Parašė Wycka
Rodyti pranešimą

Iš tikrųjų atsakymas į Jūsų klausimą slypi pačiame klausime. "Ištisi kaimai ir miesteliai lenkų" tarpusavy kalbasi savo kalba, vakare pasižiūri slavakalbią (čia toks mano sugalvotas neologizmas) televiziją, o jei yra dar kokio žemesnio rango darbininkas (koks mūrininkas ar piemuo), tai niekas ir darbe iš jo nereikalauja lietuviškai kalbėti. Va ir gaunas toks uždaras ratas. Nors, manau, kad jaunimui ši problema jau nebeegzistuoja. Jie visi puikiai supranta, kad be lietuvių kalbos toli nenužygiuosi. Aišku, lietuviai tokią situaciją linkę politizuoti, kaltinti nenoru mokytis, nepagarba Lietuvai ir pan., bet aš manau, kad pagrindinė priežastis yra daug pragmatiškesnė ir prozaiškesnė. Kaip pavyzdį pateiksiu mano šeimos pavyzdį. Tėvas prieš 20 metų nuėjo į lietuvių kalbos kursus, kažkiek išmoko. Bet kai pradeda kalbėti lietuviškai, tai aišku, kad ausį rėžia ir tarmė, ir akcentas ir linksniavimas. Visą gyvenimą dirbo stalium rusakalbiam kolektyve, tai lietuvių kalba nelabai ir buvo reikalinga. Va tokia va ir situacija. O dabar jam jau 70, tai jau matyt ir neverta tokių žmonių prievartaut.
Bet... yra vienas bet. Kai kaip š... išplaukia visokiausi Songailos ir pan. ultrapatriotai (teisingiau sakant pseudopatriotai) LLRA lieka kažkokiu vieninteliu garantu teisėtų lenkiškos mažumos teisių. Kita medalio pusė, apie kurią žinau labai gerai, tai nuolatinis siekis vienos ir kitos pusės ultrapatriotų kurstyt tą konfliktą. Nesugebėdami sukurt nieko konstruktyvaus, vieni stato vėjo malūnus ir pučia ant jų vėją, kiti kovoją su tais malūnais. Svarbausia, kad ir vieni ir kiti tuo proceso metu labai garsiai riekia, kokį didžiulį ir naudingą darbą jie veikia, kad tik rinkėjai pastebėtų ir nubalsuotų per sekančius rinkimus būtinai už juos.
Comment