RU. Aukso žiedas / Золотое кольцо

[Petrozilijus Cvakelmanas]

17.



18.



19. Paminklas vienuolyno įkūrėjui Sergejui Radonežskiui.



20. Na ir kaip gi be Vladimiro Iljičiaus.



21.



22.



23. Bendras vaizdas į lavrą.



24.



Tai tiek Aukso žiedo iš manęs.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Palikę chaotiškąją Maskvą, keliaukime toliau. Ir pirmasis mūsų dėmesio centre - Rostovas (Ростов), kitaip dar Rostovas Didysis (Ростов Великий / Rostov Velikij).

Rostovas įsikūręs Nero (Неро) ežero pakrantėje, už maždaug 200 km į šiaurės rytus nuo Maskvos ir 50 km į pietryčius nuo Jaroslavlio. Tai vienas seniausių Rusijos miestų, pirmą kartą paminėtas dar 862 m. (t. y. beveik trim šimtmečiais anksčiau nei Maskva). Nuo X a. tai buvo vienas iš Rostovo - Suzdalės kunigaikštystės centrų, nuo 1207 iki 1474 m. - Rostovo kunigaikštystės sostinė. Miestas taip pat ilgą laiką buvo svarbus religinis centras, nuo XI a. iki 1788 m. - vyskupijos centras.

Vis dėlto per laiką, ir ypač iškilus Maskvai bei Jaroslavliui, Rostovo reikšmė sumenko ir dabar tai nedidelis, maždaug 30 000 gyventojų turintis rajono centras. Išlikę istorijos ir kultūros paminklai (pirmiausia Rostovo kremlius) čia traukia gana nemažai turistų, tiesa, daugiausiai vietinių, iš Rusijos.

Savo reportažą apie Rostovą išskaidysiu į tris dalis: pirmiausia parodysiu Rostovo kremlių, vėliau Šv. Jakovo Rostoviečio vienuolyną bei galiausiai bendrus miesto gatvių ir namų vaizdus.

Ilgai netempiant pradėsime nuo Rostovo kremliaus (Ростовский кремль / Rostovskij kreml). Turbūt iš karto reikėtų pasakyti, kad po teisybei tai joks ne kremlius, o XVII a. pabaigoje pastatyta Rostovo metropolito rezidencija. Vienaip ar kitaip, ansamblis gavosi įspūdingas. Tiesa, po to kai vyskupija buvo perkelta į Jaroslavlį, Rostovo kremlius tapo nelabai kam reikalingu "našlaičiu" ir net norėta jį nugriauti, tačiau laimei vietos pirklių dėka šis ansamblis buvo išsaugotas, o jame dar XIX a. įkurtas muziejus.

Šios sienos ir bokštai net ir pastatyti turėjo tik dekoratyvinę, o ne gynybinę paskirtį.



Einame pro mažus vartelius, matomus pirmojoje nuotraukoje.



Šis kiemas iš principo nėra Kremliaus dalimi. Matomas Uspenskij (Успенский) soboras yra senesnis už Kremlių (pastatytas 1512 m.) ir savo laiku buvo centriniu Rostovo vyskupijos soboru.



Veikiančiu jis išliko ir po šiai dienai. Nuotraukoje dešiniau matosi soboro varpinė (1687 m.)



Vartai į patį Kremlių.



Bendras šio "prieškremlio" vaizdas.



Varpinėje varpas, kaip matote, ne vienas. Viso jų ten, berods, 15, ir kiekvienas skamba vis kitu tonu, dėl to įgudę varpininkai gali išskambinti įspūdingas melodijas (paklausyti galima kad ir čia). Pats sunkiausias iš varpų sveria 32 tonas, lengviausias - apie 50 kilogramų.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Dar vienas žvilgsnis į Uspenskij soborą.



Pro vartus neriame į patį Kremlių. Ten įėjimas jau mokamas, tačiau kaina nedidelė, regis 50 rublių (maždaug 4 litai). Ten vyksta šiokia tokia rekonstrukcija, kas kiek gadina nuotraukas, bet čia jau nieko nepadarysi.



Kremliaus kiemo kampe XVII a. pabaigos cerkvė man visiškai nežinomos reikšmės pavadinimu Odigitrij (Одигитрии).





Bendras Kremliaus kiemo vaizdas. Kairiau - Odigitrij cerkvė, dešiniau - Prisikėlimo cerkvė.



Rusijos sakralinėje architektūroje labai dažnai sutinkami štai tokie laiptai prie įėjimo.

Antrame plane - rausvos Apaštalo Jono cerkvės sienos.



Kažkas, ką pavadinčiau "aukštutiniu kiemu". Tarp dviejų pastatų štai tokia, per kelis metrus virš aplinkos iškilusi erdvė.

[Aleksio]

Kremliaus kiemo kampe XVII a. pabaigos cerkvė man visiškai nežinomos reikšmės pavadinimu Odigitrij (Одигитрии).

Odigitrija - ikona, kurioje pavaizduiota Dievo Motina su Kūdikėliumi Jėzumi.

[Muzungus]

Įdomus reportažas, bet ir varganas tas aukso žiedas...

[spirit]

Žiūriu aš tas Rostovo nuotraukas ir vis prisimenu kaip "Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją", nes tas filmas ten buvo filmuotas

Įdomus reportažas, bet ir varganas tas aukso žiedas...

Kuria prasme varganas?

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Odigitrija - ikona, kurioje pavaizduiota Dievo Motina su Kūdikėliumi Jėzumi.

Ačiū už paaiškinimą.

Įdomus reportažas, bet ir varganas tas aukso žiedas...

Man irgi įdomu ką turi omenyje taip sakydamas. Rostovas iš principo nėra labai turtingas ar išpuoselėtas miestas ir atrodo kur kas prasčiau nei panašaus dydžio Ukmergė ar Utena, tačiau nuotraukų iš pačio miesto aš dar net ir nedėjau, o Kremliaus varganu niekaip negalėčiau pavadinti.

Žiūriu aš tas Rostovo nuotraukas ir vis prisimenu kaip "Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją", nes tas filmas ten buvo filmuotas

Ko gero dažnam tokia asociacija peršasi. Man ir pačiam vis atrodė, kad tuoj tuoj iš už kampo Jakovlevas su Kuravliovu išlėks.

Kaip ten bebūtų, tęsiame Kremliaus apžvalgą. Vaizdas iš to minėto "aukštutinio kiemo".



Siauras praėjimas su arkomis.



Bendras vaizdas. Nuotraukos dešinėje matosi laiptai į tą "aukštutinį kiemą".



Praėjus dar vieną sieną, į kitą aptvertą kiemą, patenkame į Metropolito sodą. Čia - dar viena XVII a. pabaigos cerkvė (Grigorijaus Nazianiečio).



Pats Metropolito sodas ir yra ne kas kita, kaip sodas.



Vaismedžiai Kremliaus fone.



Sodo kampe yra ir daržas, kuriame auginami kopūstai, salotos, moliūgai bei kitos gėrybės.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Viename iš Kremliaus bokštų yra įrengta apžvalgos aikštelė, iš kurios galima pasidairyti po apylinkes. Užlipti į ją kainuoja 60 rublių.



Vaizdai iš viršaus. Pirmajame plane, su auksiniu kupolu - cerkvė su dar vienu man nesuprantamu pavadinimu (Spas na seniach), šalia jos matosi mano minėto "aukštutinio kiemo" fragmentas (iš čia tai panašiau į terasą). Tolėliau su žaliais kupolais - Grigorijaus Nazianiečio cerkvė, nuotraukos dešinėje - Apaštalo Jono cerkvė. Fone - Nero ežeras.



Į priešingą pusę, kur kone susilieja Prisikėlimo ir Uspenskij cerkvių kupolai, taip pat matosi varpinė.



Miesto centro fragmentas žvelgiant iš Kremliaus bokšto.



Bendras Kremliaus vaizdas.



Stambesni planai. Spas na seniach.



Apaštalo Jono cerkvė.



Ko ko, bet svogūninių kupolų čia atsižiūrėti galima į valias.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Žvilgsnis į Nero ežerą. Tolumoje boluoja Jakovo Rostoviečio vienuolynas, iki kurio maždaug du kilometrai.



Nusileidžiame žemyn. Žvilgsnis į bokštą, iš kurio dairėmės po apylinkes.



Vietoj plačiakampio objektyvo užsidėjau standartinį, tad keli vaizdai, kur jau matyti objektai šiek tiek mažiau ištampyti.







Odigitrij cerkvės svogūniukas.



Pačiame Kremliaus kiemo viduryje iškastas štai toks tvenkinys.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Išėjus už Kremliaus sienų. Šalimais kažką stato/griauna/remontuoja, todėl ne visada patogu fotografuoti.



Pagrindiniai vartai į Kremlių.



Virš vartų kyšo Apaštalo Jono cerkvės kupolai.





Kremliaus siena žvelgiant nuo gatvės.



Uspenskij soboras ir vienas Kremliaus bokštų.



Paskutinėse poroje nuotraukų - tas pats Uspenskij soboras, nuo kurio ir pradėjome Kremliaus apžvalgą.





Iš Kremliaus tiek, kitas reportažas bus iš Jakovo Rostoviečio vienuolyno.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Už poros kilometrų nuo Rostovo kremliaus - dar 1389 m. Rostovo vyskupo Jakovo įkurtas vienuolynas (Спасо-Яковлевский монастырь / Spaso-Jakovlevskij monastir). Iš XIV a. vienuolyno ansamblyje pastatų, tiesa, neliko, o seniausi išlikę pastatai datuojami XVII a. pabaiga.

Atėjus prie vienuolyno ežero pakrante. Vaizdai iš šitos pusės toli gražu ne reprezentaciniai.



Rytiniai vartai su XVIII a. pabaigos varpine.



Palei vienuolyno sieną. Jos išlikusios taip pat iš XVIII a.



Dabar pagrindiniai vienuolyno vartai yra šiauriniai. Šalia jų vyksta smulki prekyba įvairiomis religinėmis prekėmis.



Pats vienuolynas neseniai suremontuotas. Jame dominuoja dvi cerkvės - nuotraukos pirmame plane matoma klasicistinė Dimitrijaus cerkvė (1802 m.) ir Šv. Onos Prasidėjimo soboras (1686 m., tai seniausias išlikęs pastatas vienuolyne).



Dimitrijaus cerkvė ir varpinė tolėliau. Dimitrijaus cerkvės projektas ją statant buvo ne kartą koreguojamas, todėl pati cerkvė gavosi kiek eklektiška.



Šv. Onos prasidėjimo soboras.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Palei vienuolyno sienas. Pats vienuolynas yra veikiantis, cerkvei grąžintas 1991 m.





Vienuolyno cerkvės kartu.





Dimitrijaus cerkvė ir šiauriniai vartai antrajame plane.





Šiauriniai vartai.



Jau išėjus pro vartus. Tame vagonėlyje pardavinėjami "vienuolyno produktai" - duona, gira, medus, sūris, pienas.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Šias nuotraukas pagal tematiką būtų galima dėti ne tik čia, bet ir į temą "Rusijos provincija". Apžiūrėję pagrindines turistus traukiančias įžymybes pasidairykime po patį Rostovo miestą. Nuotraukas dėsiu chronologiškai - t. y. pirmiausia darytas einant nuo stoties į centrą, vėliau ežero pakrantė tarp Kremliaus ir vienuolyno, gatve atgal į centrą ir vėliau vėl į stotį.

Rostovo stotis, tiek geležinkelio, tiek ir autobusų. Stoties pastatas pastatytas 1975 m. Geležinkelio linija pro Rostovą nutiesta dar 1870 m.



Pirmasis įspūdis, sakykim taip, neįkvepia. Lariokai, duobės, purvas, nepjauta žolė...



Lunačarskio gatvė, vedanti nuo stoties į miesto centrą. Iš esmės irgi gana nyki ir purvina, bet artėjant prie centro (gatvės ilgis geras kilometras) vaizdas po truputį gerėja.









Monumentalus Aleksejaus Leontjevičiaus Kekino gimnazijos pastatas (1907 m.). Pats Kekinas buvo XIX a. pirklys ir visuomenės veikėjas, labai daug prisidėjęs keliant miesto gerovę. Didele dalimi jo pastangų dėka Kremliuje buvo įsteigtas muziejus, gimnazija taipogi pastatyta už jo miestui po mirties paliktus pinigus.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Senosios miesto dalies pakraštyje - štai tokia plati aikštė/sankryža. Kartu tai, kaip supratau, ir miesto visuomeninio transporto mazgas.





Nuo aikštės link centrinės miesto dalies. Rusijos Imperijos laikais Rostovas buvo apskrities (ujezdo) centru ir centrinė miesto dalis gerai išsaugojo tokiems miestams būdingą išplanavimą ir architektūrą.



Jei Lunačarskio gatvė atrodė gana apmirusi, tai miesto centras atvirkščiai - gyvas. Parduotuvės, užeigos, pardavinėjami kažkokie suvenyrai, pyragėliai ar gira iš bačkos, o ir šiaip žmonių gatvėje tikrai yra.







Yra ir nelabai kontekstualių "inkliuzų" (kaip tas lariokas antrame plane), bet kai kurios vietos beveik galėtų eiti kaip dekoracijos filmui apie XIX a. antros pusės Rusijos miesto gyvenimą.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Uspenskij soboro kupolas bei paties Kremliaus bokšteliai tolėliau. Kremlius gal ir netikras, tačiau kaip ir dera atsidūręs pačiame miesto centre.



Dar keli mažaaukščio centro užstatymo vaizdai.





Viena iš ilgų prekyvečių, vadinamųjų "prekybos eilių" (торговый ряд). Kiek teko skaityti, tokios kolektyvinės prekyvietės buvo populiaresnės Vidurio Rusijoje, o štai Urale ar Sibire pirkliai savo krautuves dažniausiai laikydavo pirmuosiuose savo namų aukštuose.



Dar kelios nuotraukos iš Kremliaus bokšto. Jose gerai matosi, kad miestas nedidelis ir viskas ranka pasiekiama. Dešiniau matosi dar vienos "prekybos eilės" arkos.



Miestas, žinoma, provincialus, tačiau tuo pačiu žalias (išskyrus senąją centrinę dalį).



Vaizdas į Nero ežerą. Jis gana didelis (52 kv. km., tai daugiau nei Drūkšiai), tačiau labai seklus: didžiausias gylis vos 3,6 metro.



Cerkvių mieste išties nemažai, tame tarpe ir gana naujų.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Pakeliui iš Kremliaus į ežero pakrantę. Apskritai Rostovą poilsiui yra pamėgę maskviečiai, todėl čia nemažai sutvarkytų viešbučių ar svečių namų. Tai, žinoma, gerai, bet sutvarkymo autentiškumas kartais neišlaikomas - štai raudono namo šeimininkas ten pataupė ir sudėjo plastikinius langus (gerai dar, kad ne berėmius).



Nero ežero pakrantė. Ant tos lentos - būtinas rusiškų paplūdimių atributas - užrašas "Maudytis draudžiama".



Tarp Kremliaus ir vienuolyno pakrante einanti gatvė neasfaltuota, pavaryta tik skaldos.



Vaizdas į ežerą.



Vienas įdomesnių dalykų Rusijos gilumoje - medinė architektūra. Ypač ten mėgstamos štai tokios "nėriniuotos" langinės. Galima kažko panašaus rasti ir Lietuvoje (vėlgi tos pačios Rusijos įtaka), tačiau mastelis ten visiškai kitoks. Pora egzempliorių netoli Jakovo vienuolyno.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Atgal į centrą einame pagrindine mieste Lenino gatve.





Čia viskas ganėtinai tvarkinga. Tiksliai datuoti pastatų laikotarpio nesiimu, bet lyg ir daugumoj į tarpukarį bei ankstyvąjį pokarį panašu.







Užsiglaudusi dar viena cerkvė.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Tarp stalininių mūrinukų įsiterpia ir senesni medinukai.



Gatvės perspektyva ir Kremliaus kupolai tolumoje.



Grįžtame į miesto centrinę dalį.



Iš Kremliaus bokšto darytose nuotraukose gerai matytos prekybos eilių arkos.



Centro erdvės.





Joks Rusijos miestas iki šiol neapsieina be savo Lenino.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Kažkur čia pietavau. Kainos kavinėje čia žymiai mažesnės nei Maskvoje ir dienos pietūs (kažkokia sriuba, plovas ir arbata) kainavo 120 rublių (apie 10 litų).





Apskritai imant, nors ne viskas ten blizga, pats miesto centras atrodo gana neblogai. Tiesą pasakius, pats pirmasis įspūdis apie miestą, išėjus iš geležinkelio stoties, ir buvo prasčiausias.







Lunačerskio gatve atgal link stoties.



Gatvė, einanti pro geležinkelio stotį, kartu yra ir federalinės magistralės M8 (Maskva - Severodvinskas) dalis.



Stotyje pavyko iš karto pasigauti į Jaroslavlį važiuojantį autobusą (90 rublių už maždaug 55 km, taigi, pigiau nei Lietuvoje), tad su Rostovu atsisveikiname.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Jaroslavlis (Ярославль) šiaip jau būtų vertas atskiros temos. Tai stambus srities centras (~600 tūkstančių gyventojų), turintis ilgą istoriją ir krūvą įdomių objektų. Vis dėlto šios kelionės metu būtent Jaroslavliui apžiūrėti laiko pritrūko labiausiai (tai yra visko apžiūrėti nesuspėjau ir Maskvoj, ir Peterburge, tačiau būtent iš Jaroslavlio išvažiavau su mintimi, kad miestas liko dar labai menkai pažįstamas ir iki galo neperkąstas). Tai buvo iš dalies susiję su tuo, kad laiko iš tiesų neturėjau daug (vienos dienos popietė nuo kokių keturių ir kitos dienos rytas iki gal pirmos), iš dalies su banaliu nuovargiu ir per didelio tempo Maskvoje užmuštomis kojomis. Dėl to turimas nuotraukas dedu į šią temą.

Miesto istorijos pradžia laikomi 1010 m., miesto įkūrėju - Kijevo Rusios kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis, tuo metu valdęs Rostovo kunigaikštystę. Jaroslavlis buvo pirmiausia įkurtas kaip gynybinis šios kunigaikštystės forpostas, gynęs Kotoroslio upės, ištekančios iš Nero ežero, žiotis, tačiau vėliau dėl palankios geografinės padėties išaugo ir pranoko Rostovą. Miestui augti padėjo tai, kad jis yra įsikūręs prie Volgos upės ir kartu prie pagrindinio kelio, jungiančio Maskvą su Baltosios jūros Archangelsko uostu, t. y. svarbių prekybos kelių kryžkelėje. XVII a. Jaroslavlis buvo antras pagal dydį Rusijos miestas.

Po to, kai Petras I iš Nevos žiočių išmušė švedus ir ten įkūrė Sankt Peterburgą, sumenko Archangelsko, o kartu ir Jaroslavlio reikšmė. XVIII a. iš prekybinio Jaroslavlis tapo industriniu ir buvo vienas svarbiausių Rusijos tekstilės pramonės centrų. Kaip ir daug kur Rusijoje, miestas ilgą laiką buvo išimtinai medinis, tad dabartinį centrinio Jaroslavlio veidą formuoja pirmiausia ne senesni kaip XVIII a. pastatai.

Pirmieji miesto vaizdai ne atvirukiniai - užfiksuoti šalia autobusų stoties, kokie 4 km į pietvakarius nuo miesto centro. Be autobusų stoties Jaroslavlyje yra ir dvi geležinkelio stotys - senesnė ir mažesnė Maskvos (Московский / Moskovskij) netoli autobusų stoties ir naujesnė bei didesnė Pagrindinė (Главный / Glavnij) miesto vakaruose. Tam, kad viskas nebūtų per daug paprasta, traukiniai į Maskvą važiuoja ne iš Maskvos, o iš Pagrindinės stoties.



Štai toks dengtas pėsčiųjų viadukas.





Iki miesto centro patogu nuvažiuoti troleibusu. Tai ir nebrangu - vienkartinis bilietas iš konduktorės kainuoja 16 rublių (mažiau nei pusantro lito). Mano hostelis buvo už kokio kilometro nuo centrinės miesto aikštės, Spalio prospekte (Проспект Октября / Prospekt Oktiabria).



Jaroslavlyje yra ir sava Raudonoji aikštė. Tiesa, lyginant su Raudonaja aikšte Maskvoje, pavadinimo etimologija jau visiškai kita: jei Maskvos aikštė "Raudonaja" iš "Gražiosios" tapo labiau dėl žodžių žaismo (ir galbūt Kremliaus sienų spalvos), tai Jaroslavlyje aikštės raudonis purvinai tarybinis - Raudonaja aikštė iš Semiono dėl ideologinių priežasčių buvo pervadinta 1924 m.





Šis bulvaras nuo Raudonosios aikštės mus išves prie didžiausios Europos upės.