgi mėgdavo pasišaipyti, tačiau Vaitiekus nė kiek nebepyko ir visai draugiškai pasišnekėjo dviese kokias 15 minučių.
Ir neilgai trukus, susiranda nuomojamą butą, ir nuo liepos pradžios ten įsikuria dviese - motina ir sūnus. Pirmosios dienos - ypatingai sunkios, ypač Vaitiekui - aname bute daug ką už jį darydavo ir spręsdavo mama, o štai naujuose namuose - vis daugiau pareigų tekdavo ir jam pačiam. Iš pradžių atrodė nepakeliama, kai kone kasdien yra kritikuojamas, kad nepadaro to ar ano, nors visa tai - daugiausia iš baimės, kad ko nors nesulaužyti netyčia, visgi butas - kaip ir ne tavo, tu jį tik nuomojiesi.
Toliau visą vasarą tęsėsi kelionės dar miesto ribose, nors lyg ir norėjosi jau kažko daugiau. Vaitiekus prisiminė, kaip kažkur kažkada skaitė apie tai, jog vilniuje 2011 m. spalio 10-11 dienomis buvo remontuojama geležinkelio pervaža Pramonės gatvėje ir eismas buvo kreipiamas pro Grigaičius, Juoduoju keliu, pro Skaisterių kaimą link Mickūnų. Kelias savaites jis derino, žiūrėjo maršrutus, per kiek laiko pražygiuotų atkarpą tarp Sadūniškių ir Mickūnų.
Vasarai greitai bėgant į pabaigą, jis neatsitiktinai atsidūrė netoliese Vilniaus autobusų stoties. Tai buvo rugpjūčio 17-oji. Vatiekus Rimša įžygiuoja į stotį. Per 16 jo gyvenimo metų - tai pirmas apsilankymas objekte, kuriame nebuvusio vilniečio, vargiai sutiksi. Kadangi gerai nežinojo stoties plano, jis į stotį įžygiavo pro įvažiavimą skirtą autobusams. Nors pėstieji ten, kaip vėliau sužinojo pats V. Rimša, vaikšto ir pro tą siaurą praėjimą. Tagi jis susiranda autobusą, važinėjantį tuo maršrutu bei priėjęs prie vairuotojo, užduoda keletą bendrų klausimų, mat pats V. Rimša, visą gyvenimą keliavęs tik miesto autobusais, dar nė karto nėra savarankiškai keliavęs priemiestiniu autobusu. Trmpai pašnekėjus su vairuotoju išsiaiškina 2 svarbiausius dalykus: bilieto įsigijimo tvarką ir apytikslę kainą. Sužino, jog to vežėjo autobusuose bilietus parduoda ne pats vairuotojas, bet konduktorė. O kaina iki paskutinės stotelės - 2 eurai, 10 centų. Nudžiunga Vaitiekus, galvoja, neblogai. Juk jam ne iki pat galo reikia. Tik iki Sadūniškių. Tiktai tiek. Toliau jis pėsčias nueis 8 kilometrus iki Mickūnų, o nuo ten jau parvyks į Vilnių su miesto autobusu. Tagi lietingas 17 dienos pavakarys, V. Rimša jau netoliese namų ir tikisi rytoj išvažiuoti į minėtą kelionę.
Rugpjūčio 18 - oji. Vaitiekus Rimša vos nubudęs žino, kokia šiandien diena. Ta, kuriai jis ruošėsi gerus 2 mėnesius. Belieka tik pavalgyti ir susiruošti į stotį. Lieka 2 valandos ir jau reiks eiti iš namų. Jis pavalgo, tačiau jautėsi kiek neįprastai. Akyse kažkoks keistas, nenusakomas jausmas. Tačiau ne tas, kuriuo prasideda migrena, ką beje Vaitiekus nemažai kentėjo. Nežinia dėl ko. Gal kad tai kelionė į kraštą, iš kurio taip lengvai ir greitai negrįši atgal. Autobusai ten važiuoja kas kelias valandas, skirtingai nei mieste, kur jų tokia gausybė, kad nelabai ir kreipi dėmesį, kas, kur, kada ir kaip važiuoja.
Ir ateina tas momentas - paskutinį kartą pasiktikrinęs tvrkaraščius, jis apsimauna šortais, marškinėliais trumpomis rankovėmis ir liemene. Tiesa jis pats nesuprato, kodėl taip daro, ir labai pasigailėjo, žinant jo ėjimo greitį, tai nieko keisto. Gal kaip tik reikėtų apsimauti ilgas kelnes - juk nežinai, kur koks palaidas šuo užpuls, žinant, kad toje 8 kilometrų atkarpoje yra vienkiemių... Taigi jis išeina iš namų, pakankamai ramiai nueina į stotelę, ir įsėda į autobusą, vežantį į stotį. Aišku jis tradiciškai perpildytas - kaip ir kiti ta kryptimi vykstantys. Kelios minutės išlipus, ir štai jis jau stotyje. Gan greitai sulaukia autobuso bei įlipa į jį. Iki išvykimo dar geros 10 minučių, tačiau jis dairosi kam paduoti pinigus. Žino, jog yra konduktorė, bet vistiek... jam rūpi išsiaiškinti ar čia tikrai tas autobusas... Žinant, jog priemiestiniai pagal patikimumą tikrai nusileidžia miesto autobusams. Ir štai prie jo prieina konduktorė ir V. Rimšai vos ištarus pavadinimą Sadūniškės, ji iškart atspausdina bilietą ir pasako kainą - 1,50 eur. Viskas - sumokėta, važiuoja Vaitiekus ir dairosi po autobusą - jį stebina viskas aplinkui. Visa informacija autobuse dviem kalbomis - lietuvių ir lenkų. Miesto autobusuose, jo manymu, greitai kiltų skandalas, nes daugiau pastabesnių žmonių, „skundikų“ ir kitokių padarų. Praėjus 2 mėniams nuo šios kelionės, pats V. Rimša savo naujojoje mokykloje taps tokiu. O čia - privati įmonė, nelabai kas juos tikrina tai ir leidžia sau tokią savivalę vardan keleivių patogumo. Staiga, kažkur pravažiavus Šatrininkus, autobusas pradeda lėtėti ties kažkokiu posūkiu į žvyruotą kaimo keliuką. Rimša išsigąsta. Pamano, jog autobusas nusuks į tą keliuką, taip patvirtindamas faktą apie priemiesčio autobusų patikimumą. Tačiau viskas kur kas paprasčiau. Autobusas stabteli ties minėtu posūkiu ir išleidžia vos bepaeinantį senuką. Miesto autobuse tai būtų neįsivaizduojama, kad išleisti žmogų kažkur ne stotelėje, o prie kokio nors Dievo užmiršto keliuko. Tai dar vienas faktas parodantis, kaip skiriasi miesto ir priemiesčio transportas. Keistas jausmas. Turbūt panašiai jaučiasi europiečiai, nuvykę į kokios nors Afrikos šalies kaimą, kur viskas daroma kitaip nei civilizuotose šalyse. Primityviau, gal sudėtingiau. Tik su daugiau paprasto, žmogiško žmogiškumo. Pats Vaitiekus nė nenutuokia, kad likimas jį nublokš būtent ten, kur dabar jis nė nemato savęs. Tai nutiks po dar 3 metų. Ir štai, praėjus vos pusvalandžiui nuo išvykimo iš stoties, Vaitiekus jau atsistoja prie priekinių durų, pasiruošia išlipimui. Ir štai - autobusas sustoja, Vaitiekus išlipa, padėkoja vairuotojui. Štai jis jau Šumsko plente. Autobusas nuvažiuoja. Viskas. Aplinkui tyla ir ramybė. Tik retkarčiais pralekia kokia mašina. Štai dabar Vaitiekus pirmąkart pajuto tą nenusakomą didybę... net neaišku, kieno tiksliai... gal tų atstumų. Suvokimas, jog atstumai rajone tarp stotelių daug didesni nei mieste. Iki tol jam, keliavusiam tik po miestą, tie atstumai atrodė kažkas nerealaus. Taigi keli šimtai metrų Šumsko plentu ir jis pasisuka link Sadūniškių-Špokinės geležinkelio pervažos. Tuo metu ten vyko kažkokie remonto darbai, buvo pilna oranžinėmis liemenėmis vilkinčių darbininkų. Vaitiekus vienu metu pagalvojo, ar jie nieko jam nesakys. Bet viskas praėjo ramiai - nieks į jį nekreipia dėmesio ir jis traukia toliau. Ir eina jis per naujai paklotą asfaltą. Prieš kelis metus jo čia dar nebuvo. Tas jį ir sudomino - bene vienintelis atvejis, kai Vilniaus miesto autobusas važiavo neasfaltuotu keliu. Einant pro vieną vienkiemį pradėjo loti šunys. Ačiū Dievui, jie pririšti, pagalvojo. Skaisterių kaime - dar keli lojantys šunys, vėlgi gerai, jog visi pririšti, arba atitverti tvora nuo gatvės. Tuo metu jis dar negalėjo net sapnuoti, jog už mažiau nei poros metų jis žygiuos daug ilgesnį kelią, bei susidurs su tikru, palaidu šunimi. Taigi ėjo jis tą atkarpą lygiai vieną valandą ir septynias minutes. Pasiekęs Mickūnus buvo visas sušlapęs, tačiau laimingas jog spėjo. Spėjo ateiti iki autobuso. Greta stotelės būriavosi vietinė „mafija“. Nors į Vaitiekų jie visiškai nekreipė jokio dėmesio, jis į juos žiūrėjo vos nekaip savo draugus. Kai esi pavargęs, į viską žiūri nuolankiau - pagalvojo jis. Jei būčiau gerai pailsėjęs, neberandantis prie ko prikibti, tai man ta „mafija“ tikrai būtų trukdžiusi - toliau mąstė jis. Ir nepamąstė, kaip greitai viskas apsivers aukštyn kojomis po dviejų metų. Kaip visa aplinka jam taps didžiausiu priešu...
...

6. Virsmo pradžia. Vaitiekus Rimša 10 klasėje.



Prasidėjo 2016-2017 mokslo metai. Vaitiekus Rimša - jau dešimtokas. Tai paskutiniai metai, kuomet visa klasė nuo pirmos iki paskutinės pamokos eina kartu į tas pačias pamokas. Nuo kitų metų - jau individualūs udgymo planai. Visi bus išmėtyti po skirtingas grupes, pagal pasirintas pamokas, jų lygius ir panašiai. Kaip bebūtų keista, šį dalyką mūsų herojus sužinos tik sausio pabaigoje - besibaigiant antram pusmečiui, pokalbio su klasės auklėtoja metu.
Taigi jis, persikėlus į naują butą jis tapo žymiai savarankiškesniu. Žinoma, ne iškart. Tai ilgas procesas, truksiantis dar mažiausiai 2 metus. Tam įtakos turėjo tai, jog naujajame bute, pirmiausia mama tapo visiškai nepriklausoma nuo tėvų įtakos, taigi ir sūnus Vaitiekus atitinkamai tai perėmė. Pats nunešė prašymą į Senvagės gimnaziją - mokyklą, kurioje praleis 3 paskutiniuosius savo mokslo metus. Būtent ši gimnazija - jos tvarka, mokytojai, klasės draugai, aptarnaujantis personalas ir santykiai su juo turės didelę įtaką svarbiausiems jo gyvenimo pasirinkimams. Dar daugiau svarbesni jam bus žmonės, galutinai suformavę jo asmenybę ir padėję geriau pažinti, pamatyti save iš šalies. Beveik nekyla abejonių, jog jei ne ši ugdymo įstaiga, Vaitiekus nebūtų sutikęs tų dviejų žmonių.
Taigi išaušta apniukusi, bet dar vasariškai šilta 2016 rugsėjo 1-oji. Su gėle būsimai klasės auklėtojai Vaitiekus Rimša iš namų žengia pasitikėdamas, bet giliai širdyje jausdamas šiokį tokį nerimą. Ar nepasikartos anos mokyklos scenarijus? Dūzgiantis miestas, jaučiasi, jog skirtingai nei diena prieš tai, mašinų gatvėje gerokai padaugėję. Ir štai jis jau mokyklos kieme prie pagrindinio įėjimo. Gan greit suranda savo klasę ir visi puola spauti jam ranką, pasakydami savo vardus. Vaitiekus maloniai nustebintas. Bet vėlgi, nerimstantis, ar nepasikartos ankstesnis scenarijus, juk anoje mokykloje irgi visi draugiškai sveikinosi...
Praėjimo kontrolės sistema... ir auklėtojos priminimas apie tai esantiems ir naujokams. Šį dalyką bus galima laikyti Vaitiekaus Rimšos naujo kelio pradžia. Auklėtoja pasakė, kad į mokyklą įeinama naudojant Vilniečio korteles. O Vaitiekus jos neturėjo. Ironiška, tačiau 2 metus jis neprotingai švaistė mamos pinigus, kaskart pirkdamas vienkartinius bilietėlius. Dabar kelio atgal praktiškai nėra, pagalvoja jis. Teks įsigyti tą kortelę. Taigi grįžęs namo, parašė žinutę tuo metu mieste su reikalais buvusiai mamai ir štai:
Kadangi kortelė jau yra, nuo šiol Vaitiekus miesto viešuoju transportu važinės besinaudodamas ja, papildydamas ją kas mėnesį. Neribotas persėdimų skaičius, gan patraukli, 6 eurų nesiekianti kaina. Ir taip jau gavosi, jog vieną dieną po pamokų jis nusprendė pasivažinėti. Tąkart orai jau darėsi šaltesni, rudenėjo. Taigi Vaitiekus į striukės kišenes įsikišo pirštines ir išvažiavo. Vienu metu, jį prispyrė reikalas, tad jis išlipo iš autobuso miške Paneriuose, nusimovė pirštines ir nepastebėjęs, kaip jas numetė ant žemės, pajudėjo link namų. Vienu metu, būdamas Savanorių prospekte apsižiūri, jog neturi pirštinių. Kadangi jis dar buvo gan daug priklausomas nuo mamos, jis parašė jai žinutę, klausdamas, ką daryti. Šiai atsakius, jog ieškoti dabar, Vaitiekus suprato, jog nebegrįš atgal, tad nutarė, jog važiuos sekančią dieną jų ieškoti. Taip ir nutiko. Jis jas rado gulinčias savo vietoje, nė kiek nepajudintas. Kaip kokioje Saudo Arabijoje, pagalvojo jis. Pameti daiktą, o kitą dieną randi savo vietoje. Tik skirtumas tas, kad čia jų nieks nepaėmė, nes paprasčiausiai mažai kas užklysta ton vieton.
Vaitiekus nuo praėjusių mokslo metų, vardan savo saugumo buvo įpratęs pertraukų ir jei tai leidžia galimybė, pamokų metu susirašinėti telefonu su mama. Pasakoti, kas vyksta klasėje, gauti naujienas ar naudingą informaciją iš mamos. Ir štai vieną niūrią spalio dieną, gauna žinutę, jog dingo karštas vanduo. Matyt tai susiję su šalimais vykstančiomis ir jau besibaigiančiomis statybomis. Vaitiekus nė nenutuokė, jog praėjus 2 metams, karštas vanduo taps vienu nemėgiamiausių jo dalykų. Jis pradės grūdintis naudodamas prausimuisi tik šaltą vandenį. Jam būdavo nemalonu suprakaitavusiam sėdėti šiltuose namuose, tad šią dieną jis vėl nutarė skirti pasivažinėjimui. Jis labiausiai mėgdavo važinėti į jau minėto, Savanorių prospekto prieigas ir nuo jo ne per daugiausiai nutolusias vietas - Graičiūno gatvė, Vaidotai, Trakų Vokė. Jį žavėjo tų vietų gamta. Miškai, skardžiai, krūmokšniai ir šalia jų derančios magistralinės gatvės, kuriomis per dieną zuja šimtai vilkikų. Gamta jam buvo artima dar nuo pat vaikystės, kai buvus dar geresniems jo ir jo mamos santykiams su močiute, jis vasaras leisdavo jos kaime. Taigi jis, stovi Vaduvos stotelėje jau važiuoti link namų ir atsitiktinai atsisukęs, pamato beveik sau už nugaros pamato išlaipinti keleivių sustojusį tarpmiestinį autobusą Marijampolė - Vilnius. Užrašas ant trafareto smulkesnėmis raidėmis skelbia: Simnas - Alytus - Daugai. Nė pats Vaitiekus nemanė, kad šis maršrutas ir po to seksiantys, su juo susiję nutikimai, pažintys nuties jam kelią į gyvenimą.
Tą pačią dieną, grįžęs namo, Vaitiekus internete susiranda šį, jį sudominusį maršrutą. Labiausiai jį „užkabino“ Simnas. Vienas iš svarbiausių sustojimų, nurodytų maršruto trafarete po pavadinimu. Jis virtualiuose žemėlapiuose pasižiūrėjo, kaip atrodo minėtas miestelis (oficialiai Simnas - miestas). Ir pagalvoja:
-Va, šis autobusas 15 valandos pabaigoje dar važiuoja šiuo siauru tilteliu per Spernios upelį, o 18 valandos pradžioje kartu su dideliu, nenutrūkstančiu automobilių srautu jau įvažiuoja į Vilnių Galvės gatve, tada įsilieją į Savanorių prospektą ir gana dažnas atvejis, sustoja Vaduvos stotelėje, jei yra išlipančių. Taigi Vaitiekus, besimokąs mokykloje, kur namų darbų užduodama tiek nedaug, kad spėja juos atlikti per mažiau nei pusvalandį, arba jų išvis neužduodama, arba jis pats nesistengdavo mokytis, gilintis į tuos namų darbus. Darydavo tik tiek, kad negautų minusų, kuriuos dalis mokytojų rašydavo už namų darbų neatlikimą. 3 minusas - vienetas į elektroninį dienyną. Kuo vyresnis darėsi, tuo mažiau jam mokslai rūpėjo. Gerai ir praktiškai idealiai jis mokėsi tik pirmoje ir antroje klasėse. Buvo gavęs padėkas už gerus mokymosi rezultatus. Tiesa, visi šie prisiminimai jam prieš akis iškils po beveik trejų metų, būnant ištremtam už 6 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos.
Pasinaudodamas šia proga, jis nuo spalio vidurio, kiekvieną darbo dieną, po pamokų parėjęs namo ir pavalgęs, iškart išlėkdavo į Savanorių prospektą ir laukdavo autobuso, nuvešiančio jį į Graičiūno gatvės galą arba Vaidotus. Grįžus iš šių vietų atgal jis tęsdavo kelionę į Pašilaičius, Antakalnį arba Žirmūnus. Tiesa, šie atsiras vėliau, gal tik nuo 2017 sausio - vasario mėnesių sandūros. Dažnai grįžtant iš tų vietų į Savanorių prospektą, jis užsinorėdavo atlikti gamtinius reikalus. Gal iš to susijaudinimo, jog teks stovėti kamščiuose miesto centre, kur vairuotojas ne stotelėje atsisakys išleisti, o nusilengvinti paprasčiausiai nebus atokesnės vietos. Parasčiausia psichologija, pamanė Vatiekus Rimša. Taigi jis dažniausiai prispirtas reikalo, išlipdavo Galvės-Vilijos gatvių sankryžoje, Vilijos stotelėje. Nueidavo gilyn į mišką ir grįždavo atgal į stotelę. Vieną kartą, jis nukrypo kelis metrus nuo įprasto takelio. Taip tamsu ir baugu - vienu metu net ėmė vaidentis, jog tiesiai į jo pusę ateina vilkas ar koks nors šuo. Nors visai šalia, gal už kokio šimto metrų - itin judri Galvės gatvė. Ja važiuoja daug lengvųjų, krovininių mašinų, taip pat - vairavimo praktikos egzaminus „Regitroje“ laikantys pradedantieji vairuotojai, tuomet už Vaitiekų vyresni 2 metais. Vienas jų - vardu Robertas. Vaitiekus tą ir dar kitą rudenį apie jo egzistavimą nieko nežino, susidarius tam tikroms aplinkybėms, jie susitiks po mažiau nei 2 metų. Tas susitikimas bus viena V. Rimšos tragedijų, kaip įrodymas apie nepaprastą šio jaunuolio charakterį. Kaip tik tuo metu, jam beeinant į miškelį ar iš jo, pro minėtą sankryžą ir prašvilpdavo tas pats autobusas, vykstantis iš Marijampolės į Vilnių. Kaip kada. Kartais stovint Vilijos gatvėje, kartais Savanorių prospekte, Vaduvos stotelėje. Vienas iš tokių kartų buvo, kai Vaitiekus žvelgia į nuo Savanorių pr. kalno atvažiuojančias transporto priemones. Atvažiuoja tas autobusas, jau rodo dešinyjį posūkio signalą. Sustoja, atsidaro durys, išlipa viena mergina. Vairuotojas - kaukazietiškų veido bruožų, rusiškai kalba telefonu. Tiek suprato Vaitiekus - kad šis vairuotojas kone kasdien važinėja tuo pačiu maršrutu su tuo pačiu autobusu. Ir su juo pats V. Rimša važiuos, tai įvyks tik balandį, kol pagaliau jam pavyks susikrapštyti beveik 20 eurų kelionei į abi puses. Tokių akimirkų tą 2016 metų rudenį (ypač - lapkričio mėnesį) Vatiekus patyrė šimtus.
Lapkričio 17 - Vaitiekus po eilinės kelionės grįžta namo ir valgo koldūnus. Po to padaręs namų darbus, eina maudytis. Roberto - tuomečio abituriento namuose - ypatinga šventė. Vos jam grįžus namo, jį iškart apkabina mama Natalija. Laiko gal dvi minutes. Tėvas Kęstutis tvirtai paspaudžia jam ranką. Robertas išsilaikė teises. Su mechanine pavarų dėže, iš pirmo karto. Jam įteikia dovanų - šokolado dėžę bei palinki saugiai ir atsakingai vairuoti. Tėvai nė nenutuokia į kokius susitikimus jis pradės važinėti. Mašiną, beje jis nusipirks savarankiškai, už savo uždirbtus pinigus, nė vieno cento iš tėvų neprašys. Tik kurui.
Taip slinko 10 klasė Vaitiekui, štai pavasarį, 2017 metais, jis jau susidomėjo tarpmiestiniais maršrutais. Pradėjo važinėti ne tik Savanorių pr. bet ir pro Gariūnus. Tai vieta, per kurią iš Vilniaus juda daugiausiai tarpmiestinio transporto.
Tais metais, pirmaisiais šioje gimnazijoje, Vaitiekus buvo gan įžūlokas klasiokų atžvilgiu - skųsdavo juos dėl visokiausių menkniekių - tai kas iš pamokos pabėgo ar elektroninę cigaretę patraukė berniukų persirengimo rūbinėje. Skundimą argumentuodavo tuo, kad jis netri būti priverstas kvėpuoti tos nuodingos smarvės. Skųsdavo, nors žinojo, kad po to vis savaitę bus ujamas, pravardžiuojamas „kaziolu“ ir panašiai. Po 2 metų jis pats nesupras ko taip su jais kovojo. Gal dėl to, jog tuomet visiems jau bus 18 metų...
Pagaliau atėjo ilgai lauktos Velykų atostogos. Pagaliau Vaitiekus susitaupė pinigų ir pasirengęs kelionei. Tai balandžio 10 - oji. Jis planavo į Marijampolę nuvykti su ekspresu įdienojus, o į Vilnių grįžti su tuo tiek daug matytu autobusu per Alytų. Todėl, kad keltis anksti jis nebuvo pratęs. Ir štai, jis stotyje, bilieto sąmoningai nepirko. Mato reikiamą autobusą, bet įlipti nesiryžta. Jis išvažiuoja, viskas. Viena diena jau nuplaukė. Neužteko jam drąsos, turėjo jis tenkintis važinėjimu po miestą. Tąkart, grįžęs namo vakare, jis atsigulė į lovą ir verkė. Buvo supykęs ant savęs, dėl savo neryžtingumo, jog neišvažiavo. Tad kitą rytą jau pasiryžęs rimtai, sėdo ir išvažiavo. Nuvykus į Marijampolę, buvo kątik po lietaus. Ir štai, jis stotyje jau regi autobusą, parvešiantį jį į Vilnių. Kadangi Vaitiekus vaikščiojo autobusų atstovos aikštelėje, kur paprasti keleiviai nelabai užklysta, tad vienas iš vietinių vairuotojų klausia:
-Ką ieškai?
Vaitiekus rodydamas į norimą autobusą, klausia:
-Jūs ne šito vairuotojas?
-Ne, šitas arba kažkur išėjęs arba miega...
Deja, prieš reisą Vaitiekui nepavyko detaliau pakalbėti su vairuotoju. Atėjus laikui, Vaitiekus atsistoja į reikiamą aikštelę ir sulaukia... Vos atsidarius durims, jis veržte įsiveržia į autobusą pats pirmas, nesuprasdamas, kad pirmiau reikia leisti įlipti tiems, kurie jau turi nusipirkę bilietus. Tačiau vairuotojas, tas pats kurį tų pačių mokslo metų rudenį Vaitiekus dar tik iš tolo galėdavo stebėti išleidžiantį keleivius Vaduvos stotelėje, tas, kuris pastoviai kalba telefonu, nė kiek dėl to nesupyksta. Parduoda bilietą, yra informuojamas Vaitiekaus, jog bus norima lipti Vaduvos stotelėje. Ir štai, autobusas pajuda. Netoli Alytaus, Vatiekui užeina noras šlapintis. Pats jis supranta, kad čia gal net kiek natūrali, psichologinė bėda. Juk pirmą kartą jis keliauja tokį atstumą. Sustojus Alytaus stotyje, Vatiekus prieina pasitikslinti, ar tikrai bus stovima 10 minučių. Vairuotojas tai patvirtina. Ačiū Dievui, spėjau, galvoja V. Rimša, nors iki išvykimo buvo likę dar 4 minutės. Toliau viskas vyko sklandžiai, Valkininkuose išlipus vienai keleivei, jis grįžta į vietą, kurioje sėdėjo prieš tai. Ir štai jau netoli Vilniaus, ir važiuojant ties Vilijos - Galvės gatvių sankryža, Vaitiekus pažvelgia į tą sankryžą ir mišką galvodamas:
-Kiek aš dienų čia galėjau tik stovėti ir žiūrėti į šį autobusą, dabar pagaliau pats jame sėdžiu! Tai tarsi sapnas, pamanė jis. Ir štai, kartu su dar viena moterimi jis išlipa Vaduvos stotelėje. Ir troleibusu pasiekia Antakalnį, o iš jo - namus. Artėjant prie jų užklumpa lietus ir visi jo drabužiai kiaurai permirksta. Pagaliau jis pasiekia namus sušlapęs, tačiau laimingas. Pusę metų stebėtas autobuso maršrutas pagaliau pravažiuotas.
Vis sparčiau bundant pavasariui, Vaitiekus dairosi naujų maršrutų. Jų - apstu. Jis praktiškai niekur po savo gimtą šalį nekeliavęs. Tik iš kur gauti pinigų? Atsakymas ateina gegužės mėnesio gale - nors 2017 liepą jau bus gyvenimo naujame bute metinės, Vaitiekaus mama dar baigia persivežti paskutinius daiktus iš seno buvo. Ten sutinka savo mamą (Vaitiekaus močiutę), kuri informuoja, jog jos vyras nori anūkui pervesti pinigų. Tuo pagrindu, Vaitiekus mamos pagalba atsidaro sąskaitą, bet pinigų dar negauna. Ir negaus į pačią sąskaitą. Gaus grynaisiais tik liepos vidury. O tada tai pasipils kelionės tarpmiestiniais autobusais po visą Lietuvą bent po kelis kartus į savaitę. Sulig matematikos „egzaminu“ (Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimu) baigiasi 10 klasė. Vasaros atostogos.
Taigi liepos viduryje jis nuvykęs pas senelį gauna pinigus ir tuomet prasidėjo... Tą 2017 vasarą ir pirmą rudens pusę V. Rimša skersai išilgai išmaišė visą Lietuvą.
Rugpjūčio antroje pusėje jis pradėjo kartoti tuos pačius maršrutus ir nutarė, kad reikia imtis kažko naujo. Neaišku iš kur, bet jis prisiminė tragediją, kurią pamena visi tuomet gyvenę žmonės. Tai Jonaičių šeimos tragedija, įvykusi 2007 metų kovo 20 dieną Petrališkės kaime, Kelmės rajone. Tiesa, maršrutų į šią vietą paieškos rezultatai jį nuvylė. Tektų ilgai laukti važiuojant su persėdimais arba eiti pėsčiomis. Tačiau nepraėjus metams, jis taip ir padarys.


7. Auksu tamsoje spindintys 2017-2018 mokslo metai. 11 klasė.

Štai rugsėjo 1-ąją jis jau vienuoliktoje klasėje. Kaip ir įprastai, nauji mokslo metai atneša kažkokių pokyčių. Bet trumpai tariant - nieko super ypatingo. Dar tą pačią dieną jis spėjo ekspresu Vilnius - Palanga nuvykti iki Vėjukų. Tai automagistralės Vilnius - Klaipėda 187 kilometras. Iš ten jis 2 kilometrus ėjo pėsčias iki Viduklės, o iš ten - atgal į Vilnių. Tiek pirmyn, tiek atgal vyko kelio darbai ties Rumšiškėmis, tad vykstant į priekį jis pergyveno, ar spės atvykti iki Vėjukų laiku ir nueiti tuos 2 kilometrus. Na o po 15 dienų įvyko tai, ko pats V. Rimša negali paaiškinti. Ar tai buvo Dievo duota, ar likimo siųsta diena. Net neaišku kaip tai pavadinti. Ar diena, ar žmogumi ar tiesiog, susitikimu...
2017 rugsėjo 16 diena, šeštadienis. Vaitiekus Rimša pakeliamas žadintuvo. Įprastas rytas. Jis ruošiasi važiuoti savo per vasarą pamėgtu maršrutu Vilnius - Marijampolė. Tuo, kur važiuoja per Alytų. Tuo, kuriuo jis susižavėjo tamsiais, žvarbiais 2016 lapkričio vakarais stovėdamas Panerių miškuose krapnojant lietui Galvės gatvėje arba Savanorių prospekte ties Vaduvos stotele.
Taigi jis mėgaujasi įprastu, kaip rugsėjui dar šiltu ir saulėtu rytu. Nuėjęs į stoties kasą nusiperka bilietus. Atsistojęs prie reikiamos aikštelės laukia. Ir štai. Pasirodo autobusas. Vairuotojas Romualdas. Tas, kuris prieš daugiau nei 20 metų patyrė nepamirštamą nuotykį Kinšasoje ir daugelyje kitų pasaulio jūrų uostų. Autobusas be trafaretų. Tačiau Vaitiekus jau susigaudo koks čia autobusas ir kur važiuoja. Ir atsidarius durims jis pasitikslina:
-Va, čia mano bilietas į Marijampolę.
Vairuotojas atsakė teigiamai ir jis įlipa. Po gerų dešimties minučių vairuotojas grįžta be trafaretų, taigi visi tądien norintys važiuoti keleiviai turės bandyti susigaudyti patys arba klausti vairuotojo. Ir štai, išvažiuojame iš Vilniaus. Kol kas nieko ypatingo Vaitiekui nežadanti kelionė. Nežadanti iki Naujųjų Valkininkų. Ties šia gyvenviete, vairuotojas, pamatęs, jog Vatiekus, skirtingai nei dauguma jo bendraamžių, važiuodamas nesinaudoja telefonu, nutraukia tylą:
-Tai į Marijampolę važiuojat?
Vaitiekus atsakė, kad taip ir jie pradėjo kalbėtis. Šis važiavimas - dar smulkmena. Bet nuo šio važiavimo ir prasidėjo judviejų pažintis. Tą pirmą kartą nė vienas iš jų to nesitikėjo. Telefonų numerais jie apsikeitė tik lapkričio viduryje, bet jei ne ši rugsėjo diena, tai nežinia, kaip būtų pasisukęs V. Rimšos gyvenimas - pasaulėžiūra, svajonės, savęs pažinimas. Ju bendravimas nenutrūkstamai tęsis daugiau nei metus. Per šį laiką, ponas Romualdas taps tuo vairuotoju, su kuriuo Vaitiekus važinės daugiausiai laiko. Apie Vaitiekų šis vairuotojas sužinos daugiausiai. Nes jiedu kalbėsis apie viską - gyvenimą, politiką, laisvalaikį, apkalbinės kitus kolegas vairuotojus. Apie tai, kad šis vairuotojas - buvęs jūrininkas, Vaitiekus sužinos beveik už pusmečio. Kad kraunant laivą ilgesnį laiką, jam nebuvo baisu eiti pasidairyti po miestus, tokių šalių, kaip Venesuela, Nigerija, Pietų Afrikos Respublika. Tik Somalyje neužteko drąsos tam.
2018 metai, Vaitiekui toliau eina 11 klasė ir štai, ties kovo viduriu jis pradeda jausti, kad pinigai po truputį senka. Ir jau seniai planavo aplankyti Petrališkę. Noras savu kailiu pajausti nelaimės ištiktą kaimą, kuriame jei ne buvo, tai bent jau girdėjo. Vaitiekų dominanti sritis - kriminalai, nusikaltimai, nelaimės. Tie dalykai, apie kuriuos skaitant jautresniems žmonėms gali pasidaryti negera. Arba tiesiog tai nedomina ir tiek.
Balandžio 5 - ąją Vaitiekus susiskambina su vairuotoju Romualdu. Išsiaiškina, jog šis rytoj važiuoja „sportinį Skuodą“ (šis maršrutas taip vadinamas todėl, kad tvarkaraštis sudarytas taip, jog reikia lėkti, net tarpinėse stotyse nelabai yra kada stovėti). Taigi, tą vakarą Vaitiekus negalėjo užmigti bent 2 valandas. Tai nieko keisto, jis beveik 10 metų turi problemų su miegu. Tačiau užmigimą tą vakarą paaštrino nerimas dėl kelionės. Ar neatsitiks atvarija? Ar prie vienkiemių nebus palaidų šunų? Tačiau jis užmigo, bet štai 4 ryto jau keliasi. Ir iš parko važiuodamas vairuotojas jį paima stotelėje ir tik įlipus išsikalba su vairuotoju, ir pastarasis supranta, jog Vaitiekus Skuodo nesieks. Išlips Junkiluose, o nuo ten - beveik 12 kilometrų pėsčiomis iki Petrališkės ir atgal. Taigi jis kasoje perka bilietą. Kadangi lyg tyčia tuo metu dirbo vienintelė kasininkė, kuri jo nepažįsta, taigi nepasidomėjo kelionės tikslu. Bet štai 20 po 6 ryto ir autobusas jau juda iš Vilniaus. Vis labiau artėjant prie kelionės tikslo, Vaitiekaus širdis plaka vis stipriau. Ir štai, jis jau išlipa Junkiluose, kartu su dar dviem žmonėmis ir pradeda eiti. Pradžia gana sklandi - praėjęs gyvenvietę, kurioje išlipo, praeina tvenkinį, balą... net neaišku, kaip pavadinti tą darinį - ar čia prilyta duobė, ar tikras vandens telkinys. Gan ramiai praeina ir Pabutkalnio kaimą. Taip, keli lojantys šunys yra, bet visi jie pririšti. Toliau - vienkiemis, kurio namas stovi įstrižai kelio. Aplink - tyla. Ir tik staiga, atlėkia palaidas, lojantis šuo. Vaitiekus Rimša, net ir matydamas jog tas šuo gal ir nėra toks pavojingas, nusprendžia imitis atsargumo priemonių. Jis nužengė nuo kelio ir ėjo pro nuganytą pievą, krūmus ir... atsirėmė į elektrinį piemenį. Tik patyręs tą jausmą, suprato į ką. Bet gerai, šis vienkiemis (kaip vėliau pasidomėjo - jis vadinasi Žukaičiai) įveiktas ir jis žygiuoja toliau. Toliau - Pagių kaimas. Jis praeitas ramiausiai. Ir štai tolumoje jau ženklas, skelbiantis jog tai - Petrališkė. V. Rimša ten praleidžia apie pusvalandį. Pirmiausia, nuėjo į miškelį, nuo kaimo atskirtą kloniu. Ten suvalgė savo turėtą „maistą“ - batonėlį su gėrimu. Mokausi badauti - pamanė jis. Tada nusileido prie Kražantės upės, ir apėjo aikštelę prie parduotuvės. Ir ką, laikas judėti atgal, nors jei viskas laiku, Junkiluose dar bus valanda laiko. Grįžtant atgal, pro Žukaičių kaimą, namas matosi kitaip, o vaizdas nuo namo į kelią - taip pat. Taigi Vaitiekus nusprendžia surizikuoti ir praeiti ne pro krūmus, bet keliu, pro sodybą. Ir praktiškai ją praėjus, atlekia šuo, bet vijęsis kokius 50 metrų, apsisuko ir grįžo atgal. Toliau viskas vyko sklandžiai. Vaitiekus, kartu su vairuotoju Romualdu sėkmingai pasiekė Vilnių.
Praėjus 2 savaitėms po šio važiavimo, jis sulaukia to paties vairuotojo skambučio. Pasakė, jog važiuoja į Skuodą, šįkart – „naktinį“, su vienu, Vaitiekui gerai pažįstamu vairuotoju. Vaitiekus, kadangi jam pinigai buvo besibaigią, paskutinę 50 eurų kupiūrą buvo pasilikusi mama. Jis mamai papasakojo, su kuo kalbėjo, o ši jam pasakė, kad tų paskutinių pinigų nebeduos. Taigi pavasaris bunda, o Vaitiekui, daugiau gyvenime apart mokyklos nelabai ką veikiančiam, tenka susitaikyti su mintimi, jog šiuo gražiu metų periodu teks sėdėti namie.
Taip ir slinko pačios gražiausios pavasario dienos. Mokslo metams einant į pabaigą, jis ėmėsi vieno, iš vairuotojo išmokto dalyko - taros rinkimo. Nors tuos 2 mėnesius Vaitiekaus mamai pinigų trūko katastrofiškai, jam neatėjo į galvą taros priduoti pačiam ir taip palengvinti gyyvenimą sau ir jai. Jis pradėjo eiti į autobusų stotį ir pasitikęs grįžtantį vairuotoją, tuos butelius atiduoti jam.



8. Įstabiai graudi 2018 - ųjų vasara




Birželio pradžioje Vaitiekaus mamą pasiekia gera žinia - jos tėvai pardavė anksčiau jų ir jos su sūnumi Vaitiekumi gyventą būtą bei dalį pinigų perveda būtent jiems. Tačiau nepaisant to, Vaitiekaus mama buvo gan kategoriška:
-Vis tiek eisi ieškot darbo vasarai, nesvarbu, kad mes dabar turtingi!
Tačiau to darbo jis taip ir nesurado. Visą vasarą mama jam periodiškai duodavo pinigų važinėjimams. Tą pačią savaitę kai baigėsi 11-i jo mokslo metai, jis vis labiau ėmė jausti lytinį potraukį vyrams. Savo bendraamžiams, daug vyresni jo nedomino. Dar tos pačios savaitės gale jis parašė į vieną skelbimą, bet nieko nesigavo. Dar kitą savaitę buvo Joninės. Nors Vaitiekus iš šeimos nėra perėmęs tradicijų švęsti visas tas šventes, tačiau jautė, kad ta diena kažkuo kitokia. Tą jaukiai ramų birželio 23-iosios vakarą lijo. Vaitiekus susirašo su dar vienu žmogumi. Jų pažintis tetruks tik iki tos pačios vasaros galo, tačiau jis duos dar keletą vertingų patarimų pažinčių klausimais. Visą vasarą jis toliau keliavo po Lietuvą tarpmiestiniais autobusais (tik dabar jau su saiku, nes pinigus koontroliavo nebe jis, o jo mama), ir nesėkmingai atrašinėjo į skelbimus, bandydamas rasti tai, ko nori.
Vienas kertinių lūžių jo pažinčių srityje - rugpjūčio 15-oji, šventinė diena. Jis susirašo su Robertu. Tuo, kuris tą niūrią 2016 lapkričio 17-ąją išsilaikė teises. Susitaria susitikti savanorių prospekte, aiškstelėje už „Hesburger“ greito maisto užkandinės. Vatiekus kaip žinia tesių laikytis neplanuoja, jam patinka keliauti autobusais. Tad į šį susitikimą važiuoja būtent šia transporto priemone. Kuo labiau autobusas artėja prie stotelės, kurioje reiks išlipti, tuo labiau jis jaudinasi. Stotelė „Baldai“. Durys užsidaro ir štai viskas - kelio atgal nebėra. Sekančios stotelės prieigose jis jau matys jo laukiančią mašiną. Ir štai - kryptelėjęs galvą kairėn, jis pamato tamsios spalvos automobilį. Išlipęs iš autobuso pereiną į kitą gatvės pusę. Vis labiau artėjant prie mašinos, širdis ima beprotiškai kalti. Vos jį pamatęs, Robertas privažiuoja arčiau ir klausia:
-Čia tu?
Vaitiekus žvilgterėjęs į jį porą sekundžių, numoja ranka, sakydamas „ne, ne“, ir galima sakyti pabėga. Jam mašinoje sėdintis žmogus visiškai neatrodė panašus į tą, kuris buvo prieš susitikimą atsiųstoje nuotraukoje. Ir Robertas, nesupratęs tokio Vaitiekaus poelgio, gan greitai palieka aikštelę. Tik tuomet jam išvažiavus, Vaitiekus iškart ima suprasti pasielgęs blogai ir pritūpęs sustingsta vietoje. Vėliau nuėjęs į šalimais esančią degalinę, kelis kartus stipriai delnu pliaukšteli į asfaltą. Šį žemė - Savanorių prospektas, Paneriai - jį brandino visos 10 klasės metu, ir dabar, šioje žemėje jis taip pasielgia. Tada gan greit paskambina autobuso vairuotojui Romualdui. Vaitiekus žinojo, kad Romualdas tądien turėjo važiuoti į Šilutę. O grįžimo iš Šilutės laikas sutapo su Vaitiekaus buvimu nepavykusio susitikimo vietoje ir atvykimu į autobusų stotį. Ir gan greit atsitiesęs po šoko, kurį jis sukėlė pats sau, Vaitiekus sėdo į troleibusą ir pusę kelio važiavo, likusią dalį - ėjo.
Stotyje sutikti tądien pavyko daug pažįstamų vairuotojų. Vytautas, Jurijus, Alvydas, tas pats Romualdas - nė vienas jų nežino, iš kokios vietos ir kokiu tikslu Vaitiekus buvo atgintas čia. Dar tą pačią dieną jis susirašo su kitu vaikinu - 20 metų amžiaus, taip pat iš Vilniaus. Susirašinėjimas truko 2 savaites. Vaitiekaus laiškuose periodiškai vis pratrūkdavo nepasitenkinimas, ilgai negaunant atsakymo ir to pasekoje parašomos neapgalvotos nesąmonės. Vaitiekui vis labiau demonstruojant norą susitikti, jo virtualus „draugas“ ėmė išsisukinėti. Kai jis galutinai pasakė, jog tikrai ne, Vaitiekus vieną rugpjūčio pabaigos dieną sėdėjo apsiašarojęs 20 minučių. Nejaugi viskas baigta? - pagalvojo jis. Štai paskutinė vasaros diena - rugpjūčio 31-oji. Vaitiekus nusprendžia pasivažinėti po miestą, aplankant tą nesėkmingo susitikimo vietą. Joje susiskambina su vairuotoju Romualdu. Tas tądien turįs grįžti iš Biržų, ir iš stoties jį pavešiąs namų link. Vaitiekus eina į stotį, jį aplenkia kitas vairuotojas, vardu Zenonas. Jie per vieną dieną tapo gerais pažįstamais, kadangi liepos pradžioje Vaitiekus rodė kelią į Marijampolę vairuotojui Zenonui, kadangi jis ten važiavo pirmą kartą. Atėjus į stotį, jo autobusas dar tebestovėjo, Vaitiekus pasisveikina, Zenonas taria:
-Tokioj vietoj stabdei, kad...
Nors realiai jis nestabdė jo, tik pamojo ranka norėdamas pasisveikinti. Gan greit pasirodo autobusas iš Biržų, su vairuotoju Romualdu priešakyje. Vakaras, pusė dešimtos vakaro, darosi vėsoka. Išleisdamas Vaitiekų, Romualdas palinki gerų mokslo metų, nors šventė bus tik pirmadienį - rugsėjo 3-iąją. Jis žino, kad paskutinę laisvą dieną jis važiuos į Tauragę. Taigi, rugsėjo 2-osios vakarą, Vaitiekus pajuda iš namų į autobusų stotį pėsčiomis. Pasiekia ją. Stovi jau 20 minučių. Kol kas ramu - nespėjo prisikabinti joks pinigų prašinėjantis benamis, jokių pagalbos ar informacijos prašančių žmonių, kalbinančių rusiškai (kaip žinia, Vaitiekus šios kalbos visiškai nesupranta). Jį apima toks geras jausmas - net neaišku, kaip jį apibūdint. Jis prisiminė prieš pusantrų metų lietuvių kalbos mokytojos žodžius apie Kalėdų naktį. Kad jos metu vyksta tarsi kažkoks virsmas. Kažkokia ypatinga naktis, žymiai besiskirianti nuo kitų. Kažkas žmogui nepažinaus... Žinoma, gal Vaitiekus kiek perdėtai romantizavo šią, pagal kitus „niekuo neišskirtinę, tik jam vienam svarbią“ naktį, bet jautė, kad kažkas iš tikrųjų vyksta. Jo galvoje. Jo širdyje. Neaišku kas - ar mintys apie naujokus mokykloje, kurių kaip iš anksto buvo žinoma, kad atvyks nemažai, gal suvokimas apie tai, jog šie mokslo metai bus paskutiniai - kad šią dieną, lygiai po metų jis jau turės būti nusprendęs, ką gyvenime veiks toliau. Slampinėja jis, laukdamas autobuso iš Tauragės. Štai autobusas į Kauną - pilnut pilnutėlis. Dauguma keleivių - studentai. Vaitiekus prisimena vienos pažįstamos žodžius apie medicinos studentus. Jau pačią pirmą dieną rimtai kimbama į mokslus, jokių pasidalinimų vasaros atostogų įspūdžiais ir pan. „Gal šiame autobuse irgi yra įsėdę šios srities būsimų studentų, kurie kada nors gelbės man gyvybę?“ - pamano jis. Tiesa, tai jis suvokė ne iškart. Tik grįžęs namo, nes būnant autobusų stotyje, ypač - vienoje vietoje, nuolatos neapleidžia baimė, kad prieiš koks valkata ar net vagis. Tiesa, Vaitiekui nė karto nenutiko nieko blogo. Pagaliau sulaukęs savo vairuotojo, po visų formalumų, jie pajuda link parko. Išleidęs Vatiekų, Romualdas vėl palinki gerų mokslo metų. Šis vakaras - jau tikrai paskutinis prieš naujuosius, ir tuo pačiu paskutinius mokslo metus.

[Tomizmas]

Kažkaip pastaruoju metu neturėjau idėjų, o gal laiko, o gal noro, bet žadu turėti.

[Kristupas0220]

Ei, Tomizmas, kur jūsų rankoooos? Kur jūsų kūryba dingo?

[Kristupas0220]

Maindšedas ir Jovita „SPECIALIOS SANTYKIŲ KRIZIŲ PAGALBOS CENTRE“


Sveiki,
Prisėskit! Mano vardas Jokubmina KąŠėtonytė, medicininės santykių mediacijos krizių gerinimo koordinatorė. Tai kokios problemos pas jus? Dėl ko čia atvykote?
Pirmoji prabyla Jovita:
- Draugas vis ant manęs pyksta - kad neiškepiau jo mėgstamo pyrago, kad ne taip spragsiu tušinuku, pastaruoju metu padaugėjo priekaištų dėl plaukų taisymosi. Jį nervina tas judesys. O kur dar noras, kad visąlaik dirbčiau, aptarnaučiau. Anei indų pats išplaut nesugeba.
Maindšedas:
- Ji pyksta, kad aš vėlai grįžinėju iš darbo. Įtaria, kad susiradau kitą antrąją pusę savęs. Dar visaip naudodama ironiją šaiposi iš mano vairavimo įgūdžių - kad trūkčioju, kad automobilio salone kažkas smirda, taip pat kartą nugirdau teigiant, jog neva „nuo mano kojos treptelėjimo bute, įsijungia mūsų automobilio signalizacija lauke. Taip pat prašo manęs malonėti nustoti laisvalaikiu žaisti krepšinį, nes pasak jog, komandiniai-kontaktiniai sportai yra žmonėms, linkusiems į savinaiką. Amžinos traumos - kasdienybė pas juos.


- Gerai, supratau esmės mintį - taria specialistė Jokubmina. Kiek laiko tai tęsiasi? Mėnesiais? Ok. Dabar kartokite abudu paskui mane: „Skrapapapapapapa...“
- Skrapapapapapapa!
- Dabar tą patį tik angliškai!
- Scrapapapapapapa!
- O dabar maskvėniškai!
- Скрапапапапапапа...
- O dabar kinietiškai!
- Sin... hui... čiaiiii...
Čia prasideda keistumai: iš gretimo kambario, pralaužęs visas popierines užtvaras ir užkliudydamas palubėse kabantį šviestuvą įrieda senas traktorius. Su stogu, bet be langų ir be durų. Iš jo išlipa ūsuotas traktoristas - paduoda tai porelei ploną virvutę. Sako „Paimkit į rankas ir perplėškit“. Jie tik timpt, virvė tik plyšt pusiau ir mazgas perplėštas. Tuomet liepia ištarti skaičių 557 su priežodžiu „man važiuoja stogas“, kiekvieną skaitmenį atskirai. Jie choru:
- PENKI PENKI SEPTYNI, MAN VAŽIUOJA STOGAS!
Tuomet patalpą pradeda semti vanduo, kad atrodytų, jog čia tikras vanduo, jis it dažytas kažkokias mėlynais dažais. Į pagalbos kabinetą įplaukia hipopotamas. Perkanda ten buvusį vyrą. Pasirodo, tas gyvūnas ir vyras - tik iškamšos, tik miražas. Tuomet virėja-tyrėja-helpininkė Jokubmina sako:
- Pažvelkite į lubas!
Na o tada jos pradeda skeldėti, kuomet visai sutrupa ir iš antro aukšto į pirmą, visiškai nesužalodamas klientų nukrenta Elektrėnų komunalinio ūkio vairuotojas Romualdas su fortepijonu. Nukritęs nulipa nuo jo ir pribėgęs prie porelės su smuiku, visa gerkle užbaubia:
VAIRUOTOJAS AŠ AUTOBUSOOOOOOOO,
ELĖKTRĖNAI - VILNIUS MARŠRUTOOOOO,
NUO STOTELĖS „VADUVOS“ IKI SKIRMANTIKŠIŲŲŲŲŲŲ
VAŽIUOTI JEI NORITEEEEE
SUMOKĖTI CENTŪKAIS MAN PRAŠOOOOOM!
NESUMOKĖSIT - NEVEŠIUUUUU!
KAIP PEREISITE AUTOSTRADĄ MAN VIENODAI!
Dabar į kabinetą įpūškuoja ne kas kitas, kaip hipopotamas. Jis tik žiojasi, žiojasi ir... perkanda vyrą. Tiksliau, nieko gyvo jis nesuvalgo, ten viso labo žmogaus muliažas.
Taigi Jovita su Maindšedu sėdi tokie nuščiuvę ir abu lyg susitarę nuo patirto siaubo sako:
- Žinokite, viskas, mes taip sukrėsti šiame „pagalbos“ centre sukusių įvykių virtinės, kad nutarėme, jog tokiose situacijose reikia laikytis kartu išvien, o ne kapotis dėl kažkokių menkaverčių nesąmonių...


Išbandymas įveiktas. Taa-dam!

[Kristupas0220]

Čia sukūriau pagal tai, kaip pats įsivaizduoju, jog vyksta sėdėjimas tame autobusiuke ir paties protokolo pildymas. Laukiu gal kas pasidalins, ar realybėje viskas daugmaž vyksta panašiai. Išgalvota, aišku, tik ta vieta, kur parašiau, jog protokolas išspausdinamas kontrolieriui numynus po staliuku esantį pedalą.

[Tomizmas]

Neblogai, jaučiasi tobulėjimas. Tikrai geresnis nei ankstesni.

[Kristupas0220]

Genė ir Lukas in the Raudonasis autobusiukas

Buvo, sakykime, kokių nors 2019 metų gegužės 2 diena, ketvirtadienis. 11 klasės moksleivis Lukas važiuoja 6 maršruto troleibusu nuo Vinco Kudirkos aikštės iki savo namų, visai šalia Žirmūnų žiedo. Troleibuso garažinis numeris - 1562. Ir Lukui troleibusas yra tik būdas nusigauti iš taško A į tašką B, o ne gyvenimo būdas, kaip kad kokiam nors Kristupui. Lukas nežino didingos šios mašinos istorijos - kad 1562 ilgą laiką važinėjo 19 maršrutu, o jį pastoviai vairuodavo toks Aleksandras B. Praėjus keliems metams, įvykus mėtymams per įvairius maršrutus, šiandien 1562 dirba 6 maršrutu. Už vairo - pagyvenusi tetulė vardu Ana. „Gerbiami keleiviai, prašome paruošti bilietus kontrolei“ - nuskamba grėsmingas pranešimas, kuomet ponia Ana, privažiavus stotelę „Pramogų arena“, pamato kontrolės ekipažą ir blokuoja komposterius. Keleivį Luką kone prakaitas išmuša „Pala, pala, ar mano bilietas galioja, nepamenu, kada ten tiksliai baigtis jo galiojimas turėj..“
- Bilietą pateikite prašome! - grėsmingai ištaria kontrolierius brigadininkas Cementas Bobrovičius
- Nežinau, man atrodo pasibaigęs bus - tari jis, tiesdamas tą prasmirdusią vilniečio kortelę.
„Tinnnkt“ - išmuša pono Bobrovičiaus bilietų skaitytuvas, o minėtas garsas ir parodo, kad kortelė tuščia.
- Reikės išlipt! - ramiai, bet užtikrintai pasako jis
Tas nieko nesakęs, klusniai išlipa. Cementas palydi iki raudonojo autobusiuko. Atidaro duris ir įgrūdęs jį į vidų, nueina atgal. Tenai prie kompiuteriuko sėdi kontrolierė ir šiaip gera gyventoja Genovaitė, pildanti protokolus.
- Prisėskite ten kur nors, luktelėkite - taria ji, tuo pat metu į pabaigą pildydama protokolą Kaziui S. Jis supranta, kad pažeidė taisykles, nes nors buvo pasipildęs kortelę, bet jos neaktyvavo iškart, norėjo dar biškį „patempti“, t.y. pavažinėti nemokamai.
Tuo metu Lukas, pirmą kartą patekęs į tą paslaptingąjį autobusiuką, dairosi po plačiąsias jo erdves. Žvelgia į it bažnyčioje aukštas lubas, skaičiuoja zuikių laukimui skirtas vietas, įdėmiai nužiūri ant tarnautojos staliuko sukrautą įrangą - servetėles, spausdintuvą su stora popierių, paruoštų spausdinti AN protokolus, krūva. Paties pirmo, arčiausiai į spausdintuvą beįlįsiančio lapo viršuje jau automatiškai įrašytas vienas ir tas pats straipsnis, pagal kurį asmuo bus traukiamas administracinėn atsakomybėn - 446. Tai vienintelis keleivių kontrolės „arkliukas“. Kitos institucijos taiko atsakomybę pagal daugiau straipsnių, tai jiems automatiškai prieš spausdinant reikia įvedinėti vis kitą ANK straipsnio numerį, o dabar labai patogu, visąlaik kabo įvestas tas jų taip mėgiamas 446.
- Prieikite jaunuoli, prašom, prisėskite - taria kontrolierė Genė K.
- Kas dabar bus? - kiek smalsumu dvelkiantį klausimą užduoda Lukas.
- Surašysim protokolą. Dokumentą asmens duokit. Ar turit?
- Turiu mokinio pažymėjimą...
- Ne, reikia tapatybės kortelę arba pasą. Nu kur būtų parašytas jūsų asmens kodas. Arba vairuotojo pažymėjimą. Bet neturit turbūt vairuotojo pažymėjimo ne?
- Ne. Tapatybės kortelę duosiu. Tuojaus... Prašom!
- Ačiū... Lukas... Morkevičius, taip? Penki nulis, nulis...
- Dokumentą galit pasiimt ačiū! - taria griežtoji-geroji Genė. Tuomet kompiuteryje kažką atsidaro, kelis kartus su pele cakt cakt ir mygtukus tekšt terkšt. Tuomet klausia:
- Pamiršote atsižymėti ar kaip?
- Pamiršau pasižiūrėt, kad baigėsi galiojimas ir reikėjo pasipildyti naujai.
- Aaa, pamiršai. Aišku. Pripažįstate padaręs pažeidimą, taip?
- Kaip ir jo!/?
- Kaip ir jo ar tikrai?
- Nu o yra koks nors skirtumas?
- Jei pripažinsite, skirsime pusę minimalios baudos, jei ne - visą.
- Gerai, rašykite.
- Mhm. Tik tak tak, tak tak tak! Cakt cakt!
Tuomet (ne)geroji Genutė kažką pele nuspaudžia ir sau po nosimi murma kažką panašaus į „gerai, viskas, patvirtinu, siunčiu“. Tuomet jam paklausus, pasako, kad išsiuntė (t.y. įkėlė) protokolą į Administracinių nusižengimų registrą, kur jis kabės metus laiko ir visuose valstybės registruose visos institucijos jį matys kaip pažeidėją. Tuomet sau po kojomis nuspaudžia tokį žaislinį butaforinį imitacinės paskirties pedalą ir iš spausdintuvo dideliu greičiu išlenda popierius - atspausdintas protokolas - tik šast į viršų ir linkteli į jo pusę. Tuomet Genutė jį nuplėšia ir taria:
- Va čia pasirašykite čia... ir čia!
- Aišku, gerai. O kaip sumokėti tą baudą ir per kur? Jums, kaip suprantu tiesiogiai negalima?
- Ne, tikrai ne. Čia per banką, jei naudojatės el. bankininkyste, arba galite grynais tuose terminaluose, parduotuvėse, žinote kur būna tokie kvadratiniai, kur senjorai komunalinius ateina sumokėti, tai va ten. Mokėdami nurodykite unikalų pažeidimo kodą (ROIK`ą), jis yra va čia vat (kontrolierė rodo tušinuku į viršutiniame kairiajame kampe esantį numerį).
- O nieko nebus man ten teismo jokio, kur salėje posėdžiauja, laisvės nieks neatims, neareštuos.
- Nia nia, tikrai nia - gailestingu balsu atsako Genutė. Nebent nesumokate baudos, tuomet gali perduoti antstoliams.
- Be čia parašyta „administracinio nusižengimo teisena“, tikrai nesodins į kalėjimą? Nes aš bijau ten į vieną kamerą su visokiais vierchais, gaidžiais, dū**ais ir šliapomis...
- Baikit jūs, tikrai ne! Administracinis nusižengimas tuo ir skiriasi, kad sumokate baudą ir galite vėl toliau gyventi ir žydėti. Išgirdęs šią frazę, lauke stovėdamas-svirduliuodamas Cementas užtraukia "...Pakiltų rytmečiui Gyventi ir žydėt! Iš sutemų, iš prieblandų išeikit, uždekit naują ugnį širdyseee!
Neveltui sklinda gandai, kad keleivių kontrolieriai darbo vietoje šlitinėja neblaivūs ar apsvaigęs nuo kitų psichiką veikiančių medžiagų.

- Aišku. Tai dabar galiu iškart ir sumokėti?
- Taip, taip. Va čia va viršuj kampe kur yra ROIK kodas, tai mokėdamas nurodykite tą numeriuką ir viskas. Galite ir dabar, pvz. Maximoje kur būna tie terminalai, grynais arba per banką. Tiesa, pats protokolas į jūsų VMI dėžutę įkris vėliau. Dabar aš va surašiau ir išspausdinau jums protokolą, o vakare grįžus į būstinę, perduosiu visą šūsnį popieriukų kolegoms, dirbančioms ofise prie kompiuterio, kurie suvedinėja visus protokolų duomenis ir išsiunčia juos nurodytais el. paštais, tuomet jie įkris jums į VMI paskyrą, bet mokėti galite kad ir dabar, tuomet protokolui įkritus į sistemą iškart bus fiksuotas baudos apmokėjimas ir galėsite ramiai gyventi...
Toks keistas jausmas - patys nubaudžia, paskui patys aiškina, kaip ir kur sumokėti baudą. Panašiai kaip kad iki sąmonės netekimo sumušti žmogų, o tuomet gaivinti jį, daryti dirbtinį kvėpavimą, kviesti greitąją med. pagalbą...
- Tai viskas, galite keliauti! Ir nepamirškite ateityje laiku pasižymėti bilietuko - dar priduria (ne)gailestingoji kontrolierė!
- Ačiū, geros dienos!
- Ir jums taip pat, viso, laimingai!
Išėjęs jis peržiūri amžiams išliksiantį protokolą, kuriame viskas surašyta taip, jog specialiai matytųsi hierarchija - kas yra nubaustasis, o kas užima dominuojančiojo rolę: Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, jo gyvenamoji vieta: LUKAS MORKEVIČIUS, Žirmūnų 129-843. Administracinio nusižengimo protokolą surašiusio pareigūno duomenys: GENUTĖ KARPOVIČIENĖ. Nusižengimą liudija: CEMENTAS BOBROVIČIUS. Nusižengimo esmė ir nustatytos aplinkybės: Važiavo tarp stotelių "Vinco Kudirkos aikštė" ir "Pramogų arena", ir pateikė mėnesinį bilietą, kurio galiojimas pasibaigęs, ir tuo pažeidė Keleivių ir bagažo vežimo taisykles.
P. S. Kontrolierės moteriškės vardas tikras, vyro ir keleivio - išgalvota.
P. P. S. Jei kas galite, pasidalinkite, ar dialogas tarp prasižengėlio ir kontrolieriaus vyksta daugmaž panašiai?

[RokasLT]

O kaip interpretuot silkės kvapą, ta prasme, čia seksualinė potekstė. Užuodi jos nepraustą klyną?

Jis Jean-Baptiste Grenouille propropropropronukis.

[rmss]

Kristupizmas

[AšNeRobotas]

Nu ne, jinai gal dirba kokiam restorane.

Nu nežinau, nežinau...

[Tomizmas]

O kaip interpretuot silkės kvapą, ta prasme, čia seksualinė potekstė. Užuodi jos nepraustą klyną?

Nu ne, jinai gal dirba kokiam restorane.

[AšNeRobotas]

Gerai būtų...

O kaip interpretuot silkės kvapą, ta prasme, čia seksualinė potekstė. Užuodi jos nepraustą klyną?

[Tomizmas]

Tomizmas paremta tikra istorija?

Gerai būtų...

[AšNeRobotas]

Tomizmas paremta tikra istorija?

[Tomizmas]

Lietuviškai eliksyras.

Dėkui, fixed

[digital]

Sklaidėsi kaip eleksyras,

Lietuviškai eliksyras.

[Tomizmas]

Gal kitą kartą daugiau pozityvo, prieš žiemos tamsą.

MERGINA, KVEPIANTI SILKE

Važiavau ankstyvą rytą
Iš Pašilų į Žirmūnus.
Devynioliktame trūle
Liaudis buvo susigrūdus.

Konstitucijos prospekte
Durys plačiai atsivėrė,
Ir - na, jūs tik pamanykit!
Ji atėjo, vėl atėjo!

Ji įlipo tarsi vėjas
Švelniai dvelkiantis gaiva.
Prie manęs vėl atsisėdo...
Kūnu vaikšto elektra!

Mobiliaką išsitraukus
Kažką skaitė visą kelią...
O manoj širdy - taifūnai!
Vai, kokia graži panelė!

Vėl prisiminiau tą rytą,
Pirmakart kai sutikau
Šitą tobulą merginą.
Ją iš tolo pajutau.

Nepajusti sunku buvo -
Aromatas iš toli
Sklaidėsi kaip eliksyras,
Degino liepsnas širdy.

Tas kvapelis tikros silkės
Man sukėlė apetitą -
Pagalvojau, kas čia kvepia?
Kas praskaidrino man rytą?

Ir po to kai supratau aš,
Kad taip kvepia čia nuo jos...
Užgimė karščiausia meilė
Iš širdelės gilumos.

Naktimis aš nemiegojau,
Ir spėliojau ištisai:
Gal ji kartais kulinarė?
O gal tokie kvepalai?

Ir kas rytą josios laukiau,
Kad įliptų toj stotelėj,
Kad vėl nosį pakutentų
Tas pažįstamas kvapelis...

Štai vėl sėdi ji šalia!
Prakaituoju nejučia.
Noriu ką nors pasakyti,
Tačiau kaip dabar išdrįsti?

Negaliu - raustu, nervuojuos,
Nerandu aš gražių žodžių.
Gal paklaust, kodėl silkutės
Kvapą gardų aš užuodžiu?

Ir sukaupęs visą drąsą
Jau paklausti jos norėjau,
Bet... Troleibusas sustojo,
Ji pakilo ir išėjo.

Viena stotele anksčiau!
Nusivylęs aš likau.
Taip užkalbinti norėjau,
Tačiau nieko neišėjo.

Teks vėl laukti kito ryto,
Kai silkute vėl pakvips...
Vėl mana širdis kankinsis,
Kol į trūlą ji įlips.

Tokios yra meilės kančios -
Vien tik ja aš gyvenu.
Šaldytuvą atsidaręs
Uostau silkę ir verkiu...

[RokasLT]

TU MAN JAUSMUS ČIULPEI! (apie nuoširdžią, bet deja, neišsipildžiusią meilę)

Gal kitą kartą daugiau pozityvo, prieš žiemos tamsą.

[Tomizmas]

TU MAN JAUSMUS ČIULPEI! (apie nuoširdžią, bet deja, neišsipildžiusią meilę)

Nu ir lerva tu buvai -
Nuolat man jausmus čiulpei!
Daug čiulpei, ir dar norėjai,
Susičiaupt vis negalėjai.

Karoče,

Lojai nuolat kaip kalė,
Nors atrodei kaip lėlė.
Dovanojau tau gėles,
Žiedus, trusus, sukneles...

Karoče,

Kada babkes atiduosi?
Tu ir pinigus čiulpei!
Ką uždirbau - tau taškiau,
Tu norėjai vis daugiau.

Karoče,

Tu man daug skoloj esi,
Atiduok blyn, ni goni!
Už parfiumus, už saliarką -
Nes vežiojau tokią lialką.

Karoče,

Ten, kur tu tik panorėjai,
Net į Palangą vežiau!
Kada babkes atiduosi?
Tu nestumk, grąžink greičiau!

Karoče,

Tu iš bako man saliarką
Iščiulpei, man žmonės sakė.
Sau į tačką susipylei,
Ir plaiksteisi kaip plaštakė.

Karoče,

Tu ir nervus man čiulpei!
Su kitais vis flirtavai...
Man sakei - čia tiktai flirtas,
Ko pavydi? Būk tu tvirtas!

Karoče,

Čiulpei viską, kas pakliuvo,
Tau vis buvo negana,
Ir bandei vis pavaizduoti,
Kad esi gera pana.

Karoče,

Šūdas tu, o ne panelė,
Dėlė esi, iš tiesų!
Kur dabar čiulpi, įdomu?
Kur radai durnų bernų?

Karoče,

Tokių, koksai aš buvau.
Į tave daug sukišau,
Nors per smakrą jau varvėjo,
Nors burnoj jau neturėjai,

Karoče,

Bet rėkei vis - daugiau duok,
Prabanga apdovanok.
Be tavęs man daug geriau!
Kai nieks nečiulpia - smagiau!

Tfu!!!
Karoče.

[PoDV]

Vaitiekų giminėj balius.
Rimša tostą kels
Už tai, kad kurjeriai žalieji
juodieji ar ten mėlynieji
Maistą ir gėles pristatytų savo vietoj

Kad nebūtų maiste pašalinių defektų
Kad boltiniai nepilinėtų...
Vandenio į tas kuprines stačiakampes.
Kai maistą išvežioja, gal gėles.

Neįsižeiskite prašau Rimša
Nėra ko įsižeist,
Kai žiūriu, kad gyveni Vilniuje
Ten tikrai žmonės gerai gyvena.