„Esame be galo išsiplėtęs miestas. Tam tikru metu kaimų ir žemės ūkio paskirties teritorijas pavertėme statybomis. Mano manymu, mums to nereikėjo daryti. Vietoje to galėjome nuosekliai plėstis nuo centro į pacentrinius rajonus. Tačiau nė vienas bendrasis planas nebuvo sąlyginis – nebuvo numatyta, kad plėtra gali vykti tik užpildžius vieną teritoriją, o kai kurios zonos apskritai būtų neliečiamos. Neturėdami aiškios tvarkos, daugiau nei 30 metų gyvenome chaose, kurį šiandien priimame kaip kažkokią duotybę“, – interviu LRT.lt apie chaotišką Vilniaus plėtrą kalbėjo Vilniaus miesto vyriausioji architektė Laura Kairienė.
– Esame užfiksavę pagrindinius pokyčius, kurie visiškai nepasikeitė nuo 2021-ųjų. Vis dar tęsiasi drieka į priemiesčius, intensyviai statomi vienbučiai gyvenamieji namai. Tokia statyba – prabangus ir brangus būdas plėsti miestą tiek energetiniu, tiek socialiniu požiūriu. Vienbučių įrengimas lemia didesnes anglies dvideginio (CO2) emisijas ir skatina plėsti socialinę infrastruktūrą neprioritetinėse miesto vietose.
Apie 80 proc. visų statybos leidimų išduodami vienbučių namų statybai tose miesto teritorijose, kur anksčiau nevyko jokia urbanistinė plėtra. Dauguma šių teritorijų – žemės ūkio paskirties, kurios bendrajame plane nėra įvardijamos kaip prioritetinės. Tai reiškia, kad savivaldybė artimiausiu metu ten neplanuoja investuoti į infrastruktūrą, todėl patys gyventojai turėtų rūpintis jos plėtra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, labai menka tikimybė, kad tose vietose artimiausiu metu iškils naujos švietimo ar sveikatos priežiūros įstaigos. Taigi ir turime užprogramuotą konfliktą – būsimi gyventojai bus priversti nuolatos važinėti į kitą artimiausią rajoną ir ten ieškoti jiems reikiamų paslaugų.
Manau, kad koreguodami bendrąjį planą galėsime tiksliau išskirti prioritetines miesto teritorijas, kuriose pačiai savivaldybei būtina investuoti. Kadangi socialinės infrastruktūros plėtrai skirtas biudžetas yra ribotas, negalime išbarstyti investicijų po visą miestą ir tikėtis pozityvaus rezultato. Siekdami „atrakinti“ tam tikras teritorijas, turime taikyti kryptingą strategiją, kuri aiškiai parodytų, kuriuose miesto rajonuose galėtume įtvirtinti policentrus.
Kalbant konkrečiau apie policentrus, tai Pilaitės rajono prieigose, prie Vilniaus spaudos rūmų, visiškai galimas policentras. Be kita ko, policentrą įsivaizduojame išilgai viso Šiaurinės gatvės perimetro. Šią gatvę vertiname ne tik kaip kelių infrastruktūrą, bet ir kaip potencialią plėtros bei konversijos ašį. Išilginis policentras čia galėtų formuoti naują užstatymą, patogesnę aplinką ir papildyti Šeškinės dalį reikalingomis funkcijomis. Tai galėtų tapti svarbiu proveržiu.
– Esame užfiksavę pagrindinius pokyčius, kurie visiškai nepasikeitė nuo 2021-ųjų. Vis dar tęsiasi drieka į priemiesčius, intensyviai statomi vienbučiai gyvenamieji namai. Tokia statyba – prabangus ir brangus būdas plėsti miestą tiek energetiniu, tiek socialiniu požiūriu. Vienbučių įrengimas lemia didesnes anglies dvideginio (CO2) emisijas ir skatina plėsti socialinę infrastruktūrą neprioritetinėse miesto vietose.
Apie 80 proc. visų statybos leidimų išduodami vienbučių namų statybai tose miesto teritorijose, kur anksčiau nevyko jokia urbanistinė plėtra. Dauguma šių teritorijų – žemės ūkio paskirties, kurios bendrajame plane nėra įvardijamos kaip prioritetinės. Tai reiškia, kad savivaldybė artimiausiu metu ten neplanuoja investuoti į infrastruktūrą, todėl patys gyventojai turėtų rūpintis jos plėtra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, labai menka tikimybė, kad tose vietose artimiausiu metu iškils naujos švietimo ar sveikatos priežiūros įstaigos. Taigi ir turime užprogramuotą konfliktą – būsimi gyventojai bus priversti nuolatos važinėti į kitą artimiausią rajoną ir ten ieškoti jiems reikiamų paslaugų.
Manau, kad koreguodami bendrąjį planą galėsime tiksliau išskirti prioritetines miesto teritorijas, kuriose pačiai savivaldybei būtina investuoti. Kadangi socialinės infrastruktūros plėtrai skirtas biudžetas yra ribotas, negalime išbarstyti investicijų po visą miestą ir tikėtis pozityvaus rezultato. Siekdami „atrakinti“ tam tikras teritorijas, turime taikyti kryptingą strategiją, kuri aiškiai parodytų, kuriuose miesto rajonuose galėtume įtvirtinti policentrus.
Kalbant konkrečiau apie policentrus, tai Pilaitės rajono prieigose, prie Vilniaus spaudos rūmų, visiškai galimas policentras. Be kita ko, policentrą įsivaizduojame išilgai viso Šiaurinės gatvės perimetro. Šią gatvę vertiname ne tik kaip kelių infrastruktūrą, bet ir kaip potencialią plėtros bei konversijos ašį. Išilginis policentras čia galėtų formuoti naują užstatymą, patogesnę aplinką ir papildyti Šeškinės dalį reikalingomis funkcijomis. Tai galėtų tapti svarbiu proveržiu.
Komentuoti: