Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

Diskusijos apie meną

Collapse
X
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

    #21
    @music: tik skirtumas, kad televizinė muzika tada dažnai būdavo „pasiskolinta“. Kaip ir ši Anties daina.
    P.

    Comment


      #22
      Parašė vap Rodyti pranešimą
      @music: tik skirtumas, kad televizinė muzika tada dažnai būdavo „pasiskolinta“. Kaip ir ši Anties daina.
      Kažkodėl beveik visi šnekantys apie Anties kūrybą mėgsta pažymėti vieną iš trijų jų įrašytų koverių, tačiau mįslingai pamiršta paminėti labai turtingą jų originalios muzikos katalogą. Beje, daugelis Anties muzikinių kompozicijų yra sukurtos Vaclovo Augustino, žinomo dirigento ir chorvedžio.
      „O kūjis su pjautuvu - juk tai paprastos liaudies, darbininkų ir valstiečių simboliai. Dabar ženkliukus, pirktus Pilies gatvėje, ir kuriuos visą laiką iki uždraudimo nešiodavausi prisisegęs prie kuprinės, turėjau pasidėti į stalčių.“ - Tomizmas

      Comment


        #23
        @Himleris: Taip, jų muzika turtinga, savita ir jos su malonumu klausau. Bet kodėl dažniausiai kalbant apie Antį iliustruojama tuo koveriu, o ne orginalia kūryba.
        P.

        Comment


          #24
          Na taip, o gaila kad likusi kūryba neretai pražiūrima.

          Aplamai, jeigu šnekant apie užsienio atlikėjų muzikos "pasiskolinimą" tai nelabai tinka kaip pavyzdį imti lietuviškąją roko klasiką, nes beveik išimtinai visų roko atlikėjų muzika buvo originali, o kai kurių netgi nenusileido užsienietiškai kūrybai (Katedra, BIX).

          Kitas dalykas yra lietuviška estrada, kurios tradicija vogti arba "legaliai pasiskolinti" užsienio kūrėjų muziką yra gaji dar nuo tarpukario, nuo lietuvių estrados pradininko D. Dolskio laikų, kuri sėkmingai buvo tęsiama sovietmečiu, o ypatingai išviešėjo šiais laikais. Liūdna, kad kai kurie atlikėjai uždėję ant gan neblogos užsieninės melodijos savo patetiškas teksto interpretacijas sugeba išgarsėti ir netgi tapti labai mylimi (Povilaitis, Stakėnas ir t.t.).
          „O kūjis su pjautuvu - juk tai paprastos liaudies, darbininkų ir valstiečių simboliai. Dabar ženkliukus, pirktus Pilies gatvėje, ir kuriuos visą laiką iki uždraudimo nešiodavausi prisisegęs prie kuprinės, turėjau pasidėti į stalčių.“ - Tomizmas

          Comment


            #25
            Parašė music Rodyti pranešimą
            Televizinė muzika tada:

            Youtube video

            ir dabar:

            Youtube video

            Vien šituo pvz. remdamasis suabejočiau Jono totalaus progreso dogma
            Pasaulyje galėčiau tokių pačių meinstrymo palyginimų pateikti..
            Aišku pasirinkimo laisve ir visko įvairove šiais laikais galiu tik pasidžiaugti.
            Pasirinkimo įvairovė ir yra progresas. Tiems kam reikia kažko kokybiško, tikrai susiras.

            Comment


              #26
              LT meno tendencijos :

              Apskritai, stebint pastarųjų penkerių šešerių metų mūsų, bent jau Vilniaus, meno sistemos situaciją, neapleidžia keistas déjà vu, tarsi būtų grįžęs soviet­metis, tik dekoracijos ir lozungai iš dalies pasikeitę. Net ir dalyviai beveik tie patys. Beje, tai pastebiu jau nebe aš vienas. Štai Jurijui Dobriakovui, gana draugiškam mūsų šiuolaikinio meno konjunktūrinės sistemos atžvilgiu, irgi kyla klausimų: „...šiais metais (2017 m., ‒­ aut. past.) mane labiausiai stebinusi vietinė tendencija – vis daugiau jaunų perspektyvių menininkų, ką tik pabaigę studijas ar net tebestudijuodami, skuba vienaip ar kitaip susisaistyti su institucijomis, „automatu“ suteikiančiomis atitinkamą statusą ir prieigą prie išteklių. Panašu, kad neinstitucinės autonomijos poreikis jiems šiandien nebėra prioritetas, o institucijos, ypač privataus kapitalo, tampa savotišku prekės ženklu ir kokybės garantija. (...) Viena vertus, gerai, kad jauni menininkai gauna tokį palaikymą, bet neramu, jog tokiu būdu iškreipiamas šiuolaikinio meno kūrėjų spektro vaizdas – matomiausi tampa tie, kurie kuria vienai ar kitai institucijai palankiu stiliumi, o institucijos ta savo atrankos ir legitimacijos galia neretai manipuliuoja, pristatydamos savo globojamus menininkus kaip absoliučiai įdomiausius vietiniame lauke. Šiuolaikinio meno institucionalizacija ir integracija į verslo tink­lus Lietuvoje stiprėja, tik skirtumas tas, kad žaidimo taisykles ima diktuoti ne didžiosios institucijos, veikiančios jau keletą dešimtmečių, o lankstesni ir viešųjų ryšių realijas geriau suprantantys nauji galios centrai.“6
              Kęstutis Šapoka:
              http://literaturairmenas.lt/2018-01-...e-ziemos-verte

              Comment


                #27
                Na, šiek tiek nesąžininga lyginti dabartinį meną (kaip profesiją) su sovietmečiu.
                Esminis skirtumas - dabar gali nesutikti institualizuotis, gali išlikti maištininku, žaisti va bank. Sovietmečiu gi tokios alternatyvos nebuvo.
                If a lion could speak, we could not understand him.

                Comment


                  #28
                  K. Šapoka apie „tikrųjų vertybių tradicijos“ ir „destruktyvaus meno“ arba „progresyvių, pažangių tendencijų“ priešpriešą Lietuvoje:

                  Comment


                    #29
                    Gero meno žiūrėjimo : )))

                    Andrius Kviliūnas iš Panevėžio
                    https://www.youtube.com/user/MrMamukas/videos

                    Toks gan YTP stuffas (https://www.urbandictionary.com/defi...youtube%20poop)
                    bet dalyvauja parodose ir pan., net perkamas yra, pvz kažkokie vokiečių galeristai įsigijo per Art Vilnius kažkurį : )))


                    Comment


                      #30
                      Nuomonės apie menininko vaidmenį visuomenėje:



                      Ar menininkui paranku kurti Lietuvoje?


                      Comment


                        #31
                        Gerame mene atsispindi gyvenimo įvairovė

                        2018 08 24

                        Mindaugą Skudutį drąsiai galima vadinti Lietuvos dailės klasiku.

                        – Mokėtės LTSR valstybiniame dailės institute, vėliau teko dėstyti Vilniaus dailės akademijoje. Kas įsiminė iš studijų laikų, o vėliau iš darbo – dėstymo čia?

                        Anų laikų Dailės institutas gerokai skyrėsi nuo šiandieninės Dailės akademijos. Iš esmės Dailės institutas buvo Maskvos dailės akademijos skyrius, dirbo pagal atsiųstas programas, dėl to jokio modernizmo čia būti negalėjo. Aišku, daug kas priklausė ir nuo pačių dėstytojų, kiek jie buvo savarankiški, drąsūs, modernūs arba bailūs. Mokymo programos buvo visiškai akademiškos (gal dar iš XIX a.) ir jas reikėjo vykdyti.

                        Studentas penktame kurse turėjo mokėti akademiškai, realistiškai nupiešti ir nutapyti nuogą žmogaus figūrą, gulinčią rakursu, nutapyti ir nupiešti pastatymą iš kelių figūrų ir baigiamajam darbui nutapyti idėjinę figūrinę kompoziciją. Visa tai šiandien būtų vertinama kaip jauno menininko individualybės žlugdymas, bet tada niekas mūsų menininkais nevadino, mes buvome dailininkai, o dailininkas savo amatą turėjo mokėti. Kažkur esu skaitęs, kad ne tiek svarbu, kokia yra mokymo sistema, svarbu, kad ji būtų vientisa ir aiškiai išdėstyta, tada jaunas dailininkas įgyja pagrindą, ant kurio gali tvirtai jaustis. Nieko nėra blogiau, kai studentai mokomi pagal daug skirtingų programų, kaip šiuo metu yra – kiekvienas dėstytojas rašo savo mokymo programą, o studentai ją renkasi arba ne, tada jei studentas per penkerius metus pasimoko pas 5 skirtingus dėstytojus, jo galvoje lieka chaosas visam likusiam gyvenimui.

                        – Tuomet, kai dėstėte akademijoje, praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, tarp studentų (o turbūt ir ne tik) formavosi ir labai ryškias pozicijas užėmė įsitikinimas, deklaracija apie tapybos mirtį. Kaip į tai reagavote? Ar gali mirti tapyba?

                        Tai buvo sunkus laikotarpis visiems, buvo pasimetę ne tik studentai, bet ir dėstytojai (niekam nelinkiu gyventi didelių permainų laikais). Kai kurios katedros, pvz., Grafikos, Tekstilės, Monumentaliosios tapybos, pradžioje dar dėstė pagal tas pačias programas kaip anksčiau, bet „pažangios“ katedros (Skulptūros, Tapybos) kažkaip greitai persiorientavo ir reikalavo atsisakyti akademinių reliktų, tokių kaip natūros studijavimas, akademinis piešimas ir kita. Akademiniai mokslai turėjo būti nubraukti kaip nereikalingi, nes dabar turėjo būti mokoma meno. Į Dailės akademiją pradėjo važinėti komisarai iš Briuselio ir tikrinti katedrų mokymo programas. Visos senosios dėstymo formos, paremtos natūros studijavimu, buvo paskelbtos pasenusiomis ir neatitinkančiomis šiuolaikinių reikalavimų ir jei kuri katedra nenorėjo, kad ją uždarytų, turėjo pakeisti mokymą pagal Briuselio nurodymus. Tuose nurodymuose nelabai buvo aišku, ką reikia dėstyti, svarbu, kad neliktų jokio akademiškumo mokymo programose. Po tokių reformų mirė ne tik tapyba, bet ir kai kurie tapytojai, jų vietą netrukus užėmė menininkai. Negaliu pasakyti, kad jaunimas nenorėjo tapyti, stodavo daug jaunų idealistų, kurie dar tikėjo senosiomis meno formomis, bet jie neturėjo pasirinkimo. Kur studijuoti tapybą? Be rimtų gamtos studijų tapyboje nedaug ką pasieksi. Lygis smarkiai nukrito, tapyba išsigimė į akcijas, instaliacijas, fotografijas, visi tapo pusiau menininkais, pusiau dizaineriais, nors iš tikrųjų liko be profesijos. Nesu prieš naujoves, bet turi būti pasirinkimo laisvė. Lietuvoje Dailės akademija jau seniai nerengia dailininkų, tai gal reikėtų keisti pavadinimą.

                        – Tapote jau ne vienus metus. Ar pakito požiūris į tapybą?

                        – Tapyba – tai ištisas pasaulis, kuris įtraukė mane jaunystėje ir, jau žinau, nepaleis iki gyvenimo galo. Būtų galima pasakyti, meilė tapybai išliko stabili, bet vertybės, kurias atrasdavau paveiksluose anksčiau ir atrandu dabar, pasikeitė. Jaunystėje Picasso, Dalí atrodė superžvaigždės, o dabar matau, kad tik vienas kitas jų darbas vertingas, didžioji dauguma yra komercija. Reikia pasakyti, kad komercija sužlugdė visą šiuolaikinį meną ir niekas nežino, kaip nuo to apsisaugoti. Anksčiau dailininkai išimtinai darė užsakymus bažnyčioms, karaliams, imperatoriams, turtuoliams ir nutapydavo šedevrus, dabar „laisvi“ menininkai, atrodo, galėtų kur kas geresnį meną kurti, nes yra laisvi, nevaržomi užsakovų, bet išeina atvirkščiai, menininkai su savo laisve nežino, ką daryti, jie eina iš proto, kuria vienadienį šlamštą. Geriausi meno pavyzdžiai buvo sukurti imperijų laikais, kai demokratija Europoje dar nekvepėjo. Peršasi nelinksma išvada: mūsų laikas dideliam menui nepalankus.

                        – Vilnius, jo ikonografija plačiąja prasme – gatvės, žmonės, nuotaikos – yra dažna Jūsų tapyboje. Nuo studijų laikų iki dabar Jūsų ir studija yra Užupyje. Ką reiškia tapyti Vilnių? Kokios vietos, laikas yra ypač svarbūs?

                        Kauno meno mokykloje Algirdas Lukštas mus skatino piešti viską ir visada, dar tada mes, mokinukai, įpratome eiti į miestą ir paišyti. Įstojęs į Dailės institutą, tęsiau tą tradiciją, mat man atrodė, jog vien akademinių užduočių nepakanka, kad pasidarytum geru dailininku, dėl to piešiau visur: institute, bendrabuty, mieste. Nuo tada ir įsimylėjau Vilnių, buvo jis kitoks nei dabar, gerokai apleistas, bet dėl to tik dar gražesnis dailininko akiai. Tada mieste kiemai buvo atviri visiems, nebuvo tvorų, grotų, tad būdavo galima įlįsti kur į ramų kampą ir tapyti, žmonių gatvėse tada buvo nedaug, ne taip kaip dabar – per dykinėtojus negali praeit.

                        – Viena mano kolegė kitados yra pasakiusi, kad „tapydamas Mindaugas Skudutis paniekina moterį“. Manau, kad tokią jos nuomonę sąlygojo „negražus“ kūno vaizdavimas. Kas yra grožis ir negrožis (bjaurumas) tapyboje?

                        Grožis ir bjaurumas yra sąlyginės estetinės žmonių sugalvotos kategorijos. Nežinau, kodėl visiems gulbė atrodo graži, o varlė negraži, gamta taip neskirsto, viskas, kas egzistuoja, yra gražu, pavyzdžiui, mano mamai, visą gyvenimą praleidusiai Lietuvos kaime, juodaodžiai atrodė negražūs, o afrikiečiams turbūt atvirkščiai – turėtų būti negražūs baltieji žmonės. Šiais laikais grožio monopolis priklauso reklamai ir blizgiesiems žurnalams, dailininkams belieka bjaurumas, bet jei rimtai, viena be kitos šios kategorijos neegzistuoja, neįsivaizduojamai klaikus pasaulis būtų, jeigu jis būtų toks vienpusiškas kaip blizgiuosiuose žurnaluose. Gerame mene atsispindi visa gyvenimo įvairovė, kaip Diego Velázquezo paveiksluose nutapyti ir karaliai, ir išsigimėliai. Kartais tenka padaryti atradimą pamačius žymią aktorę realiam gyvenime be grimo, ji nepanaši į save, ji negraži, jei nepasakytum dar blogiau. Išvada tokia, kad dauguma žmonių pateikia save publikai tik iš gražiosios pusės, o negražiąją slepia po grimu. Mes, dailininkai, stengiamės vaizduoti žmogų be kaukės. O dėl moterų, tai čia turiu prisipažinti, kad mano santykiai su jomis visada buvo sudėtingi, bet vis tiek aš moteris myliu.
                        http://www.satenai.lt/2018/08/24/ger...nimo-ivairove/

                        Comment


                          #32
                          Atsakau į citatą iš Modernaus meno muziejus Mo temos, kad ten per daug nevystyt nuošalės.

                          Parašė Lettered Rodyti pranešimą

                          Lietuviai labai mėgsta aiškinti apie tai, ko nelabai išmano.
                          Tai jau tikrai. Neigiamas iš ryškesnių nacionalinių bruožų Sėdėjo 45 metus už geležinės uždangos, ir po to jai sugriuvus, staiga pasidarė visa ko pasaulyje eGZSpertai.

                          Prisiminiau Aido Bareikio interviu (jis jau 25erius metus gyvena ir dirba Niujorke), irgi vienoj vietoj ten susivijo lietuviškos visažinystės bei Fluxus gijos, tai papostinsiu, na jo tokia yra nuomonė:


                          Pagrindinis tikslas turėtų būti klausimas: „Kas yra autentiška būtent dabar?“ Tarkim, atvažiuoji į Lietuvą, ir ten visi viską žino. Man tai nesuprantama. Kaip galima viską žinoti? Pasakoji apie kažką įdomaus ir sulauki atsakymo: „Žinau, žinau.“ O aš nežinau. Dabar atsiradęs naujas reiškinys – kaip tu jį gali suprasti? Jeigu pasakai, kad žinai, iš esmės pasakai, kad nieko nežinai. Įdomu būtent nežinomas dalykas. Pavyzdžiui, man pasiūlo nueiti į dabar Niujorko modernaus meno muziejuje vykstančią Franciso Picabios parodą. Klausimas kyla, ko ten eiti? Aišku, galima nueiti, bet tai – kitoks ėjimas. Malonu sudirginti smegenų neuronus, bet tai, kas padaryta prieš 100 metų, yra miręs dalykas. Dabar jis galbūt visiškai neįdomus.

                          Žmonės juk eina žiūrėti ir Egipto mumijų, jos irgi miręs dalykas.

                          Ne visai tą norėjau pasakyti. Pagrindinis klausimas, kas yra realu dabar? Kas yra autentiška būtent šiandien? Kokia to autentiškumo vertybė? Kaip tai veikia kultūros gyvybingumą? Šie procesai kelia daug galvos skausmo. Išsiaiškinti savo pasaulėjautą yra rimtas ir sudėtingas darbas. Susierzinu išgirdęs: „Tą žinau ir tą mačiau.“

                          Gal šis „visažiniškumas“ yra mažos šalies kompleksas?

                          Lietuva – maža šalis ir todėl ji labai atsargi, strategiška. Taip atsitiko, kad Lietuva monopolizavo tą konceptualųjį meno formatą. Prisimenu, kaip buvo stumiama Fluxus idėja. Kas yra Fluxus? Juk iš esmės ten nieko nėra. Tai tiesiog konceptualūs juokavimai. Be to, jau seniai praėjęs reiškinys, kam jį akcentuoti? Mačiūnas mirė, jo pelenus išbarstė ir tuomet viskas turėtų baigtis. O Lietuvoje strategiškai buvo suformuoti vertybiniai prioritetai. Lietuviams įdomi iliuzija, bet ne tikri, apčiuopiami dalykai. Mums reikia parašyti ataskai­tas, o ne padaryti parodą. Per tas ataskaitas gaunamas finansavimas – tam tikra komforto zona.

                          Juk daug komfortabiliau jaučiamės praeityje ir supami to, ką pažįstame. Žinojimas ir reiškia komfortą.

                          Niujorke, jei nori apskritai dalyvauti meno žaidime, turi šiuos dalykus užmiršti iš pat pradžių ir visiems laikams. Beje, lietuviai žino, kas yra rizika ar „kruvinas sportas“ (angl. blood­sport). Tarkim, visiems labai įdomu, kaip šį vakarą sužais krepšininkas M. Kuzmins­kas. Visiems rūpi, bet niekas nežino, kaip viskas bus. O mene atvirkščiai –­­ visi viską žino, niekas niekam neįdomu. Tai yra problema. Paminėsiu mažų valstybių pavyzdį. Neseniai kalbėjausi su Michaelu Hortu, kuris su žmona Susan jau keturis dešimtmečius yra vieni pagrindinių Niujorko meno kolekcionierių. Jis pasakojo apie mažų šalių „kruviną sportą“. Pavyzdžiui, Neo Rauchas iš Leipcigo. Dabar jo tapybos darbas kainuoja, sakykime, 9 milijonus. Pardavus vieną darbą galima atstatyti visą menų akademiją! Tas pats Rumunijoje su tapytoju Adrianu Ghenie. Veikė privatizavimo sistema ir per vienas duris buvo galima atidaryti daug durų. Lietuvoje kažko apčiuopiamo neįvyko, šaliai buvo įdomūs konceptualūs dalykai, todėl dabar nieko ir neturi. Praleista savų strateginių monopolijų galimybė.
                          http://literaturairmenas.lt/2017-03-...man-neaktualus

                          Comment


                            #33
                            Parašė sankauskas Rodyti pranešimą

                            Jei atvirai, iš profesionalaus menininko tikėjausi truputį gražesnio miano.
                            Parašė digital Rodyti pranešimą
                            Gal Šimonytės, ir, nebūkim seksistais - Skvernelio buvo gražesni?

                            Turiu nuvilti. Prezidentinių margučių perfomansas įvyko ekspromtu ir buvo labai konceptualus - idėja buvo svarbiau negu forma. Skvernelio ir Šimonytės kiaušiniai konceptualiai apsiribojo tiesiog pavardės/inicialų užrašymu.

                            Comment


                              #34
                              Kaip postmodernu.

                              Gal gali rekomenduoti postmodernistinių animacinių filmų vaikams? Noriu savuosius supažindinti su moraliniu reliatyvizmu n' shit.
                              If a lion could speak, we could not understand him.

                              Comment


                                #35
                                Adventure Time ir mažiesiems ir didesniems. Rick and Morty, BoJack Horseman, Ugly Americans didesniems (šitie trys šiaip kategorizuojami kaip animacija suaugusiems, jei ką).

                                Comment


                                  #36
                                  Neblogos parodų apžvalgos šiuolaikinio meno, kultūros, dailės kritikos ir dailėtyros videožurnale Šaraškin Art:




                                  Šaraškin Art kanalas:
                                  https://www.youtube.com/channel/UCbq...Ie4GJg65Yl0P0g

                                  Comment

                                  Unconfigured Ad Widget

                                  Collapse
                                  Working...
                                  X