Parašė Creatium
Rodyti pranešimą
Kultūros paveldo ekspertė J.Markevičienė: projektas primena XIX a. istoristinę baroko imitaciją
Pasak kultūros paveldo apsaugos ekspertės, ICOMOS narės Jūratės Markevičienės, pagrindinis barokinių parkų ypatumas yra didelės, plačios erdvinės struktūros: „Tai puikiai matosi pažvelgus, pavyzdžiui, į Versalio parką, klasikinį barokinį parką. Barokinius parkus sudaro geometrinės plokštumos – parteriai, padengti įmantriais gėlių, krūmų ir kitų žemų augalų ornamentais, čia tyvuliuoja baseinai, trykšta fontanai, stovi skulptūros... O už šio raštuoto kilimo tiesiasi erdvinės perspektyvos į natūralius gamtinius elementus – vandenis, kraštovaizdžio parkus, miškus. Prancūzijoje ir Vokietijoje sugebėdavo net tolimus kalnų peizažus paversti parko vaizdais. Barokinis parkas privalo turėti abi šias dalis – geometrinę ir kraštovaizdinę.”
Jos teigimu, Sapiegų dvare nemažą dalį užėmė kraštovaizdinis parkas. Ten „žaista“ ir su vandeniu – parką juosė du upeliukai.
„Tačiau šiandien beveik visa Sapiegų parko kraštovaizdinė dalis yra užstatyta. Ten stovi XIX a. pradžioje iškilusios ligoninės pastatai, kitapus – sovietiniai daugiaaukščiai... Todėl kalbėti apie tai, kad yra atkuriamas barokinis parkas, yra visiškai nerimta. Negana to, tai klaidina. Reikia taip ir sakyti, kad projekto autoriai kuria ne parką, o parko fragmentą – jo parterinę parko dalį. Tačiau būtų galima atkreipti dėmesį, kad pagal barokinio parko kanonus parterio ornamentuose medžių neturėtų likti. Aplink, žinoma, būtinas kraštovaizdžio parkas. Suformavus vien parterį, kuri supa ne kraštovaizdžio parkas, o XIX–XX amžių užstatymas ir aplink zuja transportas, barokinio parko įspūdžio iš esmės nesukursi.
Žinau, kad parke vyko archeologiniai tyrimai, buvo aptikta nemažai parterio elementų liekanų. Tačiau iš rastų, pavyzdžiui, fontano pamatų, tikrai neįmanoma sužinoti, kaipgi tas fontanas atrodė. Barokiniai fontanai būdavo įspūdingi meno kūriniai. O pamatai leidžia suprasti tik tai, kurioje vietoje fontanas buvo, kokio dydžio buvo jo pagrindas ir iš kokių medžiagų buvo padaryta ta dalis, kurią archeologai atrado, kaip atrodė vienas kitas dekoro elementas.
Norint atkurti, o ne „sukurti“ parką, jo puošybą, reikia išsiaiškinti informaciją, kuri glūdi ne žemėje, bet archyvuose. Būtini rimti archyviniai tyrimai, nes daugelis dokumentų yra ne Lietuvoje, jei apskritai dar išlikę. Kol šių mokslinių tyrimų nėra, tai, kas projekto autorių pateikiama šiandien, yra vien autorinė interpretacija, supaprastintas barokinio parko parterinės dalies modelis, bet tikrai ne atkūrimas. Jau nekalbant apie tai, kad Sapiegų parkas, tikėtina, buvo žymiai sudėtingesnis ir įvairesnis, negu šiandien projektuojama. Todėl šis projektas man kol kas labiau primena XIX a. istoristinę baroko imitaciją, o ne baroką“, – kalbėjo J.Markevičienė.
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujien...1029790?copied
Pasak kultūros paveldo apsaugos ekspertės, ICOMOS narės Jūratės Markevičienės, pagrindinis barokinių parkų ypatumas yra didelės, plačios erdvinės struktūros: „Tai puikiai matosi pažvelgus, pavyzdžiui, į Versalio parką, klasikinį barokinį parką. Barokinius parkus sudaro geometrinės plokštumos – parteriai, padengti įmantriais gėlių, krūmų ir kitų žemų augalų ornamentais, čia tyvuliuoja baseinai, trykšta fontanai, stovi skulptūros... O už šio raštuoto kilimo tiesiasi erdvinės perspektyvos į natūralius gamtinius elementus – vandenis, kraštovaizdžio parkus, miškus. Prancūzijoje ir Vokietijoje sugebėdavo net tolimus kalnų peizažus paversti parko vaizdais. Barokinis parkas privalo turėti abi šias dalis – geometrinę ir kraštovaizdinę.”
Jos teigimu, Sapiegų dvare nemažą dalį užėmė kraštovaizdinis parkas. Ten „žaista“ ir su vandeniu – parką juosė du upeliukai.
„Tačiau šiandien beveik visa Sapiegų parko kraštovaizdinė dalis yra užstatyta. Ten stovi XIX a. pradžioje iškilusios ligoninės pastatai, kitapus – sovietiniai daugiaaukščiai... Todėl kalbėti apie tai, kad yra atkuriamas barokinis parkas, yra visiškai nerimta. Negana to, tai klaidina. Reikia taip ir sakyti, kad projekto autoriai kuria ne parką, o parko fragmentą – jo parterinę parko dalį. Tačiau būtų galima atkreipti dėmesį, kad pagal barokinio parko kanonus parterio ornamentuose medžių neturėtų likti. Aplink, žinoma, būtinas kraštovaizdžio parkas. Suformavus vien parterį, kuri supa ne kraštovaizdžio parkas, o XIX–XX amžių užstatymas ir aplink zuja transportas, barokinio parko įspūdžio iš esmės nesukursi.
Žinau, kad parke vyko archeologiniai tyrimai, buvo aptikta nemažai parterio elementų liekanų. Tačiau iš rastų, pavyzdžiui, fontano pamatų, tikrai neįmanoma sužinoti, kaipgi tas fontanas atrodė. Barokiniai fontanai būdavo įspūdingi meno kūriniai. O pamatai leidžia suprasti tik tai, kurioje vietoje fontanas buvo, kokio dydžio buvo jo pagrindas ir iš kokių medžiagų buvo padaryta ta dalis, kurią archeologai atrado, kaip atrodė vienas kitas dekoro elementas.
Norint atkurti, o ne „sukurti“ parką, jo puošybą, reikia išsiaiškinti informaciją, kuri glūdi ne žemėje, bet archyvuose. Būtini rimti archyviniai tyrimai, nes daugelis dokumentų yra ne Lietuvoje, jei apskritai dar išlikę. Kol šių mokslinių tyrimų nėra, tai, kas projekto autorių pateikiama šiandien, yra vien autorinė interpretacija, supaprastintas barokinio parko parterinės dalies modelis, bet tikrai ne atkūrimas. Jau nekalbant apie tai, kad Sapiegų parkas, tikėtina, buvo žymiai sudėtingesnis ir įvairesnis, negu šiandien projektuojama. Todėl šis projektas man kol kas labiau primena XIX a. istoristinę baroko imitaciją, o ne baroką“, – kalbėjo J.Markevičienė.
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujien...1029790?copied
Komentuoti: