Girdime daug pranešimų apie naujus saulės ir vėjo jėgainių parkus, rekonstruojamas linijas ir šimtamilijonines investicijas, transformuojant Lietuvos energetikos sektorių. Visgi strateginiu lygmeniu pokyčiai vyksta lėčiau, nei daugelis norėtų.
Apie eksperto įvardytus iššūkius byloja ir teisiniai ginčai su rangovais, vis dar lydintys šį strateginį projektą. Pavyzdžiui, Vilniaus komercinio arbitražo teismas nagrinėja Lietuvos ir Estijos statybų kompanijos „Enersense“ ginčą su „Litgrid“, rangovė prašo 11,8 mln. Eur padidinti dviejų oro linijų rekonstrukcijos sutarčių kainą ir pratęsti darbų terminą.
Artūras Lapinskas, buvęs „Enersense“ vadovas, anksčiau VŽ pasakojo, kad pagal pirminį projektą pamatai turėjo būti iš Rusijos ir Baltarusijos. Visas metalas – rusiškas, o vėliau viskas apsivertė aukštyn kojomis.
„Kai prasidėjo karas, mums teko perprojektuoti, ką iš ko imsime, nes rusiškų ir baltarusiškų medžiagų nebuvo galima naudoti. Be to, spaudė laikas. Derėjomės su jais metus, tik po metų pradėjo kalbėtis, kai pasakėme, kad nestatysime linijos“, – konflikto užkulisius atskleidė jis. Vadovas pridūrė, kad jį labiausiai stebino operatorės nenoras padėti spręsti situaciją.
„Išėjo taip, kad investavome 11 mln. Eur nuosavų lėšų, kad jie galėtų pasigirti, jog pirmi pasiruošė sinchronizacijai. Tai yra kelių žmonių pasipūtimo, noro pasirodyti reikalas. Derybose niekada nedalyvavo Rokas Masiulis, man tai atrodo keista“, – apie „Litgrid“ vadovą kalbėjo A. Lapinskas ir kartu pridūrė, kad įmonė iš rinkos trauktis nežada, o sukauptas žinias išnaudos kituose segmentuose.
Kalbėdamas apie jūrinio vėjo jėgainių parkų projektus, M. Nagevičius atkreipia dėmesį į praleistą progą įtikinti investuotojus iš užsienio: „Nutarėme gudrauti, keitėme aukcionų tvarką, viską padarėme, kad nubaidytume investuotojus. Dabar su gana geromis sąlygomis nepritraukiame. Apmaudu, kad gaišome laiką. Gal reikėtų padaryti pauzę, palaukti, kol situacija pasikeis.“
Apie eksperto įvardytus iššūkius byloja ir teisiniai ginčai su rangovais, vis dar lydintys šį strateginį projektą. Pavyzdžiui, Vilniaus komercinio arbitražo teismas nagrinėja Lietuvos ir Estijos statybų kompanijos „Enersense“ ginčą su „Litgrid“, rangovė prašo 11,8 mln. Eur padidinti dviejų oro linijų rekonstrukcijos sutarčių kainą ir pratęsti darbų terminą.
Artūras Lapinskas, buvęs „Enersense“ vadovas, anksčiau VŽ pasakojo, kad pagal pirminį projektą pamatai turėjo būti iš Rusijos ir Baltarusijos. Visas metalas – rusiškas, o vėliau viskas apsivertė aukštyn kojomis.
„Kai prasidėjo karas, mums teko perprojektuoti, ką iš ko imsime, nes rusiškų ir baltarusiškų medžiagų nebuvo galima naudoti. Be to, spaudė laikas. Derėjomės su jais metus, tik po metų pradėjo kalbėtis, kai pasakėme, kad nestatysime linijos“, – konflikto užkulisius atskleidė jis. Vadovas pridūrė, kad jį labiausiai stebino operatorės nenoras padėti spręsti situaciją.
„Išėjo taip, kad investavome 11 mln. Eur nuosavų lėšų, kad jie galėtų pasigirti, jog pirmi pasiruošė sinchronizacijai. Tai yra kelių žmonių pasipūtimo, noro pasirodyti reikalas. Derybose niekada nedalyvavo Rokas Masiulis, man tai atrodo keista“, – apie „Litgrid“ vadovą kalbėjo A. Lapinskas ir kartu pridūrė, kad įmonė iš rinkos trauktis nežada, o sukauptas žinias išnaudos kituose segmentuose.
Kalbėdamas apie jūrinio vėjo jėgainių parkų projektus, M. Nagevičius atkreipia dėmesį į praleistą progą įtikinti investuotojus iš užsienio: „Nutarėme gudrauti, keitėme aukcionų tvarką, viską padarėme, kad nubaidytume investuotojus. Dabar su gana geromis sąlygomis nepritraukiame. Apmaudu, kad gaišome laiką. Gal reikėtų padaryti pauzę, palaukti, kol situacija pasikeis.“
Komentuoti: