RU. Kuršių Nerija. Куршская коса

[bato_usai]

Kuršių nerija yra 98 kilometrų ilgio, Lietuvai priklauso 52 kilometrai.

---

Kuršių nerija gali būti išbraukta iš UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo
https://www.vz.lt/akiraciai/2025/02/...-saraso-563778 | https://www.vz.lt/pramone/2024/07/15...stu-statiniais

Kaliningrado (Karaliaučius) bendrovė „Spetsavtotrans“ pareiškė ketinanti Ribačės (Rasytės) gyvenvietėje supilti dirbtinį pusiasalį [padidisiantį plotą nuo 3.5 iki 7,9 ha – mano pataisa] Kuršių mariose ir pastatyti jame 3–5 aukštų mišraus tipo apartamentų viešbutį, 5 aukštų šeimos tipo apartamentų viešbutį, 5 aukštų viešbutį su SPA kompleksu ir treniruoklių sale, taip pat viešbutį ant vandens, lauko baseinus, 1–2 aukštų restoranus su terasomis, dengtą automobilių stovėjimo aikštelę, autobusų stovėjimo aikštelę ir t. t.

„Pasaulio paveldo komitetas gavo informaciją iš nevyriausybinių Rusijos organizacijų (...). Tai kelia tam tikrų nuogąstavimų, nes nesvarbu, kurioje pusėje (Lietuvoje ar Rusijoje – BNS) būtų kažkoks didelis pažeidimas, visas objektas būtų išbrauktas“, – LRT radijui sakė L. Dikšaitė.

[bato_usai]

Plačiau galima atrasti čia.

[bato_usai]

Istorinės Rytprūsių gyvenvietės, sąrašas geografiškai nuo Lietuvos į pietų pusę. https://prusija.lki.lt/ informacija:



Rasytė. vok. Rossitten. rus. Рыбачий [po 1946 m.]

Bažnytkaimis ir parapijos centras Semboje, Fischhauseno apskrityje (nuo 1905 m.), Kuršių Nerijoje, 20,0 km į pietus nutolęs nuo Nidos, 34,0 km į šiaurę nuo Kranto.

Vardas pirmą kartą paminėtas 1372 metais. Vietovardis Ras-ī̆t- tradiciškai siejamas su liet. rasà, lat. rasa, liet. rasóti ‘kristi rasai’, rasénti ‘dulkti, dulksnoti, lynoti’. Gal gali būti ir pr. Rus-ī̆t-, plg. liet. upėvardį Rùsnė (Blažienė 2000: 135). Rasytėje veikiausiai XV amžiaus pradžioje buvo plytinė. 1423 metais Žiokų činšo registre minimas 1 karčemininkas ir 20 kuršių žvejų, kurie turėjo nedideles trobeles su mažu ploteliu žemės. 4 daržai (kaip juos vadina MLE IV 480) buvo neapdirbti. 1541 metais Rasytėje prieš bažnyčią (vor der Kirche) gyveno 12 žvejų ir trys iždininkai, prieš pilį (vorm Schloß) – 16 žvejų. Tai buvo dvi [atskiros] gyvenvietės. 1572 metais Rasytė valdė per 17 ūbų (1 ūbas =17,338 ha) 17 margų (1 margas = 0,25 iki 0,56 ha) žemės. 3 ūbai ir 8 margai priklausė burggrafo palivarkui. Rasytės žvejams daržininkams liko 9 ūbai, padalinti į 18 daržų, po 1/2 ūbo kiekvienam (Martens 1997: 216–217). Nuo XVII amžiaus vidurio iki 1833 metų veikė pašto stotis. 1785 metais valsčiaus ir girininkijos centras turėjo 24 ugniakurus (Feuerstellen) (Goldbeck 155). 1885 metais buvo 56 gyvenamieji namai ir 369 gyventojai, 1939 metais buvo 691 gyventojas. 1864–1903 metais kopų inspektoriumi dirbo Franzas Elfas, gelbėjęs Rasytę nuo smėlio. Jis sodino pušaites, kurios stabdė smėlį. Viena 60 metrų aukščio kopa pavadinta jo vardu (Juška 1997: 569). Apie 1783 metus tėvų netekusį mažąjį Martyną Liudviką Rėzą (1776–1840) priglaudė tolimas giminaitis iš tėvo pusės, Rasytės pašto viršininkas Boehmas. Būdamas devynerių metų jis paliko Kuršių neriją ir apsigyveno Kaukėnuose pas kitą tolimą giminaitį Christianą Wittichą (Citavičiūtė 2011: XII). 1901 metais Rasytėje Johannes Thienemanno (1863–1938), vokiečių ornitologo, rūpesčiu įkurta pirmoji pasaulyje privati paukščių stebėjimo stotis, veikusi iki kokių 1943 metų. Per Antrąjį pasaulinį karą stotis buvo susprogdinta.

Kada buvo pastatyta Rasytės pilis, neaišku. Ji minima XV ir XVI amžiais (MLE IV 48–51). Taip pat nėra žinoma, kada pastatyta bažnyčia. 1531 metais Rasytėje apgyvendinamas evengelikų liuteronų dvasininkas, kuris turėjo aptarnauti Kuršių neriją. Iki 1551 metų kunigavo Haderis Pfaffas. 1801 metais pastatyta bažnyčia (Kviklys 1992: 791), pasak Alberto Juškos (1997: 568), nauji maldos namai čia įrengti 1812 ar 1836 metais. Bažnyčia pastatyta 1873 metais. Lietuviškos pamaldos laikytos iki XIX amžiaus vidurio. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia paversta Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkve. Rasytėje įkurtas žvejų kolūkis (MLE IV 48).

Literatūra ir šaltiniai
Blažienė Grasilda 2000. Die baltischen Ortsnamen im Samland (=Hydronymia Europaea, Sonderband II), Stuttgart: Franz Steiner Verlag; Citavičiūtė Liucija 2011. Filologija: lietuviškos Biblijos rengimas / Martynas Liudvikas Rėza [sudarytoja Liucija Citavičiūtė], t. 1, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas; Das Marienburger Tresslerbuch der Jahre 1399–1409, hrsg. von E. Joahim, Königsberg: Königsberg i. Pr., 1896 (tekste – MTB); Diehlmann Hans Heinz 1998. Die Türkensteuer im Herzogtum Preußen 1540, Band 1, Fischhausen-Schaaken-Neuhausen-Labiau, Hamburg: Verein für Familienforschung in Ost- und Westpreußen; Gerullis Georg 1922. Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig: Walter de Gruyter & Co.; Goldbeck Johann Friedrich 1785. Vollständige Topographie des Königreiches Preußen, Bd.1., Königsberg–Leipzig: Kanter; Juška Albertas 1997. Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI–XX amžiuje, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla; Kviklys Bronius 1992 [1968]. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai, t. 4, Vilnius: Mintis; Martens Jürgen 1997. Die ländliche Gartensiedlung im mittelalterlichen Preußen, Lüneburg: Institut Nordostdeutsches Kulturwerk; Mažosios Lietuvos enciklopedija, IV t. Rahn–Žvižežeris, 2009, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (tekste – MLE IV); Rytprūsių foliantai, saugomi Slaptajame valstybiniame archyve „Prūsijos kultūros paveldas“ (tekste – Ostpr. Fol.); Scriptores Rerum Prussicarum, Bd. 2, 1863, Leipzig: S. Hirzel (tekste – SRP II).

---

Šárkuva. vok. Sarkau. rus. Лесной [po 1946 m.]

Bažnytkaimis Semboje, Fischhauseno apskrityje (nuo 1905 m.), siauriausioje Kuršių nerijos vietoje, 2,5 km nutolęs nuo Rasytės (vok. Rossitten). Kaimo vardas paminėtas 1362 metais. Pr. vietovardis *Sark-av- yra priesagos pr. *-av- vedinys iš pr. sarke ‘šarka’ (Blažienė 2000: 139–140). Apie Šarkuvą daug žinių esama pateiktose šaltinių ištraukose. Galima sužinoti, kad Šarkuvoje jau XV amžiaus pradžioje gyveno karčemininkas, vėliau XVI amžiuje gyveno nemažai žvejų, jų būta 30 ir daugiau, taip tap gyveno ir samdinių. Šarkuvos plėtrai trukdė slenkančios kopos, kaimas vis mažėjo. 1811 metais pradėti kopų sutvirtinimo darbai. 1885 metais gyveno 325 gyventojai ir buvo 44 gyvenamieji namai. 1939 metais gyveno 705 gyventojai. Iki Pirmojo pasaulinio karo gyventojai vertėsi žvejyba, varnų gaudymu. Po karo buvo Šarkuva tapo kurortu, buvo pastatyti jaunimo namai (Kviklys 1992: 792–793; MLE IV 383). Pirmieji maldos namai įkurti apie 1735 metus. Tai buvo koplyčia, kurioje pamaldos 1775 metais laikytos ir lietuvių kalba. 1901 metais buvo pastatyta nauja bažnyčia (Juška 1997: 570–572). Šarkuvoje būta ir nedidelės mokyklėlės.

Literatūra ir šaltiniai
Blažienė Grasilda 2000. Die baltischen Ortsnamen im Samland (=Hydronymia Europaea, Sonderband II), Stuttgart: Franz Steiner Verlag; Diehlmann Hans Heinz 1998. Die Türkensteuer im Herzogtum Preußen 1540, Band 1, Fischhausen-Schaaken-Neuhausen-Labiau, Hamburg: Verein für Familienforschung in Ost- und Westpreußen; Goldbeck Johann Friedrich 1785. Vollständige Topographie des Königreiches Preußen, Bd.1., Königsberg–Leipzig: Kanter; Juška Albertas 1997. Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI–XX amžiuje, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla; Kviklys Bronius 1992 [1968]. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai, t. 4, Vilnius: Mintis; Mažosios Lietuvos enciklopedija, IV t. Rahn–Žvižežeris, 2009, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (tekste – MLE IV); Ordino foliantai, saugomi Slaptajame valstybiniame archyve „Prūsijos kultūros paveldas“ (tekste – OF); Ordino laiškų archyvas, saugomas Slaptajame valstybiniame archyve „Prūsijos kultūros paveldas“ (tekste – OBA); Rytprūsių foliantai, saugomi Slaptajame valstybiniame archyve „Prūsijos kultūros paveldas“ (tekste – Ostpr. Fol.); Preußisches Urkundenbuch, Bd. 6, 1986–2000, Marburg: N. G. Elwert (tekste – PUB VI); Scriptores Rerum Prussicarum, Bd. 5, 1874, Leipzig: S. Hirzel (tekste – SRP V).

---

Krañtas. vok. Cranz, Kranz. rus. Зеленоградск [po 1946 m.]

Miestas kurortas, valsčiaus centras Semboje Fischhauseno apskrityje (nuo 1905 m.) prie Baltijos jūros, nuo Fischhauseno nutolęs 42,6 km, nuo Karaliaučiaus 28,0 km.

Grischos Vercamerio (2010: 484) nuomone apie pilį Neuhaus, pastatytą prie Kranto ir skirtą apsiginti nuo lietuvių, nėra jokių žinių jau nuo XIIII amžiaus, plg. 1283 Nova domus, castrum novum (Dusburgietis), Nûwe huis (Jeroschinas) prie Baltijos jūros, į rytus nuo vėlesnio Kranto (Batūra, Paaišk. 1985: 412). Krantz vardo paminėjimą pavyko rasti 1623 metais. 1540 metais buvo užfiksuotas Krantzkrug(er) (Diehlmann 1998: 305)[...], kuris buvo prijungtas prie Kranto 1896 metais. Tai baltiškas vietovardis veikiausiai *Krant-, plg. Neringos kurš. kranta, krant ‘krantas’ (Schmid 1995: 449, 535, 536). Pagal Oscarą Schlichtą (1922: 292) Krante 1723 metais dar buvo kalbama prūsiškai, tiksliau tariant latviškai. Jeigu šio vietovardžio s negalima paaiškinti remiantis liet. krañtas, lat. krañts ‘skardis’, tai galima tik pasikliauti vokiečių liaudies etimologija (Blažienė 2000: 69–70).

Žvejų gyvenvietėje buvo 1816 metais įkurtas kurortas, vėliau pastatyti pirmieji poilsio namai, nutiestas plentas į Karaliaučių, pastatyti maldos namai, XIX amžiaus pabaigoje liuteronų bažnyčia. 1885 metais iš Karaliaučiaus į Krantą nutiestas geležinkelis. Po Pirmojo pasaulinio karo pastatyta daug poilsio namų, vasarnamių, gydyklų. Krantas tapo gražiu pajūrio miestu. Paplūdimys buvo apie 1 km ilgio. Smėlis buvo baltas ir smulkus. XX amžiaus pradžioje buvo pastatytos katalikų bažnyčia ir žydų sinagoga. 1939 metais Krante buvo 5079 gyventojai. Per Antrąjį pasaulinį karą miestas nebuvo sugriautas, po karo pradėti perstatymo darbai, bažnyčia buvo paversta sandėliu, sporto sale (MLE II 301–302). Dabar Krantu domimasi kaip kurortu.

Literatūra ir šaltiniai
Batūra Romas, Paaišk. 1985. Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika. Parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė, žemėlapį sudarė R. Batūra. Vilnius: Vaga; Blažienė Grasilda 2000. Die baltischen Ortsnamen im Samland (=Hydronymia Europaea, Sonderband II), Stuttgart: Franz Steiner Verlag; Diehlmann Hans Heinz 1998. Die Türkensteuer im Herzogtum Preußen 1540, Band 1, Fischhausen-Schaaken-Neuhausen-Labiau, Hamburg: Verein für Familienforschung in Ost- und Westpreußen; Goldbeck Johann Friedrich 1785. Vollständige Topographie des Königreiches Preußen, Bd. 1., Königsberg–Leipzig: Kanter; Mažosios Lietuvos enciklopedija, II t. Kas–Maž, 2003, Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (tekste – MLE II); Rytprūsių foliantai, saugomi Slaptajame valstybiniame archyve „Prūsijos kultūros paveldas“ (tekste – Ostpr. Fol.); Schlicht Oscar 1922. Das westliche Samland. Ein Heimatbuch des Kreises Fischhausen-Pillau vom Jahre 1725 bis zur Gegenwart, Bd. 2, Dresden: Verlag von Kolbe & Schlicht; Schmid Wolfgang P. 1995. Nehrungskurisch. Sprachhistorische und instrumentalphonetische Studien zu einem aussterbenden dialekt, II, Stuttgart: F. Steiner; Vercamer Grischa 2010. Siedlungs-, Verwaltungs- und Sozialgeschichte der Komturei Königsberg im Deutschordensland Preußen (13.–16. Jahrhundert) [=Einzelschriften der Historischen Kommission für ost- und westpreußische Landesforschung, Bd. 29], Marburg: fibre.