Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

Lietuvos įvaizdis užsienyje

Collapse
X
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

    Lietuvos įvaizdis užsienyje

    Tema skirta aptarti susidarisi lietuvos ispudi užsieni. Kad ir pavyzdžiui neseniai gvildenta tema apie tai, kodėl Estija super high tech šalis, kaip lietuva su tiek pat high tech tik post sovietinis prisiminimas. Ir panašiai, manau peno diskusijoms tikrai yra . Kad ir pavyzdžiui, nekalta diskusija užvirusi forume apie mobilius telefonus (skaityti nuo #212 pranešimo ) :

    http://mobile-review.com/forum2/show...t=10660&page=5

    Mano Flickr nuotraukos : http://www.flickr.com/photos/ezziukas/sets/

    --------------------------------------------------

    Kiek rovė - neišrovė. Kiek skynė - nenuskynė. Todėl, kad tu - šventovė, todėl, kad tu - Tėvynė !!!

    #2
    Kaip tik į šią temą - šiandienos straipsnis iš Delfi:

    Skaitytojai privertė „The New York Times“ ištaisyti klaidą tekste apie Lietuvą

    Aptariamas NY Times tekstas - http://travel2.nytimes.com/2006/01/2...lithuania.html

    Comment


      #3
      Saunuole lietuvaite is mobile-review o del salies ivaizdzio, tai neseniai per televizija teko matyti laida apie tik deja neprisimenu butent kokia ir ten lygino lietuva su estija bei latvija. Kalbejo apie estijos apsisaukima naujuju/moderniuju technologiju lydere ir pan. Visa tai yra ju ankstyvos neblogai suplanuotos savireklamos padarinys, o Lietuva deja uzsilagino sitoje vietoje ir tik dabar kazka galvoja... Toje laidoje buvo viena is siulomu ideju trumpai aptarta tai "crazy lithuanians" vienas is budu kaip idomiai pateikti save...

      Apibendrinant tai noriu pasakyti, kad valstybes ivaizdis labai ir tikrai labai svarbus dalykas, kurio negalima uzmirsti ir pasaulis turi zinoti apie mus, neesam juk tokie neidomus...

      Comment


        #4
        Milijoninę auditoriją turinčio JAV dienraščio „The New York Times“ savo tinklalapio kelionių skiltyje išspausdino užgaulią ir klaidinančią publikaciją apie Lietuvą, dėl kurios į redakciją kreipėsi pasipiktinę skaitytojai bei verslininkai. „The New York Times“ redakcija pripažino, kad publikacijos autorius nėra net lankęsis Lietuvoje.

        Nuostabu, labai "rimtas" dienraštis . Kaip galima rašyti publikacijas apie vietą, kurioje net nesi buvęs ? Nesuprantu aš šito

        Mano Flickr nuotraukos : http://www.flickr.com/photos/ezziukas/sets/

        --------------------------------------------------

        Kiek rovė - neišrovė. Kiek skynė - nenuskynė. Todėl, kad tu - šventovė, todėl, kad tu - Tėvynė !!!

        Comment


          #5
          Mane irgi piktina tokie dalykai ir manau cia tikrai nepirmas kartas, tik musiskiai to nepraleido pro akis Tesiant minti tai cia kaip koks laikrasciu laikrastis ir taip daryti tai nezinau mazu maziausiai - zema... Na o pasiguosti galime nebent tuo, kad ne tik pas mus zmones dirba atmestinai

          Comment


            #6
            Aš manau Lietuvos įvaizdis iš baltijos šalių pats blogiausias. Pirmauja be abejo estai.
            Labai pikta, kai nieko nedaroma, kad tėvynė kitaip pagarsėtų, nei pigių kekšių ir banditų kraštas...

            Comment


              #7
              Parašė pauliaK
              Saunuole lietuvaite is mobile-review
              Dekui dekui, kam tos geles O siaip tai tame forume sunervino mane.. Nuo nekalto ginco viskas perejo ant teisybes ieskojimo Net ir paskutinis to maskviecio postas buvo, kad tipo jei rasysiu daugiau, tai man kompleksas del mano salies Rrr.. butu buve galima ten dar gincytis, bet jau maciau kad beprasmiska.. Nes butu prasidejes principu karas, nieko bendro su kalbejimu apie Lietuva, nebeturintis
              Ka pasake dievas, kai sukure vyra? -Galiu ir geriau.. -Ir sukure moteri.. :beee: :D

              Comment


                #8
                Mane labai prajuokino sitas rasinelis:

                Lithuania flowers sprout race row
                http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/4719208.stm

                Tokiu nesamoniu daryti gal ir nereiktu. Kita vertus, BBC taip pat nevertetu terliotis su tokio lygio "naujienomis". Kazkodel nepamenu, kada BBC paskutinikart parase ka nors is esmes teigiamo apie Lietuva.
                Flickr || 2014 in retrospect: Minsk|Wien|Bangkok|Hong Kong|Shenzhen|Shanghai|Beijing|Guangzhou

                Comment


                  #9
                  Parašė John
                  Mane labai prajuokino sitas rasinelis:

                  Lithuania flowers sprout race row
                  http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/4719208.stm

                  Tokiu nesamoniu daryti gal ir nereiktu. Kita vertus, BBC taip pat nevertetu terliotis su tokio lygio "naujienomis". Kazkodel nepamenu, kada BBC paskutinikart parase ka nors is esmes teigiamo apie Lietuva.
                  BBC temų pritrūko? Iš kitos pusės gerai, kad nor kažko tokio neparašo: http://www.delfi.lt/news/daily/crime...php?id=8786158
                  Kaip po dykumą blaškiausi

                  Comment


                    #10
                    Viskas normalu su tuo įvaizdžiu.
                    Our deepest fear is not that we are inadequate. It is that we are powerful beyond measure. Who are we to be brilliant, gorgeous, talented ? Actually, who are you not to be? As we let our own light shine, we unconsciously give other people permission to do the same.

                    Comment


                      #11
                      Manau si tema tam labiausiai tinka:

                      Lithuania warms to African band
                      By Laura Sheeter
                      BBC News, Vilnius



                      Afroband say they are hoping to create a Lithuanian fusion music
                      It is late on a Friday night in the Lithuanian capital Vilnius.

                      The streets are freezing as the temperature falls to a bone-chilling -20C and it starts to snow.

                      But inside a small bar in the city centre the rhythms of West Africa are warming a crowd who clap enthusiastically in time to the music.

                      They have come to see one of the most talked-about new groups in Lithuania - Afroband.

                      The group is only three months old, but it already has a strong following. Its gigs sell out fast, and its popularity is being fuelled by media coverage.

                      Rare sight

                      Afroband has played on national TV and radio several times, providing the music for a political talk show about immigration and jamming live with some of Lithuania's most popular musicians.

                      But it is not just Afroband's music that is getting Lithuanians excited. The group has a remarkable story too.

                      The band was born in the Pabrade centre for immigrants, home at the time for its four members, who arrived here from Liberia, Nigeria and Togo.

                      The lead singer has since got a Lithuanian visa and moved out, but the rest of Afroband are still waiting for permission to stay.

                      In a country whose population is overwhelmingly white, it is rare to see a black person, even in Vilnius.

                      New immigrants who are starting to arrive in Lithuania from Africa and Asia are often met with amazement on the streets.

                      The members of Afroband say people tell them they have never seen a black person before.

                      Plazi, the band's lead singer, says that he thinks exposure to Afroband's music is changing some people's minds about immigrants to Lithuania.

                      Fusion

                      "It's hard, there are very few of us here, and for some it is the first time they are seeing black, so you can see through their eyes that they are surprised," he says.

                      "But what we are doing gives them interest. That's why we have a good relationship with them."

                      The band members hope that they will eventually all receive permission to stay in Lithuania and build a future. Their band, they say, is not African, but Lithuanian.

                      "It was born here and will grow here," says Plazi. And, they say, they want to collaborate with other local musicians, to create fusion music.

                      Whatever the future for their musical career, Afroband's popularity is a sign of change in Lithuania as the country, which is for the first time receiving immigrants from across the world, starts to embrace their cultures as part of its own

                      Man ypac patinka paskutinis sakinys, visgi BBC gali ir kazka gero parasyti apie Lietuva

                      Beje, keista, kad nieko iki siol negirdejau apie ta Afroband
                      Flickr || 2014 in retrospect: Minsk|Wien|Bangkok|Hong Kong|Shenzhen|Shanghai|Beijing|Guangzhou

                      Comment


                        #12
                        Nelabai šitoje temoje derantis straipsnis , bet kaškur "į tvorą". Straipsnis apie Rusijos norą įtakoti procesus lietuvoje.

                        Šaltinys: www.lrytas.lt
                        Kodėl iš Rusijos Lietuva atrodo kaip Kuba?

                        Kodėl Rusija turėtų normaliai elgtis su Lietuva? Juk Jungtinės Valstijos nenuolaidžiauja nei Kubai, nei Venesuelai. Taigi Rusijai Lietuva yra tas pats, kas JAV - autoritarinė diktatoriaus F.Castro valdoma Kuba.

                        Tai ne aš sugalvojau. Ši mintis iš M. Vasiljevo Demurino, ypatingojo ir įgaliotojo pasiuntinio, ilgą laiką kuravusio Baltijos šalis, straipsnio. Tad verta suprasti, kodėl toks aukštas diplomatas taip galvoja.

                        Pradžiai apie rusišką žavesį

                        Kai kurie Rusijos valdininkai yra žavūs bent jau tuo, kad savo tikslus ir siekius išdėsto visiškai viešai, net nebandydami slėpti. Galiu priminti, kad 2003 metų kovo mėnesį buvo paskelbtas dokumentas apie Rusijos interesus Baltijos šalyse. Ten buvo minima ir tai, jog reikia kurti aukštąją mokyklą, per kurią būtų galima įtvirtinti rusišką kultūrą ir ideologiją.

                        O jau po kelerių metų mes kalbėjome apie nelegalią Tarptautinės Baltijos akademijos veiklą Lietuvoje. Studijos buvo vykdomos pagal detalias iš Rusijos švietimo ministerijos siunčiamas ideologizuotas instrukcijas. Pavyzdžiui, dėstant politikos mokslus, reikėjo “išryškinti europinių požiūrių ribotumą ir Rusijos politinės kultūros reikšmingumą”.

                        Tad pakanka panaršyti internetą ir gali surasti daug įdomios medžiagos. Kaip jau minėtas Demurino straipsnis apie Rusijos užsienio politiką (http://www.regnum.ru/news/issues/591275.html). Kai kurios Rusijos užsienio politikos bėdos labai blaiviai diagnozuotos, kai kur ciniškai atvirai kalbama apie Rusijos interesus. Mes panagrinėsime, kaip Demurinas siūlo grįsti Rusijos ir Baltijos šalių santykius.

                        Tad kaip Rusijai elgtis su Lietuva?

                        Demurinas teigia, kad tuo metu, kai ginti „sovietinę praeitį“ buvo laikoma blogo tono ženklu, Rusijos interesams Baltijos šalyse buvo padaryta didžiulė žala (tiesa, nepaaiškina, kuo „sovietinės praeities“ gynimas tarnauja Rusijos interesams).

                        Tad ką dabar Rusijai reikia daryti? „Būna periodai, kai, siekiant išsaugoti tolimesnio bendradarbiavimo su viena ar kita šalimi perspektyvą, būtina aštriai iškelti klausimą, o kokiais principais grindžiama šie santykiai. Ir tuo pačiu metu skatinti plačius sluoksnius, verslininkus, kad šie įvertintų, ar dabartinio valdančiojo elito pasirinkimas atneša gerovę, stabilumą, ekonominį gerbūvį. Daryti tai reikia kruopščiai, sistemingai ir nuosekliai“, teigia Demurinas.

                        Prisiminkime, kiek tokių panašių atvejų yra buvę.

                        Ryškiausias pavyzdys - klausimas, ar vykti V. Adamkui į Maskvą. Suabejojus, ar tikrai verta važiuoti į Maskvą, kai Rusijos prezidentas V.Putinas viešai pasako, jog Ribbentroppo – Molotovo paktas užtikrino teisėtus Sovietų Rusijos interesus, atsirado daug veikėjų, kurie įrodinėjo važiavimo į “pergalės” iškilmes naudą.

                        Prisiminkime, kad ir B.Lubį, kuris dejavo dėl to, kad „reikia galvoti ir apie tai, ką mes valgysime ir ką mes turėsime ir kaip mes plėtosime ekonomiką“. Prisiminkime ir klaipėdiečių raginimą V.Adamkui vykti į Maskvą. Šį raginimą pasirašė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos direktorius S.Dobilinskas, Klaipėdos apskrities vyriausiasis gydytojas V.Anužis ir Klaipėdos universiteto studijų prorektorius V.Laurėnas.

                        Nesakau, kad buvo vykdomi tiesioginiai nurodymai, tačiau tokie pasisakymai puikiai dera su Demurino straipsnio mintimis. Net retorika panaši.

                        Kartu prisiminkime vis kartas nuo karto įvairių politikų iškeliamus įvairiausius memorandumus apie tai, kad iš naujo reikėtų peržiūrėti Lietuvos ir Rusijos santykius, argumentuojama jau ne tik ekonomine nauda – Lietuvos ūkis jau persiorientavo į Vakarus – bet ir nauja pasauline tvarka: kas bus baisiau – Rusija ar terorizmas.

                        Taigi Lietuvos viešajame gyvenime yra keliamas klausimas apie tai, „kokiais principais“ grindžiamas bendravimas su Rusija. Ir tai daroma „kruopščiai, sistemingai ir nuosekliai“.

                        Beje, nereikia pamiršti, kad rusiškas kapitalas ir toliau skverbiasi į Lietuvą (kokia skandalingai pagarsėjusios „XXI vek“ grupės veikla Lietuvoje?).

                        Be jokios abejonės, pats savaime jis nekelia jokios grėsmės. Tačiau kyla klausimas, o kokias visuomenines jėgas jis paremia? Ar ne prorusiškas? Juk Valstybės saugumo šefas A.Pocius užsiminė apie kaimyninės šalies veikimą per partijų finansavimą. Be to, nereikia pamiršti, kad Rusijos Valstybės Dūma skyrė beveik milijardą rublių “demokratijai Rusijoje ir artimajame užsienyje skleisti”. Turint tokius svertus savo rankose galima daug ką nuveikti. Ne tik „aštriai“ klausimus iškelti.

                        Demurinas nepamiršta, kad Baltijos šalių gyventojams yra artima rusiška kultūra. Nors elitas žvelgia į Vakarų Europą ir JAV, tačiau platieji visuomenės sluoksniai – į Rusiją. Apie rusiškos popkultūros reikšmę kalbėti jau neverta. Tad natūralu, kad jis taip pat siūlo išnaudoti šį resursą.

                        Beje, verta atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą. Atrodo, kad pagrindinis Rusijai klausimas, bendraujant su Baltijos šalimis, yra šis: kaip paveikti provakarietiškai nusiteikusį elitą.

                        Pats paprasčiausias būdas: pasinaudoti masėmis, kurios nusiteikusios prieš elitą ir yra prorusiškos. Prisiminkime Lietuvos politinį gyvenimą pradedant nuo R.Pakso atgimimo: juk jis ir vyksta pagal tokį scenarijų.

                        Iš esmės Demurinas pasako tai, ką jau seniai kalba mūsų politikos apžvalgininkai. Tik jei mes dedame minuso ženklą, jis – pliuso. Ir kadangi mes atrodome kaip Kuba, galima pateisinti ir agresyvesnes veiklos formas, žodžiu, jėgos poziciją.

                        Apie Kubą ir Lietuvą

                        Vargu, ar reikia įrodinėti, kad Lietuva nėra nei Kuba, nei Venesuela. Lietuva yra demokratinė valstybė, pareiškusi savo apsisprendimą, o ne autokratinė. Pagaliau JAV niekada nebuvo okupavusios nei Kubos, nei Venesuelos. Tad Demurino palyginimas yra nekorektiškas.

                        Yra dar vienas labai svarbus aspektas. Demurinas atskirai kalba apie santykius su kaimynais (taigi ir su Baltijos šalimis), o paskui apie santykius su Europos Sąjunga. Tačiau juk Baltijos šlays priklauso Europos Sąjungai. Ir tik šiame kontekste reikia kalbėti apie dvišalius santykius.

                        Tačiau atrodo, kad net aukšti Rusijos diplomatai dar ne iki galo įsisąmonino šią tiesą. Tad kur kas dažniau išgirsti samprotavimus apie buvusias Sovietų Sąjungos teritorijas, apie „žemių surinkimą“. Nereikia aiškinti, kad mums tokios kalbos nėra priimtinos.

                        Štai čia ir slypi nesusikalbėjimo su oficialiąja Rusija priežastys. Kol į mus bus žiūrima kaip į Kubą, tol lygiaverčio dialogo nebus. Tol vieni kitus kaltinsime fobijomis, nenoru kalbėtis, arogancija ir pan.

                        Tačiau šį požiūrį turi pakeisti Rusija. Kartu savo požiūrį turėtų pakeisti ir kai kurie mūsų veikėjai. Juk jei į mus žiūri kaip į Kubą, nebūtina dėl to patiems galvoti, kad ir gyvename Kuboje.

                        Mano Flickr nuotraukos : http://www.flickr.com/photos/ezziukas/sets/

                        --------------------------------------------------

                        Kiek rovė - neišrovė. Kiek skynė - nenuskynė. Todėl, kad tu - šventovė, todėl, kad tu - Tėvynė !!!

                        Comment


                          #13
                          Rusofilija: bailių sielų sodas

                          Rusiška muzika Palangos gatvėse. „Tarybiniai“ ženklai ant dešros. „Tarybiniais laikais vat tai buvo kinas... Ir dabar rusų televizija, vienu žodžiu... ką ten lietuviška – vargo vakarienė.“

                          Pradėjau nuo vaizdinių ir detalių, tiek nutrintų spaudoje ir „Delfi“ komentaruose, kad tapo vadovėliniais pavyzdžiais, taikomais automatiškai ir nesusimąstant. Jais neapsiribosiu, bet ir be jų neapsieisiu: kokia būtų studija be pavyzdžių?

                          Kodėl?

                          Iškart prie atsakymo? Tikrai taip ir bus. Nes lietuviškai rusiškas mokyklinio rašinėlio stilius, su įvadu, ekspozicija ir moralizuojančia arba bent apibendrinančia išvada – pasirinktas visų šleikštulį keliančių „moteriškų“ žurnalų bei nomedų ir mildažyčių televizijos laidų, rusofilijos kritikai netiktų.

                          Rusofiliją lietuviai pasirinko iš bailumo. Baimė ir nepritapusio nevykėlio jausmas – svarbiausia rusofilijos motyvacija, ir visi kiti jausmai auga tik iš šių dviejų. Lietuviškoji rusofilija – ne pozityvi meilė, ne kuriantis geidulys ir ne vėjas po sparnais. Ji yra lyg protingos, lieknos ir kibirkščiuojančios panelės atstumto jaunuolio grįžimas prie pusgirtės, šniurkščiančia nosimi, nebešviežios miestelio paleistuvės: draugystė su ja nepakels statuso, tačiau nereikia galvoti ir apie tai, kuria ranka laikyti šakutę restorane. Ji nepateiks keblaus klausimo. Nesukels grėsmės jaunuolio savigarbai.

                          Lietuvis rusofilas buvo nuskriaustas likimo, ir rusofilija yra tos skriaudos užuovėja. Prirūkytose virtuvėse ir blokinių namų svetainėse, besisukant juostiniams magnetofonams, grojusiems Vakarų muziką ir dulksvai blyksint lentynoje išdėliotoms tuščioms skardinėms nuo užsienietiško alaus, ilgus metus brendo svajonė apie Vakarus. Tai buvo svajonė apie geresnį, gražesnį, teisingesnį pasaulį, o atvykusiųjų iš broliškų respublikų geranoriško pavydo atodūsiai apie Pribaltiką („jaukios kavinukės Taline“, „čia kaip užsienis“) nedviprasmiškai žadėjo tame pasaulyje rezervuotą vietą. Žadėjo, kad Vakarai priims ir apkabins, ištiesę ranką padės pakilti iki jų lygio, pasirūpins, kad ir mes turėtume pieveles prie namų ir automatines skalbykles, daniškus sausainius ryškiose skardinėse ir gražius dantis. Padės – jei reikės, atplėšdami ir nuo savęs, – kad tik ištaisytų tą neteisybę, į kurią buvome įmerkti mes, tikri vakariečiai, iš kurių mums priklausantis vakarietiškasis gyvenimas buvo laikinai atimtas. Bet mes turime į jį teisę, ir nors ši teisė toli užrakinta, ateis laikas ir raktelis atsiras.

                          Jaunutės nepriklausomybės laikais, Lietuvai atgimstant, visi požymiai, atrodo, liudijo – taip ir bus. Mums tiesia ranką. Mus priima kaip savus. Kiekvieną judesį lydėjo viso pasaulio susidomėjimas (tiksliau – šiek tiek didesnis dėmesys, bet mums, nepratusiems prie to dėmesio, atrodė: sušvito nauja aušra, ir prasideda gyvenimo šventė, kuri niekada nesibaigs).

                          Naivias viltis ir netikslų, neadekvatų savęs suvokimą simbolizavo po visus Sąjūdžio mitingus lakstęs diedukas šiaudine skrybėle, kanklėmis pritardamas dainuodavęs grafomanišką savos kūrybos „poeziją“ apie trispalvę ir apie Prunskienę. Tokios apverktinos kūrybos dabar galima rasti nebent pageidavimų koncertų sveikinimuose (Metų daug prabėgs / Smilkinius papuoš šarma / Bet tu mums, mamyte / Liksi visada jauna), o anuomet tereikėjo savaitgalį išeiti iš namų. Dieduką nufilmavo užsienio televizininkai, tad žmogus nusprendė, kad jo talentas dabar įvertintas ir bilietas į pripažinimą jau kišenėje, – juolab kad „į kadrą“ patekdavo ir dažniau, nes toji skrybėlė ir kanklės vaizdiškai labai tiko šabloniškai dainuojančios revoliucijos iliustracijai. Geras švenčiančio čiabuvio pavyzdys: žiū, atrodo kaip kaliausė, o džiaugiasi visai kaip mes, tik pamanyk, matyt, visi mes žmonės.

                          Liūdniausia, kad patikėjo ne jis vienas: patikėjo daugelis. Patikėjo, kad štai mus tokius, kokie esame – nemokančius kalbų, išmokslintus pagal sovietinius vadovėlius ir neretai pasmirdinčius prakaitu, jau priėmė į Vakarus, kad mes tų Vakarų dalis ir kad mes jau lyg ir atvykome.

                          Išblaivėjimas buvo skausmingas ir daugialypis. Kaip vairuotojas, atvežęs alų į prabangų pokylį ir pats prasmukęs į puotaujančių minią, – nes ten vyko kaukių balius ir jo auliniai batai bei džinsiniai marškiniai buvo palaikyti kostiumo dalimi – ir linksmai pasikalbėjęs su bankininkais ir advokatais, karčiai nusivilia, kai bando tą patį pakartoti, taip ir broliams lietuviams buvo priminta, kad kelias į pažadėtąją Vakarų žemę bus ilgas ir ne visi prieis jo galą.

                          Atrodė, kad nė viena pažeminimo forma nebus pamiršta. Nuo „žeminančių tardymų“ Londono oro uostuose (kur imigracijos pareigūnai niekaip nenorėjo matyti atsibudusios Baltijos pasiuntinių ir nuobodžiai žiūrėjo į lietuvius kaip į potencialius nelegalius dirbančiuosius), nuo atvykstančių persenusių jaunikių, besidairančių jauno lietuviško kūno, nuo pigių prekių, kurios atkeliavo su pirmąja banga (o ko jūs tikėjotės? Kad kas nors pardavinės brangiausią prancūzų kosmetiką, kurios indelio kaina prilygo tuometiniam lietuvio mėnesio atlyginimui? Kad komercinius kioskus iš gofruoto plieno pirkliai užvers baltaisiais triufeliais, Montblanc rašikliais ir Parmos kumpio griežinėliais?), iki asmeninio suvokimo, kad susišnekėti ten iš tikrųjų negali, tavo profesija niekam nereikalinga, į darbą nekviečia ir nesiūlo keturių tūkstančių dolerių, tarnybinio automobilio ir namo su pievele.

                          Skaudu buvo ir bendraujant su užsieniečiais suvokti, kad bendrybių žymiai mažiau, nei buvo manyta geriant „portveiną“ su kitais intelektualais – teisės į vakarietiškumą turėtojais. Pasirodė, kad tarybinė leidyba, stengusis atspindėti progresyvių rašytojų kūrybą kapitalistinėse šalyse, galgi ne visai tiksliai pajuto pačių Vakarų skonius, todėl (o, siaube!) angliškai kalbančiose šalyse pilna žmonių, tik pagalvokite, neskaičiusių Hemingvėjaus (ypač kai rašytojo pavardė ištariama su tirštu rusišku akcentu – „Dyd jū rid Hėminguėj? Hėmingvėj?“). Ir jau visai liūdna dėl rusiškų vadovėlių pasakų apie Angliją ir Londoną: dauguma jų tiek pat panašios į tiesą, kiek ir tai, kad rusai gatvėse lazdomis vaiko baltuosius lokius. Ne, punktualumas visai nėra būdingas anglų bruožas, ne, niekas nevartoja posakio „mano namai – mano tvirtovė“, ne, niekas neskuba po darbo į Haid Parko kampą paklausyti savamokslių oratorių kalbų, ne, anglams neprivalu pradėti pokalbius šnekomis apie orą. Baisu, tačiau bet kuri šalis ir visuomenė žymiai sudėtingesnė, negu Taline filmuotas „Londonas“ kino juostoms apie Šerloką Holmsą, ir perprasti ją užtruks labai ilgai, nes suprasti kitą šalį nėra paprasta. Na, ir pagaliau – didžiojoje dalyje pasaulio niekas nėra net girdėjęs apie Sabonį, ir net JAV ne visi domisi krepšiniu, nes, Dieve mano, žmonės juk skirtingi.

                          Comment


                            #14
                            Šiam šokui buvome pasirengę mažiausiai, nes taip norėjosi, kad viskas atitiktų greitomis brūkšteltą piešinėlį apie Vakarus, ir tikėjomės, kad ten irgi galima paprastai atsakyti į klausimą: kiek uždirba mokytojas? Kiek mokama už butą (nes pasaulio sausumos šeštadalyje tokio pat buto nuoma nuo Talino iki Taškento ir Vladivostoko buvo vienoda, todėl, be abejo, galima tikėtis tokios pat tvarkos ir kur nors Amerikoje, – taigi kiek reikia mokėti už trijų kambarių butą blokiniame name Fynikse, Arizonoje)? Kiek kainuoja pusė litro pieno? Kiek tenka laukti telefono įvedimo? Didžiausias siaubas buvo tas supratimas, kad viskas ne taip paprasta. Kad esama šimtų, tūkstančių įvairių variantų, ir iš jų reikia rinktis geriausią, tinkamiausią, maža to – pasirinkus gali paaiškėti, kad klydai, nes už kitų durų buvo dar šimtas kitų pasirinkimų.

                            Žlugus vakarietiškumo ambicijoms, atgauti sveiką protą prireikė daug laiko. Beveik tiek pat laiko, kaip ir tos svajonės puoselėjimui prirūkytoje virtuvėje. Tada Lietuvos Respublikos pilietis pamažu suprato ir įsisąmonino, kad Danijos ar Prancūzijos gyventojai neverks kruvinomis ašaromis, jei jis ir toliau gyvens blokiniame penkiaaukščiame name naujame sostinės rajone, apstatytame šlykščiais „svetainės baldų komplektais“, ir kad apskritai jis, Lietuvos Respublikos pilietis, domina kitą žmogų Lozanoje ar Milane tik tiek, kiek gali nusipirkti Zepterio indų kaip labai nedidelės, bet naujos ir stabilios rinkos atstovas.

                            Tai suvokti nebuvo sunku, bet susitaikyti – be galo skausminga. Atstūmimo niekas nepriima su džiaugsmu, jis dažniausiai sukelia nuoskaudą ir pagiežą bei norą parodyti nepriklausomybę nuo pažeminusiojo, jam įrodyti, kad atstumtasis vis tiek jaučiasi gerai ir yra laimingas. Tai klasikinis siužetas ir sentimentas, aptartas šimtuose dainų apie nelaimingą meilę, bet nuostabiai ekstrapoliuojamas ir į tautinę savimonę.

                            Svetimi dideliame žaidime

                            Atstūmimas retai būna akivaizdžios, atvirai žeminamos formos. Dažniausiai net ir paties atstūmimo nebūna: paprasčiausiai imama suprasti, kad savigarbą maitinusios kokybės, sugebėjimai, žinios yra pritaikomi tik gana siauroje srityje.

                            Žmogus, iš arčiau susiduriąs su Vakarais, ima suprasti, kad kanonizuoti, kone savimonės atskaitos taškais tapę mitai (lietuviškas darbštumas, verslumas, atvirumas Vakarams, novatoriška architektūra, privatūs namai Žaliakalnyje, puikūs keliai kaip stiklas) nebeturi savo magiškos galios už sovietinio aptvaro ribų. Pamažu, kraupiai, bet nenumaldomai ateina suvokimas: buvome stebuklingi tik lyginami su labai žemu atskaitos tašku.

                            Net ir tas Maskvos ar Sankt Peterburgo inteligento susižavėjimas vakarietiška Pribaltika dažnai tebūdavo tik išsilavinusio kolonisto – nepajudinamai tikro dėl metropolijos didybės ir teisingumo – didžiadvasiška pagarba menkesnėms, bet tokioms įdomioms imperijos pakraščio skruzdėlytėms.

                            Išsilavinęs, šviesus kolonistas galėjo sau tai leisti: jo savigarbai nebūtina lygintis su smulkiais niekučiais ar prieš juos pūstis. Galima net ir inteligento edukacinę aroganciją ar tradiciškai smalsų, bet nekantrų ir neatlaidų požiūrį į bukus savo tautos mužikus (kuriuo persmelkta rusų literatūra nuo Antono Čechovo iki Ivano Bunino) pareikšti, kilniaširdiškai ir dosniai palyginant savo tautos nemylimą girtą mėšlyną su menkesnės tautos švariomis gatvelėmis ir tvarkingais nameliais.

                            Taip, apsišvietęs prancūzas gali Maroke kalbėtis su čiabuviais pagarbiai ir net kartkartėmis palinguodamas galva: „ak, kad Paryžiuje kur nors gaučiau tokių vaisių, bet mūsų krautuvininkai šiais laikais tik tokį merde pardavinėja, kad jūs neklauskite... Jūs čia labai laimingi savo Šiaurės Afrikoje“. Sako, bet nė sekundės pats tuo netiki. Jis žino, ir jo klausantieji žino, kad jis Paryžiaus niekada nemainytų į dulkiną turgų ir saldžią arbatą iš nelabai švarių stiklo indelių.

                            Vakarai nesiūlo Rytų Europai, kartu ir Lietuvai, tokio švelniai atlaidaus, bet neįpareigojančio vaidmens. Baisu suvokti, bet niekas susižavėjęs nebeaikčios dėl puikaus plento iš Vilniaus į Ukmergę, nes nuostabus jis tik tam, kam norma yra vidurio Pavolgio purvyno traktas, kur rudenį dumble įstrigusius autobusus išvelka vikšriniai pagalbininkai. Nelinksma pagalvojus, kad mums brangi „Neringos“ kavinė, nors ir būdama puikus interjero sprendimas (ką ir kalbėti apie jos kultūrinę reikšmę visai vilniečių kartai), gali būti aprašyta kaip stebuklas architektūros žurnaluose tik tokios šalies, kurios didžiausias urbanistinis pasididžiavimas yra kareivinės ir tankodromai. Lietuviškas darbštumas gali atrodyti kaip išskirtinė savybė ten, kur kaimuose priešais namus gatvėje stovi suoliukai, ant kurių sėdinėjama (nes darbas dienos metu nėra natūralus pasirinkimas), tačiau dievaži nei Europoje, nei Amerikoje nebus vartomos akys iš nuostabos, išgirdus, kad – tik pamanykite! – iš ryto atsikeliama ir dirbama visą dieną.

                            Comment


                              #15
                              Šį kontekstinį konfūzą prieš kelerius metus ypač gerai pademonstravo „Akropolio“ fenomenas. Tiems, kurie nuoširdžiai galvojo, kad Vilniaus pakraštyje atsidaręs vidutinio dydžio parduotuvių kompleksas yra įstabus aštuntasis pasaulio stebuklas, nematytas, ko gero, niekur pasaulyje, geriausiai tiko tuometinio Ukrainos prezidento susižavėjimo sukelti komentarai, pamačius dailiai išdėliotą šviežią žuvį ant ledo luitų, kai kur net ir su petražole žuvelės burnoje. Buvo taip jauku ir vėl pasinerti į saldų savigyros dūmelį – atvažiavo svečiai, na, ir išvirto iš koto. Lygiagrečiai vykę vizitai, kai į „Akropolį“ buvo vežami, tikintis juos priblokšti, japonų mokiniai ir svečiai iš Kalifornijos, baigėsi tyliu antiklimaksu ir mandagiu nesupratimu, ką čia bandyta parodyti (taip mane kadaise Baltarusijoje vežė žiūrėti „suomiškos degalinės“, o Ganoje – picerijos). Čia įdomi ne svečių reakcija, bet tai, kaip ji buvo sutikta: nepanorėjusieji žavėtis nežavinčiu parduotuvių kompleksu buvo nugrūsti į tamsiausius atminties užkaborius, o tautos mitologijoje ant postamento buvo pastatytas Leonidas Kučma, teisingai supratęs „Akropolį“.

                              Pavyzdžius galima būtų traukti be galo. Siaubinga, bet ne kiekvienas krautuvininkas Sicilijoje yra girdėjęs apie lietuvišką teatrą; dar baisiau, kad pasaulyje esama žmonių, ir nemažai, nežinančių lietuviško krepšinio. Vertybių devalvacija, vilčių žlugimas. Senoji valiuta nebepriimama, reikia rodyti ką nors nauja – bet ką?

                              Čia ir apima baisusis atstumtumo jausmas. Žėrinčiame, tviskančiame, įvairialypiame Vakarų pasaulyje, pasirodo, žaidžiami kiti žaidimai, dainuojamos kitos dainos, skaitomos kitos knygos, – bet ten jie patys žino, ką daro, ir niekas nesiūlo bilieto iškart į pirmą eilę! Apima neviltis. Jei ir priima, tai į pačią pradžią, ir kiekvieną trupinėlį pripažinimo – profesinio, meninio, socialinio – reikia užsidirbti iš naujo.

                              Taip, Vakarų pasaulyje didelės galimybės. Taip, ten tribūnos aukštesnės, laimėjimai didesni ir ryškiausi fejerverkai. Bet, dėl Dievo meilės – šitaip? Į eilės galą? Ne. Ne. Ne. Ne. Ne. To negali būti.

                              Tai sunku, nejauku, baugu. Dažnam sunku suvokti, kad išmokta kalba, suprastas socialinis kontekstas, perprastas visas Vakarų pasaulio modelis yra toli gražu ne tokie, kad galėtum užtikrintai pasinerti į žodžių ir asociacijų žaidimus, liptum slidžiais visuomeninės pozicijos laiptais, jaustumeis kaip savas tarp savų išsipusčiusių ponų draugėje, kaip mėgsta su neslepiamu kartėliu apie švariai apsirengusius užsieniečius sakyti tetos, rašančios laiškus į lietuviškus provincijos laikraščius apie tai, kaip mus skriaudžia vakariečiai, atvažiavę į Lietuvą, ir kaip nuskriausti lieka lietuvaičiai, nuvykę į Vakarus. Mes jiems čiabuviai ir aborigenai, tik taip į mus žiūri.

                              Žinoma, sudėtinga situacija ar painus uždavinys, žaidimas didesnių vaikų smėlio dėžėje – dar ne pasaulio pabaiga. Galima nerti stačia galva ir stengtis pasiekti tai, ko manaisi esąs vertas, sudėtingame, negailestingame, nudeginančiame naujajame žaidime. Nors ranka dar labai nedrąsiai valdo kamuolį, o aikštelėje žaidėjai tokie smarkūs ir patyrę, bet žiūrėk, prizai dideli ir pasiekiami, nes apie jų nepasiekiamumą, apie stiklines lubas ir apie tai, kad mums, vargo artojams, skirtas tik antraeilis vaidmuo, dažniausiai kalba tie, kurie dorai nesistengė nieko pasiekti.

                              Šis variantas sunkus ir negarantuoja sėkmės. Bet nebijokite: galima ir kitaip.

                              Jus priglaus motina Rusija

                              Taip, galima. Galima apsisukti ir grįžti atgal. Ir tada neryški lietuviško teatro žvaigždelė, nusifilmavusi viename Holivudo filme (tiesa, ir ten vaidindama rusę) ir Lietuvos „dienraščių lyderiams“ pliurpusi (kol dar kas nors tikėjo) apie svaiginamą karjerą tarptautiniame kinematografe, suvokia, kad žymiai jaukiau grįžti prie nelabai glamorizuotos, bet šiltos balutės: iš pradžių rusiškiems kanalams jaukiai kikenti „mūsų“ aktorės (t. y. „mūsų didelės šalies“ atstovės) gyvenimą, o paskui išdulkėti į tą pačią Rusiją, kur apvytęs Pribaltikos gražuolės, tebedraugaujančios su mieląja auditorija, įvaizdis reikalingas ne mažiau, nei tai žvaigždutei – rusų televizijos pinigai.

                              Populiarieji ir tokiais norintys būti muzikantai taip pat mato, kad žymiai geriau nuslysta gomuriu ne lietuviška, ne angliška, o šiek tiek sulietuvinta muzika, kur negrabiai surašytas lietuviškas dainos tekstas pridengia, kaip pigi suknelė dengia prostitutės gamybos priemones, saldžiai nostalgišką rusišką melodiją iš filmo ar multiko. Ir tada lietuviškų ekrano žvaigždžių kalėdiniame vakarėlyje šešioliktaisiais Lietuvos laisvės metais viena lietuviško ekrano žvaigždė lietuviškai dainuoja tarybinę dainą apie kreiserį „Aurorą“ bei dar vieną Dunajevskio dainelę apie „brangius mano maskviečius“, o kitos lietuviško ekrano žvaigždės svajingai linguoja, murkdamos ir niūniuodamos pažįstamą ir jaukų motyvą, šiltą ir savą.

                              Ir tada prieš akis atsiveria neribota naujų galimybių paletė.

                              Neverta graužtis dėl ne visai suprantamo amerikietiško ar angliško humoro, nebereikia bandyti jį suprasti, perprantant kultūrinį kontekstą ir pamažu atskleidžiant sau vakarietiškos visuomenės pasaulio modelį; žymiai geriau grįžti prie senų anekdotų apie Petką ir Čiapajevą, krokodilą Geną, podporučiką Rževskį ir kitus lietuviškus personažus.

                              Nebereikia vargintis pažįstant Vakarų kinematografiją ir televiziją, kur geriausi scenarijai reikalauja koncentruoto dėmesio ir labai gero kalbos mokėjimo, geriau penkiasdešimtą kartą kartu su rusais žiūrėti „Likimo ironiją, arba po pirties“ arba kokias nors „Dvylika kėdžių“ ir gėrėtis nuėjusia į praeitį tikra kinematografija ir tikru menu. Ten viskas suprantama, ten susmaigstytos visos nuo vaikystės pažįstamos asociacijų vėliavėlės – argi galima palyginti su klaidžiojimu nepažįstamoje teritorijoje?

                              Žinoma, retkarčiais suvirpa abejonės, ir tenka surasti ryšį ir santykį su tuo pasauliu, kuris išslydo iš rankų. Neverta nusivilti: tam atsakymas jau paruoštas.

                              Paslaugiai laukia „Delfi“, kurio begalinės komentarų platumos priims visą stereotipinų mitų šiukšlyną apie bukus amerikiečius – ne, net ne apie amerikiečius, bet amerikosus ir pindosus, nes būtent taip moko panašių rusiškų portalų šaltiniai – ir apie visa tai, iš ko sudėtas tas mus atstūmęs pasaulis: burgerius ryjančių be galo nutukusių tešlagalvių, kvailų miestiečių, nesugebančių įkalti vinies į sieną ir ryjančių vitaminus ir sintetinį maistą, bet neapsieinančių be automobilių, gyvenančių be kultūros ir su kramtoma guma vietoje smegenų.

                              Tada tokio pasaulio net visai ir negaila. Nesvarbu, kad jo tokio ir nėra. Geriau manyti, kad jis rūgštus kaip žalios vynuogės iš Lafontaine’o pasakėčios. Arba, kad būtų artimiau rusofilui lietuviui, kaip vynuogės, apie kurias rašė dieduška Krylovas.

                              http://www.lrytas.lt/?id=11419079831140385130&view=4

                              ------------------------------------------------------------

                              Mano nuomone puikus straipsnis. Nenoriu nieko izeisti, bet pastebejau, kad ir siame forume yra daug veikeju kurie didziuojasi Akropoliu ir naujaja architektura (kazkas SSC MG valdos pastatus net pavadino lietuviskuoju Manhattanu - kas IMHO buvo gan kvaila, nes atsidave dideliu provicialumu).

                              Comment


                                #16
                                Lietuvos įvaizdis

                                Nuolat apmąstau tuos dalykus. Pagalvojau, kad galbūt ir su Miestai.net dalyviais galėčiau tomis mintimis pasidalinti.

                                Žinia, kad Rusija jau keletą šimtmečių vykdo išskirtinai agresyvią politiką – ne tik Lietuvos atžvilgiu (tai jau įaugę į jų mąstymą), todėl daugiau negu naivu būtų manyti, kad staiga per dešimtmetį Rusija staiga panoro siekti demokratijos. Pasak tyrimų, Rusijos ateitį nori matyti kitokią (kaip demokratijos keliu einančią klestinčią šalį) vos 6% jos gyventojų. O Stalino, kaip daugiausia šaliai nusipelniusio veikėjo, ilgisi 50% rusų. Visi pakitimai Rusijoje apie 1985-1990-uosius įvyko tik dėl vienos priežasties – valstybinė sistema jau buvo tiek degradavusi, kad šalis merdėjo ir nebepajėgė išlaikyti valdžios. Dabar, kai ekonomika pradeda atsigauti, daugiau negu aišku, kad Lietuvos ir kitų valstybių atžvilgiu taikoma lygiai tokia pati politika, kokia buvo per paskutiniuosius šimtmečius, tik jau priemonės šį kartą daug rafinuotesnės. Nieks nesiųs tankų ar naikintuvų. Viskas atliekama ir pateikiama, kaip ir 1940-aisiais – „Lietuviai patys nori draugauti su Rusija“, „Jokios okupacijos nebuvo“, „Lietuviai myli Kirkorovą“, „Mes juk esame draugai – užmirškime senas skriaudas“ ir t.t.

                                Todėl tie Lietuvos „politikais“ besivadinantys veikėjai, kurie bando įteigti mintį, jog nereikia pyktis su Rusija (nutylint tiesą), turėtų būti Lietuvos piliečių (jei to nedaro tos institucijos, kurioms tai privalu daryti) išspirti tą pačią akimirką – tai juk akivaizdi antivalstybinė veikla.
                                Nuolat priminti Rusijai apie tiesą – tai reiškia padėti ne tik Lietuvai, bet ir pačiai Rusijai. Tol, kol jos piliečiai neįsisąmonins, kad komunistinė sistema nužudė ir kitaip išniekino dešimtis kartų daugiau nekaltų žmonių, nei tai padarė nacistinė Vokietija, tol Rusija neišeis iš krizių. Tai turėtų suprast ir vakarų politikai – dabar daugumos jų flirtavimas su Putinu baisiai jau akivaizdžiai primena flirtavimą su Hitleriu iki 1939-ųjų – trumparegiškas požiūris, už kurį ankščiau ar vėliau teks susimokėti. Tiesa turi būti įvardinta. Gerai, kad žydai buvo visuomet vieningi, todėl jų ir kitų blaiviai ir dorai mąstančių žmonių dėka nacizmas prarado bet kokį šansą reabilituotis – tiesa buvo pasakyta ir visi faktai kruopščiai surinkti. Lietuva ir kitos komunizmą patyrusios tautos neturėjo tokių galimybių, nes buvo 50-ciai metų okupuotos, dauguma įrodymų sunaikinti. Belieka gyvoji žmonių atmintis ir pilietinis sąmoningumas. Tai, kas gali atstatyti ir įtvirtinti Lietuvą kaip laisvą valstybę. Rusija šiuo metu meta visas pajėgas į informacinį karą ir kultūrinę invaziją. Išnaudojamos visos įmanomos galimybės ir tai daroma tikrai efektyviai. Visų pirma – daryti viską, kad lietuviai nepamirštų rusų kalbos. Šiandien Lietuvoje anglų kalba laisvai kalbėti moka nuo 5 iki 7% žmonių. Rusu kalba laisvai kalbėti moka nuo 70 iki 80% žmonių. Šiltnamio sąlygos Rusijos kultūrinei invazijai plėtoti: kurti aukštąsias mokyklas, transliuoti melą televizijos pagalba, finansuoti Rusijos POP atlikėjų gastroles, na ir kartas nuo karto pasismaginti atsiunčiant grupę „Liube“ pakoncertuoti būtent vasario 16, Burokevičių paleisti į laisvę būtent sausio 13, Napoleono karių palaikus perlaidoti būtent tą dieną, kai Sankt Peterburgas švenčia savo įkūrimo jubiliejų, sudaužyti seną naikintuvą NATO teritorijoje – argi ne puikus indikatorius, leidžiantis kartas nuo karto pasitikrinti, kaip toli galima nueiti ir kiek drastiškų priemonių galima imtis toliau.

                                O ką tuo tarpu daro lietuviai? Šiek tiek priešistorės:
                                Okupavę Lietuvą sovietai pirmiausia išnaikino laisviausiai mąstančią, labiausiai išsilavinusią lietuvių tautos dalį - mokytojus, verslininkus, kunigus, o per kitus beveik 50 okupacijos metų visus likusius stengėsi paversti zombiais, kuriems svarbu tik paėst ir pašikt. Jiems tai iš dalies pavyko. Sutinku – dabar nėra lengva mylėti pažemintą, išniekintą, nugirdytą, išprievartautą, pasimetusią savo šalį. Ne visiems užtenka jėgų jos neatstumti. Labai sunku tokią mylėti, bet ji mūsų šeima. Dabar problema ne Lietuvoje, o kiekviename žmoguje atskirai, - galime atstumti Lietuvą dėdamiesi visažiniais „realistais“, bet galime padėti greičiau jai prisikelti pradėdami nuo savęs, susitvarkydami savo pačių gyvenimus, daug išmokdami ir pasiekdami, na ir Kovo 11-ąją iškeldami trispalvę – bent jau savo mintyse. Tiek nedaug Lietuvai tereikia, kad prisikelti. Kalbant apie Lietuvą - jei norėsime - rasime tik neigiamų, juodų faktų ir juos pateiksime kaip valstybės, tautos įvaizdį. Jei norėsime, matysime tik teigiamus faktus, ir įvaizdis bus priešingas, ...bet taip pat nebus tiesa. Dar yra kitas kelias - matyti ir teigiama, ir neigiama kartu - sakyti tiesą. Bet to neužtenka, nes mes nesam nuasmeninti statistai. Lietuva yra mūsų šeima. Mes turim ją ginti visomis priemonėmis, nes kiekviena tauta taip elgiasi ir taip turi elgtis - taip, kaip su savo šeima. Todėl mes turim elgtis taip, kaip advokatas elgiasi gindamas savo ginamąjį, nes kaltintojas irgi imsis visų įmanomų priemonių. Ir tai ne tik teisėta - tai teisinga.

                                Vakarų valstybėse taip pat yra labai daug ribotumo, nors reikia pripažinti, kad būtent ten yra daugiausia Lietuvos draugų. Kaip ten bebuvę – galime pasikliauti tik pačiais savimi – kiek pavyks sužadinti pilietinį kiekvieno asmens aktyvumą – tokią Lietuvos ateitį ir turėsime.

                                Nežinau, galbūt aš kai kur klystu. Neteigiu visų savo minčių kategoriškai, bet dar norėčiau pasakyti apie svarbiausius tikslus, kurie, manau, būtų svarbūs ir priimtini kiekvienam, kuris myli Lietuvą – pasvarstymai apie lietuvių, anglų ir rusų kalbas lietuvių tarpe:
                                Nevisai sutinku su kalbininkais, kurie, manau, apima visą Lietuvos situaciją per siaurai. Žinau, kad daug kas nesutiks, bet pasvarstyti juk galime, ar ne?
                                Išoriškai iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus - sutinku - peršasi logiškos išvados, kad filmų rodymas anglų kalba su lietuviškais subtitrais silpnina lietuvių kalbą. Tačiau mes neturim pamiršti vieno svarbiausio dalyko, - kad Lietuva neišvengs jokiais budais nei anglų, nei rusų kalbos įtakos. Tačiau mums dabar tenka NEDELSIANT apsispręsti - nes jei mes masiškai nekalbėsim angliškai, tai masiškai kalbėsim rusiškai. Anglų kalbai būtina Lietuvoje sudaryti šiltnamio sąlygas visais įmanomais būdais, nes būtent per ją atiteka daugiausia šaltinių iš vakarų Europos tradicijų, paveldo, gyvenimo būdo, iš tos aplinkos, kuriai mes, kaip tauta, nuo prigimimo priklausom. Galų gale neišmoksim gi mes visų savo artimiausių kaimynu kalbų – latvių, estų, švedų... Šiandieniniame pasaulyje anglų kalba yra mūsų vienintelis tiltas su jais! Kaip mes kitaip pajusime dvasines tų tautų tradicijas ir savo bendrumą su jais. Be kalbos tai neįmanoma. Dėl anglų kalbos įtakos lietuvių kalba tikrai nesunyks, net jeigu ji būtų taip pat agresyviai diegiama, kaip ir rusų kalba per paskutiniuosius 300 metų. Kad laikinai susilpnės lietuvių kalbos žinojimas – galbūt iš dalies tiesa, bet dabar turim matyti tai, kas Lietuvai yra svarbiausia – atremti Rusijos informacinį ir kultūrinį karą ir suvokti, kad savo dvasia priklausome Europai, o ne Rusijai. Niekas nesiduoda už dyką, todėl turime apsispręsti – ar rūpintis tik lietuvių kalba ir leistis toliau kultūriškai būti traukiamiems į Rusiją, ar suvokti tolygią lietuvių ir anglų kalbos reikšmę (bent jau artimiausius 20 metų), jų vartojimą Lietuvoje, kad atrastume Europoje tai, kas Rusijos buvo atimta nuo mūsų ir jau keli šimtmečiai neprileidžiama. Taigi esu įsitikinęs, kad net jei anglų kalba turės laikiną neigiamą įtaką lietuvių kalbos mokėjimui, tautai iš naujo atradus savo Europinės kultūros šaknis, galutiniame rezultate lietuvių kalbai tai išeis tik į naudą.

                                Apibendrinant – svarbiausiais Lietuvos (tiksliau kiekvieno piliečio asmeniškai) tikslais matau:
                                1.
                                Išmokti gerbti save, savo šeimos narius, savo valstybę (kaip savo šeimą). Darydami gera savo šeimai, tėvams, vaikams, broliams, seserims, draugams, lygiai tiek gero mes darome ir savo šaliai, nes jie visi yra mūsų šalies dalis. Laisvė – mano valstybės laisvė – mano šeimos laisvė – mano laisvė – mano pagarba kito asmens laisvei – mano pagarba kitos šeimos laisvei – mano pagarba kitos valstybės laisvei.
                                2.
                                Keliauti su šeima, draugais po Lietuvą. Pažinti gamtą, pažinti atskirus Lietuvos regionus. Stengtis pažinti tikrąją Lietuvos istoriją, atsiribojant nuo propagandos iš rytų bei vakarų, - kaip žinia ilgą Lietuvos istorijos tarpsnį Lietuvos istorija buvo užrašinėjama ir perrašinėjama rusų, vokiečių, lenkų ar ko tik nori, tik ne pačių lietuvių. Privalome išmokti kritiškai ir laisvai mąstyti, pasikliauti savo protu, kad pažinti tiesą.
                                3.
                                Užkirsti kelią Rusijos kultūrinei-polotinei invazijai. Kaip? Jei esame piliečiai, o ne vartotojai, rasime kaip tai padaryti kiekvienas asmeniškai. Kiekvieno asmeninė nuojauta ir sąžinė nurodys tuos kelius.
                                4.
                                Gerai mokėti anglų kalbą, tuo būdu atveriant sau naujus žinių šaltinius. Nuolat tobulinti savo žinias, kuo aukštesnių rezultatų siekti asmeniniame gyvenime.
                                5.
                                Stengtis bendrauti ir pažinti dvasiškai ir kultūriškai artimiausias Lietuvai tautas, draugiškiausias valstybes. Pirmiausia Latvija, toliau Estija ir Skandinavija, taip pat Jungtinė Karalystė ir JAV.

                                Žodžiu dėl Lietuvos įvaizdžio... kad nereikėtų sielotis, kaip niekas apie mus nežino ir nevertina, turėtume pirmiausia susikaupti ir pradėti nuo savęs – susipažįstant su savo etniniu ir istoriniu palikimu, išmokstant gerbti, o ne niekinti savo pačių, savo artimųjų, ir netgi savo priešų teigiamas pastangas.
                                Lietuva tokia pat unikali ir gabi, talentinga šalis, kaip ir pvz. Prancūzija. Tačiau pamėginkime įsivaizduoti, kad 1944-1945-aisiais JAV kariuomenė uždelsia padėti Europai ir Stalino armija nužygiuoja iki Paryžiaus. O tuomet prancūzai sveikina išvaduotojus ir "laisva valia" įsijungia į tautų broliją, kuriai šviečia Stalino konstitucijos saulė... „Prancūzijos Tarybų Socialistinė Respublika“ tautų brolijoje. Gražiai skamba ar ne? Kažin kur būtų prancūzai šiandien ir kuo jie būtų geresni už šiandieninius lietuvius?!

                                Comment


                                  #17
                                  Šiandien per "BBC World News" buvo reportažėlis apie Adamkaus patarėjų skandalą ir turniškių turto įkeitimą bankui. Tokie dalykai tikrai lietuvos įvaizdžio nepagerina . Bet iš esmės tai visai neblogai situacija nušvietė lietuva pavaizduota kapi demokratinės tradicijas turinti šalis, teigiamai paminėta, kad patarėjai iškart atsistadino. Taip pat visame reportaže parodyti gražus Vilniaus vaizdai vasarinis gedimino prospektas , NMC nuo Gedimino kalno sudarė gražaus miesto vaizdą . Viso reportažo minusas , mano nuomone tik tas, kad buvo prisimintas Rolando Pakso skandalas ir aplamai kaip lietuvos aukščiausioji valdžia neprisideda prie lietuvos įvaizdžio gerinimo. Šiaip buvo idomu žiurėti reportažą apie lietuva per britų televiziją Dėlto ir pasidalinau su jumis apie tai

                                  Mano Flickr nuotraukos : http://www.flickr.com/photos/ezziukas/sets/

                                  --------------------------------------------------

                                  Kiek rovė - neišrovė. Kiek skynė - nenuskynė. Todėl, kad tu - šventovė, todėl, kad tu - Tėvynė !!!

                                  Comment


                                    #18
                                    Po to kaip perskaičiau Gladiatoriaus pranešimą su sraipsniu iš lrytas.lt . Bet pasijutau šlikščiai ir užsinorėjau emigruoti iš lietuvos į koki Londoną , Paryžių ar Briuselį

                                    Mano Flickr nuotraukos : http://www.flickr.com/photos/ezziukas/sets/

                                    --------------------------------------------------

                                    Kiek rovė - neišrovė. Kiek skynė - nenuskynė. Todėl, kad tu - šventovė, todėl, kad tu - Tėvynė !!!

                                    Comment


                                      #19
                                      Parašė Anre
                                      Nuolat apmąstau tuos dalykus. Pagalvojau, kad galbūt ir su Miestai.net dalyviais galėčiau tomis mintimis pasidalinti...
                                      saunuolis, Anre, teisingos mintys ir padori pilietiska laikysena!

                                      Comment


                                        #20
                                        Šiandien per BBC World :

                                        13:30 World Weddings (r)
                                        Baltic Brides
                                        Siiri and Andrus are a young Estonian couple who can't afford to get married. So when a local radio station launches a competition promising the winner the wedding of their dreams, they jump at the chance.

                                        Laida kvailoka tema, bet vistiek ne kartą buvo parodyta kokia Estija High tech šalis . Kaip manote ar lietuvai nereiktu pradėti kišti į tarptautinius kanalus panašių produktų ir aplamai įdomu kiek tokie tv pasirodimai kainuoja : )

                                        Mano Flickr nuotraukos : http://www.flickr.com/photos/ezziukas/sets/

                                        --------------------------------------------------

                                        Kiek rovė - neišrovė. Kiek skynė - nenuskynė. Todėl, kad tu - šventovė, todėl, kad tu - Tėvynė !!!

                                        Comment

                                        Working...
                                        X