Šeduva. Dingęs štetlas / Lost shtetl

[Romas]

"Dingusio štetlo" muziejaus projektas vertas atskiros temos. Tai išskirtinės architektūros projektas Lietuvoje. Ar būtų norinčių sukurti atskirą temą?

Man atrodo, kad Projektų skiltyje ši tema greit bus užgožta labiau aktyvių projektų ir liks nematoma
Jei ir daryti atskirą temą tai architektūros skiltyje. bet pirmiau turi būti bent kokie 5 pranešimai su nuotraukomis.
Kol sulauksime tiekos pranešimų, objektas bus ir pastatytas.

Galimai neeilinis projektas, prasprūdęs turbūt daugeliui, dėl savo lokacijos.
Kaip ir turėjo būti atskira jo tema.

Projektas praėjusią savaitę atidarytas.
Šiandien apsilankiau.






Projektų skiltyje kurti atskirą temą jau per vėlu, religinių pastatų temoje - galbūt per siaura.
Tegul būna kelionių po Lietuvą temoje.

P.S. Būtų malonu, jei moderatorius atkeltų / nukopijuotų tinkamus pranešimus iš Šeduvos miesto ir judėjų religinių pastatų temų.
Ačiū

[Romas]

Autorė Beatričė Laurinavičienė
Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
VZ.lt 2025.09.23
„Dingusio štetlo“ istorija: perlas su nesmagios paslapties šešėliu

(...) Rugsėjo 20 d. Šeduvoje atidarytas žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ vadinamas didžiausiu Baltijos šalyse muziejumi, skirtu štetlų kultūrai ir istorijai.
Kompleksą, kurio plotas – daugiau nei 3.400 kv. m, sukūrė „žvaigždžių komanda“: projektui vadovavo garsus suomių architektas Raineris Maklamaki (g. 1956), Oulu universiteto šiuolaikinės architektūros profesorius, vieno iš produktyviausių Suomijos architektų biuro „Lahdelma & Mahlamaki Architects“ partneris, ekspozicijos dizainą sukūrė amerikiečių įmonės „Ralph Appelbaum Associates“ (RAA) atstovai, o Prisiminimų parką aplink muziejaus pastatą – kraštovaizdžio architektų įmonė „Enea Landscape Architecture“ (Italija). Beveik dešimtmetį čia dirbo 36-ios įmonės iš 8 valstybių.


Štetlai Lietuvoje
Štetlas jidiš kalba reiškia miestelį, kuriame gyvena gausi žydų bendruomenė. Remiantis šaltiniais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje štetlų buvo keli tūkstančiai, žydų bendruomenės juose gyveno šalia lietuvių, lenkų, baltarusių.
Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje priskaičiuojama apie 200 štetlų, kuriuose žydai sudarė 20–70% gyventojų: Jonava, Radviliškis, Pakruojis, Rokiškis, Kėdainiai, Švenčionys, Rozalimas, Žasliai, Žiežmariai, Telšiai... Tarp jų – ir Šeduva, kur, pagal 1897 m. surašymą, žydai sudarė du trečdalius iš 3.000 gyventojų.
Vėliau dėl deportacijų ir emigracijos, daugiausia į Pietų Afriką ir Palestiną, jų sumažėjo. Ir galiausiai Šeduvos štetlas, kaip ir kiti Lietuvos štetlai, buvo sunaikintas: 1941 m. rugpjūčio 25–26 d. į Pakutenių ir Liaudiškių miškus buvo išvežti ir sušaudyti 664 žydai – vyrai, moterys ir vaikai. Išsigelbėjo vos kelios dešimtys – anksčiau palikę namus ir tie, kuriuos priglaudė lietuviai.

Muziejus. Pradžia
Muziejaus teritoriją sudaro pats pastatas (ekspozicija ir lankytojų centras), parkas ir šalia esančios senosios Šeduvos žydų kapinės. Anot Augusto Audėjaičio, su suomiais kartu dirbusios lietuvių architektų „Studijos 2a“ vyresniojo architekto ir vykdomojo „Dingusio štetlo“ projekto architekto, Šeduvos teritorijos bendrajame plane teritorija aplink muziejų yra vizualinės apsaugos zona, taigi, taip pat muziejaus dalis.
Muziejų projektavęs R. Maklamaki, VŽ paklaustas, kaip atsidūrė šiame projekte, pasakojo, jog seniai domisi žydų istorija, o jo projektų portfelyje, be kitų muziejų, yra Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN Varšuvoje (2016 m. „Muziejų forumo“ nominuotas Europos metų muziejumi) bei Holokausto memorialas Londone (2017).
(...)


Projektą per Šveicarijoje įkurtą fondą „YouthAid Foundation“ finansavo iš Šeduvos kilusios žydų šeimos palikuonis Ivanas Glasenbergas, buvęs ilgametis bene didžiausios pasaulio žaliavų kompanijos „Glencore“ akcininkas bei vadovas ir, kaip rašė „Verslo žinios“, už sandorį „Rosneft“ akcijomis 2018 m. Vladimiro Putino apdovanotas Draugystės ordinu. Išsamų „VŽ interviu su buvusiu naftos magnatu: nuo „Rosneft“ akcijų pirkimo iki muziejaus Šeduvoje“ galima paskaityti ČIA.
Visai galimas dalykas, kad būtent dėl tokio šleifo pagrindinio ir kontraversiško finansuotojo pavardė atidarant muziejų nebuvo ištarta. Nebuvo įvardinta ir projekto vertė.
Tačiau šiokių tokių gairių yra: prieš pristatant muziejų žiniasklaidai, išvakarėse, jis buvo aprodytas architektų bendruomenei. Profesionalų vertinimu, visas projektas galėjo atsieiti apie 120 mln. Eur, iš jų parkas – 15–20 mln. Eur, dar pora milijonų kasmet turėtų atsieiti parko priežiūra.

Beje, pristatant muziejų nebuvo paminėtos nei jo idėjos autoriaus, nei ilgametės ekspozicijos kuratorės pavardės. Gal kad šių metų sausį S. Kanovičius, ilgametis projekto vykdomasis direktorius ir kuratorių komandos vadovas (RAA ir dabar jį mini kaip muziejaus steigėją), pranešė nusprendęs palikti „Dingusio štetlo“ muziejų dėl jo „ir kai kurių projekto dalyvių muziejaus vizijos bei santykių su viešąja įstaiga esminių ir nesutaikomų požiūrių skirtumų, atsiradusių baigiamajame projekto etape“. Muziejų paliko ir jo kuratorė M. Jakulytė-Vasil.
„Nepaisant jų išvykimo, – sako prof. B. Kirshenblatt-Gimblett, – „Dingusio štetlo“ muziejus turi potencialą nustatyti naują standartą žydų muziejams Lietuvoje ir štetlo muziejams Rytų Europoje. Taip, yra ir kitų štetlo muziejų – Chmelnike, Tykocine ir Plocke, tačiau jie visi įsikūrę buvusiose sinagogose, kurių erdvė ir ištekliai yra riboti. Norint realizuoti šį potencialą, ši brangakmenių dėžutė turi tapti gyvu muziejumi, patikima viešosios istorijos institucija, dialogo bei diskusijų erdve. „Dingusio štetlo“ muziejus turi būti vertas tapti kapinių saugotoju. Jis turi užsitarnauti mirusiųjų pagarbą.“

Muziejus. Dabartis
Kad ir kaip lietuviškai (ar kaip nors kitaip) skambėtų ši istorija, muziejus atidarytas ir jis puikus.

„Mano širdyje yra ypatinga vieta mažiesiems muziejams, ir šis, kuriame telpa 170 lankytojų, yra vienas iš jų. Visada tikėjau, kad „Dingusio štetlo“ muziejus bus tikras perlas. Kaip ir POLIN muziejus, „Dingęs štetlas“ buvo sukurtas iš vidaus. Viskas prasidėjo nuo istorijos, o architektūra buvo kuriama kartu su paroda. Jos centre – asmeninės istorijos“, – „forward.com“ rašo prof. B. Kirshenblatt-Gimblett.

Asmeninės istorijos skleidžiasi 10-yje galerijų, kurių centre – vis kita tema. (...)
„Bendras stogas“ muziejuje dengiamas (ar pinamas) iš originalių istorinių artefaktų (dalį jų muziejui dovanojo ar skolino Šeduvos žydų palikuonys, muziejai ir kitos įstaigos, dalis buvo parsivežta (...)
Apie kasdienį žydų gyvenimą tarpukariu ir jų likimą Holokausto akivaizdoje pasakojanti ekspozicija prasideda nuo filmo apie tai, kaip žydai įsikūrė dabartinės Lietuvos teritorijoje ir gyveno joje iki Pirmojo pasaulinio karo. Anot Sandros Petrukonytės, muziejaus vyriausiosios kuratorės, taip norėta parodyti, kad žydai greta lietuvių gyveno šimtmečius – XIV a. jie atvyko į LDK, kūrėsi prie dvarų ir miesteliuose, užsiėmė prekyba, amatais, administravo mokesčius ir pan.
Bene didžiausios, eksponatų sodriausiai pripildytos „Turgaus aikštės“ galerijos centre įrengtas multimedinis Šeduvos maketas, jį supančiose „vitrinose“ pristatomi žydų verslai, kultūra, laisvalaikis, lietuvių antisemitinių nuotaikų užuomazgos.


Galerijoje „Svajonės ir realybė“ – 4-ojo dešimtmečio žydų paauglių ir jaunuolių gyvenimas.
Galerijoje „Knygos žmonės“, „vaidinančioje“ sinagogą su moterims skirtu antruoju aukštu, – įspūdinga Toros arka, pagaminta iš graviruoto stiklo sluoksnių. Tai – šviesiosios pasakojimo dalys.

Tamsioji dalis, „Holokausto“ galerija, išskleidžia platesnį Lietuvos kontekstą, čia chronologiškai dėstoma, kas nutiko Šeduvos žydams, vardijami masinėse žudynėse dalyvavę vietos gyventojai, dažnai pažinoję savo aukas. Ekspozicijoje pateikiamos baltaraiščių nuotraukos, citatos iš istorinių dokumentų, liudininkų pasakojimai. Pasak prof. B. Kirshenblatt-Gimblett, „nors ši informacija yra viešai prieinama, tema yra suprantamai jautri, nes nusikaltėlių palikuonys vis dar gyvena mieste“. (...)

Ramybė ir taika geriausiai justi šviesiausioje muziejaus dalyje – „Vilties kanjone“, siauroje galerijoje, vedančioje prie lango, už kurio atsiveria vaizdas į kapines – jose tarpukariu palaidotų žydų kapus žymi jų gyvenimus liudijantys akmenys.



R. Maklamaki idėja ir buvo tokia, kad, perėję visą ekspoziciją, iš tamsių erdvių, iš ten, kur šnekama apie istoriją, kultūrą, holokaustą, mes pakylame į šviesią, aukštą erdvę, kuri suponuoja, kad čia yra „dabar“, ir dabar yra viltis. Todėl paskutinė galerija taip ir vadinasi – „Vilties kanjonas“.

https://www.vz.lt/laisvalaikis/2025/...seseliu-573329

https://www.vz.lt/laisvalaikis/2025/...seseliu-573329

Laikraštis "Verslo žinios" 2025.09.25
https://issuu.com/vzinios/docs/20250925/37?ff

[RokasLT]

Modernus muziejus su gražiai sutvarkyta aplinka: https://www.facebook.com/photo?fbid=...91591969418882

https://www.facebook.com/photo?fbid=...34021560633194

[Garbanius]

Gaila, kad kolkas užbukintos visos paskelbtos vietos savaitgaliais norint lankytis su gidu.

[Romas]

Gaila, kad kolkas užbukintos visos paskelbtos vietos savaitgaliais norint lankytis su gidu.

Visas spalis savaitgaliais kaip ir užimtas.
Paskambinau, paklausiau. Jokių problemų pavieniams lankytojams.
Srautai įleidžiami 10:00, 12:00 ir t.t., o pavieniai lankytojai gali eiti kiek vėliau, nes kai kuriose patalpose gali būti ankšta. Lankymui reikėtų skirti porą valandų.

Nuvažiavome šį savaitgalį be jokios registracijos ir jokių problemų patekti į vidų nebuvo.
Beje, įėjimas nemokamas. Galima recepcijoje (ne kasoje) gauti audiogidą.
Yra keletas organizacinių smulkmenų:
- Nėra jokių krypčių rodyklių į muziejų. Reikia laikytis rudų nuorodų į senąsias Šeduvos žydų kapines (ne žudynių vietą ~4 km už miesto), o navigacijoje nusistatyti Žvejų gatvę 14),
- Menkai paženklintas ir gal kiek ankštas parkingas (statoma turbūt antra eilė)
- Nepažymėtas įėjimas
- Viduje gana klaidu. Vos nepraleidome poros didelių salių ir tik išeidami pro stiklą pamatėme nelankytas sales.

[Romas]

Kažkas apie Šeduvos štetlo muziejų rašoma ir angliškai

Euronews 2025.09.21
'Lost Shtetl': Lithuania opens museum commemorating pre-WWII Jewish life

Lithuania’s Jewish community was one of the most devastated by the Holocaust in all of Europe. During the Second World War, between 90 and 95% of Lithuania’s Jewish population was murdered. Now, Lithuania has opened the “Lost Shtetl” museum, recreating a Jewish town wiped out during Nazi occupation.
The 3000 square meter museum complex is now the largest in all of the Baltic states

https://www.euronews.com/culture/202...ii-jewish-life