Ekonomikos naujienos (archyvas)

[Combat]

. . .Tarkime, jei vyriausybės dar krizės užuomazgoje į darbo rinką būtų pumpavusios dideles sumas, o ne laukusios, kol tai taps neišvengiama, dabar jau galėtų džiaugtis kur kas mažesniu nedarbu.. . .

Na, tipiškai atitinka lietuvių mentalitetui: pastarasis yra linkęs teisintis, kad „šiandien dar nėra blogai“, todėl sėdi rankas sudėjęs, nieko nekeičia ir laukia, kol kiti už jį tai padarys, bet kai jau yra blogai, dažniausiai būna per vėlu ką nors pakeisti be ypatingų pastangų, o ypatingų pastangų gebėjimais nei Lietuvos vyriausybė nei Seimas nepasižymi; pastarieji viską nuverčia ant žmonių (negabūs, tinginiai, nekvalifikuoti, ir pan.).

Kita problema: iš kur „papumpuoti“ tų pinigų, jei, pvz., net kažkur čia forume man pasamprotavus apie tikslinę pinigų emisiją ir tikslinį atskirų sektorių dotavimą, kur savo valiutos tvirtumą (kad galėtume valiutos kursą keist Euro atžvilgiu) galėtume remti veikiančia Ignalinos AE, energetine nepriklausomybe, žmonių gebėjimais ir jų gebėjimų realizavimu, buvau užspiegtas iš kart? Iš TVF?

Kodėl TVF taip aktyviai braižosi į nacionalinių vyriausybių duris, lipa per Prezidentūros langą, nors aiškiai suvokia, kad yra nepageidaujami? Kodėl jie bruka dolerius, atspausdintus spaustuvėje ir niekuom nepadengtus, be to, ir tie doleriai yra kitokie, nei naudojami JAV (jeigu kas, JAV pasiūlys tais doleriais sienas išsiklijuoti, nes gali priimti momentaliai sprendimą tuos „išorės“ dolerius paskelbti negaliojančiais, taip apsaugodami savo vidinę finansų sistemą)? Įtariu, kad daro vieninteliu tikslu – beveik visas pasaulis turi būti įsiskolinęs JAV, o kadangi visi įsiskolinę JAV, tai todėl ir prekyba vyskta už USD, nes vieniems jų reikia, o kiti jų turi; kuom JAV, kaip vieno iš komponentų, ir grindžia savo dolerio galybę.

Man susidaro įspūdis, kad daugelis ES ir Lietuvos politikų bei pareigūnų yra nupirkti solidžiomis JAV dolerių sumomis (gi JAV nieko nereiškia spaustuvėje atspausdinti viso labo tik spalvotų popieriukų, bet einamų), todėl taip atkakliai ir „nepompuojami“ pinigai į čia – savo skurdu ir įsiskolinimais remiame JAV dolerio galybę. Net keista: iš mūsų skurdo, kurį intensyviai kuria ir įtvirtina Kubiliaus vyriausybė, yra prasigyvenančių už Lietuvos ribų.

Todėl darau išvadą: jei būtų ne taip, kaip čia pasamprotavau, pinigų „pompa“ tikslinėms atskirų rinkos sektorių dotacijoms jau senai būtų įjungta.

[senasnamas]

bandė rasti formulę, padedančią sumažinti nedarbą.

Tie visi darbo paieškos efektyvinimai tik smulkmena – kažkiek bedarbių skaičių gali sumažinti. Tegu geriau Nobelio premijos laureatai ištiria, kaip darbo vietų skaičių veikia automatizacija ir robotizacija. Ar apskritai įmanoma visiems turėti darbą, kai vis daugiau operacijų atlieka mašinos. Kvalifikuotų, aišku, reikia, bet ne tiek daug. Paslaugų sektorius irgi negali be galo plėstis.

Oficiali bedarbio pašalpa Lietuvoje nedidelė, bet bedarbiui priklauso visokių lengvatų – tai jas susumavus ta suma kažkiek išauga. Dabar pasigirdo siūlymų didinti minimalų atlyginimą, tai skirtumas padidėtų. Bet galima kita problema - darbdaviai vengs priimti papildomų darbuotojų, nes tas minimumas jiems atrodys per didelis.

sudėtinga darbo paieškos schema lemia, kad žmonės nežino darbo rinkos poreikių ir dėl to investuoja ne į bendras, bet į specifines žinias, o tai vėliau jiems sutrukdo rasti bet kokį darbą.

Turint specifinę specialybę darbą susirasti sunkiau, bet užtai atlyginimas didesnis ir darbdaviai tokius darbuotojus vertina. Lietuvoje pilna “visų galų meistrų”, bet darbdaviai skundžiasi, kad neranda būtent kvalifikuotų specialistų. Lietuvoje nedarbo problema būtų mažesnė, jei krūva žemo lygio aukštųjų būtų pertvarkyta į keletą aukštesnio lygio ir specialistus rengtų pagal rinkos poreikius. Dabar iš inercijos “kepa” plataus profilio teisininkus ir vadybininkus, nors jų jau seniai per daug. Trūksta techninių specialybių darbuotojų ir tokių, kur pakanka profesinio išsilavinimo. Bet pas mus nelygis mokytis profesinėje, geriau keturis metus nusirašinėti, mokytis penketukais, gauti tą išsvajotą aukštojo mokslo diplomą ir po to eiti su juo į darbo biržą.

[senasnamas]

Kodėl TVF taip aktyviai braižosi į nacionalinių vyriausybių duris

Nes apsimoka - per krizę TVF uždirbo pelno. Kai latviai pradėjo geriau rinkti biudžetą ir nusprendė, kad jiems nereikia tokios sumos, kurią buvo sutarę, koks triukšmas kilo. Tegu TVF bent nevaidina, kad rūpinasi šalių gerove. Man tik neaišku, kokios povandeninės srovės lėmė, kad Lietuva nesiskolino iš TVF. Buvo juk spaudimas skolintis, nes mažesnės palūkanos ir t. t.
Esant kažkieno gudraus sugalvotam valiutų valdybos modeliui, šalis negali užsimaniusi spausdinti pinigų. Prieškriziniu laikotarpiu buvo galima kaupti biudžeto perteklių ir naudoti jį, bet iš tuometinės vyriausybės to tikėtis per daug naivu. Apskritai nebuvo nieko kaupiama, o dar tas sukauptas lėšas vykusiai panaudoti... Iš esmės "emisiją" atliko švedų bankai. Pasekmės akivaizdžios.

[Wycka]

Tie visi darbo paieškos efektyvinimai tik smulkmena – kažkiek bedarbių skaičių gali sumažinti. Tegu geriau Nobelio premijos laureatai ištiria, kaip darbo vietų skaičių veikia automatizacija ir robotizacija. Ar apskritai įmanoma visiems turėti darbą, kai vis daugiau operacijų atlieka mašinos. Kvalifikuotų, aišku, reikia, bet ne tiek daug. Paslaugų sektorius irgi negali be galo plėstis.

Tamstos komentaras švelniai dvelkia populizmu. Jeigu taip nutiko netyčia — tiek to, ir man taip pasitaiko
Automatizacija ir robotizacija padidina darbo efektyvumą, ir tuo pačiu mažina darbo vietų poreikį. Tas tiesa. Tačiau likusiems darbuotojams tai ilgainiui kelia pajamas, tiesa? Paprastai žmonės išleidžia tiek, kiek uždirba (su retokomis išimtimis), ir atvirkščiai. vadinasi, pinigai nėra užkonservuojami — jie taip pat išleidžiami į apyvartą. Kai maisto, aprangos ir būsto poreikiai patenkinami, žmonės imasi ieškoti naujų pinigų išleidimo nišų. Paprastai tai būna kelionės, pramogos, savišvieta, kiek mažiau prabangos prekės. Pats supranti, kad tai kelia šių paslaugų/prekių poreikį, o kai atsiranda paklausa, netrunka ir pasiūla. Šios sritys vis dar imlios darbo jėgai (nes nemaža dalis darbo gaminant prabangos prekes atliekama rankomis), ir išaugus paklausai, atsiranda ir darbuotojų poreikis. Žinau, tuoj kažkas ims zysti, o kokia nauda iš tų darbo vietų darbininkui, matematikui, inžinieriui, ūkininkui, etc.? Jie taip pat nepaliekami nuošalėje. Atsiranda viešbučių, parduotuvių, arenų ir kitų visuomeninės paskirties objektų statybos/rekonstravimo/remonto, infrastruktūros statybos/gerinimo, transporto priemonių gamybos ir kiti padidėję poreikiai. Jeigu žmogus ir čia neranda sau vietos, jis gali persikvalifikuoti. Jeigu tokių besipersikvalifikuojančiųjų susidaro nemaža dalis, dar labiau išauga pedagogų poreikis. Bėda tik ta, kad žmogui, neturinčiam visiškai jokios kvalifikacijos/išsilavinimo ir atsisakančiam jos siekti vis mažėja darbų pasiūla.

Oficiali bedarbio pašalpa Lietuvoje nedidelė, bet bedarbiui priklauso visokių lengvatų – tai jas susumavus ta suma kažkiek išauga. Dabar pasigirdo siūlymų didinti minimalų atlyginimą, tai skirtumas padidėtų. Bet galima kita problema - darbdaviai vengs priimti papildomų darbuotojų, nes tas minimumas jiems atrodys per didelis.

Dabar didinti minimalų uždarbį yra paprasčiausias neatsakingas debilizmas. Tai augintų ir taip didelį nedarbą. Tačiau priimti sprendimą, pvz nuo 2012m. liepos 1d. minimali alga bus 900Lt, pritarčiau.

Turint specifinę specialybę darbą susirasti sunkiau, bet užtai atlyginimas didesnis ir darbdaviai tokius darbuotojus vertina. Lietuvoje pilna “visų galų meistrų”, bet darbdaviai skundžiasi, kad neranda būtent kvalifikuotų specialistų. Lietuvoje nedarbo problema būtų mažesnė, jei krūva žemo lygio aukštųjų būtų pertvarkyta į keletą aukštesnio lygio ir specialistus rengtų pagal rinkos poreikius. Dabar iš inercijos “kepa” plataus profilio teisininkus ir vadybininkus, nors jų jau seniai per daug. Trūksta techninių specialybių darbuotojų ir tokių, kur pakanka profesinio išsilavinimo. Bet pas mus nelygis mokytis profesinėje, geriau keturis metus nusirašinėti, mokytis penketukais, gauti tą išsvajotą aukštojo mokslo diplomą ir po to eiti su juo į darbo biržą.

Ši situacija primena tokį seną posakį: jeigu žmogus turėtų sparnus, jie jam trukdytų šliaužioti

[andyour]

Kuo mažiau profesijų, tuo geriau
Kitas Nobelio premijos laureatas D.Mortensenas išvedė teoriją apie profesijų įvairovės įtaką nedarbui, ir ypač sunkmečio laikotarpiu. Savo skaičiavimais jis įrodė, kad kuo daugiau skirtingų sričių specialistų yra rinkoje, tuo didesnis nedarbas bus krizės laikotarpiu.

Kuo turtingesne valstybe tuo daugiau prekiu ir paslaugu, tuo didesne specialistu ivairove joms kurti, o krizei atejus zmones baimindamiesi prarasti darbus tenkina tik butiniausius poreikius. O del pasalpu, bent jau Lietuvoje jos mokamos tik puse metu.

Visų trijų mokslininkų išvadas puikiai apibendrina viena išvada: sudėtinga darbo paieškos schema lemia, kad žmonės nežino darbo rinkos poreikių ir dėl to investuoja ne į bendras, bet į specifines žinias, o tai vėliau jiems sutrukdo rasti bet kokį darbą.

Norint tapti geru specialistu reikia maziausiais 5 metu. O bedarbiu kartais nedaugiausia is tu bendru eiliniu specialybiu? Per krize zmones maziau ismeta maisto, reciau persivalgo, i kavines reciau eina, rubus ilgiau nesioja, naujo automobilio ar busto pirkima nukelia tolimesniam laikui, poilsio keliones renkasi vietines.

[senasnamas]

Tačiau likusiems darbuotojams tai ilgainiui kelia pajamas, tiesa?

Visa grandinė tokia, bet joje yra įtrūkusių grandžių . Jei darbuotojų užmokestis kiltų kartu su įmonės pelningumu, viskas būtų gražu. Tačiau užmokestis darbuotojams kyla paskutinėje vietoje ir ne tiek, kiek turėtų kilti, atsižvelgiant į darbuotojo sukuriamą vertę. Kas įvyksta, kai įmonės dirba efektyviai, pagamina daug, tačiau darbo užmokestis kyla vangiai? Žmonės negali pakankamai vartoti, t. y. tiek, kad ekonomika pakankamai augtų. Pagaminama daugiau nei žmonės finansiškai pajėgtų suvartoti. Kaip spręsti problemą? Teisingiausias sprendimas būtų padidinti darbuotojams atlyginimus, kad jie daugiau vartotų. Tačiau savininkai atlyginimą didins tik kraštutiniu atveju. Ir šioje vietoje atsiranda genialus sprendimas - paskolos. Žmonės ima vartoti į priekį, tai yra už pinigus, kurių dar nėra uždirbę ir nėra garantijos, kad uždirbs . Užtai kai paskolų kranelis ima džiūti, pasekmės ekonomikai būna gana skaudžios. Šalyse, kur skolinamasi nedaug, ekonomikos nuosmūkis buvo daug švelnesnis.
O robotizaciją išsivysčiusiose šalyse iš esmės atitinka gamybos iškėlimas į pigios darbo jėgos šalis - kol kas pakanka tokios darbo jėgos ir vietoj investicijų į vieną robotą apsimoka geriau pasamdyti porą dešimčių darbininkų. Įmonės dirba pelningai, tačiau gautas pelnas nebūtinai investuojamas į plėtrą ir naujų darbo vietų kūrimą. Įmonės dažnai įkuria investavimo ar pan. pavadintą padalinį, pasamdo išmanančių ir patiki jiems investuoti įmonės lėšas finansų rinkose, kitaip sakant spekuliuoti: realus produktas nekuriamas, darbo vietos nekuriamos, pučiasi akcijų burbulai, po to sprogsta... Kam rūpintis gamyba, vargti, statyti dėl keleto procentų negarantuoto pelningumo, kai finansų rinkose galima pasiekti 20-30 proc. ir dar didesnį pelną?

Ši situacija primena tokį seną posakį: jeigu žmogus turėtų sparnus, jie jam trukdytų šliaužioti

Diplomas visada turėtų būti tie sparnai? Jei gimęs skrajoti, tai sugebės pakilti ir be diplomo . O jei gimęs šliaužioti, tai dirbtiniai sparnai tik pridarys problemų .

[andyour]

Tegu geriau Nobelio premijos laureatai ištiria, kaip darbo vietų skaičių veikia automatizacija ir robotizacija. Ar apskritai įmanoma visiems turėti darbą, kai vis daugiau operacijų atlieka mašinos. Kvalifikuotų, aišku, reikia, bet ne tiek daug. Paslaugų sektorius irgi negali be galo plėstis.

Kazkada knygas rankiniu budu gamino, dabar uztenka namie paprasciausio printerio Su gamyklom vyksta panasus scenarijus Vadinasi paslaugu sektorius tures begalo plestis 10% dirbanciuju zemes ukyje pamaitina likusius 90%, taip bus ir su gamyklom, 10% zmoniu aprupins likusius butiniausiais daiktais. Bent jau kiek teko girdeti vakaruose paslaugu sektoriuje dirba 70% zmoniu. Ir cia ne del automatizacijos ar robotizacijos, o del pigiu pietryciu azijos pagamintu prekiu. Jie amzinai mums nedirbs pusvelciui. Neseniai siuvejai giresi atrade Bangladesa bet teko dvigubinti atlyginimus, pavertus i litus nuo 60lt iki 120lt per menesi. Kad kompensuoti tai ir islaikyti tapati lygi vakarams teks automatizuotis.

[andyour]

Įmonės dirba pelningai, tačiau gautas pelnas nebūtinai investuojamas į plėtrą ir naujų darbo vietų kūrimą. Įmonės dažnai įkuria investavimo ar pan. pavadintą padalinį, pasamdo išmanančių ir patiki jiems investuoti įmonės lėšas finansų rinkose, kitaip sakant spekuliuoti: realus produktas nekuriamas, darbo vietos nekuriamos, pučiasi akcijų burbulai, po to sprogsta... Kam rūpintis gamyba, vargti, statyti dėl keleto procentų negarantuoto pelningumo, kai finansų rinkose galima pasiekti 20-30 proc. ir dar didesnį pelną?

Norit pasakyti toks Intel'is ar BMW investavo i kazkieno kito akcijas? Tie keli procentai pelno buna nuo milijardiniu apyvartu, beto norint islikti rinkoje turi nuolat investuoti i gamyba.

[Wycka]

Visa grandinė tokia, bet joje yra įtrūkusių grandžių . Jei darbuotojų užmokestis kiltų kartu su įmonės pelningumu, viskas būtų gražu. Tačiau užmokestis darbuotojams kyla paskutinėje vietoje ir ne tiek, kiek turėtų kilti, atsižvelgiant į darbuotojo sukuriamą vertę. Kas įvyksta, kai įmonės dirba efektyviai, pagamina daug, tačiau darbo užmokestis kyla vangiai? Žmonės negali pakankamai vartoti, t. y. tiek, kad ekonomika pakankamai augtų. Pagaminama daugiau nei žmonės finansiškai pajėgtų suvartoti. Kaip spręsti problemą? Teisingiausias sprendimas būtų padidinti darbuotojams atlyginimus, kad jie daugiau vartotų. Tačiau savininkai atlyginimą didins tik kraštutiniu atveju. Ir šioje vietoje atsiranda genialus sprendimas - paskolos. Žmonės ima vartoti į priekį, tai yra už pinigus, kurių dar nėra uždirbę ir nėra garantijos, kad uždirbs . Užtai kai paskolų kranelis ima džiūti, pasekmės ekonomikai būna gana skaudžios. Šalyse, kur skolinamasi nedaug, ekonomikos nuosmūkis buvo daug švelnesnis.
O robotizaciją išsivysčiusiose šalyse iš esmės atitinka gamybos iškėlimas į pigios darbo jėgos šalis - kol kas pakanka tokios darbo jėgos ir vietoj investicijų į vieną robotą apsimoka geriau pasamdyti porą dešimčių darbininkų. Įmonės dirba pelningai, tačiau gautas pelnas nebūtinai investuojamas į plėtrą ir naujų darbo vietų kūrimą. Įmonės dažnai įkuria investavimo ar pan. pavadintą padalinį, pasamdo išmanančių ir patiki jiems investuoti įmonės lėšas finansų rinkose, kitaip sakant spekuliuoti: realus produktas nekuriamas, darbo vietos nekuriamos, pučiasi akcijų burbulai, po to sprogsta... Kam rūpintis gamyba, vargti, statyti dėl keleto procentų negarantuoto pelningumo, kai finansų rinkose galima pasiekti 20-30 proc. ir dar didesnį pelną?

Visiškai sutikčiau, jeigu imtume atskirą įmonę individualiai. O aš siūlau matyti mišką pro medžius, nes ekonomikoje, kaip ir visuomenėje, visos grandys nori jos to ar nelabai, bet vis tiek yra susijusios (nors ir nevienodai tampriai).
Įsivaizduokime kad visos ES, JAV, Kanados ir Australijos siuvimo įmonės iškelia gamybą į Bangaldešą. Kokios pasekmės? Ogi tokios, kad bangaldešiečiai NEDIRBS už 120Lt/mėn., ir jų valdžia jiems pritars (o be vietinės valdžios pagalbos vietinių niekaip nepriversi dirbti prieš jų norą), nes bet kokiai valdžiai naudinga pritraukti kuo daugiau pinigų į savo kiemą. Išvada: a) grąžink gamybą atgal į Vakarus, mokėk vakarietiškus atlyginimus ir melskis, kad nebankrutuotum; b) ieškok naujų darbo jėgos rinkų, tačiau visi supranta, kad ieškai ne vienas, todėl tokias pačias ar dar geresnias sąlygas rasi nebent per aklą atistiktinumą; c) kelk vietiniams algas ir tikėkis, kad tai nors laikinai juos nuramins; tačiau tuo pačiu suk uosegą, kad tavo prekės liktų ne mažiau konkurencingos. Vadinasi, bet kokiu atveju verslininkų masė arba nieko apčiuopiamo nelaimi, arba ta 'pergalė' bus labai simboliška, dar gerai jeigu ne „Piro pergalė“. Tai kas laimi? Nu pekla, kaip besuksi, vis tiek daugiausiai naudos išpeša darbuotojai. Žinau, sakysite: „o jeigu toje šalyje diktatūra, ir valdžia pasisavina savo piliečių pinigus ir juos jėga verčia dirbti?“. Gali būti, bet nejaugi užsienio investuotojas turėtų rūpintis demokratijos procesais svetimoje valstybėje? Kaip bebūtų, jis (verslininkas) nesvarbu kam mokės — valdžiai ar darbuotojams — sąnaudos vis tiek padidės.
Na čia paėmiau tik vienos pramonės nišos pavyzdį. Jeigu kelios verslo nišos nusitaiko į vieną valstybę ar vieną regioną, šis poveikis dar labiau sustiprėja. Ir ar pats ilgai dirbtum savame darbe, jeigu tavo darbdavio konkurentas pasiūlytų panašų darbą kitoje gatvės pusėje (arba arčiau tavo namų) už dvigubai didesnį atlyginimą + papildomos privilegijos (pvz tarnybinis automobilis, nemokamas maitinimas)? Tačiau ir darbdavys tavęs ilgai nelaikys, jeigu dirbi už tarkim 2000Lt, o pas jį ateina keli specialistai su tuo pačiu išsilavinimu ir patirtimi bei sutinka tą patį darbą dirbti už 1.500Lt.
Na, laikas apibendrinti. Masinis darbo vietų perkėlimas į Trečiojo pasaulio šalis kelią tų kraštų atlyginimus, tuo pačiu natūraliai mažina ekonominę atskirtį tarp pasaulio valstybių. Įdomu tai, kad didžiausią pridėtinę vertę teikiančios darbo vietos vis dar akivaizdžiai dominuoja išsivysčiusiose šalyse. Socializmas aka komunizmas leidžia labiau džiaugtis ištisų kartų užgyventu turtu, tačiau tuo pačiu jis stabdo ekonominį progresą — žmogus iš prigimties yra tinginys (tačiau tingumas yra progreso variklis, todėl dabar turime automobilius, lėktuvus, traktorius, kompiuterius, etc.), ir vos atsiradus progai aptingsta, nes gausios socialinės išmokos mažina išorinę motyvaciją darbui. Dažniau „sergama“, anksčiau einama į pensiją, ilgiau atostogaujama ir švenčiama, tuo pačiu mažiau pagaminama. Iš vienos pusės tai pagreitina pasaulio ekonominę niveliaciją, iš kitos pusės daugelio šiandien išsivysčiusių šalių laukia Romos imperijos likimas.

[Wycka]

Norint islikti rinkoje turi nuolat investuoti i gamyba.

Pritariu, tik papildysiu. Nors esame sveiki drūti, tačiau prausiamės kasdien. Kodėl? Ats.: norime būti patrauklūs ir priimtini aplinkiniams. Taip ir verslas nuolat turi investuoti į gamybos atnaujinimą ir išplėtimą, darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą, savo vardo žinomumą (per reklamą, kokybės kontrolę, prekės/paslaugos pasiekiamumą ir t.t.). Ilgą laiką veikiančios Vakarų kompanijos/korporacijos jau senokai tai perprato ir priima kaip natūralų dalyką, kaip Jūs kas rytą valotės dantis Deja, Lietuvoje sovietmečiu tai nebuvo pagrindinis dalykas, tačiau po truputį situacija Lietuvoje keičiasi į gerąją pusę. Aš ir pats esu išklausęs ne vieną seminarą ar kursus darbdavio sąskaita, nors vis tiek manau, kad jų turėtų būti daugiau
Žinoma, galima niekada nevalyti dantų, bet tada estetiniai nuostoliai, vaistai ir stomatologo paslaugos kainuos gerokai brangiau

[andyour]

Dažniau „sergama“, anksčiau einama į pensiją, ilgiau atostogaujama ir švenčiama, tuo pačiu mažiau pagaminama. Iš vienos pusės tai pagreitina pasaulio ekonominę niveliaciją, iš kitos pusės daugelio šiandien išsivysčiusių šalių laukia Romos imperijos likimas.

Vakarai i Kinija perkele tik senus irengimus bei pramone reikalaujancia daugiausia darbo ranku. JAV gamybos pagristos aukstosiomis technologijomis sukuriama verte prilygsta visam Kinijos BVP, kuris sukurtas is tu senu stakliu ir daugelio zmoniu ranku. Jei vakaru gamyklu pelningumas 5%, atsiperkamumas bus per 20 metu. Kinijai reiketu atskirai susitaupyti suma kuri prilygtu jos 20 BVP norint isigyti tokia kaip JAV pramone. Nelabai apsimoka vakarams perkelti gamyba kur reikalingi vien inzineriai, kainuotu ir pats perkelimas, nauju specialistu apmokymai bei ju pradzioje is nepatyrimo daromos klaidos, prekiu atgal transportavimas. Tokioje gamykloje kur vaikstai ir priziuri irengimus gali puikiai dirbti ir patys vakarieciai ir po 12h/diena. Pats esu dirbes, niekuo manes nenukonkuruotu kinas, iskyrus tiek, kad jie tokioje pacioje gamykloje esancioje azijoje dirba beveik be iseiginiu, su viena laisva diena savaiteje ir atostogu turi maximum 2 saivaites.

[John]

Vakarai i Kinija perkele tik senus irengimus bei pramone reikalaujancia daugiausia darbo ranku. JAV gamybos pagristos aukstosiomis technologijomis sukuriama verte prilygsta visam Kinijos BVP, kuris sukurtas is tu senu stakliu ir daugelio zmoniu ranku. Jei vakaru gamyklu pelningumas 5%, atsiperkamumas bus per 20 metu. Kinijai reiketu atskirai susitaupyti suma kuri prilygtu jos 20 BVP norint isigyti tokia kaip JAV pramone. Nelabai apsimoka vakarams perkelti gamyba kur reikalingi vien inzineriai, kainuotu ir pats perkelimas, nauju specialistu apmokymai bei ju pradzioje is nepatyrimo daromos klaidos, prekiu atgal transportavimas. Tokioje gamykloje kur vaikstai ir priziuri irengimus gali puikiai dirbti ir patys vakarieciai ir po 12h/diena. Pats esu dirbes, niekuo manes nenukonkuruotu kinas, iskyrus tiek, kad jie tokioje pacioje gamykloje esancioje azijoje dirba beveik be iseiginiu, su viena laisva diena savaiteje ir atostogu turi maximum 2 saivaites.

Nori pasakyti, kad visos hi-tech prekės, tie patys Vakarietiški automobiliai, iPhonai, laptopai, varikliai ir kiti įrengimai, kurie gaminami tam tikslui pastatytose gamyklose už milijardus USD, yra gaminami rankomis? O kaip su bene didžiausia pasaulyje nanotechnologijų gamybos ir kūrimo bazių? O didžiausi ir pažangiausi pasaulyje geležinkelių technikos gamybos pajėgumai? Gal ten irgi kiniečiai rankomis viską siuva ir klijuoja? Ar nebus taip, kad truputį kalbi nesąmones?

Vien tik sportbačiai ir rūbai Kinijoje buvo gaminami prieš 25-20 metų. Šiendien situacija ten kiek kitokia t.y. diversifikacija į praktiškai visas ūkio sritis (įskaitant visiškos automatizacijos ir aukštųjų technologijų kūrimo), kurios auga po keliasdešimt % per metus. Antraip kinai nesiūlytų JAV pirkti jų pažangiausių geležinkelių ir kitų technologijų.

Ir ar taip iš dalies nenutiko būtent dėl Vakarų ten perkeltų technologijų? Tegul ir netiesiogiai, bet tai įvyko. Kitu atveju, šiandien kinai negamintų vokiškų ir japoniškų greitųjų traukinių kaip "savo". Pakanka pažiūrėti, kaip Kinijos atžvilgiu elgiasi Siemens.

[Wycka]

Vakarai i Kinija perkele tik senus irengimus bei pramone reikalaujancia daugiausia darbo ranku. JAV gamybos pagristos aukstosiomis technologijomis sukuriama verte prilygsta visam Kinijos BVP, kuris sukurtas is tu senu stakliu ir daugelio zmoniu ranku. Jei vakaru gamyklu pelningumas 5%, atsiperkamumas bus per 20 metu. Kinijai reiketu atskirai susitaupyti suma kuri prilygtu jos 20 BVP norint isigyti tokia kaip JAV pramone. Nelabai apsimoka vakarams perkelti gamyba kur reikalingi vien inzineriai, kainuotu ir pats perkelimas, nauju specialistu apmokymai bei ju pradzioje is nepatyrimo daromos klaidos, prekiu atgal transportavimas. Tokioje gamykloje kur vaikstai ir priziuri irengimus gali puikiai dirbti ir patys vakarieciai ir po 12h. Pats esu dirbes, niekuo manes nenukonkuruotu kinas, iskyrus tiek, kad jie tokioje pacioje gamykloje esancioje azijoje dirba beveik be iseiginiu, su viena laisva diena savaiteje.

Vėl pritariu ir vėl papildau.
Taip, aukštos pridėtinės vertės gamybos niekas neskuba iškelti „už balos“. Tačiau ir menkesnės vertės pramonės iškėlimas kelia Trečiojo pasaulio šalių ekonomiką, nes pramonėje sukurta pridėtinė vertė viršiją vertę, kurią sukuria žemės ūkis ir manufaktūros.
Išsivysčiusios šalys atsiduria dvejopoje situacijoje. Iš vienos pusės, tai skatina gamybos efektyvinimą, robotizaciją ir mechanizaciją; ir visa tai kelia dirbančiųjų algas, įmonių pelnus, o valstybė surenka daugiau mokesčių. tačiau lazda turi du galus. jau ne vienas forumietis pastebėjo, kad šis procesas bent laikinai mažina darbo vietų skaičių. Gana daug žmonių, neretai ir kvalifikuotų (nors dauguma be jokios kvalifikacijos), netenka darbo, bet... Čia įsikiša socialistinio mąstymo valstybė. Skiria ne tokias jau mažas bedarbio ir socialines išmokas, kompensacijas, lengvatas. Visa tai padengiama vis dar dirbančiųjų sumokėtų mokesčių sąskaita, taigi savotiškai „tempia“ ekonomiką atgal. Žinoma, ilgainiui šis disbalansas turėtų išsilyginti, tačiau procesas yra sąlyginai ilgas, ir per kelis dešimtmečius susidaro nemaži skaičiai. Bet vėl, mes visi surišti viena virve. Jeigu Trečiojo pasaulio šalyse žmonės ima uždirbti daugiau, natūraliai ir ten didėja vartojimas, atsiranda didesnė paklausa brangesnėms ir kokybiškesnėms prekėms, o joms pagaminti reikia naujesnių/pažangesnių įrengimų. Ratas sukasi, ir tų šalių įmonės perka įrengimus/mokosi dabartinėse išsivysčiusiose šalyse. Tačiau kol „įsuksi“ gamybą, teks importuoti prekes, kurias neretai saugo ir patentai (pvz vaistai, IT, audiovizualinė produkcija).
Taigi jeigu tokį ekonominį lenktyniavimą suvoktume kaip savotišką karą, šiandien laimėtojas dar labaaaaaai neaiškus.

[senasnamas]

Vadinasi paslaugu sektorius tures begalo plestis

Manau, kad plėsis uždirbančių minimumą arba gyvenančių iš pašalpų dalis. Tokie asmenys menki vartotojai. Kad ir koks būtum turtingas, kas dieną į kirpyklą nevaikščiosi. Nedidelė dalis turtingųjų negali užtikrinti tokio vartojimo, kad viskas tik augtų. Galų gale nors jie išleidžia ir daug, bet tikrai ne viską, ką uždirba.

Bent jau kiek teko girdeti vakaruose paslaugu sektoriuje dirba 70% zmoniu.

O kiek bedarbių?

Norit pasakyti toks Intel'is ar BMW investavo i kazkieno kito akcijas?

Nesakau, kad visos įmonės. Esu skaitęs apie vieną JAV automobilių gamintoją. Ko gero, tai ne vienintelė tokia “gudri” įmonė. Šiaip amerikiečių automobiliai gana atsilikę yra, jei ne japonų konkurencija turbūt tobulėjimas būtų dar lėtesnis. O ko jiems stengtis, bėdai ištikus valdžia vistiek ištemps . Stambioms įmonėms turėti investavimo padalinį tikrai yra logikos: lėšų sąskaitoje daug, vos keli uždirbti procentai daug reiškia. Pinigus be darbo laikyti neapsimoka.

[senasnamas]

kad bangaldešiečiai NEDIRBS už 120Lt/mėn.

Iš pradžių buvo (ir tebėra) Kinija, dabar Bangladešas su Vietnamu. Vėliau atras dar ką nors. Tie procesai gana lėti. Gyventojų skaičius juk auga ir alkanų pakanka.

Išvada: a) grąžink gamybą atgal į Vakarus,

Ar įsivaizduoji kaip atrodys pasaulis, kai vakarietis dirbs pigiau už azijietį?

nejaugi užsienio investuotojas turėtų rūpintis demokratijos procesais svetimoje valstybėje?

JAV tai "daro" Irake ir Afganistane
Čia pavyzdys, kaip įmonės "sumoka" daugiau mokesčių. Manau, ne vienintelis:
http://vz.lt/straipsnis/2010/10/22/G...?readcomment=1

[andyour]

Nori pasakyti, kad visos hi-tech prekės, tie patys Vakarietiški automobiliai, iPhonai, laptopai, varikliai ir kiti įrengimai, kurie gaminami tam tikslui pastatytose gamyklose už milijardus USD, yra gaminami rankomis?

Siaip idomu kaip JAV skaiciavo gamybos sukuriama verte, kartu su pigiom kiniestiskom detalem? ar nereiktu jos sukuriama verte padalinti bent is dvieju, nes kinai visa laika nedirbs vakarams pusvelciui siaip as tiesiog pateikiau skaicius kazkokius, pagal juos ir bandziau daryti kazkokias isvadas, o kur jusu skaiciai?

Antraip kinai nesiūlytų JAV pirkti jų pažangiausių geležinkelių ir kitų technologijų.

ir kokia apyvarta daro jie is tu traukiniu ?

[Wycka]

Iš pradžių buvo (ir tebėra) Kinija, dabar Bangladešas su Vietnamu. Vėliau atras dar ką nors. Tie procesai gana lėti. Gyventojų skaičius juk auga ir alkanų pakanka.

Gyventojų skaičius auga tik degraduojančiose ir lėtai besivystančiose šalyse. Vakarų pasaulyje, toje pačioje Kinijoje gyventojų prieauglis vis mažėja (Lietuvoje tai itin aktualu), o jeigu ir daugėja, tai didžiąją dalimi imigrantų iš Trečiojo pasaulio dėka. Toje pačioje Afrikoje vis dar sparčiai plinta AIDS, kai kuriuose valstybėse infekuotųjų skaičius viršija 1/10. Jeigu per ateinantį dešimtmetį nebus rasta vaistų kaip naikinti šį virusą ar nors sustabdyti jo veikimą, Afrika bus „prašienauta“. Dar padės karai, tokie kaip Somalyje, Sudane, Ruandoje, etc..
O Trečiajame pasaulyje vis daugiau šalių gana sparčiai turtėja. Ta pati Kinija, Indija, Vietnamas, Tailandas, Azerbaidžanas. Jeigu rasiu, pacituosiu šviežią straipsnį, kad spartus ekonominis kilimas prognozuojamas (laikykitės tvirtai) Afganistanui ir Kongui. Turtėja stabilios ir neišlepintos šalys. Tuo pačiu skurdžių mažėja. O į tokias degradavusias valstybes, kaip Somalis ar Zimbabvė, blaivaus proto verslininkas dar ilgai neinvestuos. Beje, ir Kinija jau investuoja į Afriką. Turėtų ir Lietuva paskubėti su investicijomis Trečiojo pasaulio šalyse (berods buvo pasiūlymas iš Nigerijos), kol pyragas dar nepadalintas

Ar įsivaizduoji kaip atrodys pasaulis, kai vakarietis dirbs pigiau už azijietį?

kaip suprantu, netiesiogiai teigi, kad Vakarų civilizacija (ir baltoji rasė) yra pranašesnė už kitas civilizacijas (ir rases)?

JAV tai "daro" Irake ir Afganistane

Vulgarus suprimityvinimas. Gal ir Rusija „daro“ tą patį Padniestrėje, Pietų Osetijoje ir Abchazijoje?

[senasnamas]

Visa tai padengiama vis dar dirbančiųjų sumokėtų mokesčių sąskaita, taigi savotiškai „tempia“ ekonomiką atgal.

Ką reiškia ekonomikos ėjimas į priekį? Gręžiam naftą tol, kol visi paplūdimiai bus juodi? Čia aš apie įvykius Meksikos įlankoje. Arba dalinam paskolas bedarbiams ir žiūrim, kas bus? Kuo atsilieka pusiau socialistinės šalys? Kai kuo net lenkia. Pvz., Švedija yra pati ekologiškiausia šalis pasaulyje. Ar turi kokių nors ekonominių problemų, kad didesnės pašalpos, kad žmonės trumpiau dirba? Ar yra nekonkurencinga? Bent jau negirdėjau. Jei surinkti didesni mokesčiai protingai nukreipiami šalies reikmėms, iš to išlošia visi. Laukinis kapitalizmas išsivysčiusiose šalyse turėtų pagaliau tapti praeitimi, tegu juo "džiaugiasi" Lotynų Amerika ar Afrika.

[John]

Siaip idomu kaip JAV skaiciavo gamybos sukuriama verte, kartu su pigiom kinu detalem? ar nereiktu jos sukuriama verte padalinti bent is dvieju, nes kinai visa laika nedirbs vakarams pusvelciui siaip as tiesiog pateikiau skaicius kazkokius, pagal juos ir bandziau daryti kazkokias isvadas, o kur jusu skaiciai?

O kur tavo skaičiai ir, svarbiausia, kurių jie metų?

ir kokia apyvarta daro jie is tu traukiniu ?

Pažiūrėkim (Google)

Argentina: 10 mlrd. USD
http://english.peopledaily.com.cn/90...3/7064738.html

Brazilija: suma nežinoma, bet, ko gero, kalbama apie milijardus USD
http://business.globaltimes.cn/indus...07/557987.html

JAV (Kalifornija): 40 mlrd. USD evrtės projektas, kuriame Kinija, ko gero, turi daugiausiai šansų, jei jis išvis pajudės, turint omeny Kalifornijos finansinę padėtį
http://www.businessweek.com/news/201...a-railway.html

Saudo Arabija: 1,2mlrd. USD
http://www.telegraph.co.uk/news/worl...di-Arabia.html

Geležinkelis, jungiantis Kiniją su Tailandu (ateityje Malaizija ir Singapūru). Vėlgi, kalbame apie kelis ar keliasdešimt milijardų USD
http://www.atimes.com/atimes/Southea.../LJ22Ae01.html

Indonezija: 4,8mlrd. USD
http://www.businessweek.com/news/201...-update1-.html

450 mln. USD greitųjų traukinių mokymų bazei
http://www.bjreview.com.cn/headline/...ent_301723.htm

Taigi, vien artimiausiai metais, ko gero kalbame apie keliasdešimt milijardų USD eksporto vien geležinkelių srityje. Visai neblogai, kaip šaliai, kur maksimalus traukinių greitis vos prieš kelis metus buvo 120km/h, o visą riedmenų parką sudarė seni sovietiniai produktai. Ko gero, net baugu galvoti, kas bus ateityje, kai patys kinai geriau įvaldys šias technologijas.

O ką jau kalbėti apie projektą sujungti Europą su Kinija, lėtesnes geležinkelio linijas į Pakistaną... ir t.t. ir pan. ir visa tai VOS po 2 metų, kai pačioje Kinijoje ant bėgių užriedėjo pirmas greitasis traukinys. Manau, turėtų būti aišku, kokios skalės investicijos, technologijų kūrimas ir eksportas ten vyksta arba vyks artimiausioje ateityje. Ko gero, jau šiandien Kinija yra didesnė pažangiausių geležinkelių technologijų gamintoja ir eksportuotoja, nei visas likęs pasaulis kartu paėmus.

[andyour]

Manau, kad plėsis uždirbančių minimumą arba gyvenančių iš pašalpų dalis. Tokie asmenys menki vartotojai. Kad ir koks būtum turtingas, kas dieną į kirpyklą nevaikščiosi. Nedidelė dalis turtingųjų negali užtikrinti tokio vartojimo, kad viskas tik augtų. Galų gale nors jie išleidžia ir daug, bet tikrai ne viską, ką uždirba.

Tie turtai dazniausiais yra pati verslo verte. O tikrai turtingais tampama gaminant masine produkcija, kuri skirta nekam kitam kaip liaudziai. Pasalpa tai kaip maisto davinys, valstybe visada ji uztikrins, vadinasi verslininkui naudinga kai zmones uzdirba daugiau ir daugiau is ju nuperka, darbuotojus tai motyvuoja dar labiau dirbti, o tai reiskia daugiau sukuriama prekiu ir paslaugu. Bent jau vakaruose kur zemes ukis gerai isvystytas zmones motyvuoja pinigai, o ne noras pavalgyti.