Pranešimai apie Siraičių dvarą (Telšių r.) iškelti į atskirą temą
Radau įdomų straipsnį iš Žemaitijos istorijos 1940 metais, kai buvo nacionalizuojamos dvarų vertybės. Ten yra pateiktas ir dvarų sąrašas su tuometinių savininkų pavardėmis.
Dažniau apie kokį nors dvarą informacijos galima rasti "gūglinant" savininko pavardę.
„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3
Parengė Donatas Tytuva
Radau įdomų straipsnį iš Žemaitijos istorijos 1940 metais, kai buvo nacionalizuojamos dvarų vertybės. Ten yra pateiktas ir dvarų sąrašas su tuometinių savininkų pavardėmis.
Dažniau apie kokį nors dvarą informacijos galima rasti "gūglinant" savininko pavardę.
„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3
Parengė Donatas Tytuva
Muziejuje – kultūros vertybės iš Žemaitijos dvarų
Istoriniams tyrinėjimams Žemaičių muziejuje „Alka“ yra gana plati dirva, nes čia, rankraščių fonde, saugoma apie 60 tūkst. vnt. rankraščių iš dalies Žemaitijos dvarų (Platelių, Džiuginėnų, Biržuvėnų, Siraičių, Milošaičių, Dirvėnų, Dirkstelių, Leonardpolio ir kt.) archyvų. Tik nedidelė dalis jų ištyrinėta. Kai kurie iš jų datuojami net XVI a.
Pirmąja šioje byloje įsegtas R. Petriko parengtas darbas, kuriame kartu su trumpu Žemaitijos dvarų ypatybių apibūdinimu ir raidos XV–XIX a. apžvalga pateiktas dvarų, iš kurių dalis turto 1940–1941 m. pateko į Žemaičių muziejų „Alka“, sąrašas. Jis itin įdomus tuo, kad mums primena ne tik iki šiol dar neblogai išlikusius Žemaitijos dvarus, jų buvusius šeimininkus, bet ir tai, ką laikas jau suspėjo ištrinti iš žmonių atminties. Šis sąrašas padeda muziejininkystės, menotyros specialistams sėkmingiau eiti ir 1940 metais nacionalizuotuose Žemaitijos dvaruose buvusių meno vertybių paieškų keliu.
(...) Savo darbo įžangoje R. Petrikas nurodo, kad „Lietuva, ir ypač Žemaitija, XV–XVIII a., o ir vėliau, skyrėsi nuo Vakarų Europos gausiu bajorijos luomu. Tačiau didelė dalis šių didikų negalėjo pasigirti savo turtais.
- Vieni nuo valstiečių skyrėsi tik bajoryste įrodančiais dokumentais (jie retkarčiais būdavo ir nusiperkami),
- kitų, turtingiausių, ėjusių kokias nors pareigas (seniūno, tijūno), dvarus galima pavadinti ir rūmais (Oginskių, Ronne, Pliaterių).
- Tretieji, nors ir pasiturintys, neįstengdavo pasistatyti mūrinių rūmų, tad jų gyvenamieji būstai būdavo didelės, medinės sodybos, tiek tais laikais, tiek šiuo metu vadinamos dvarais.
Jau nuo XV a. pab. – XVI a. dvarai ėmė virsti ekonominiais, politiniais, o taip pat ir kultūriniais centrais. Ne tik prabangių mūrinių rūmų, bet ir medinių sodybų-dvarų savininkai turėjo bibliotekas, jų kambarius puošė įžymių Europos menininkų paveikslai, skulptūros, gražūs baldai. Dvarininkų vaikai mokslus eidavo ne tik gimtojo krašto, bet ir užsienio universitetuose. Dalis Žemaitijos dvarininkų prisidėjo prie tautinio atgimimo. Tačiau nemaža jų dalis jau seniai buvo perėmę lenkų (ar kitų tautų) kalbą, kultūrą ar patys buvo kilę iš Žemaitijon atvykusių kitataučių. Kuriant tautinę Lietuvos valstybę, tai tapo priežastimi, apsunkinusia dvarininkų integraciją naujojon santvarkon.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvarų laukė permainos.
1922 m., vykdant žemės reformą, dvarininkams palikta tik 80 ha (vėliau, pakeitus įstatymą – 150 ha) žemės, visa kita dalis konfiskuota. Be abejo, dvarams tai buvo ekonomiškai skaudus smūgis. Ne vieno dvarininko nuosavybė tarpukario laikotarpiu buvo išparceliuota. Neteisinga būtų teigti, jog tarpukaryje dvarai išnyko. Net ir nusavinus dalį žemės, liko dvarų centrai, kuriuose tebebuvo saugomi dideli turtai, per amžius bibliotekose kauptos knygos, dvarininkų prosenius menantys archyviniai dokumentai, brangūs paveikslai, baldai...
Visiškas dvarų saulėlydis prasidėjo Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą. Geriausiu atveju dvarų turtas pateko į muziejus, blogiausiu – buvo barbariškai, neatsižvelgiant nei į jo materialinę, nei į kultūrinę vertę, sunaikintas.
Ne išimtis ir Žemaitijos dvarai. 1940 m. rugpjūčio pabaigoje Švietimo komisariatas įgaliojo „Alkos“ muziejaus vedėją P. Genį, apskrities viršininką K. Sideravičių, apskrities gydytoją J. Mikulskį surašyti ir paimti apsaugon kultūros ir meno turtą iš Telšių, Kretingos ir Tauragės apskričių. Su šiais asmenimis dar važinėjo dailininkai V. Kairiūkštis, A. Vaitkus, keletas kitų žmonių.
Vietų (t. y. dvarų), kurias reikėjo aplankyti, buvo daug – vien Telšių apskrityje dvarų būta virš šimto, o galimybių ir laiko šitam įvykdyti trūko. “
(...)
Apžvelgęs sąlygas, kuriomis valdžios nurodymu į Žemaičių muziejų „Alka“ buvo pradėtos gabenti vertybės iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų, R. Petrikas pažymi, kad tais metais muziejininkai dirbo gana atsakingai. Iki šiol muziejuje „Alka“ yra saugomi Kultūros paminklų apsaugos įstaigos komisijos sudaryti sąrašai, kuriuose suregistruotos dvarų meno vertybės. Juose nurodomi vertybių savininkai (valdytojai) ir kiek bei kokių daiktų iš dvaro paimta. Anot R. Petriko, šiuos sąrašus galima suskirstyti į dvi grupes: a) turto nusavinimo aktai; b) eksponatų priėmimo kvitai. R. Petrikas nurodo, kad kol kas neaišku, ar egzistuoja skirtumai tarp jų surašymo aplinkybių. Nusavinimo aktuose minimi 28, o kvituose dar 9 dvarai (juose kartojasi ir keletas aktuose paminėtų dvarų, tačiau į antrąjį skaičių jie nebeįtraukiami)“.
Iš minėtų sąrašų matyti, kad ano meto Švietimo komisariato įgalioti asmenys 1940 m. aplankė 37 dvarus trijose žemaitiškose apskrityse. Nustatyta, kad muziejuje papildomai dar saugoma ir iš Dirkstelių bei Renavo dvarų atvežti įvairūs daiktai (dokumentai, knygos). Anot R. Petriko, nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis jie pateko į muziejų. R. Petriko sudarytame sąraše minimi 39 dvarai, anuo metu priklausę keturioms apskritims. Iš aktų matyti, kad į Žemaičių muziejų „Alka“ iš skirtingų dvarų 1940 m. buvo atvežtas skirtingas skaičius vertybių. R. Petrikas nurodo, kad „(...) iš Kentralių dvaro paimta tik viena knyga, iš Žlibinų ir Zdoniškės dvarų – po vieną paveikslą, o iš Platelių parvežtus daiktus reikia skaičiuoti šimtais, kur dar apie 10 000 vienetų dokumentų archyvas!“
R. Petriko sudarytame sąraše dvarai sugrupuoti pagal tarpukario Lietuvos administracinį suskirstymą, skliausteliuose nurodoma ir dabartinė teritorinė priklausomybė.
http://www.samogit.lt/Zurnalas/2006_...s_vertybes.htm
Istoriniams tyrinėjimams Žemaičių muziejuje „Alka“ yra gana plati dirva, nes čia, rankraščių fonde, saugoma apie 60 tūkst. vnt. rankraščių iš dalies Žemaitijos dvarų (Platelių, Džiuginėnų, Biržuvėnų, Siraičių, Milošaičių, Dirvėnų, Dirkstelių, Leonardpolio ir kt.) archyvų. Tik nedidelė dalis jų ištyrinėta. Kai kurie iš jų datuojami net XVI a.
Pirmąja šioje byloje įsegtas R. Petriko parengtas darbas, kuriame kartu su trumpu Žemaitijos dvarų ypatybių apibūdinimu ir raidos XV–XIX a. apžvalga pateiktas dvarų, iš kurių dalis turto 1940–1941 m. pateko į Žemaičių muziejų „Alka“, sąrašas. Jis itin įdomus tuo, kad mums primena ne tik iki šiol dar neblogai išlikusius Žemaitijos dvarus, jų buvusius šeimininkus, bet ir tai, ką laikas jau suspėjo ištrinti iš žmonių atminties. Šis sąrašas padeda muziejininkystės, menotyros specialistams sėkmingiau eiti ir 1940 metais nacionalizuotuose Žemaitijos dvaruose buvusių meno vertybių paieškų keliu.
(...) Savo darbo įžangoje R. Petrikas nurodo, kad „Lietuva, ir ypač Žemaitija, XV–XVIII a., o ir vėliau, skyrėsi nuo Vakarų Europos gausiu bajorijos luomu. Tačiau didelė dalis šių didikų negalėjo pasigirti savo turtais.
- Vieni nuo valstiečių skyrėsi tik bajoryste įrodančiais dokumentais (jie retkarčiais būdavo ir nusiperkami),
- kitų, turtingiausių, ėjusių kokias nors pareigas (seniūno, tijūno), dvarus galima pavadinti ir rūmais (Oginskių, Ronne, Pliaterių).
- Tretieji, nors ir pasiturintys, neįstengdavo pasistatyti mūrinių rūmų, tad jų gyvenamieji būstai būdavo didelės, medinės sodybos, tiek tais laikais, tiek šiuo metu vadinamos dvarais.
Jau nuo XV a. pab. – XVI a. dvarai ėmė virsti ekonominiais, politiniais, o taip pat ir kultūriniais centrais. Ne tik prabangių mūrinių rūmų, bet ir medinių sodybų-dvarų savininkai turėjo bibliotekas, jų kambarius puošė įžymių Europos menininkų paveikslai, skulptūros, gražūs baldai. Dvarininkų vaikai mokslus eidavo ne tik gimtojo krašto, bet ir užsienio universitetuose. Dalis Žemaitijos dvarininkų prisidėjo prie tautinio atgimimo. Tačiau nemaža jų dalis jau seniai buvo perėmę lenkų (ar kitų tautų) kalbą, kultūrą ar patys buvo kilę iš Žemaitijon atvykusių kitataučių. Kuriant tautinę Lietuvos valstybę, tai tapo priežastimi, apsunkinusia dvarininkų integraciją naujojon santvarkon.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvarų laukė permainos.
1922 m., vykdant žemės reformą, dvarininkams palikta tik 80 ha (vėliau, pakeitus įstatymą – 150 ha) žemės, visa kita dalis konfiskuota. Be abejo, dvarams tai buvo ekonomiškai skaudus smūgis. Ne vieno dvarininko nuosavybė tarpukario laikotarpiu buvo išparceliuota. Neteisinga būtų teigti, jog tarpukaryje dvarai išnyko. Net ir nusavinus dalį žemės, liko dvarų centrai, kuriuose tebebuvo saugomi dideli turtai, per amžius bibliotekose kauptos knygos, dvarininkų prosenius menantys archyviniai dokumentai, brangūs paveikslai, baldai...
Visiškas dvarų saulėlydis prasidėjo Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą. Geriausiu atveju dvarų turtas pateko į muziejus, blogiausiu – buvo barbariškai, neatsižvelgiant nei į jo materialinę, nei į kultūrinę vertę, sunaikintas.
Ne išimtis ir Žemaitijos dvarai. 1940 m. rugpjūčio pabaigoje Švietimo komisariatas įgaliojo „Alkos“ muziejaus vedėją P. Genį, apskrities viršininką K. Sideravičių, apskrities gydytoją J. Mikulskį surašyti ir paimti apsaugon kultūros ir meno turtą iš Telšių, Kretingos ir Tauragės apskričių. Su šiais asmenimis dar važinėjo dailininkai V. Kairiūkštis, A. Vaitkus, keletas kitų žmonių.
Vietų (t. y. dvarų), kurias reikėjo aplankyti, buvo daug – vien Telšių apskrityje dvarų būta virš šimto, o galimybių ir laiko šitam įvykdyti trūko. “
(...)
Apžvelgęs sąlygas, kuriomis valdžios nurodymu į Žemaičių muziejų „Alka“ buvo pradėtos gabenti vertybės iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų, R. Petrikas pažymi, kad tais metais muziejininkai dirbo gana atsakingai. Iki šiol muziejuje „Alka“ yra saugomi Kultūros paminklų apsaugos įstaigos komisijos sudaryti sąrašai, kuriuose suregistruotos dvarų meno vertybės. Juose nurodomi vertybių savininkai (valdytojai) ir kiek bei kokių daiktų iš dvaro paimta. Anot R. Petriko, šiuos sąrašus galima suskirstyti į dvi grupes: a) turto nusavinimo aktai; b) eksponatų priėmimo kvitai. R. Petrikas nurodo, kad kol kas neaišku, ar egzistuoja skirtumai tarp jų surašymo aplinkybių. Nusavinimo aktuose minimi 28, o kvituose dar 9 dvarai (juose kartojasi ir keletas aktuose paminėtų dvarų, tačiau į antrąjį skaičių jie nebeįtraukiami)“.
Iš minėtų sąrašų matyti, kad ano meto Švietimo komisariato įgalioti asmenys 1940 m. aplankė 37 dvarus trijose žemaitiškose apskrityse. Nustatyta, kad muziejuje papildomai dar saugoma ir iš Dirkstelių bei Renavo dvarų atvežti įvairūs daiktai (dokumentai, knygos). Anot R. Petriko, nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis jie pateko į muziejų. R. Petriko sudarytame sąraše minimi 39 dvarai, anuo metu priklausę keturioms apskritims. Iš aktų matyti, kad į Žemaičių muziejų „Alka“ iš skirtingų dvarų 1940 m. buvo atvežtas skirtingas skaičius vertybių. R. Petrikas nurodo, kad „(...) iš Kentralių dvaro paimta tik viena knyga, iš Žlibinų ir Zdoniškės dvarų – po vieną paveikslą, o iš Platelių parvežtus daiktus reikia skaičiuoti šimtais, kur dar apie 10 000 vienetų dokumentų archyvas!“
R. Petriko sudarytame sąraše dvarai sugrupuoti pagal tarpukario Lietuvos administracinį suskirstymą, skliausteliuose nurodoma ir dabartinė teritorinė priklausomybė.
http://www.samogit.lt/Zurnalas/2006_...s_vertybes.htm
) bet kai kurie iš jų tingi užsiimti tokiais darbais...tai ką turim, tą jau turim...
ieškau dvarų istorijos kultūriniu aspektu. Gal kam nors teko susidurti su literatūra, kurioje daugiau rašoma apie dvarininkų vykdytą kultūrinę veikla: knygų spausdinimą, švietimą, į dvarus atvykusius garsius menininkus, bajorus - kultūros mecenatus ir kt. o galbūt teko girdėti, kurie Lietuvos dvarai ypač garsėjo kultūrine veikla? nuostabių, didingų ir kultūros istorijoje ypač svarbių dvarų yra labai daug, o laiko įsigilinti į kiekvieno iš jų istoriją - priešingai - visai mažai. Ačiū už pagalbą 
Comment