Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

Europos Sąjungos reikalai

Collapse
X
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

    Šis pranešimas rodo ypatingą šiuolaikinių verslininkų/politikų cinizmą. Vienas pagrindinių Brexit lobistų ir anti-EU kampanijos rėmėjų, Londone gyvenantis Naujoje Zelandijoje gimęs milijardierius Christopher Chandler nusipirko ES pilietybę. Malta jam pardavė Maltos ir tuo pačiu ES pilietybę. Pats Chandleris nelabai ir slepia, kad jam reikia Es pilietybės ... Malta ES pilietybę pardavė ir dar grupei Brexit kampanijos rėmėjų, tarp kurių ir Mark Stoleson, Chandlerio fondo vykdantysis direktorius ... Malta grants EU citizenship to Legatum backer

    https://www.ft.com/content/110f57ee-...0-9c0ad2d7c5b5

    Yra tokia ES valstybė kaip Malta, kuri sugalvoja pardavinėti savo pilietybę puikiai suprasdama, kad potencialiems pirkėjams rūpi ne tiek Maltos, kiek ES šalies pilietybė. Kitas veikėjas rūpinasi kaip išstumti šalį kurioje gyvena iš Es, o paskui skubiai rūpinasi kaip gauti tą ES pilietybę. O tempora, o mores ....

    Comment


      Darbuotojai Vokietijoje sukilo: išsikovojo tai, apie ką kiti tik svajoja
      https://verslas.lrytas.lt/rinkos-pul...ajoja-4570390/

      Milijonai Vokietijos darbuotojų džiaugiasi – jie išsikovojo didesnes algas bei trumpesnę darbo savaitę, rašo CNN. Nuo kitų metų didžiųjų Vokietijos inžinerijos įmonių – tokių kaip „Mercedes-Benz“ - darbuotojai du metus galės dirbti trumpiau: 28 valandas per savaitę vietoje įprastų 35. Profsąjungos dėl savo reikalavimų derėjosi su daugiau kaip 700 kompanijų. Teigiama, kad iškovotos naujovės gali tapti norma visoje Vokietijos pramonėje. „Tai nustato standartus visiems“, - įsitikinusi Vokietijos ekonomistė Megan Greene. „Mercedes-Benz“ valdančios kompanijos „IG Metall“ teigė, kad lankstumas bus itin patogus tiems darbuotojams, kurie nori rūpintis savo vaikais ar artimaisiais.

      Plačiau, angliškai:
      http://www.bbc.com/news/world-europe-42959155

      In return, the companies will have the possibility to increase to up to 40 hours the week of those willing to work more. The employees will also be given a 4.3% pay rise from April, against their demand of a 6% increase. The pay deal stretches over 27 months and also sees additional one-off payments.

      Comment


        Such wow, išsikovojo 3.8% algų pakėlimą.

        Lietuvoje be jokių streikų beveik po 10% kasmet kyla.
        If a lion could speak, we could not understand him.

        Comment


          Tikiuosi supranti, kad nuo didesnio atlyginimo tie procentai reiškia daugiau :). Būtų nestreikavę, nebūtų gavę nė tiek.

          Comment


            Parašė sankauskas Rodyti pranešimą
            Such wow, išsikovojo 3.8% algų pakėlimą.

            Lietuvoje be jokių streikų beveik po 10% kasmet kyla.
            Tik vokiečiai dirba 7h per dieną, o dabar du metus dirbs 5.6h. Kaip suprantu, algą gaus tą pačią, nes kitu atveju kaip ten rašė daug kas mėgsta imti 8h per dieną.

            Comment


              Parašė senasnamas Rodyti pranešimą
              Tikiuosi supranti, kad nuo didesnio atlyginimo tie procentai reiškia daugiau :). Būtų nestreikavę, nebūtų gavę nė tiek.
              Bet tai kokie godūs tie Vakarų verslinykai (apsimyžę, jeigu cituoti R.D.).

              Tik po streikų išsikovojo varganu kelis procentėlius. Tai ne dosnieji lietuvių veeslininkai, keliantys algas po 8-9% be jokių streikų.
              If a lion could speak, we could not understand him.

              Comment


                1. Apsimyžę mūsų, o ne vakarų;
                2. O davai palyginkime vokiečių pragyvenimo lygį, tarkime, suvirintojo algas LIetuvoje ir Vokietijoje.

                Bet taip, sutinku, pas mus žymiai geriau negu Vokietijoje!

                Comment


                  1. Apsimyžę mūsų, nes kelia po 10%. Vakarų neapsimyžę, nes kelia po 4%. Na, gal ir teisingai, galėtų ir mūsų kelti po 4%.

                  2. Tema apie algų kėlimą. Tai gal palyginkime, kiek pakilo suvirintojų algos Lietuvoje per paskutinius 10 metų, ir kiek Vokietijoje?
                  If a lion could speak, we could not understand him.

                  Comment


                    Taigi sutinku su viskuo. Pas mus darbininkui dayg geriau, negu Vokietijoje. Jeigu taip toliau, reikės statyti Lietuvoje bendrabučius vokiečiams, Patiks jiems ir algos, ir darbo sąlygos, darbdavių mentalas.


                    O šiaip, jeigu rimtai, giminaitis mano (šeimos narys) yra suvirintojas; virina argono dujomis. Dirbo daug metų Vilniuje 3-se įmonėse. Žinote, išvažiavo į DE. Grįžti nenori. Bet ne dėl algos (kuri, žinoma, nepalygti didesnė. Jau amžiuje žmogus, neturi ko plėšytis, tai padirbtų ir už mažiau), bet del darbo sąlygų ir darbdavių bendravimo kultūros. Kai palygina, tai atrodo mes dar kokius 20 metų atsiliekam, o juokingiausia, kad Lietuvoje vieoje įmonėje virino tam pačiam vokiškam kapitalui, tik valdžia lietuviška.
                    Tad atsiprašau, bet proto p*sti man nereikia, kaip čia puiku ir kokios puikios algos.
                    Paskutinis taisė R.D.; 2018.02.08, 21:08.

                    Comment


                      Pezalai apie tai kaip Vakarų darbdaviai myli ir gerbia juodnugarius gastarbeiterius iš rytų Europos tai yra viena iš topinių temų kalbant apie emigraciją.

                      O apie vokiečius darbininkus kurie jau tuoj plūs į Lietuvą, tai čia wow koks sarkazmas kietas. Pats sugalvojai?
                      If a lion could speak, we could not understand him.

                      Comment


                        Parašė R.D. Rodyti pranešimą
                        o juokingiausia, kad Lietuvoje vieoje įmonėje virino tam pačiam vokiškam kapitalui, tik valdžia lietuviška.
                        Tas pats ir kitose srityse. IT paslaugų centruose viskas būna gražu kol vadovauja iš už jūrų marių atvažiavę. Kai jie grįžta namo ir vietiniai perima vadovavimą - dažniausiai atmosfera pasikeičia :)

                        Comment


                          Taip, tikrai. Sunku su jumis. Lietuva yra nuostabi šalis ir jūs esate teisus. Vėlgi, eilini kartą. Kaip drįsau suabėjoti Lietuvos darbdaviais, algomis ir šiaip ekonomine situacija.
                          Atsiprašau, mea culpa. Sekmadienį eisiu į bažnyčią ir pasimelsiu už tai, kad suabejojau išsivažinėjančios ir apverkintos Lietuvos situacija.
                          Sėkmės.

                          Comment


                            Aha. Paskutinis išvažiavęs tegu išjungia šviesą, pamiršai parašyti.
                            If a lion could speak, we could not understand him.

                            Comment


                              Lietuviai yra neblogi darbuotojai, tik svarbu yra jų neprileisti prie vadovaujamo darbo.

                              Man pačiam emigracijoje teko nueiti kelią nuo sandėlio darbuotojo iki software developerio ir visais atvejais darbdaviai tikrai gražiai elgdavosi ir jokių nesąmonių nesu pastebėjęs. Nors emigracijos pradžioje (sandėlyje) teko pastebėti tam tikrų keistų dalykų (dėl to kad vadovai būdavo babajai), bet iš esmės nieko rimto.

                              Emigracijoje taip pat teko eiti į darbo interviu (programerio pozicija), tai interviu turėjau su mergina ir vaikinu (lietuviu), tai nemandagumas, lochiškumas ir šiaip toks tipinis rytų Europos budulizmas iš kart pasimatė. Iš vaikino, ne iš merginos (matyt todėl, kad ji nebuvo lietuvė).

                              Comment


                                Parašė A.C.A.B. Rodyti pranešimą
                                Lietuviai yra neblogi darbuotojai, tik svarbu yra jų neprileisti prie vadovaujamo darbo.

                                Man pačiam emigracijoje teko nueiti kelią nuo sandėlio darbuotojo iki software developerio ir visais atvejais darbdaviai tikrai gražiai elgdavosi ir jokių nesąmonių nesu pastebėjęs. Nors emigracijos pradžioje (sandėlyje) teko pastebėti tam tikrų keistų dalykų (dėl to kad vadovai būdavo babajai), bet iš esmės nieko rimto.

                                Emigracijoje taip pat teko eiti į darbo interviu (programerio pozicija), tai interviu turėjau su mergina ir vaikinu (lietuviu), tai nemandagumas, lochiškumas ir šiaip toks tipinis rytų Europos budulizmas iš kart pasimatė. Iš vaikino, ne iš merginos (matyt todėl, kad ji nebuvo lietuvė).
                                Darbdavys danas tave mato būtent tokį, koks tu ir esi - atėjūnas, svetimšalis gastarbeiteris juodnugaris.

                                Tiesiog ilgametė tavo taip nekenčiamo politinio korektiškumo dvasia taip įaugusi visuomenei į kraują, kad neištreniruota akimi to lengvai nepastebėsi.
                                If a lion could speak, we could not understand him.

                                Comment


                                  Parašė mantasm Rodyti pranešimą

                                  Tas pats ir kitose srityse. IT paslaugų centruose viskas būna gražu kol vadovauja iš už jūrų marių atvažiavę. Kai jie grįžta namo ir vietiniai perima vadovavimą - dažniausiai atmosfera pasikeičia :)
                                  Vien nuėjus į pokalbį jau pajunti pagal aplinką ir bendravimą tą akivaizdų skirtumą. Tipinio lietuvio verslininko įmonė - psichologinis klimatas tiesiogine ta žodžio prasme šūdinas, ofisas piguva, visur nesveikas taupymas, darbo priemonės nepatogios, atlyginimai daug mažesni, pasinaudojus progai apgaus. Pirmoje vietoje tik pinigai, o darbuotojai tik pigi darbinė mėsa. Gal kiek sutirštinau spalvas, bet maždaug taip ir yra.

                                  Comment


                                    Parašė sankauskas Rodyti pranešimą

                                    Darbdavys danas tave mato būtent tokį, koks tu ir esi - atėjūnas, svetimšalis gastarbeiteris juodnugaris.
                                    Taip, jie žiūri į Lietuvą kaip į pigią, bet tai vis tiek nepalygamai geresnis požiūris nei lietuvio. Gali pats į save pasižiūrėti :)

                                    Comment


                                      Parašė andyour Rodyti pranešimą

                                      Taip, jie žiūri į Lietuvą kaip į pigią, bet tai vis tiek nepalygamai geresnis požiūris nei lietuvio. Gali pats į save pasižiūrėti :)

                                      Tai aš pernelyg ilgai gyvenau supuvusioje geiropoje, ir esu labai politkorektiškas. Todėl maloniai ir pagarbiai elgiuosi net ir su tokiais prasčiokais valstiečiais pajuodusiomus panagėmis kaip tu.
                                      If a lion could speak, we could not understand him.

                                      Comment


                                        Negaliu susilaikyt nepacitavęs:

                                        Lietuviškąjį kultūrinį kvapą identifikavo ir ėmėsi tirti prieš dešimtmetį,
                                        pirmąsyk prasibrovęs pro tuomet jau perrūdijusią ir apirusią
                                        geležinę uždangą. Kruopščiai rengėsi tai pirmajai užjūrio kelionei,
                                        tačiau, atsidūręs milžiniškame rašytojų kongrese, vis vien pajuto
                                        metafizinę baimę. Rimas bijojo tyliai urzgiančių kondicionierių, elektroninių
                                        viešbučio spynų ir neregėtos konstrukcijos vandens maišytuvo
                                        vonioje. Sis tikrai buvo pavojingas: visąlaik taikėsi jį nuplikinti,
                                        kad ir kaip sukiotų visus reguliatorius.
                                        Prie kruvinų mechanizmų išpuolių Rimas jau buvo pratęs Vilniuje.
                                        Bet dar pavojingesni buvo visi tie prakeikti rašytojai, užplūdę
                                        viešbučio sales ir koridorius. Visi Toronto kongreso dalyviai permatė
                                        jį kiaurai, iškart be menkiausios dvejonės atpažindavo, kad
                                        jis atsibastė čia iš anapus geležinės uždangos. Žvelgė į Rimą ir kalbėjosi
                                        su juo tarsi su vilkų išaugintu Maugliu ar senovės romėnų
                                        vergu: perdėm lipšniai ir neva draugiškai, tačiau kiekvieną mirksnį
                                        išlaikydami saugų atstumą. Rimas pagaliau suprato, ko taip niršta
                                        negrai ar puertorikiečiai Amerikoje - juk nėra atvirai niekinami,
                                        juk su jais elgiamasi lipšniai ir perdėm mandagiai. Kaip su juo pačiu
                                        Toronto kongrese. Jis nė negalėjo paaiškinti, ko taip niršta - gal todėl,
                                        kad iš anksto labai apgalvotai prisipirko padorių europinių rūbų
                                        ir gerų batų, bet apsimesti savu žmogumi vis vien nepajėgė. Jis apdairiai
                                        nerūkė lietuviškų cigarečių: į jų dūmo dvoką net atvirame
                                        ore siaubo apimtais veidais atsigręždavo pusė gatvės. Užsirūkius
                                        „Kastytį" viešbutyje, tikriausiai būtų suveikusi automatinė priešgaisrinė
                                        apsauga. Jis ėmėsi visų maskuotės būdų, tačiau vis tiek nepasislėpė,
                                        buvo paženklintas tarsi džiunglių Mauglis ar romėnų vergas.
                                        Nejučia net ėmė ieškotis savo kaktoje vergo žymės. Praleisdavo koliokviumus,
                                        stovėjo prieš veidrodį ir tyrinėjo savo veidą, savo akis -
                                        gal ten įspaustas koks neįžiūrimas nevisaverčio padaro ženklas. Veidrodiniame
                                        savo atvaizde nieko reikšmingo nerado, tačiau jo tyrimai
                                        nebuvo bergždi. Rimas vis dėlto išsiaiškino paslaptį, savo paieškose
                                        netyčia užklydęs į kolegos Vitulio kambarį.

                                        Pirmiausia jį pribloškė kambario vaizdas. Nebuvo matęs tokio
                                        mįslingai iškrypėliško muziejaus nuo pat vaikystės: šitaip atrodė
                                        nebent jo senelio namų palėpė. Gal tik senelio palėpėje visi įmanomi
                                        ir neįmanomi daiktai buvo išdėlioti taip pat beprasmiškai ir be
                                        tvarkos. Vitulio kambaryje Toronto „Harbour Castle" buvo apgyvendinti
                                        visiškai kitokie daiktai, tačiau su tokia pat metafiziška beprasmybe,
                                        kuri tiesiog akyse virto aukštesniąja tvarka. Ant neklotos
                                        Vitulio lovos draugiškai prisiglaudė panešiotos kojinės, p rakąstas
                                        sūrio luistas, kelios knygos ir kongreso dokumentai. Ant stalelio
                                        stovėjo prasegtas didysis Vitulio lagaminas ir trys buteliai lietuviško
                                        alaus. Ant grindų prie lovos glaudėsi nedidelė šiaudų gniūžtė
                                        ir vieniša arkliuko formos molinė švilpynė. Ja Vitulis tikriausiai
                                        kviesdavosi ar varydavo šalin piktąsias lietuviškas dvasias.
                                        - Griežčiausiai uždraudžiau toms negrėms tvarkyti mano kambarį,
                                        - džiugiai paaiškino Vitulis. - Apsieisim ir be jų.
                                        - Esi rasistas?
                                        - Net savo žmonai draudžiu ką nors liesti savo kabinete. Tai nedaloma
                                        mano teritorija.
                                        Vitulis užsidarė vonios kambaryje, o Rimas Vizbara ėmė nervingai
                                        tyrinėti tą pavojingą chaosmosą, nors perprasti šio mažo pa saulėlio
                                        dėsnius buvo neįmanoma. Nedaloma Vitulio teritorija atrodė
                                        lyg išplėšta iš Rimo senelio stebuklingosios palėpės, atnešta ir
                                        numesta čia, kanadietiško ežero pakrantėje, kur ji visiškai nederėjo.
                                        O dar labiau ji nederėjo modernaus viešbučio vienuoliktame
                                        aukšte. Suglamžyti Vitulio rūbai, jo mėgiami namų daiktai ir lietuviškas
                                        alus draskė kanadietišką erdvę į beprasmius skutus. Rimas
                                        įsistebeilijo į dešiniame kilimo kampe gulintį nuklaipytą Vitulio batą
                                        ir pagaliau suvokė, kaip klaikiai visas kambarys dvokia. Tą suplėkus}
                                        kvapą užuodė visąlaik, tačiau tik dabar atskyrė jį nuo kambario
                                        vaizdo, tik dabar suprato, kad kvapas - tai nedalomos Vitulio
                                        teritorijos esmė. Kambarys dvokė specifišku, sunkiai nusakomu kvapu,
                                        jo neįveikė nė moderniausias kanadietiškas kondicionierius. Vitulis
                                        šūkčiodamas tebesiturškė vonioje, o Rimas Vizbara nervingai
                                        viską uodė tarsi koks mąstantis šuo. Dvokė nepaklotos lovos patalai,
                                        nors viešbutis juos keisdavo kasdien. Spėjo sudvisti net langų
                                        užuolaidos, net kilimai - aitrus lietuvių rašytojo kvapas įsismelkė net
                                        į baldų gobelenus, net į sienų tinką, net į ledo gabalėlius baro šaldytuve.
                                        Rimui pagailo viešbučio savininkų: po Vitulio apsilankymo šį
                                        kambarį teks kapitaliai remontuoti arba nuomoti vien lietuvių rašytojams.
                                        Joks kitas Visatos padaras negalės čia tverti - nuo to kvapo jį
                                        apims šėlas, o paskui ir nepakeliamos savižudiškos mintys.
                                        Rimas skubiai perjungė kondicionierių pačiam smarkiausiam vėdinimui,
                                        nors gerai suvokė, jog šitai nepadės. Lietuviškas kultūrinis
                                        kvapas buvo grynai metafiziškas, taigi neįveikiamas banaliu vėdinimu.
                                        Vitulis skelbėsi esąs pirmoji karta nuo žagrės, todėl visos
                                        jo ląstelės dvokė pūvančia žeme, gimtąja kaimo troba ir visais visais
                                        jo gyvenimo naminiais gyvuliais iškart. To kvapo negalėjai tiesiog
                                        nuplauti ar panaikinti, jis buvo Vitulio esmė - net jo lavonas
                                        veikiausiai dar ilgai skleis tą metafizišką aromatą. Kaip tik šį lietuviškos
                                        kultūros kvapą ir užuodė nelemtieji kongrese lėbaujantys
                                        rašytojai, kaip tik nuo jo net patys mandagiausieji suko nosį, išlaikydami
                                        saugų atstumą.
                                        Rimas buvo senamiesčio grindinio kūdikis, neturėjo nė giminių
                                        kaime, kur būtų leidęs vasaras. Vaikystėje iš viso gal trissyk užlipo
                                        į stebuklingą senelio palėpę, tačiau vis vien amžiams liko persmelktas
                                        to nelemto lietuvių rašytojo kvapo. Vien iš to kvapo visokie nususę
                                        švedai, prancūzai ir net išverstakės vengrės jį iškart atskirdavo.
                                        Jo viešbučio kambarys nedvokė lavonu, bet metafizinė lietuvių
                                        rašytojo kvapo dedamoji smelkė ir Rimą - tas niekingas dvelksmas
                                        ir buvo vergo ženklas, kurį kiekvienas laisvas žmogus neklysdamas
                                        atpažindavo.
                                        Tik tuomet stebuklingai atsivėrė jo šnervės, jis visai apkvaito nuo
                                        slaptųjų aplinkos kvapų. Tik „Harbour Castle" viešbutyje pagaliau
                                        suvokė, kad uoslė yra slaptieji vartai į kitokį, labai reikšmingą ir
                                        svarbų kosmosą. Tik nuo to akimirksnio ėmė viską uosti ir naujaip
                                        užuosti. Bemat įsigyveno į anksčiau nuo jo slėptą a romatų pasaulį.
                                        Rašytojai Toronto kongrese kvepėjo egzotiškomis žolėmis arba abstrakčių
                                        elektroninių iškrovų ozonu. Tik kinai ir vietnamiečiai dvelkė
                                        puriomis senoviškų saugumo bylų dulkėmis.
                                        Vėliau pamėgo uosti absoliučiai viską - net moteris pirmiausia
                                        apuostydavo. Pasaulis kvepėjo kuo įvairiausiai - nebūtinai švelniai
                                        ir maloniai. Manhetenas tolydžio padvelkdavo krauju ir vėmalais -
                                        o ką jau kalbėti jau apie Pietų Bronksą. Rudeninis Paryžius kvepėjo
                                        anaiptol ne keptais kaštonais, o tik arabiškų žydrųjų naktų prakaitu
                                        ir nesprogusių bombų plastitu.
                                        Tačiau vien tik lietuvių rašytojai kvepėjo dvasios tvartu. Visi jie
                                        dvokė metafiziniu mėšlu, tačiau patys to nesuvokė. Rimas identifikavo
                                        šį kvapą per patį pirmąjį apsilankymą anapus irstančios geležinės
                                        uždangos, gerai užuodė tą metafizinį dvoką, tačiau negalėjo
                                        jo lengvai ir paprastai atsikratyti. Galėjo nustelbti tik fizinę šio kvapo
                                        dedamąją: šlakstėsi geriausiais tualetiniais vandenimis ir atsidėjęs
                                        tyrinėjo jų aromatus. Jis net buvo parašęs trumpą vadovą kelionėms
                                        po kvapsnių pasaulį.
                                        Deja, joks išorinis aromatas negalėjo nustelbti tikrojo lietuvių rašytojo
                                        kvapo, tos genetinės vergo žymės. Dešimtis kartų šitai patyrė:
                                        labiausiai geranoriški užsienio leidėjai svarbiausiu momentu
                                        ūmai suraukdavo nosį ir niūriai pasišalindavo. Nelemtas lietuviškasis
                                        kvapas niekur nedingo, jis netgi nesilpo. Griuvo Berlyno siena
                                        ir visa geležinė uždanga, o tas kvapas nesilpo. Rimas tapo europinių
                                        rašytojų konferencijų senbuviu, tačiau nelemtasis jo dvokas
                                        veikiausiai tik sustiprėjo. Jokiems rimtiems leidėjams nereikėjo lietuvių
                                        rašytojų: lietuvių rašytojai lavoniškai dvokė, o leidėjai garbino
                                        gerus kvapus ir gerą virtuvę.
                                        Jis pasijuto atsidūręs tarp dviejų ugnių, likęs suvis be tikros vietos
                                        šitame pasaulyje. Jokia banda nesutiko jo priimti. Abstrakčiomis
                                        žolėmis ar kalnų sniegynais dvelkiantys europiečiai nepakentė
                                        metafizinio tvarto, o lietuvių rašytojai ėmė nekęsti Rimo Vizbaros
                                        kaipsyk už tai, kad jis visąlaik stengėsi kvepėti bent jau pakenčiamai.
                                        Tą kastos paslaptį jam išdavė perkaręs didžiaakis plunksnos
                                        brolis, gerdamas Rimo sąskaita rašytojų knaipėje. Per visą gyvenimą
                                        daugiausiai nemalonios tiesos į akis jam pasakydavo, labiausiai
                                        jį apdergdavo būtent geriantieji jo sąskaita.
                                        - N u gerai - tu kvepi! - paskelbė gatavutis, bet vis vien išraiškių
                                        akių liegena. - Tai kas, kad kvepi? Juk vis vien esi lietuviškas šūdas.
                                        Tai ir būk šūdas! Išdidžiai ir lietuviškai! O tu kvepi. Tu visus įžeidi.
                                        Įžeidi mus visus. Įžeidi protėvių vėles ir vaidilučių ugninį pasiaukojimą.
                                        Nes tu skaniai kvepi.
                                        Ričardas Gavelis. Septyni savižudybės būdai, 1999

                                        Comment


                                          Parašė sankauskas Rodyti pranešimą


                                          Tai aš pernelyg ilgai gyvenau supuvusioje geiropoje, ir esu labai politkorektiškas. Todėl maloniai ir pagarbiai elgiuosi net ir su tokiais prasčiokais valstiečiais pajuodusiomus panagėmis kaip tu.
                                          Tai jo, geriausias būdas ginti apsimyžusius Lietuvos verslininkus yra pačiam apsimyžti.

                                          Comment

                                          Working...
                                          X