Siaurukas Panevėžys - Anykščiai - Rubikiai (veikiantis)

[enigma]

Nežinojau, kad siauruku keliavo ir stačiatikių piligrimai. Surdegis išties jiems reikšminga vieta.

[Wycka]

Nežinojau, kad siauruku keliavo ir stačiatikių piligrimai. Surdegis išties jiems reikšminga vieta.

Surdegio stačiatikių Šv. Dvasios vyrų vienuolynas veikė Surdegyje nuo 1627 iki 1915 metų.

[Taut.]

Surdegio stoties pastatas. Čia išlipo stačiatikių piligrimai, nes anksčiau miestelis garsėjo stačiatikių vienuolynu ir Surdegio Dievo Motinos ikona.
Atvaizdas

Įdomu kodėl nurinko bėgius, buvusius šalia perono.

[Wycka]

Įdomu kodėl nurinko bėgius, buvusius šalia perono.

Senokai nurinko. Prieš trejus metus ten buvau pirmą kartą, bėgių prie pat rampos jau nebuvo.

[enigma]

Surdegio stačiatikių Šv. Dvasios vyrų vienuolynas veikė Surdegyje nuo 1627 iki 1915 metų.

Žinau jų istoriją, pats ten buvęs ne vieną kartą. Labai gera ir rami vietovė.

[Wycka]

Surdegio stotis su piligrimais iš arčiau. Kaip matote nuotraukoje, daromas naujas peronas.


Troškūnų stotis. Išlipo muzikantai. Jie vėliau koncertuos Troškūnų bernardinų vienuolyno kiemelyje.


Traukinukas atvyko į Pagojės (kituose šaltiniuose — Pagojaus) stotelę. Aplinkos tvarkymo darbai beveik baigti (praplatintas takas nuo pervažos iki traukinio sustojimo vietos), liko tik sulaukti, kol sužels žolė.




Pradedamas dviračių iškrovimas.


Važiavo du užsieniečiai. Čia vienas iš jų.


Pirmieji išsikėlę dviračius jau rikiuojasi ties pervaža, ten juos pasitiks policijos ekipažas, kuris palydės kritinės masės dalyvius beveik iki Palatavio piliakalnio.

[enigma]

Šokėjos, kad buvusio vienuolyno kieme, gan keistokai žiūrisi

[Wycka]

Tęsinys.

Pajudėję nuo pervažos ir palikę užnugaryje Juostino ežerą, sukame dešinėn.


Už kelių kilometrų privažiuojame Latavos upelį. Kadaise jis buvo natūrali riba tarp aukštaičių ir sėlių. Kronikose minima, kad Lietuvos karalius Mindaugas karūnavimosi proga padovanojo Livonijos ordinui žemes į šiaurę nuo Latavos upelio. Jeigu metraštininkas nemeluoja, čia prieš ~750 ėjo valstybinė siena.


Vaizdas į dviratininkų minią nuo Latavos upelio slėnio.


Akmenų brąsta Latavos upelyje.


Slėnio šlaite veši išpuoselėtas gėlynas. Beje, ši sodyba yra vienintelė vieta, kur galima laisvai prieiti prie Latavos upelio, nes kitur jis teka per miškus ir pelkynus.








Apylinkės labai šaltiniuotos. Susilieję keli šaltiniai šioje vietoje įteka į Latavą.


Miname toliau, privažiuojame Palatavio piliakalnį.

[Wycka]

Palatavio piliakalnis. Lipame aukštyn šiais laiptais.


Vaizdas nuo Palatavio piliakalnio. Žinoma, karaliaus Mindaugo laikais jokie medžiai ant kalno neaugo.


Gidas pasakoja, kad pagal vieną iš versijų, ant šio piliakalnio stovėjusioje pilyje buvo karūnuotas Lietuvos karalius Mindaugas. Anot kronininkų, čia buvusi pilis, kurią Livonijos ordinas nurodo kaip karūnos keliavimo kryptį.


Aukščiausia piliakalnio vieta. Čia liepos 6d. pastatomi improvizuoti sostai.


Truputį nusukam į šoną, tačiau netrukus grįšim. Kur? Juk parašyta...


Kelias veda pro kalvas, kurios dar XIXa. viduryje buvo kapinaitės. Ant tų kalvų pastatyti koplytstulpiai/stogastulpiai.


Privažiuojame kitą kalvą, kurioje yra tai, kas parašyta. Ant kalvos stovi koplytstulpis, skirtas šventajam Jonui Nepomukui, gyvenusiam XIVa.. Manoma, kad jis buvo Čekijos karalienės nuodėmklausys. Už nepaklusnumą (atsisakė karaliui išduoti karalienės svetimavimo nuodėmes) buvo numestas nuo tilto į Vltavos upę Prahoje. Tačiau įvyko stebuklas — iš upės iškilo Nepomukas, keliamas penkių žvaigždžių, ir dingo danguje. Todėl Nepomukas kaip ir šiame koplytstulpyje dažnai vaizduojamas kartu su žvaigždėmis.


Vaizdas nuo Bareišių kalvos. Ant šios kalvos XIXa. viduryje buvo palaidoti trys žmonės — gimdyvė ir du kūdikiai.

[Wycka]

Dar vaizdų nuo Bareišių kalvos.




Grįžtame šiek tiek atgal, pravažiuojame Karčių kalvą, ant kurios taip pat kadaise buvo kapinaitės, o dabar pastatytas stogastulpis.


Labai trumpam stabtelime prie kitos kalvos, šalia kurios buvęs (dabar jau išnykęs) kaimas, šalia kurio 1920m. sausį įvyko lietuvių kautynės su lenkais. Taip taip, net 500 lenkų būrys prasiveržė net iki Troškūnų, ir šioje vietoje buvo sustabdyti. Žuvo trys šio kaimo kariai-savanoriai, jie palaidoti ant šios kalvos.






Kalvos papėdėje yra informacinė lenta apie kautynes ir tris žuvusius savanorius. Šalia stovi neaukštas stogastulpis, vaizduojantis Mariją Sopulingąją (vaizduojama su skausmo simboliais — septyniais kalavijais, įsmeigtais į širdį).




Vos paėjęs keliolika metrų į šoną, patekau į vienkiemį. Šalia ūkinio pastato užmačiau keistą agregatą — nei traktorius, nei automobilis. Kūrėjas leido nufotografuoti tik su sąlyga, kad nuotraukoje bus ir jis. Išpildžiau jo prašymą.


Šios transporto priemonės savininkas sakė, kad šis 'prietaisas' dar nebaigtas gaminti, tačiau jau važiuoti gali. Tiesą sakant, nelabai tuo tikiu — viduje nėra vairo...

[Wycka]

Tarp Kiaušagalio ir Pienagalio kaimų, ties Kruopių kaimu (visas kaimas tėra dvi ar trys trobos) stūkso Laumių kalnas. Na, kalnu sunku pavadinti, bet įdomi kalva — viršūnėje plokščia apvali aikštelė, iš visų pusių apaugusi aukštais tankiais medžiais. Pradedam kopimą...


Į viršūnėje esančią aikštelę patenkama pralindus štai pro šią lapiją.


Mus pasitiko su stalu, nukrautu sūriais, gaiva, pienu ir medumi. Aikštelėje dažnai renkasi aplinkinių kaimų bendruomenė, planuojama čia organizuoti skautų stovyklą. Jeigu gerai supratau, šalia Laumių kalno esančioje sodyboje prekiaujama kiaušiniais ir pieno gaminiais (pagal kaimų pavadinimus ).


Šis žmogus itin aktyviai prašėsi nufotografuojamas. Tegul. Deja, bet jo vardo neprisimenu.


Gandralizdis Laumių kalno papėdėje. Gandrai, anot tautosakos, išskrenda per šv. Baltramiejų, rugpjūčio 24d., o mes mynėme dviračius rugpjūčio 26d..


Vėl tas pats žmogelis atsivedė savo pažįstamų sūnų ir labai prašėsi nufotografuojami.


Pravažiavome Pienagalio kalvą su stogastulpiu, bet čia nesustojome.


Ir štai privažiuojame Latavėnus. Vos įvažiavus, pamatome tvenkinį, kurio krante stogastulpis su kryžiumi ir Šv. Pranciškaus skulptūra, skirtas vyskupo vienuolio pranciškono Pauliaus Antano Baltakio gimtinei paženklinti.

[Wycka]

Miname dviračių pedalus toliau. Pravažiuojame Latavėnus, ir už gero kilometro nuo gyvenvietės pasiekiame šią liepų alėją bei vienišą kryžių. Tiek ir beliko iš Jono Okuličiaus (Latavėnų) dvaro. Pats Okuličius paveldėjo dvarą iš tėvo, tarnavo Lietuvos kariuomenėje savanoriu kovose su lenkais, buvo Troškūnų būrio šaulys. Įdomus tuo, kad buvo sukaupęs Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių portretų kolekciją, kurią 1933m. padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui. Kolekcija eksponuojama iki šiol, ją sudaro šešiolikos XIII-XVIIIa. Lietuvos ir Lenkijos valdovų portretai bei nežinomo XVIIIa. vyskupo atvaizdas.


Irgi ne kažin kas liko iš žinomo Panevėžio muziko (vargonininko ir pedagogo, dirigento, kompozitoriaus) Mykolo Karkos (1892-1984) tėviškės. kaip matote, liko tik akmuo ir užkaltas šulinys. Mykolo Karkos vardu nuo 1995m. yra vadinama Panevėžio 13-oji vidurinė mokykla (dabar pagrindinė).


Kelionė jau eina į pabaigą. Kertame vieną iš dviejų Troškūnų pervažų.


Patys Troškūnai yra antras pagal mažumą miestelis Lietuvoje (dar mažesnis yra tik Panemunė, Pagėgių rajone), yra trys vardo kilmės teorijos — troškaus oro apylinkės (nes aplinkui seniau buvo labai didžiuliai pelkynai), ir trąškančių (degimo metu) malkų miestelis ir asmenvardinės kilmės. Iki XVIIIa. pb. miestelis vadinosi Vladislavovu, bet laiudyje nusistovėjo Traškūnų, vėliau Troškūnų pavadinimas.
Kol vieni linksminosi koncertu Troškūnų vienuolyno kiemelyje, aš pasivaikščiojau po miestelio centrą. Paminklas pokario partizanams.


Pats miestelio centras, priešais vienuolyno vartus. Priešais matote trikampę aikštę, kurioje suformuotas mini parkelis su kryžiumi viename iš aikštės kampų.


Renovuojamas namas, buvusi Troškūnų mokykla, XXa. pradžioje perkelta į Panevėžį.


Vaizdas vienuolyno kiemelyje koncerto metu.

[Wycka]

Troškūnų centrinė aikštė kitu kampu.


Troškūnų seniūnijos pastatas. Priešais įrengta nedidelė vasaros estrada. Beje, arba nepastebėjau, arba Troškūnuose nėra aukštesnių kaip dviejų aukštų namų.


Na, ir štai grįžtame į paskutinį kelionės dviračiais tašką — Troškūnų centrinė geležinkelio stotis. Joje vienu metu mūsų jau laukė du traukiniai — vienas į Panevėžį, kitas į Anykščius. Pastarasis jau išvažiuoja.


Pakeliui iš bernardinų vienuolyno į geležinkelio stotį ėmė lynoti, todėl keleiviai stotyje ragavo karštos arbatos su sausainiais ir apžiūrinėjo siauruko istorijos ekspoziciją.


Štai ir traukinukas pasiruošęs išvykti Panevėžin.


Į rimtų vyrų pokalbį nesikišau. Stebėjau iš šalies...


Nuotraukų pabaiga.

[enigma]

Labai nustebino ir pradžiugino senosios bernardinų mokyklos restauracija. Tikra miestelio puošmena.

[Wycka]

Ir pabaigai.

Siauruko renginys „Latavos krašto apvažiavimas dviračiu“ praėjo labai gerai, susirinko beveik 100 dviratininkų, išvykoje užtrukome apie 9 valandas. Aplankėme visus numatytus objektus, nufotografavome daug vaizdų, numynėme dviračiais beveik 30km, dar ir Troškūnų stotyje paragavome karštos arbatos su sausainiais. Oras buvo kaip tik tokiai išvykai — ne karšta ir ne šalta, be vėjo, o ir lietus tik nežymiai pakrapijo jau išvažiavus iš Troškūnų vienuolyno.
Mielieji dviratininkai ir siauruko bičiuliai — ačiū Jums visiems, šį sekmadienį smagiai praleidus laiką kartu. Ši išvyka tebūnie įrodymas sau ir kitiems, kad ir ne didžiuosiuose miestuose dviratininkai gali susiburti į kritinę masę, o siaurukas yra veikiantis ir reikalingas Aukštaitijos turizmo objektas.
Labai gaila, kad net artėjant rinkimams į Lietuvos parlamentą, nesulaukėme nė vieno politiko iš Panevėžio miesto ir rajono bei Anykščių rajono, net ir tų, kurie bolotiruojasi Seimo rinkimuose. Žinoma, kai kurie atsakysite 'na ir gerai, o kam jie reikalingi', tačiau ar jiems nebus gėda žiūrint rinkėjams į akis įtikinėti, kad jiems yra svarbu sportas, kultūra bei turizmas? Matyt merai, vicemerai, administracijos direktoriai bei kiti vietos politikai labiau vertina bendravimą su piliečiais per žiniasklaidą, o ne gyvą šneką, kada sunkiau dalinti neįvykdomus pažadus. Politikai už mokesčių mokėtojų lėšas kuria turizmo strategijas, tačiau nepasivargina atvykti ir bent pasveikinti jau esamų turistų. Manau, kad Jūs tai turėsite mintyje tiek bendraudami su politikais, tiek balsuodami rinkimuose.
Tačiau dabar pasidžiaukime, kad šiandien ne tik praleidome dieną atvirame ore ir pamankštinome kojų raumenis, bet ir daugiau sužinojome apie savo krašto kultūrą ir istoriją. Siaurukas ir vėl Jūsų šiltai laukia kitose išvykose. Iki malonaus susitikimo siaurojo geležinkelio stotyje!

Šaltinis: facebook

[Wycka]

Šis tekstas apie paskutiniąją išvyką netrukus pasirodys oficialiame siauruko e-puslapyje http://www.siaurukas.eu

Latavos krašto apvažiavimas

2012 rugpjūčio 26 dieną siauruko sąstatas iš šešių keleivinių vagonų ir trijų platformų, prikrautų dviračių, iš Panevėžio stoties išvyko į LATAVOS KRAŠTĄ...

Siaurojo geležinkelio administracija praėjusiais metais suformavo ir pradėjo vartoti šią savoką, kuri įvardina vaizdingą ir patrauklią vietovę, esančią šiauriau siaurojo geležinkelio tarp Troškūnų ir Anykščių. Čia šaltiniai ir gruntiniai vandenys susirenka į srovę ir suformuoja nedidelę 10 km ilgio upę Latavą. Mūsų maršrutas sukiojasi apie šią upę. Latavos kraštas išsiskiria nepaprastai gražiu kraštovaizdžiu: kalvelėmis, pušynais, slėniais, senkapių kalneliais, klestėjusių dvarelių parkų likučiais. Visą šį jaukų, kamerinį kraštovaizdžio bangavimą dar kartą pervingiuoja balti vieškelėliai ir laukų keliukai, kuriais patogu keliauti dviračiu.

Latavos kraštas, kuris driekiasi per Troškūnų ir Andrioniškio parapijas ir seniūnijas, yra istoriškai reikšmingas. Manome, kad būtent šioje erdvėje susitinka senosios Lietuvos žemės: Aukštaitija, Sėla ir Nalšia. Latavos kraštas prisišliejęs prie siaurojo geležinkelio Pagojės kaimeliu ir to paties pavadinimo mišku. Parengę maršrutą, pakvietėme dviratininkus jį apvažiuoti.

Siaurukas iš Panevėžio stoties išvyko nevėluodamas. Kelionės metu kartu su Panevėžio klubo „Dviračiai“ pirmininku Alfonsu Barausku perėjome visus traukinuko keleivinius vagonus, pasveikinome iškylautojus, priminėme taisykles, kurių būtina laikytis keliaujant dviračiais.

Pirmasis sustojimas — Bajoriškių stotelė, čia apžiūrėjome kryždirbio A. Petrulio koplytėlę medyje. Tai pirmasis sakralinio meno pavyzdys siauruko pakelėje, keliaujant iš Panevėžio Anykščių link. Tądien būdamas iškylos gidu, papasakojau keliautojams šios koplytėlės šventojo Jėzaus Nazaretiečio vaizdavimo tradiciją ir tokių kūrinių misiją.

Kitose stotelėse iš traukinuko išlipo maldininkai. Surdegyje — stačiatikių bendruomenės narės, apie dvidešimt moterų, kurios keliavo į Surdegio šventovę švęsti žolinių pagal stačiatikių tradicijas. Ten profesorius Osvaldas Janonis pristatė Surdegio stačiatikių vyrų vienuolyno istoriją, paminėtas mūrinės cerkvės 200 metų jubiliejus, pašventintos senosios kapinės, melstasi Dievo Motinai. Beje, Stačiatikių Šventų Ikonų sąvade įrašyta ir visame stačiatikių pasaulyje gerai žinoma Stebuklinga Surdegio Dievo Motinos Ikona.

Troškūnų stotelėje išlipo keliautojai vykę į Troškūnų Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės atlaidus bei kartu vykę orkestro „Aukštyn“ muzikantai su vadovu Lietuvos pučiamųjų instrumentų asociacijos pirmininku Remigijumi Viliu. Orkestrą į Troškūnus pakvietė siaurasis geležinkelis atlaidų programai praturtinti.

10 val. 30 min. siauruko sąstatas sustojo atnaujintoje Pagojės stotelėje. Iš čia apie 100 keliautojų pradėjo Latavos krašto apvažiavimą dviračiais.

Pirmiausia, riedėdami keliu Nr.175 Andrioniškio link, apsistojome Rimanto ir Žibutės Butėnų sodyboje. Tai - vienintelė vieta, kur galima apžiūrėti Latavos upę. Čia išvardinau vietovardžius ir pristačiau objektus, kuriems savo vardą padovanojo Latava: pradedant Latavos kaimu, baigiant Lietuva. Dalis iškylautojų gėlėtu šlaitu nusileido į upės slėnį. Vieni iš jų stebėjo skaidrią srovę, smėlėtą dugną, klausėsi vandens almėjimo, akimis sekiojo upelės vingius, kiti lietė Latavos vandenį, šlakstėsi juo... Juk tas minutes praleidome prie Lietuvos vardo versmės!

Įveikę dar porą kilomentrų brandaus Latavos miško, kilome į Palatavio piliakalnį – XIII a. piliavietę, kurią istorikas Tomas Baranauskas ir kiti įvardina kaip labiausiai tikėtiną pirmojo Lietuvos karalius Mindaugo ir jo žmonos Mortos karūnavimo vietą. Čia nuo 2006-ųjų kasmet liepos 6-ąją siaurasis geležinkelis pakviečia į Karalių valandą.

Takeliais įveikę dar keletą kalvelių ir slėnį pasiekėme senąjį vieškelį, jungusį čia buvusius kaimelius. Kai kurių kaimų jau nebėra, likę tik jų vardai, aukščiausi senkapiai, kuriuos ženklina Anykščių krašto kryždirbių koplytstulpiai, prarečiui kyšo sodybų stogų kraigai.

Apvažiavome šias vietas, kur papasakojau šventųjų saugančių senkapius istorijas. Lankėmės Bareišiuose, kur stovi Šv. Jonas Nepomukas, Karčiuose — Jėzus Nazaretietis, Kiaušagalyje — Sopulingoji, Pienagalyje — Motinėlė, Latavėnuose — Šv. Pranciškus Asyžietis.

Tarp Kiaušagalio ir Pienagalio — senovinė Kruopių sodyba. Šeimininkai pakvietė iškylautojus kopti į Laumių kalnelį. Užkopėme — pasirodo, čia nuo seniausių laikų laumės puotas rengia: gvelbia iš Kiaušagalio kiaušinius, iš Pienagalio — pieną ir čia viską susinešusios puotauja. Laumių mes nematėm, tačiau vietos bendruomenė ant šio kalnelio mus sutiko su sūriais, kiaušiniais, obuoliais, medumi ir šypsenomis, o legendą priminė maloni bendruomenės pirmininkė Daiva Kruopienė. Čia pasivaišinome, pasistiprinome atsivežtais užkandžiais, pailsėjome.

Tęsdami kelionę aplankėme Jono Okuličiaus dvaravietę. Karti tiesa, kad iš taip neseniai klestėjusio dvaro šiandien likęs tik ūksmingas šimtamečių liepų belvederis, tas pats belvederis, kuriuo 1933 metais į Šiaulių Aušros muziejų buvo išgabenta Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių portretų kolekcija, saugota J. Okuličiaus dvare. Po kelių valandėlių, Troškūnų stotelėje iškylautojai galėjo apžiūrėti šios kolekcijos reprodukcijas.

Pakeliui į Troškūnų Bernardinų vienuolyną sustojome Samarakėlių kaime, kur šalia vieškelio maža atminimo lentelė, benykstantis šulinys ir alyvų kerai primena čia buvus namus, kur gimė ir augo garsus panevėžietis — muzikas, pedagogas, kompozitorius ir muzikos projektų iniciatorius Mykolas Karka.

Troškūnų Bernardinų vienuolyno kieme iškylautojų laukė siurprizas — orkestro „Aukštyn“ koncertas. Nepaisydami geros fizinės iškrovos, daugybė dviratininkų nenusėdėjo ant suolelių ir ėmė šokti, strykčioti iš džiaugsmo, sekdami orkestro muzikantų grandinėlę. Puikiai atliktus kūrinius lydėjo katutės, visi buvo sujaudinti šio kelektyvo muzikavimo ir jaunatviškumo. Tarp atliktų kūrinių skambėjo ir kompozitoriaus Rimanto Giedraičio pjesė „Siaurukas“. Orkestras „Aukštyn“ padovanojo iškylautojams tikrą džiaugsmo bangą! Beje šis koncertas ir muzikavimas per Šv. Mišias buvo filantropinė orkestro dovana — už tai visi likome giliai dėkingi vadovui Remigijui Viliui.

Kai pasiekėme Troškūnų stotį ir pradėjome krauti dviračius į siauruko platformas, pradėjo lynoti. Kaip iškylos dalyviams buvo žadėta, senoji stotis juos sutiko su šviežių mėtų arbata, sausainiais, ekspozicijomis, daugybe šviesų ir akordeono melodijomis pasklidusiomis iš stoties garsiakalbio „kibiro“. Seniai ši XIXa. medinė keleivių priebėga tokio keleivių antplūdžio nebuvo regėjusi! Grįžome į Panevėžį kiek pavargę, bet dėkingi Latavai už nuostabius įspūdžius. Mintyse pulsuoja klausimas: ką gero galime nuveikti Latavos kraštui?

Bilietai į šią iškylą kainavo: važiuojant II klase —14 Lt, I klase — 24 Lt. Iškylos trukmė 10 val., dviračiais nuvažiavome 25 km.

Pagarbiai,
VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“
direktorius Gintaras Kerbedis

[Al1]

Iš nuotraukų matyti, kad buvo puiku.

[Wycka]

Labai nustebino ir pradžiugino senosios bernardinų mokyklos restauracija. Tikra miestelio puošmena.

Beje, restauruotas pastatas nebebus mokykla. Jis bus panaudotas turizmo ir abatijos reikmėms. Kaip tiksliau — dar nežinau.

Iš nuotraukų matyti, kad buvo puiku.

Buvo žiauriai fantastiška, nes pavyko sujungti du pomėgius — geležinkelius ir dviračius. Aš tik antrą kartą važiavau kritinėje masėje, ir vėl įsitikinau, kad taip yra net dar įdomiau, negu važinėjant pavieniui. Trečia, į visus tuos koplytstulpius ir stogastulpius iki šiol nekreipdavau dėmesio. Pasirodo, įdomu pasidaro tada, kai daugiau sužinai.
Dar ko nepaminėjau. Galbūt klystu, bet kiek radau per google, Lietuvoje yra tik du koplytstulpiai, skirti šventajam Jonui Nepomukui — Bareišiuose (Anykščių rajonas, Troškūnų seniūnija) ir Trakuose (ten, kur baigiasi Vytauto, ir prasideda Karaimų gatvė).

[enigma]

[QUOTE=Wycka;671845]Beje, restauruotas pastatas nebebus mokykla. Jis bus panaudotas turizmo ir abatijos reikmėms. Kaip tiksliau — dar nežinau.



Įdomu, kokios abatijos, nes kiek žinau, jokių vienuolių Troškūnuose nėra.

[Wycka]

Įdomu, kokios abatijos, nes kiek žinau, jokių vienuolių Troškūnuose nėra.

Yra svajonių, kad Troškūnuose vėl gyventų bernardinai. Jeigu ir neišsipildys, bus panaudota kaip zakristija, arba kaip nuomojama salė, gal ir dar kitokiems poreikiams.