Bernardinai.lt 2026.03.31
Kunigas A. Toliatas apie planuojamą restauruoti Ramintoją: turime unikalią bažnyčią – panaudokime jos galimybes
Sausio pabaigoje duotas leidimas rekonstruoti šį pastatą. Kaip keisis bažnyčia ir kas joje atsiras?
Konkursą laimėjo projektuotojai „Fragment“, kurie pasiūlė bažnyčioje maksimaliai išsaugoti viską, kas įmanoma, visą istorinį paveldą, paliekant pokyčio galimybę, bet kuo labiau išlaikant barokinį bažnyčios veidą ir sutvarkant vietas, kuriose įrengtos perdangos.
Policijos departamentas taip pat prašė, kad pastatas būtų kuo funkcionalesnis, kad jame galėtų vykti bendruomenės susitikimai ir įvairi veikla.
Jeigu tai būtų vientisa sakrali erdvė, tuomet tai būtų tiesiog dar viena bažnyčia senamiestyje, ir mes negalėtume plėtoti tokio projekto. Ši vieta turėtų tapti savotišku aviliu – maksimaliai atkuriant bažnyčią, atveriant jos istoriją ir pritaikant ją įvairiems poreikiams. Būtų įrengtas liftas, todėl į erdves galėtų pakilti ir žmonės, turintys negalią.
Kas konkrečiai atsiras? Dabar vos įėjus trys bažnyčios aukštai sukuria įspūdį, lyg ji būtų suspausta. Po rekonstrukcijos atsivertų didelis holas iki pat viršaus, būtų laiptai ir liftas. Tie trys aukštai liktų tolumoje. Taip būtų sukurta senoji Ramintoja ir naujoji Ramintoja.
Manau, architektams pavyko pasiūlyti tokį sprendimą, kuris sujungia sena ir nauja, bet kartu leidžia erdvę pritaikyti ir sakraliai, ir pasaulietinei veiklai. Projektai jau paskelbti.
Labai džiaugiamės, kad pasiekėme dar vieną etapą – nuo projektavimo iki statybos leidimo. Tai labai svarbus žingsnis, nuo kurio prasidės visa kita. Tačiau, atsižvelgdamas į dabartinę karinę situaciją, kurioje šiandien gyvename, nemanau, kad visa tai vyks greitai ir staiga. Valstybė dabar turi kitų prioritetų. Dar nėra taip gerai, kad galėtume statyti bažnyčias, ir nėra taip blogai, kad statytume tik bažnyčias.
Kaip tikintieji reaguoja į šiuos planus? Ar nesulaukiate priekaištų, kad bažnyčia tarsi virsta daugiafunkciu centru, o ne paprastais sakraliais maldos namais, kokius visi įpratę matyti?
Kai ilgą laiką tarnavusi kaip sandėlis bažnyčia vėl buvo atidaryta, ji jau tokia buvo. Tie trys aukštai, viena vertus, yra mūsų negalia, kita vertus, ta negalia virsta ir galia, įgalumu. Kartais žiūriu į „Pirmo blyno“ žmones, darbuotojus – kiek daug jų gyvenime yra nutikę, bet jie moka džiaugtis, dėkoti, šypsotis. Jie mus įkvepia naujam žvilgsniui.
Bažnyčia byloja apie sudėtingumą. Atvira pirmo aukšto erdvė yra galimybė sutikti ir priimti bet kokį ateinantį praeivį – žmogų, kuris nelanko bažnyčios, kuris galbūt niekada į ją neateitų ir nesijaustų čia jaukiai. Tai susitikimo vieta, kur gali pakviesti kitą. Tai unikalu, tai dovana.
Žinoma, nereikia visų bažnyčių daryti tokių. (...)
https://www.bernardinai.lt/kunigas-a...jos-galimybes/
Konkursą laimėjo projektuotojai „Fragment“, kurie pasiūlė bažnyčioje maksimaliai išsaugoti viską, kas įmanoma, visą istorinį paveldą, paliekant pokyčio galimybę, bet kuo labiau išlaikant barokinį bažnyčios veidą ir sutvarkant vietas, kuriose įrengtos perdangos.
Policijos departamentas taip pat prašė, kad pastatas būtų kuo funkcionalesnis, kad jame galėtų vykti bendruomenės susitikimai ir įvairi veikla.
Jeigu tai būtų vientisa sakrali erdvė, tuomet tai būtų tiesiog dar viena bažnyčia senamiestyje, ir mes negalėtume plėtoti tokio projekto. Ši vieta turėtų tapti savotišku aviliu – maksimaliai atkuriant bažnyčią, atveriant jos istoriją ir pritaikant ją įvairiems poreikiams. Būtų įrengtas liftas, todėl į erdves galėtų pakilti ir žmonės, turintys negalią.
Kas konkrečiai atsiras? Dabar vos įėjus trys bažnyčios aukštai sukuria įspūdį, lyg ji būtų suspausta. Po rekonstrukcijos atsivertų didelis holas iki pat viršaus, būtų laiptai ir liftas. Tie trys aukštai liktų tolumoje. Taip būtų sukurta senoji Ramintoja ir naujoji Ramintoja.
Manau, architektams pavyko pasiūlyti tokį sprendimą, kuris sujungia sena ir nauja, bet kartu leidžia erdvę pritaikyti ir sakraliai, ir pasaulietinei veiklai. Projektai jau paskelbti.
Labai džiaugiamės, kad pasiekėme dar vieną etapą – nuo projektavimo iki statybos leidimo. Tai labai svarbus žingsnis, nuo kurio prasidės visa kita. Tačiau, atsižvelgdamas į dabartinę karinę situaciją, kurioje šiandien gyvename, nemanau, kad visa tai vyks greitai ir staiga. Valstybė dabar turi kitų prioritetų. Dar nėra taip gerai, kad galėtume statyti bažnyčias, ir nėra taip blogai, kad statytume tik bažnyčias.
Kaip tikintieji reaguoja į šiuos planus? Ar nesulaukiate priekaištų, kad bažnyčia tarsi virsta daugiafunkciu centru, o ne paprastais sakraliais maldos namais, kokius visi įpratę matyti?
Kai ilgą laiką tarnavusi kaip sandėlis bažnyčia vėl buvo atidaryta, ji jau tokia buvo. Tie trys aukštai, viena vertus, yra mūsų negalia, kita vertus, ta negalia virsta ir galia, įgalumu. Kartais žiūriu į „Pirmo blyno“ žmones, darbuotojus – kiek daug jų gyvenime yra nutikę, bet jie moka džiaugtis, dėkoti, šypsotis. Jie mus įkvepia naujam žvilgsniui.
Bažnyčia byloja apie sudėtingumą. Atvira pirmo aukšto erdvė yra galimybė sutikti ir priimti bet kokį ateinantį praeivį – žmogų, kuris nelanko bažnyčios, kuris galbūt niekada į ją neateitų ir nesijaustų čia jaukiai. Tai susitikimo vieta, kur gali pakviesti kitą. Tai unikalu, tai dovana.
Žinoma, nereikia visų bažnyčių daryti tokių. (...)
https://www.bernardinai.lt/kunigas-a...jos-galimybes/
Komentuoti: