Prie Sovietų buvo... (1961-1990)

[digital]

Al1 gal vėl įdomiai pakomentuos? Pabiros apie sovietmečio katastrofas Lietuvoje

[bebop]

Aš tau sakau, kur ir ko ieškoti. Nėra jokių skaičių ant lėkštutės padėta. O visaapimančia analizei aš neturiu laiko. Kai ką primečiau, tai ir parašiau, kokia situacija yra JAV, D. Britanijoje ir Rusijoje.

Neparašei kokia Rusijoje Išviso tiesiog kažką leptelėjai be jokios rimtos info. Taigi tu jau viską turėtum būti išanalizavęs, tai palyginamuosius skaičius turėtum greitai rasti.

[balietis]

Venesuelos parlamentas sutiko skirti milijoninį kreditą tualetiniam popieriui pirkti
Nieko neprimena?

Nu tai čia yra rimtas požymis, kad Venesueloje jau klesti brandus socializmas. Al1 vėl meluoja dėl greito vystymosi, nes anksčiau šikpopierio Venesueloje visada būdavo, o dabar - nebe. Nieko baisaus, išmoks nusivalyti su Venesuelos Vieningosios Socialistu Partijos organu (laikraščiu), ir tiek tos bėdos. Paskui išmoks, kad kai ardai kokią dėžę iš lentų, tai vinis reikia rūpestingai išsitraukti ir pasidėti, nes parduotuvėje nenusipirksi, kad visokie ten varžtai yra vagiami iš gamyklos, nes parduotuvėje nenusipirksi, na ir t.t. Iš esmės tai darbo žmogui šikpopierius nereikalingas, svarbiau, kad knygų leidyba viršys penkmečio planus, ar ne, draugas Al1?

[Eimantas]

Pramogauti - į „kultūrkę“, „stroikę“, „fanerkę“ arba „portiankę

Gausybės renginių, akcijų ir atrakcijų išlepinti klaipėdiečiai šiandien retai beprisimena, o kai kurie nė neįsivaizduoja, jog kadaise didžiausio malonumo galėjo suteikti tiesiog galimybė klausytis mėgstamos muzikos. Tačiau į sovietmečio perspektyvą žvelgiantys liudininkai tvirtina, jog anuomet žmonės galėjo mėgautis ne ką prastesnėmis, o gal net turiningesnėmis pramogomis.

http://klaipeda.diena.lt/naujienos/m...#ixzz2UIFW8Xkn

[Silber418]

Vėl pievas šneki. Dabar bandau surasti straipsnį, kuriame teigiama, kad Lietuviai mažiausiai perskaito knygų Europoje (ar bent antra nuo galo). Nuo Vakarų atsiliekame tikrai įspūdingais skaičiais. Ir tai yra keista, juk Lietuvos gyventojai pagrinde homosovieticus, kurie yra "aukštos moralės", "išprusę", "besilaikantys tradicinių vertybių". Mes kaip tik turėtumėme lyderiauti.

Aš taip pat esu skaitęs tokį straipsnį. Iš tiesų, paradoksalu, nes lyg ir esame viena labiausiai išsilavinusių tautų (diplomų skaičiumi), o skaityti nemėgstame arba gyvenimo būdas/rūpesčiai įpareigoja atsisakyti šio malonumo.

Pastebėjau, kad artimieji skandinavai mėgsta skaityti. Dažniausiai, metro ar priemiestiniuose traukiniuose galima pamatyti nemažai skaitančių jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių. Jeigu reikia, metro platformose esančiuose knygomatuose galima įsigyti/pasiskolinti literatūros. Bibliotekose populiaru nuomoti audio knygas.

[r08n]

Atvažiavusį iš Maskvos žmogų, kuris turėjo tvirtinti sąrašą, nusivedėm į kavinę ir jį nebrangiai papirkom: konjako buteliu, kava ir "Kijevo" kotletu. Mano sąskaita (kažkodėl) – 25 rubliai. Tas pasakė, kad, girdi, leiskit, bet per daug nesigirkit.

Geri laikai buvo: norėdamas išleisti knygą, turėjai atsiklausti kažkokio p1npalo iš Maskvos, pašerti jį kotletu ir dar paskui sėdėti užraukęs pasturgalį, kas kokia nors žaba neužuostų kontrrevoliucijos. Ta proga prisiminiau, kad Kauno viešosios bibliotekos kataloge anais laikais mačiau kažkokius Lenino veikalus ir KPSS kažkelintos strielkos (suvažiavimo) nutarimus amharų kalba. Nežinau, ar tie leidimai buvo mūsuose populiarūs, bet juos turbūt galima užskaityti kaip kultūros sklaidą Etiopijoje, panašiai, kaip Šiaurės taryba remia skandinavų literatūrą pas mus.

[senasnamas]

Geri laikai buvo: norėdamas išleisti knygą, turėjai atsiklausti kažkokio p1npalo iš Maskvos, pašerti jį kotletu ir dar paskui sėdėti užraukęs pasturgalį, kas kokia nors žaba neužuostų kontrrevoliucijos.

Taip, tokia realybė buvo. Tačiau vertėjui investicijos į kotletą ir konjaką atsipirko su kaupu . Dirbtiniai suvaržymai sukurdavo nenormalią paklausą kūriniams, kurie kitu atveju gal net nebūtų labai įdomūs ir tokių tiražų nebūtų pasiekę. Jau pats knygos objektas išskirtinis - Laukiniai vakarai, o ne Kaukazo stepės ar Sibiro tundra.

Dėl skandinavų ir britų pomėgio skaityti turiu versiją, kad daug prisideda ir klimatas bei gyvenimo sąlygos: ilgos žiemos, dažni lietūs, ištisos valandos traukiniuose vykstant į darbą ir pan. Žmonės daugiau laiko priversti praleisti patalpose. O kai saulė žeme ritinėjasi, sėdėti su knyga nei šis nei tas .

[Creatium]

Jūs darot vieną esminę klaidą lygindami skaitymo mastus anksčiau ir dabar. Kokią? Būtent tokią, kad neįvertinat skaitymo reikšmės. Anais laikais bene vienintelis informacijos gavimo būdas buvo knyga. Vėliau atsirado radijas, televizija ir t.t. Vienintelis būdas žmogui plėsti akiratį, sužinoti kažką naujo - tai skaityti knygą. Dabar žmogus plėsti savo akiratį, sužinoti kažką naujo gali internete. Informacijos tenai pilna. Todėl dabar knygos iš informavimo šaltinio tapo pramogų šaltiniu. Beveik niekas knygų neskaito tam, kad susirastų informacijos ar sužinotų kažką naujo, ko negalėjo sužinoti internete. Tokių atveju yra nedaug. Mums nebėra tikslo skaityti knygą apie Antarktiką, kai galime atsiversti Vikipediją.

Iš čia kyla ir klaidingas palyginimas, kad anksčiau buvo daugiau vertingos literatūros. Taip, buvo. Nes anksčiau, kaip minėjau, daugiau buvo literatūros su "žiniomis". Dabar tokios literatūros beveik nebeliko. Todėl ir pats knygų turinys žymiai pasikeitė, atsiranda daugiau romanų, detektyvų, meilės istorijų ir t.t. Tai vis dar yra ta sritis, kurios internetas nepasiglemžė (tenka konkuruoti tik su televizija).

Todėl taip, dabar tiek daug vertingų knygų nebėra, tačiau tai nereiškia, kad dabartinės leidžiamos knygos yra prastesnės ar blogesnės, negu anksčiau leistos tokios pačios srities knygos.

[J.U.]

Todėl taip, dabar tiek daug vertingų knygų nebėra

Būtent taip ir yra Lietuvos knygų rinkoje. Labai mažai knygų, plečiančių akiratį. Užtat pilna visokių menkaverčių skaitalų. Aš šią mažos knygų rinkos problemą išsprendžiau labai paprastai, nusipirkau skaityklę Kindle ir skaitau tai ką noriu, o ne tai ką bruka leidėjai.

[balietis]

Pastebėjau, kad artimieji skandinavai mėgsta skaityti. Dažniausiai, metro ar priemiestiniuose traukiniuose galima pamatyti nemažai skaitančių jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių. Jeigu reikia, metro platformose esančiuose knygomatuose galima įsigyti/pasiskolinti literatūros. Bibliotekose populiaru nuomoti audio knygas.

Vakaruose tikrai daugybė žmonių skaito viešajame transporte. Pas mus panašiai tiek pat daug ne tik skaito bet ir rašo. Ta prasme, SMS'us.

[balietis]

Būtent taip ir yra Lietuvos knygų rinkoje. Labai mažai knygų, plečiančių akiratį. Užtat pilna visokių menkaverčių skaitalų. Aš šią mažos knygų rinkos problemą išsprendžiau labai paprastai, nusipirkau skaityklę Kindle ir skaitau tai ką noriu, o ne tai ką bruka leidėjai.

Man tik įdomu, ar tiems, kas lygina knygynus tada ir dabar, yra tekę lankytis tarybiniam knygyne išvis. Normalios knygos buvo d-e-f-i-c-i-t-a-s. Aš savo vaikams be jokių problemų galiu knygyne nupirkti beveik visas knygas, kurias savo tarybinėje vaikystėje galėdavau gauti nebent bibliotekoje. Tiksliau, vienoje iš kelių bibliotekų, nes kai ką buvo galima gauti tik Pionierių rūmuose, kai ką Mažvydo bibliotekos (tada ji vadindavosi kitaip) vaikų skyriuje, dar kažką mokykloje, dar kažką poilsio namuose ar pan. Tarkim, Merės Popins kažkurią knygą skaičiau Palangoje, nes Vilniuje negavau. A. Lindgren "Mažylį ir Karlsoną" turėjo vienas klasiokas kažkokį seną leidimą, daugiau tos knygos niekur nemačiau. Išvis tada skaitydavom tą, ką pavykdavo gauti (ir valgydavom tą, ką pavykdavo gauti, ir rengdavomės irgi tą, ką pavykdavo gauti).
Kai 1997 metais pirmą sykį išvažiavau į užsienį ir užėjau į knygyną, man stalčius atsidarė. Nežinojau, kad taip gali atrodyti knygynai. Dabar jau ir Vilniuje panašūs, tik kiek mažesni.

[J.U.]

Normalios knygos buvo d-e-f-i-c-i-t-a-s.

Lankėmės ir sovietiniuose knygynuose. Tais laikais viskas buvo d-e-f-i-c-i-t-a-s. Bet, jei atmestume grynai sovietines propagandines knygiūkštes (o jų buvo nemažai), likusi dalis buvo gan geros knygos. Be visokio grafomanų parašyto šlamšto.

[digital]

Tai ir dabar vietoj sovietinių propagandinių knygiūkščių atmetus grafomanų parašytą šlamštą, likusi dalis bus gan geros knygos.
Bet užtat bent jau Vinetu - nebe deficitas

[LC.]

LRT archyvuose užsilikę įdomių įrašų. Vienas jų čia (1988 m. režisieriaus G. Skvarnavičiaus filmas apie tarybinės valdžios privilegijas). Požalsta, jūsų ligibė su Kristina priešaky.
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/18899

[balietis]

Vakar gėriau su savo naujuoju kaimynu, Vadimu iš Nikolajevo, kuris (Nikolajevo miestas) yra maždaug 100 kilometrų nuo Odesos. Tai jis tvirtina, kad Ukrainos miestuose prie Juodosios jūros nebuvo jokių kanalizacijos valymo įrenginių išvis. Sakė, pats matė kaip šūdai Jaltoje teka upeliu į jūrą, o Odesos miestą kiekvienais metais uždarydavo dėl choleros epidemijos. Tipo, net kažkos ten komikas Žvaneckis aiškino, kad kaip tik Balandžio mėnuo, taip Odesoje choleros epidemija. Kai prisimenu, koks geras dalykas buvo kelialapis prie Juodosios jūros...

Paieškojau internete, tai lengvai persūdė tas mano kaimynas. 1970-aisiais iš tikrųjų buvo ta epidemija, ir miestą uždarė, bet tik tiek. Tiesa, buvo sukurta nemažai kalambūrų choleros ir žydų-arabų karo tema. Odesitams kažkodėl atrodė, kad TSRS palaiko ne tą pusę.

[Al1]

Ajajai, antisemitai sovietai tokiu būdu norėjo išnaikinti Odesos žydus. Jei ne išnaikinti, tai paskatinti persikelti į Birobidžaną.

[balietis]

Tai kad ir skatint nereikėjo. Tarybinis rojus buvo toks rojus, kad užtekdavo leisti žydams išvažiuoti ir jie masiškai važiuodavo be jokių ten skatinimų. Savo akim mačiau, kaip tai atrodė, nes lankiau Vilniuje šachmatų mokyklą ir kažkuriuo momentu ten beveik neliko garbanotų rusiškai kalbančių vaikų charakteringomis pavardėmis, o 6-a vidurinė (kur prie Lukiškių kalėjimo) nustojo dominuoti Vilniaus miesto vidurinių mokyklų komandinėse šachmatų varžybose.

[Al1]

Važiuoti ne bet kur, o į Vakarus. Viduje šalies jie važiavo tikrai ne į Birobidžaną, o į Maskvą, Leningradą, bent jau soc. respublikų sostines ar kai kuriuos kitus didmiesčius.

[index]

Važiuoti ne bet kur, o į Vakarus. Viduje šalies jie važiavo tikrai ne į Birobidžaną, o į Maskvą, Leningradą, bent jau soc. respublikų sostines ar kai kuriuos kitus didmiesčius.

Tai negi jie norės trenktis kažkur į pasaulio kraštą prie Ramiojo vandenyno vien dėl to, kad jiems ten "Avtonomjana oblast'" sukūrė. Labiausiai, savaime aišku, jie visgi norėjo (ir kažkokiu būdu jiems net leista buvo) išvažiuoti į Izraelį.

[Al1]

Į Izraelį, į dykumą, į karą? Deja, istorija kalba visai ką kitą. Daugybė važiavusiųjų į Izraelį jo taip ir nepasiekdavo, nusėsdavo Vakarų Europoje, iš ten važiavo į JAV, kitas ne Europos šalis.