[VLN] Šeškinės ozas

[Civis]

Svarbiausia šioje temoje - nuotraukos, nuotraukos, nuotraukos... Perėjau ozo kalvagūbrio viršūne ir parengiau fotoreportažą. Maršrutas pažymėtas čia:


Taip pat dar pasidairiau nuo gretimos kalvos – panoramos ir atsiveriančios erdvės vertos dėmesio.

Nuotraukų bus tikrai nemažai Po to, kai sudėsiu šių metų liepos nuotraukas, įkelsiu sausio pabaigoje atliktas žiemiškas fotografijas.

[Civis]

Šeškinės ozas – išskirtinis gamtos paminklas Vilniuje. Tai vienas iš keleto ozų Lietuvoje (taip pat žinomi Vyžuonų, Žagarės, Targių, Barsukyno ozai). Šeškinės ozas išsiskiria savo matmenimis ir raiškiu reljefu, taip pat tuo, jog yra urbanizuotoje teritorijoje: visai greta ozo kalvagūbrio glaudžiasi Šeškinės daugiabučiai, šalimais eina intensyvaus eismo Ozo gatvė, čia pat – ir „Akropolis“.

Šeškinės ozas jau seniai tapo žaliąja mikrorajono erdve, savotišku parku, kuriame nuolat sutiksi žmonių. Ozo apylinkėse mėgstama pasivaikščioti, bėgioti, vasarą - iškylauti, degintis, žiemą - slidinėti ir t.t. Pažaidžiant žodžių skambesiu, galima pavadinti šį ozą - miesto oaze Tačiau vaikščiodamas po jį beveik niekada nepamirši, kur esi – Ozo ir Geležinio Vilko gatvių gausmas, nuolat atsiveriančios miesto panoramos, vietomis besimėtančios šiukšlės primena, kad tu - mieste. Nuo ozo gūbrio ir gretimų aukštumų matosi Šeškinės, Fabijoniškių, Baltupių, Žirmūnų daugiabučiai, miškingos Antakalnio kalvos, Senamiesčio bokštai...

Šeškinės ozas susidarė prieš 16-18 tūkstančių metų, kai tirpo paskutinysis ledynas Vilniaus apylinkėse. Suaižėjusiame ledo masyve atsirado plyšių ir ertmių, pro kuriuos srūvo tirpsmo vandens srautai. Šių srautų paliktos žvirgždo, smėlio ir uolienų sąnašos galiausiai virto tuo, ką matome ir šiandien – kalvagūbriu. Ledynų tirpsmo suformuotame reljefe ozas išsiskiria kaip siauras, ilgas ir gana aukštas gūbrys, iš viršaus primenantis besirangančią gyvatę. Ryškūs trys posūkiai. Ozo ilgis – 1,2 km, aukštis svyruoja nuo 3 iki 18 m. Kalvagūbris prasideda šiauriniame Ozo - Gelvonų gatvių sankryžos kampe ir tęsiasi į šiaurės rytus, kur baigiasi ties nedideliu termokarstinės kilmės ežerėliu.

Ozo dalis į pietryčius nuo Radvilų gimnazijos stadiono buvo suniokota – ten 1952-1957 m. veikė karjeras, kuriame buvo kasamas žvyras ir smėlis Vilniaus miesto statyboms. Ozą apniokojo ir Antrojo pasaulinio karo metais numestos bombos, iškasti apkasai, tranšėjos. 1979-1980 m. karjero vieta buvo užpilta, taip iš dalies atstatant ikikarinę sužalotos kalvagūbrio atkarpos išvaizdą. Pokariu iki tol buvęs beveik plikas kalvagūbris apžėlė krūmais, vietomis – net miškeliu.

Daugiau duomenų - Vikipedijoje.

Ozo lokalizacija Vilniaus mieste (www.maps.lt)


2009 m. ortofotonuotrauka (Google Earth)


1944 m. aerofotonuotrauka (http://rytufrontas.net/aerofotonuotraukos/Nr.%2046.jpg)