Įdomu. Prisimenu, kaip prieš maždaug pusantrų metų nieko nenutuokiau apie Lietuvoje vystomus projektus, kaip kai kuriuos iš jų išvydau Vilniuje (buvau nustebintas) ir kaip daug ką pamačiau čia (ne taip jau ir seniai tai buvo). „Vėtrūnos“ dangoraižių tema, kurioje dar tebuvo pamatų nuotraukos, man atrodė stebuklas Dar ir dabar besikuisdamas forume atrandu ką nors netikėto (Pavyzdžiui, diskusijas apie Kauno pilies atstatymą, apie kurį anksčiau nė nenutuokiau. Net nežinau kaip iki tol tai praslydo pro mano ausis.).

Kartais gaila to, kad žmogus prie gero greit pripranta ir tam pačiam įspūdžiui sukurti vėliau reikia vis daugiau ir daugiau. O tas „daugiau“ būna ribotas

Bet, kaip tu sakai, nostalgiją tikrai galima pajusti, ypač pažiūrėjus į vos penkių ir dar mažiau metų senumo Vilniaus NMC ir ne vien jo nuotraukas

pagaliau! pagaliau!! pagaliau!!!

tikėsimės neužilgo pajudės reikalai ir su Lentvario dvaru/parku, bei įvairiais Vilniaus rūmais/parkais

Tas mėlynas, man atrodo, ant kampo prieš tiltą, pats pirmas modernus biurų centras Lietuvoje, statytas berods 1998 m., jei neklystu priklauso "Pinus Proprius".

http://www.paveldas.vilnius.lt/objek...D=24045&gID=16

Vieni su savo dvaru

Sigita Nemeikaitė, Žurnalas „Statyba ir architektūra“
2007 liepos mėn. 1 d.


Rūmai

Lietuvoje daugėja dvarininkų. Vadinamajam verslo elitui ar į jį pretenduojantiems turėti dvarą reiškia būti madingiems, atstovauti geram stiliui. Kaip ir turėti kokią nors žiniasklaidos priemonę.

Tačiau naujieji dvarininkai – labai įvairūs žmonės. Vieni dvarus atgauna kaip turėtą nuosavybę, kiti įsigyja būsimam verslui ar kultūros misijoms, treti juos mato tik kaip savo būstą ar tvirtovę.

Daugėja ir tokių dvarininkų, kurie ryžtasi grąžinti dvarų prigimtį ir imasi ūkinės veiklos. Naujųjų dvarininkų dar pagausėtų, jeigu įsigytas svajonių dvaras, kuris dažnai yra ir kultūros vertybė, ne tik surytų investicijas, bet jos būtų skatinamos bei kompensuojamos.

Kol kas geriausiai prižiūrimi dvarai yra tie, kuriuose įkurti muziejai, valstybės įstaigos, įtakingos visuomeninės organizacijos. Nors privatūs dvarų savininkai dažnai valdo valstybės saugomą kultūros vertybę, jų dalia vargana. Valstybė tik pastaruoju metu išgirdo jų balsą ir ėmė ieškoti būdų, kaip kultūros paveldo objektus padėti saugoti.

Naujieji dvarininkai veikia

Kultūros paveldo departamento duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra apie 600 dvarų. Lietuvos kultūros vertybių registre rasime tokius duomenis: 582 dvaro sodybos ar jų fragmentai ir 61 dvarvietė. Iš jų 13 – kultūros paminklai, 131 dvaro sodyba, paskelbta valstybės saugoma kultūros vertybe.

Manoma, kad Lietuvoje yra apie 200 pilių ir dvarų savininkų. Prieš dvejus metus dalis jų susibūrė į Lietuvos pilių ir dvarų asociaciją. Jos narių balsas vis garsiau skamba visuomenės gyvenimo erdvėse.

„Realiai paveldosaugos specialistai yra teoretikai, o dvarų savininkai – praktikai. Jie savo lėšomis prikelia paveldo objektus, atiduoda visą savo gyvenimą, kad istorija išliktų. Asociacija jungia 28 dvarų savininkus ir turi daug bičiulių. Mūsų susitikimuose kaskart atsiranda naujų veidų. Dar neįstoję į asociaciją jie tampa artimi, savi lyg klubo nariai.

Asociacijai ir jos bendraminčiams pirmiausia rūpi praktiški paveldo saugojimo aspektai. Daugeliui dvarai yra ne tik nuosavybė, bet ir gyvenimo būdas. Todėl asociacija ir buvo sukurta, nes turime patys sau padėti. Dalijamės patirtimi, rengiame įvairius mokymus ir konferencijas, skleidžiame naudingą informaciją, atstovaujame savo interesams valstybės institucijose“, – tvirtino Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos atstovė Lina Blažytė.

Tačiau atstovauti savo interesams ir juos ginti pasirodo nėra paprasta. Beje, dvarų savininkai gina ne vien savus interesus, bet ir viešuosius, nes valdo valstybės saugomus paveldo objektus. Juolab keista, kad ši visuomeninė organizacija buvo ta, kurios niekas nelaukė. Pirmiausia – valstybės institucijos.

Lina Blažytė
Žurnalas "Statyba ir architektūra"
„Registruojant asociaciją, Teisingumo ministerija pasiteiravo Kultūros ministerijos, ar galima suteikti tokį pavadinimą, kokio pageidavome. Atsakymas buvo stulbinamas. Kultūros ministerijos valdininkai atsakė, kad asociacijos narių indėlis saugant Lietuvos dvarų paveldą nėra žinomas.

Tai buvo pareikšta apie Mindaugą Šventoraitį, Žemaitkiemio dvaro savininką, puoselėjantį kultūrą, meną, muziką, Dalią Gruodienę, valdančią Bikuškio dvarą, garsėjantį meno renginiais. Situacija pasikeitė, tik kai šie žmonės su daugybe savo atliktų darbų pravėrė Kultūros ministerijos duris“, – neslėpė nuoskaudos dvarų savininkams atstovaujanti L.Blažytė.

Asociacija nelaukia pagalbos lyg stebuklingos manos iš dangaus. Jos atstovai nuolat ieško galimybių, kaip ir kokią paramą galima gauti iš įvairių paramos fondų, nevengia varstyti ministerijų durų, reikšti kritikos. Spaudžiant ir Lietuvos pilių ir dvarų asociacijai, viešai prabilta apie neskaidrią Kultūros paveldo komisijos veiklą, jos narių painiojamus privačius ir viešuosius interesus.

L.Blažytės nuomone, privatūs dvarai diskriminuojami, palyginti su valstybei priklausančiais. Pastariesiems daugiau paramos skiria ir Kultūros paveldo departamentas. O vadinamoji dvarų programa buvusi tik akių dūmimas, nes jai neskirta finansavimo. Tik įsibėgėjanti dvarų tvarkybos kompensavimo tvarka yra pernelyg biurokratiška ir sudėtinga.

„Ką kalbėti apie finansavimą, pasižiūrėkime, kokie valstybės prioritetai? Valdovų rūmams statyti skiriamas bene toks pat biudžetas kaip visam Kultūros paveldo departamentui. O tikrasis ir dvarų paveldas prarandamas. Be to, pats departamentas primena biudžeto pinigų plovyklą, nes jų negaili savo įsteigtoms pavaldžiosioms įmonėms“, – neslėpė kritiškos nuomonės Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos atstovė.

L.Blažytė stebisi, kad Kultūros ministerijos Kultūros ir sporto paramos fondas nerado galimybių paremti nė vieno iš keturių asociacijos pateiktų šviečiamosios veiklos projektų.

„Kita vertus, kam skirti pinigų asociacijai, kuri nevengia kritikuoti juos skirstančią instituciją?“ – svarstė dvarų savininkams atstovaujanti L.Blažytė.

Nesikrato ir griuvenų

Šiandien problema ne nusipirkti dvarą, tačiau ką nusipirkus su juo daryti.

„Per pastaruosius dvejus metus susidomėjimas dvarais pastebimai pašoko. Dažniausiai juos perka turtingi žmonės, kuriems dvaras nėra tik paikas įgeidis. Dauguma jų ketina dvarus pritaikyti verslui – teikti turizmo bei poilsio paslaugas ar kt. Pirkėjai yra išsilavinę, pasiekę aukštumų versle, suvokiantys kultūros vertę ir puikiai žinantys, ko nori žmonės.

Tokių prikeltų dvarų šalyje daugėja ir jų savininkais, atlikusiais gerą darbą ir visuomenei, tiesiog džiaugiuosi“, – tvirtino nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ ekspertas Remigijus Valickas.

Nekilnojamojo turto ekspertas neslėpė, kad per pastaruosius pusantrų metų „Ober-Haus“ pardavė penkis dvarus. Šiuo metu parduodami trys dvarai. Jų kaina įvairi – nuo 300 tūkst. Lt iki beveik 2 mln. Lt.

R.Valickas teigė, kad pastaruosius dvejus metus šalies nekilnojamojo turto rinkoje parduota apie 20 dvarų.

Žemaitkiemio dvaras
Žurnalas "Statyba ir architektūra"
„Prieš dešimt metų dvarai beveik nieko nedomino. Dabar norinčiųjų pirkti dvarus daugėja, bet norai atšąla, kai paaiškėja, kiek pinigų prireiks jiems atstatyti. Vidutiniškai reikia dar tris ar keturis kartus didesnės sumos nei kainavo pats dvaras“, – tvirtino R.Valickas.

„Ober-Haus“ atstovas pastebėjo, kad neretai dvarų pardavėjai skelbia nerealias kainas. Padėtis komplikuojasi ir tada, kai dvare gyvena žmonių, kuriuos iškeldinti nėra paprasta – jiems turi suteikti naujus, nepigiai kainuojančius būstus.

„Dabar dvaras pirkėjui įdomus tik tada, kai kartu yra žemės, valda neišdraskyta gabalais. Atskiri pastatai komerciniu požiūriu yra nieko neverti“, – tikino R.Valickas.

Eksperto nuomone, dvarų rinką gerokai išjudintų lankstesnis valstybės požiūris. Dvaro savininkui sunku gauti kreditą banke, beveik neįmanoma gauti kompensavimo už dvaro kaip kultūros vertybės atkūrimo darbus.

Kodėl dvarai taip traukia šiuolaikišką, moderniai gyvenantį žmogų? Dvarų paveldą tyrinėjančios menotyrininkės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės nuomone, dvarai asocijuojasi su dvasiniu komfortu, santarvės oaze, žmones siejusiais giminystės ryšiais, bendruomeniniais santykiais. Dvarų kultūra – tai tikrojo, ne sintetinio, lėto ir dvasinio gyvenimo ilgesys.

Tai priešingybė mus supančiam chaosui, kuriame gausu vartotojiškos pasaulėžiūros ir greito beskonio maisto. Dvarų kultūra simbolizuoja dvasinio gyvenimo kokybę.

Lietuvoje nėra sunku nusipirkti dvarą. Dažniausiai sugriuvusį ir suniokotą. Nemaža šio paveldo dalis virto griuvenomis ne per karus ir epochų virsmus, o per nepriklausomybės metus. Griuvimui, bet ne saugojimui buvo palanki dvarų paveldą turėjusi tausoti teisinė sistema. Dvarai buvo išdraskyti, jų pastatus leista privatizuoti kaip butus, todėl neliko dvarų sodybų vientisumo. Dažnai buvusį dvarą valdo keli savininkai arba teisę valdyti turi valstybė, kuri nesaugo nieko, o vertingas paveldas žūva bematant.

Parama kol kas simbolinė

Kokia reali dvarų padėtis?

Algimantas Degutis
Žurnalas "Statyba ir architektūra"
Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis padėties negražino ir iš dalies sutiko su dvarų savininkų išsakyta kritika.

Jo žodžiais, prieš kelerius metus Vyriausybės nutarimu patvirtinta dvarų išsaugojimo programa įvykdyta, bet dėl to nėra lengviau, nes ją sudarė daugiausia biurokratiniai veiksmai. Programai nebuvo skirta lėšų, todėl nutarimas tik popierinis.

„Formaliai nutarimo punktai įvykdyti, o realiai – kiekvienam dvarui reikia pinigų. Bet kuriam dvarui reikia ne vieno milijono, o jeigu su parku – peršokama ir 10 mln. Lt suma. Tiek lėšų departamentas gauna visiems paveldo objektams. Sutvarkyti dvarų valstybės lėšomis neįmanoma. Todėl džiaugiamės privačių dvarų savininkų iniciatyva. Yra neprivatizuotinų dvarų sąrašas, tačiau jį reikėtų keisti“, – nors ir atsargiai, bet apie galimus valstybės dvarų politikos pokyčius užsiminė Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas.

A.Degutis apgailestavo, kad departamentas gali labai nedaug. Lėšų pakanka tik kurio nors dvaro avarinei būklei likviduoti – užlopyti stogą ar paremti griūvantį kampą. Tik nuo praėjusių metų departamentas dvarų savininkams ėmė skirti lėšų kompensuoti dvaro tvarkybos darbams. Kompensacijos skiriamos tik tiems dvarams, kurie atviri visuomenei.

Tačiau dvarai yra paveldo objektas, todėl restauravimo darbams keliami gerokai griežtesni reikalavimai. Jie neretai tampa kliūtimi kompensacijai už atliktus darbus gauti. Darbus pagal privalomą parengti projektą gali atlikti tik atestuotos įmonės, juos turi įvertinti paveldosaugos specialistų komisija.

Tačiau gyvenime viskas vyksta paprasčiau – kiekvienas savininkas taupo lėšas ir daug darbų atlieka savomis jėgomis. Pasistengta, nors ir nedaug, bent kiek palengvinti dvarininkų dalią. Ateityje gali būti kompensuojami ne tik restauravimo, bet ir statybų darbai. Pernai dvarų restauravimui kompensuoti buvo skirta labai nedidelė, tiesiog simbolinė suma – 600 tūkst. Lt. Šiemet ji kiek didesnė – apie 1 mln.Lt.

Saugoti – nereiškia duoti

„Šių metų Kultūros paveldo departamento biudžetas paveldo objektų tyrimų, projektavimo, tvarkybos darbams – apie 13,8 mln. Lt. Lėšų skirta ir nemažai daliai dvarų, pavyzdžiui, Baisiogalos, Adomynės, Plungės, Joniškėlio, Kretingos, Čiobiškio, Kairėnų bei kitoms dvarų sodyboms, kuriose daugiausia veikia valstybinės įstaigos.

Pernai pirmąkart kompensacijos už paveldo tvarkymo darbus skirtos privatiems dvarų savininkams. Tačiau gavome tik vienuolika paraiškų, o keturios iš jų neatitiko reikalavimų. Dvarų savininkų net patys ieškojome. Tiesiog trūko patirties, ne visiems griežti reikalavimai buvo aiškūs bei suprantami. Todėl kompensacijas ne visi galėjo gauti. Šiemet paraiškų priėmimą pratęsėme iki lapkričio 1 d.“, – apie dvarų paveldo finansavimą kalbėjo Kultūros paveldo departamento Planavimo ir programų skyriaus vedėja Bronislava Raupėnienė.

Departamento atstovė tvirtino, kad pernai 600 tūkst. Lt kompensacijos neužteko. Visiškai apmokėti tik tiriamieji darbai, o tvarkybai skirta iki 50 proc. reikiamų kompensacijų.

Bronislava Raupėnienė
Žurnalas "Statyba ir architektūra"
B.Raupėnienė ragino rengti paraiškas ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramai gauti, kuri jau paskirta keletui šalies dvarų. Tačiau departamento vadovė sutiko, kad tokią paramą privatiems dvarams gauti kur kas sunkiau, jeigu jie dar nėra išplėtoję veiklos ir negali sukurti naujų darbo vietų.

Departamento direktoriaus pavaduotojas A.Degutis pripažino, kad kompensavimo mechanizmas toli gražu nėra tobulas. Jis tvirtino, kad modelis pasiskolintas iš kitų šalių, tačiau įgyvendinta tik viena jo dalis.

„Užsienyje remiamasi praktika, kad paveldo objekto savininkas savo lėšomis ar paėmęs paskolą visuomenei pateiks sutvarkytą paveldo objektą, o valstybė lėšas grąžins. Tačiau yra ir kita šio mechanizmo dalis. Jei savininkas savo turto netvarko, tuomet paveldo institucija samdo bendrovę, kuri atlieka reikiamus darbus, o šeimininkui pateikiama sąskaita.

Jei ji neapmokama, pinigai išieškomi per teismą arba paveldo objektas parduodamas. Ši mechanizmo dalis pas mus neveikia. Yra tik paskatinimas. O pagal liaudies išmintį, davus saldainį galima uždrožti ir rimbu. Taigi dvarų savininkams reikia priminti, kad jie privalo rūpintis savo turtu“, – tvirtino A.Degutis.

Departamento direktoriaus pavaduotojas aiškino, kad visuomenėje dar dažna netinkama paveldo apsaugos samprata. Jeigu objektas saugomas valstybės, tai nereiškia, kad juo valstybė privalo rūpintis. Tai turi rūpėti pačiam savininkui. Tačiau A.Degutis pripažino, kad valstybė turi ieškoti efektyvesnio paveldo objektų finansavimo. Jo žodžiais, linkstama prie nuostatos, kad būtų didinamas kompensavimas už jau atliktus darbus.

A.Degutis pridūrė, kad paramos privačių dvarų savininkai gali gauti ir iš Šiaurės šalių kultūros fondo. Pateikti projektai jau svarstomi. Šis fondas, šiemet prioritetu pasirinkęs būtent dvarų kultūrą, ketina tam skirti 3,6 mln. eurų.

Paskelbtas „Tinkamiausio Lietuvos namo 2007" nugalėtojas (foto)

Po visą mėnesį trukusio intensyvaus balsavimo už „Tinkamiausią Lietuvos namą 2007” interneto lankytojai paskelbė savo verdiktą - ketvirtus metus iš eilės rengiamuose virtualiuose rinkimuose nugalėjo architekto Aurimo Valevičiaus projektas.

http://www.verslosavaite.lt/content/view/930/32/

Senoji architektūra tapo nauju pasipelnymo šaltiniu
http://www.delfi.lt/news/economy/bus...hp?id=13864180

Vejamės užnemunės kaimynus...

Vilniaus turizmo informacijos centras kviečia į temines ekskursijas
2007-07-31


Atsižvelgdamas į augantį vilniečių ir svečių iš kitų Lietuvos vietovių susidomėjimą Vilniaus miestu, Vilniaus turizmo informacijos centras kviečia į temines ekskursijas lietuvių kalba. Rugpjūčio 3 d. 19 val. rengiama ekskursija „Užupio respublika“, rugpjūčio 25 d. 13 val. – „Vilniaus požemiai“.

Norintieji dalyvauti ekskursijose prašomi registruotis iš anksto. Sužinoti daugiau informacijos ir užsakyti bilietus galima telefonu (8 5) 253 2115 (darbo dienomis nuo 8 iki 17 val.) arba e. paštu paule.tamuliunaite@vilnius.lt. Visos ekskursijos vyks pėsčiomis.

Atsižvelgdamas į lankytojų pageidavimus, šį sezoną Vilniaus turizmo informacijos centras vilniečiams ir miesto svečiams pateikė nemažai naujienų. Audiogidas, naujos ekskursijos ir turistiniai leidiniai lietuvių kalba skatina domėtis ir geriau pažinti savo šalies sostinę.

Viešoji įstaiga Vilniaus turizmo informacijos centras sulaukia vis daugiau lankytojų: šiemet kovo–gegužės mėnesiais jų skaičius viršijo 10 tūkst. (pernai tuo pačiu laikotarpiu – 6,9 tūkst.). Ypač daug turistų būta gegužės mėnesį. Pastebima, kad Vilniaus turizmo informacijos centruose apsilanko vis daugiau vilniečių ir kitų Lietuvos miestų gyventojų, kurie aktyviai domisi miesto renginiais, ekskursijomis.

Lenkijos ambasada Vilniuje nusižiūrėjo renesansinius rūmus

Panevėžio būsto rinką vėl purto karštinė

http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=42892

Šios dienos "Lietuvos ryte" išspausdintas straipsnis apie planuojamą Švitrigailos ir Dariaus ir Girėno gatvių plėtrą. Deja negaliu nuskanuoti.

http://www.delfi.lt/news/economy/bus...hp?id=14032541

Šiandien "Lietuvos žiniose" straipsnis "Seni dvarai bunda lėtai" per tris puslapius. internete nėr tiek fotkių, kiek ant popieriaus:]

Gal kam bus įdomu:
2007 metų RIBA Stirling premija paskirta architektui David Chipperfield

2007-12-03 12:42

Vilniuje niokojamas medinės architektūros paveldas
Vilnius, gruodžio 3 d. (ELTA).

Siekdama išsaugoti unikalų Vilniaus medinės architektūros paveldą sostinės savivaldybė atkreipia dėmesį į savavališkus medinių pastatų Žvėryne ir Antakalnyje rekonstrukcijos darbus, nors statybos leidimai šių pastatų rekonstrukcijai nėra išduoti.

Gyvenamasis namas Žvėryne, Traidenio gatvėje 37, priklauso 1935 metais pastatytam statinių kompleksui. Šis pastatas įregistruotas Kultūros vertybių registre ir kultūros ministro įsakymu yra paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, skirtu viešam pažinimui ir naudojimui. Pastaruoju metu be statybos leidimo rekonstruotas šio namo fasadas, pakeistas stogo dangos tipas, sunaikinta priebučio puošyba.

Neteisėtai vykdant rekonstrukciją nukentėjo ir Rūtų g. 13 esantis šimtametis namas - vietos meistrų unikalios medinės architektūros pavyzdys, Antakalnyje pradėtas statyti 1904 metais. Šiame pastate savavališkai rekonstruotas fasadas, pakeisti langai, stogo forma ir dangos tipas, sunaikinti fasadų puošybos elementai - langų apvadai. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu 2006 metais šis pastatas įrašytas į saugotinų medinės architektūros paveldo objektų sąrašą.

Dėl autentiškus pastatus niokojančių savavališkų statybų ir šių darbų pasekmių pašalinimo Kultūros paveldo skyrius kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinį padalinį.

Pasak Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Vito Karčiausko, dar 2004-2005 metais savivaldybės iniciatyva buvo įvertinta daugiau kaip du tūkstančiai medinių pastatų, esančių Vilniaus miesto centrinėje dalyje. 2006-aisiais Vilniaus miesto taryba patvirtino Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programą, kuria numatė išsaugoti nepakeistus du šimtus atrinktų vertingiausių pastatų. Tiek Traidenio g. 37, tiek Rūtų g. 13 namai pateko tarp šių vertingiausiųjų.

"Skaudu, kad ne tik ugnis, bet ir žmonių neišmanymas bei teisės aktų ignoravimas prisideda prie unikalaus Vilniaus medinės architektūros paveldo naikinimo. To savivaldybė negali leisti, tačiau savavališkai veiklai stabdyti būtina atsakingų valstybės institucijų pagalba", - sako V. Karčiauskas.

Upspaskiko prestizinis kvartalas:
http://www.delfi.lt/news/economy/rea...hp?id=16154668

http://vz.lt/Default2.aspx?ArticleID...3aaf3&open=sec

geros naujienos

Gal kiek ne i tema, bet tikrai ispudingai skamba...

Žemaitijoje skleidžiasi japoniška egzotika

Jurga Barkauskaitė

Mažučių kaimą Kretingos rajone garsina ambicingi užmojai. 16 hektarų ploto plynė virsta didžiausiu Europoje japonišku parku.

Viskas įmanoma

Tolimųjų Rytų rojų Žemaitijos glūdumoje ėmėsi kurti palangiškis Šarūnas Kasmauskas. Vyras tvirtino, kad pirmiausia buvo svajonė. Verslo planu ji virto vėliau.

„Norėjosi sukurti ne tik turistams patrauklų naują objektą, bet ir kažką unikalaus. Žemaitijoje viskas įmanoma“, – šypsojosi Š.Kasmauskas.

Svajonė pamažu įgyja apčiuopiamus kontūrus ir jau vilioja smalsuolius. „Užsuka vilniečių, kauniečių, svečių iš Latvijos. Neseniai buvome sulaukę būrio baikerių. Akivaizdu, kad garsas apie kuriamą parką sklinda“, – džiūgavo kuriamos poilsio oazės šeimininkas.

Kvepia sakūros

Privataus parko lankytojai jau greitai pratinsis atverti pinigines. Kol egzotikos oazė dar tik kuriama, žmonėms bus siūloma paaukoti tiek, kiek negaila.

Parke, kurį ketinama pavadinti Dainuojančių akmenų slėniu, yra į ką paganyti akis. Žiedus skleidžia japoniškos sakūros, rododendrai, kiti egzotiški augalai. Jau suformuotos dirbtinių upokšnių vagos, pasivaikščiojimo takai, stūkso iš apylinkių atgabenti milžiniški akmenys.

Parko teritorijoje zuja būrys landšafto specialistų iš Japonijos, kuriems vadovauja Mokytoju pagarbiai vadinamas Hajime Watanabe. Užsieniečiai jau triūsė praėjusių metų spalį ir lapkritį.

Nėra abejonių – prigis

Išskirtinio landšafto suformavimas, anot Š.Kasmausko, kainuos apie 6 milijonus litų. Viso projekto vertės verslininkas dar nesiryžo įvardyti.

Numatyta persodinti apie 1700 medžių, kurių aukštis sieks net iki 10 metrų. Pavėsį skleis ne tik egzotiški augalai, bet ir lietuviški beržai, ąžuolai, šermukšniai, eglės bei pušys. Žaliuos ir žydės apie 15 tūkst. krūmų. Didžioji jų dalis atkeliaus iš Tekančios saulės šalies.

Svečiai iš Japonijos neabejoja, kad investicijos lūkesčius pateisins. H.Watanabe tvirtino, kad egzotiškiems augalams lietuviškas klimatas grėsmės nekelia. „Japonijoje vienuose regionuose žiemą temperatūra siekia 14 laipsnių šilumos, kitur nukrinta iki 20 ar net 40 laipsnių. Sodai nenukenčia“, – aiškino kraštovaizdžio architektas.

Įdomiau nei Londone

H.Watanabe vadovaujama kompanija yra prisidėjusi prie japoniško sodo Monake kūrimo, dirbo kitose Europos šalyse, Australijoje.

Kraštovaizdžio architektas prisipažino, kad susižavėjęs unikalaus parko kūrimo Lietuvoje idėja atsisakė planuoto projekto Londono karališkajame parke. „Rengėme projektą, tačiau kol anglai apsisprendė, jau buvome sutarę imtis darbo čia“, – sakė H.Watanabe.

Svečias tvirtino išsyk susižavėjęs lietuvišku gamtovaizdžiu bei Š.Kasmausko entuziazmu sukurti didžiausią Europoje japonišką parką. „Tai tikras iššūkis“, – pažymėjo kraštovaizdžio architektas.

Tradicija – iš kartos į kartą

Dainuojančių akmenų slėnio sumanytojo prašymu H.Watanabe į Lietuvą pakvietė landšafto architektas Rokas Vaičius, kuris kelerius metus studijavo Tekančios saulės šalyje. „Norėjau ir savo mokinio šalį pamatyti“, – šypsojosi svečias iš egzotiškos šalies.

Pats R.Vaičius japoniškų sodų kūrimą nedvejodamas vadina menu. Jo paslaptys neretai perduodamos iš kartos į kartą. „Į Lietuvą atvykusį kraštovaizdžio architektą visų subtilybių mokė jo tėvas. Dabar H.Watanabe pėdomis seka jo sūnus. Tiesa, studijavo jis pas kitą mokytoją – kad nebūtų jokių nuolaidžiavimų. Požiūris teisingas, nes geriausias japoniškų sodų kūrimo universitetas – atkaklus triūsas“, – dėstė R.Vaičius.

Pragariškas darbas

Egzotiškų parkų kūrėjai laikosi „auksinės“ trikampio taisyklės. Japoniškuose soduose, kaip ir natūralioje gamtoje, nėra tiesiomis eilėmis susodintų medžių, upelių, tvenkinių kontūrai – žaismingi, nesuvaržyti griežtų formų.

Specifinę atmosferą sukurti padeda kruopščiai atrinkti akmenys. Darbas sunkus, tad japoniškų sodų kūrėjos moterys – tikra retenybė.

Į Š.Kasmausko valdas iš viso bus atvežta apie 25 tūkst. tonų akmenų. Anot verslininko, Lietuvoje iki šiol nieko panašaus nebuvo užsimota įgyvendinti. Į Dainuojančių akmenų slėnį pagal mainų programą turėtų atvykti Škotijos akmentašiai – užsieniečiai ties takus, ręs tvoras.

„Pragariškas darbas, tačiau idėja įkvepianti. Projektas man padarė didelį įspūdį. Lietuvai turėti tokį pačių japonų rankomis sukurtą parką – unikalus dalykas“, – sakė į Dainuojančių akmenų slėnį pasižvalgyti atvykęs ilgametis Palangos botanikos parko direktorius Antanas Sebeckas.

Rytietiškos atrakcijos

Aplinka bus sutvarkyta kitų metų vasarą. Rudenį turėtų atverti duris japoniško maisto restoranas, kurį statys patys japonai.

Į Dainuojančių akmenų slėnį vilios egzotiškų pirčių kompleksas. Š.Kasmauskas vylėsi, kad karštomis versmėmis bus galima pasimėgauti jau kitą žiemą. Suomijos kompanija turėtų pastatyti vieno aukšto viešbutį su konferencijų sale. Dainuojančių akmenų slėnyje jau dygsta poilsio nameliai. Į juos geriau įsižiūrėję smalsautojai aikteli: pasirodo, pastatų stogai – akmeniniai.

Lankytojams ištisus metus planuojama pasiūlyti įdomios veiklos – meistrai žmones mokys ikebanos, origamio, bonsų, kaligrafijos ir kitų menų. Bus galima pasiirstyti tvenkiniuose japoniškomis valtelėmis, sudalyvauti tradicinėje arbatos gėrimo ceremonijoje.

Anot Š.Kasmausko, Dainuojančių akmenų slėnyje ant kalvos pagonybės laikais stovėjo dvi piramidės, atlikusios sakralinę funkciją. „Planuojame jas atstatyti ir taip sujungti japonišką ir senąją baltišką kultūras“, – sakė verslininkas.

www.kl.lt

http://www.madzuchai.lt/

Gamyklas Lietuvoje stato latviai

Lietuvos ir Latvijos prezidentai Valdas Adamkus ir Valdis Zatleras trečiadienį Kėdainiuose oficialiai atidarė didžiausią Baltijos šalyse sausų statybinių mišinių gamyklą.

Dviejų valstybių vadovai atidarymo iškilmėse dalyvavo neatsitiktinai. Sausų statybinių mišinių gamykla – viena didžiausių Latvijos kapitalo investicijų Lietuvoje: į įmonės statybą 27,6 mln. litų investavo Latvijos bendrovė "SIA Sakret".

Naujoje įmonėje per metus ketinama pagaminti apie 250 tūkst. tonų sausų statybinių mišinių, kurie, kaip tikimasi, ras pirkėjų ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione, nors statybų sektorius nebeauga tokiais tempais kaip anksčiau.

"Gamyklos atidarymas Lietuvoje turės įtakos šalies ekonomikai, eksporto apimčiai, nes dalis produkcijos keliaus į kaimynines Rytų Europos ir Skandinavijos šalis. Žinoma, pagamintus mišinius realizuosime ir Lietuvos rinkoje, kurioje pradedami vertinti kokybiški ir ekologiški produktai", – sakė bendrovės "Sakret Lietuva" direktorius Aleksandras Toropčinas.

Įmonė "Sakret Lietuva" sausus statybinius mišinius gamina tarptautinės franšizės pagrindu. Naujoje gamykloje įrengtos modernios gamybos, pakavimo linijos, sandėliai. Dauguma procesų gamykloje yra automatizuoti, čia dirbs tik 35–40 darbuotojų.

"Daug lėšų investavome į moderniausią kokybės tyrimų laboratoriją, kurioje visi "Sakret Lietuva" pagaminti produktai tikrinami remiantis ES standartais. Šioje laboratorijoje taip pat kuriame ir testuojame naujus produktus", – teigė A.Toropčinas.

Įmonėje bus gaminami tinko, klijų, glaistų, skiedinių, grunto ir kiti sausi statybiniai mišiniai. Taip pat pagamintais mišiniais pildomos specialios "Sakret" silo taros, kuriose reikalingos medžiagos gabenamos tiesiai į statybų aikšteles visoje Lietuvoje.

Kėdainiuose pastatyta "Sakret" gamykla yra trečia šios kompanijos sausų statybinių mišinių gamykla Baltijos šalyse. Mažesnės sausų statybinių medžiagų gamyklos veikia Latvijoje (atidaryta 2004 m.) ir Estijoje (2007 m.).

VD inf.
www.kl.lt