Diskusijos apie Žaliojo tilto skulptūras

[index]

Kokių šalių dydvyriai nėra daugiaprasmiai? Minėtas Čerčilio pavyzdys irgi puikiai tinka tokiam pavyzdžiui, kai išgryninama tik tai, kas paranku. Manau nereiktų visko vertinti asmeniškai, jeigu gerbiami ir pažymimi žmogaus tam tikri nuopelnai, nereiškia, kad žmogus turi būti visiškas šventasis kaip kokia mergelė Marija.

Tai taip. Bet Lietuvai tas ypač būdinga. Čia gali būti ir nacių kolaborantas, buvęs Štuthofe, tarnavęs raudonojoje armijoje ir kovojęs prieš sovietus, o po to jų nužudytas ir žydas, kovojęs Lietuvos nepriklausomybės kare, po to dar buvęs Lietuvos kareiviu, vadovavęs Vilniaus getui, bet bandęs kiek įmanoma žydų išgelbėti.

Taip. Bet tada nereikia jų ir garbinti, maskuojant ir užmirštant nešventus dalykus, ypač kai negeri dalykai padaryti "jiems", o ne "mums". Kiek suprantu iš bendravimo su Lietuvos žydais, tai jiems tai labiausiai ir skaudu, kad vis dar skirstome lietuvius į "juos" ir "mus". Ir lygiai taip pat skaudulius skirstome į "mūsų" ir "jų" ir vienus sureikšminame, o kitus užmirštame, nes "ne mums tada bloga darė".

Kad pasijaustume Lietuvos žydų vietoje reiktų įsivaizduoti tokį variantą jei didvyriu būtų laikomas žmogus, gelbėjęs žydus, bet po karo spėjęs sudalyvauti trėmimuose.

[digital]

Donskis, Aleksandravičius, Mažeika ''tikrai yra intelektualai, jei ką.''
Anie tėra - tarkim tokie pakankamai apsiskaitę, pulp fikcijos bei popsinį fad'ą aptarnaujantys transliuotojai.

Donskis yra senovinio tipo intelektualas. Laikai keičiasi, ir dabar IMHO intelektualai yra ir tie trys. Bet jūs aišku neprivalote sutikti su mano nuomone.

[andyour]

Tai taip. Bet Lietuvai tas ypač būdinga. Čia gali būti ir nacių kolaborantas, buvęs Štuthofe, tarnavęs raudonojoje armijoje ir kovojęs prieš sovietus, o po to jų nužudytas ir žydas, kovojęs Lietuvos nepriklausomybės kare, po to dar buvęs Lietuvos kareiviu, vadovavęs Vilniaus getui, bet bandęs kiek įmanoma žydų išgelbėti.

Taip. Bet tada nereikia jų ir garbinti, maskuojant ir užmirštant nešventus dalykus, ypač kai negeri dalykai padaryti "jiems", o ne "mums". Kiek suprantu iš bendravimo su Lietuvos žydais, tai jiems tai labiausiai ir skaudu, kad vis dar skirstome lietuvius į "juos" ir "mus". Ir lygiai taip pat skaudulius skirstome į "mūsų" ir "jų" ir vienus sureikšminame, o kitus užmirštame, nes "ne mums tada bloga darė".

Kad pasijaustume Lietuvos žydų vietoje reiktų įsivaizduoti tokį variantą jei didvyriu būtų laikomas žmogus, gelbėjęs žydus, bet po karo spėjęs sudalyvauti trėmimuose.

Kai kalbama apie partizanus, mintyse turima omeny kovą už laisvę, o ne žydų žūdymą. Kitas dalykas, liaudis nelabai ir analizuoja taip smulkiai kiekvieno partizano. Dar klausimas, kiek ta istorija patikima, nes paminklai neatsiranda šiap sau.

[udrius]

Užkalnis, Ramanauskas, Rabinovičius tikrai yra intelektualai, jei ką.

Intelektualai ? Da ladno, chebra nejuokinkit - gyvenimo šiukšlės, retkarčiais pasirodantys spaudoje. Kažkodėl nemačiau nei vieno šių veikėjų straipsnio, kuris vestų į priekį ar analizės, kodėl gyvename taip ar kitaip. Mačiau tik drabstymasi šiukšlėmis.

[digital]

Tamstos problemos, jei nematėte.

[Lettered]

Intelektualai ? Da ladno, chebra nejuokinkit - gyvenimo šiukšlės, retkarčiais pasirodantys spaudoje. Kažkodėl nemačiau nei vieno šių veikėjų straipsnio, kuris vestų į priekį ar analizės, kodėl gyvename taip ar kitaip. Mačiau tik drabstymasi šiukšlėmis.

Jie rašo tai, kas sukelia reakciją ir pritraukia dėmesį, o tai padaryti žymiai lengviau su tais purvais, nei rimtomis analizėmis.

[digital]

Taip, rašo ir "kas sukelia reakciją ir pritraukia dėmesį", bet rašo ir analizes, gal tik ne delfiuose, o kitur.

[Macas]

Taip, rašo ir "kas sukelia reakciją ir pritraukia dėmesį", bet rašo ir analizes, gal tik ne delfiuose, o kitur.

Jie gali rašyti nebent "analizus", bet ne analizes. Pavadinkime tai paprasčiau - garbage analysis.

[senasnamas]

Jų koziris yra ne turinys, o forma - kuo daugiau fekalijų ir blevyzgų, tuo didesnis populiarumas. O nuomonė vienu ar kitu klausimu aiški iš anksto - nes aklai laikosi siauros ideologinės vagos. Todėl lengva iš anksto atspėti, ką parašys viena ar kita aktualia tema. Todėl ne veltui kartais pavadinami propagandininkais. Jei sugebėjimas vaizdingai iškeikti nepritariančius rodo intelektą, tada taip, jie intelektualai . O realiai tai mažai kuo skiriasi nuo pionierių, žinančių tik vieną tiesą ir vieną partiją. Neabejojimas savo teisumu, arogancija, neapykanta kitiems nėra didelio proto požymiai.

[digital]

Na man jų nuomonė ne visada aiški iš anksto (nors gana dažnai), ir, kaip sakiau, sugeba vis dar periodiškai nustebint. Bet gal jau užtenka apie tai, arba reiktų permest į kokią blogerių ar pan temą.

[Macas]

Seniau žmonės rašydavo esė, o dabar rašo blogus. Pavadinimas taiklus, daug kam perskaičius gali pasidaryti bloga, visomis prasmėmis.

[ultra laverdi]

Žaliojo tilto ir jo skulptūrų likimas nuspręstas

Socialistinio realizmo skeptikai galės lengviau atsikvėpti - kovo 1 d. balsuota panaikinti teisinę sostinės Žaliojo tilto ir keturių jį puošusių sovietinių skulptūrų apsaugą.

http://www.delfi.lt/news/daily/lithu....d?id=70559348

[Romas]

Delfi.lt 2016.03.17
V. Klumbys.
Balvonams ir jų pakalikams suduotas vieningas atkirtis, draugai! Valio!!!

Vėlyvuoju sovietmečiu pasirodė Vytautės Žilinskaitės humoreska „Ranka“ apie tai, kaip išradėjas sukūrė dirbtinę ranką, kuri pati pakildavo pasigirdus klausimui „Kas už?“ – tam, kad atsakingas pareigas einantiems žmonėms nereikėtų gaišti laiko važinėjant į visokius balsavimus.(...)
Ir štai Kultūros paveldo departamento (KPD) puslapyje pasirodo antraštė: „Vieningai balsuota už teisinės apsaugos panaikinimą Žaliajam tiltui su skulptūromis“. Nerimą kelia vieningumo pabrėžimas informacijos antraštėje – visuomenėje buvo tiek daug diskusijų, tiek įvairių nuomonių išsakyta, o čia staiga – vieningai (...)

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/....d?id=70605212

[abcd]

Delfi.lt 2016.03.17
V. Klumbys.
Balvonams ir jų pakalikams suduotas vieningas atkirtis, draugai! Valio!!!

Vaje vaje, net apsiverkiau dėl tokio puikaus straipsnio.
Dabar pabandykime į šitą reikalą žiūrėti racionaliai ir kodėl taip ištiesų galėjo nubalsuoti. Mano girdėti argumentai kodėl skulptūras reiktų sugrąžinti:
1) Tai yra tiesiog nuostabus meno šedevras, vienas geriausių lietuvių skulptorių darbų, todėl joms tinkamiausia per amžius eksponuoti vieta iš ties yra pagrindinis sostinės tiltas.
2) Tai neįkainuojamas istorinės patirties ženklas, kai kaskart pro jį pravažiuodami mūsų vaikai ir provaikiai prisimins koks blogas (didingas?) buvo sovietmetis ir kokią gilią žymę jis paliko mūsų šaliai
3) Akivaizdu, kad dabartiniai homo-sovietikai nesugeba tinkamai įvertinti sovietmečio reikšmės mūsų tautai. Kokie čia jums balvonai? O nuo fašistų kas išgelbėjo jūsų šiknas, aaaa? O tie studentai tai jaunieji mūsų lietuvos protai kūrę šviesią ateitį, melžėjos, darbininkai - sunkiai dėl savo krašto dirbę tautiečiai. Ir mes dabar šitaip šiuos tautos didvyrius pagerbsime, nuimdami jų skulptūras???

Delfio komentaruose, realių vatnikų, prietrankų, tikrų sovietžmogių mintyse vyrauja 3) argumentas, tačiau akivaizdu kodėl taip manančius žmones norisi dabar pat kur nors toli pasiųsti, taigi jų paerzinimui užteks ir tilto be skulptūrų. Dėl 1) argumento galima ginčytis - miesto pagrindinis tiltas turėtų atitikti dabar gyvenančių žmonių norus, modernaus miesto įvaizdį, šiomis puikiomis skulptūromis galima bus gėrėtis ir Grūto parke, jos neprivalo stovėti sostinės centre. Dėl 2) - skulptūros žeidžia ne vieną nuo sovietmečio nukentėjusį žmogų. Ar sovietams iš tiesų ne per didelė garbė per amžius būti kasdien prisimenamiems? Ar šios skulptūros nedarko mūsų miesto? Ar neužtenka joms stovėti ir apie savo laikmetį priminti muziejuje?

[Romas]

/\ Labai emocingas pasisakymas.
Sunku gyventi, kai aplink vien vatnikai, prietrankos ir sovietžmogiai.

[abcd]

/\ Labai emocingas pasisakymas.
Sunku gyventi, kai aplink vien vatnikai, prietrankos ir sovietžmogiai.

Turbūt ne ką mažiau emocingas nei V. Klumbio straipsnis - sovietmečio kūryba mums turi būti jauki ir sava, nes jam taip atrodo. Nesvarbu, kad beveik tokios pat skulptūros, pagamintos pagal tą patį užsakymą yra išsibarščiusios po visą plačiąją SSRS. Ir dar "istorijos nepakeisi", todėl miestą turime saugoti būtent tokį, koks jis buvo sovietmetyje. Tik nedrįskite pagalvoti apie nebeaktualių skulptūrų perkėlimą į muziejus...
Iš tiesų nelengva tarp tokių žmonių gyventi, tačiau dabar galima ir lengviau atsikvėpti - tapo aišku, jog okupantai ant pagrindinio sostinės tilto daugiau niekada nebesugrįš, o šie pamintėti žmonės gali aimanuoti nors iki sąmonės netekimo

[julius]

skulptūros žeidžia ne vieną nuo sovietmečio nukentėjusį žmogų. Ar sovietams iš tiesų ne per didelė garbė per amžius būti kasdien prisimenamiems? Ar šios skulptūros nedarko mūsų miesto? Ar neužtenka joms stovėti ir apie savo laikmetį priminti muziejuje?

Pardon my french, jeigu nusikeiksiu,
bet mane užknisa kai kurių pseudopatriotų stabmeldiškumas ir nenoras pripažinti savas psichologines traumas.
Stabmeldiškumas - "mes tų balvonų taip bijom, tarsi jie būtų gyvi ir turėtų realių galių"
Nenoras pripažinti savas traumas - "koks sovietmetis? apie ką jūs kalbat? jokio sovetmečio nebuvo, nieko apie tai žinot nenoriu..."

Balvonai labiausiai nekaltas totalitarizmo ženklas mano manymu.
Yra daug baisesnių "balvonų" kuriuos mums paliko totalitarinis rėžimas, o tiksliau sovietmetis - pvz. kyšininkavimas, korupcija, "blatai", rusiški keiksmažodžiai, sėmkių spjaudymas ir kitokia kultūros stoka. O didžiausias balvonas - totalitarizmas žmonių galvose.

Pats gražiausias pavyzdys apie tai kaip mes vienus "balvonus" griauname, o kitus statome ir jais džiaugiamės to net nesuvokdami.
Štai - vieno iš Sausio 13-os "koloborantų" tapyba kabo ne bet kur, o reprezentacinėje valstybės vietoje:





(ištrauka iš neseno susirašinėjimo feisbuke)


Kitas iškalbingas pavyzdys apie "naujuosius balvonus":

Vakar, Sausio 13-osios ryte, prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui skirto paminklo "Žinia", profesoriui, Nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui buvo įteiktas apdovanojimo ženklas "Lietuvos laisvės žinia", atrodantis kaip sumažintas minėtasis paminkliukas. Labai palaikiau prof. Vytautą Landsbergį, kai Seimas nusprendė nesuteikti jam Laisvės premijos, kurios jis nusipelnė labiau nei kas kitas. Giliai giliai liūdna, kad prireikė alternatyvaus apdovanojimo nors kiek atstatyti šią moralinę skriaudą ir išreikšti palaikančių jo gretas balsą. Nors ir gražu, kad ta alternatyva buvo sumanyta, bet taip gaižu, kai žinai, jog taip netyčiom padarytas dar vienas feilas... Juk minėtą "Žinią" sovietmečiu sukūrė skulptorius Kęstutis Patamsis ir tai buvo paminklas, skirtas Visaginui, tuomet vadintam Sniečkaus miestu (tik jame vietoj strėlės buvo žaibiukas - atseit elektra, taigi prasmiškai jokia ten laisvės žinia... ) Tada tos kerėpliškos skulptūros nepanoro nei Visaginas, nei kiti miestai, kuriems tas projektas buvo siūlytas, o, praėjus kiek laiko ir po autoriaus mirties sugalvojus naują jam prasmę, sėkmingai pastatytas Vilniuje. Ir dar dedikuotas Nepriklausomybei! Kažin, kiek metų dar reikės joje pragyventi, kad jos dvasia įsikurtų mūsų viduje, o ne tik išorėje ir skambiuose gatvių, paminklų pavadinimuose, kad nebeliktų viduriuose tų sovietizmo puvenų ir prasmių konformizmo... Taip gailagailagaila Landsbergio ir mūsų visų... Kol kas dar vis taip...
Jolanta Marcišauskytė, menotyrininkė

[Romas]

Iš tiesų nelengva tarp tokių žmonių gyventi, tačiau dabar galima ir lengviau atsikvėpti - tapo aišku, jog okupantai ant pagrindinio sostinės tilto daugiau niekada nebesugrįš, o šie pamintėti žmonės gali aimanuoti nors iki sąmonės netekimo

Emocijų pertelklius gali būti susijęs su įvairiais veiksniais. Tačiau etikečių klijavimas labai primena sovietmetį, tik su priešingu ženklu.
Galima būtų suprasti emocijų laviną tuo atveju jei tamsta būtum smarkiai nukentėjęs nuo anos valdžios, kaip vienas nuotraukų autorius Kauno temoje. Gal yra kitų priežasčių.

Čia retorinis klausimas, galima neatsakyti.

[abcd]

Stabmeldiškumas - "mes tų balvonų taip bijom, tarsi jie būtų gyvi ir turėtų realių galių"
Nenoras pripažinti savas traumas - "koks sovietmetis? apie ką jūs kalbat? jokio sovetmečio nebuvo, nieko apie tai žinot nenoriu..."

Jie turi realių galių - kai kam suteikia klaidingą iliuziją, kad viskas su sovietmečiu yra ok "aišku, kažkiek žmonių ištrėmė, bet užtat kokia puiki kariuomenė fašistus sutriuškino, kokie mokslo, ūkio, pramonės pasiekimai". Čia yra legit daugybės mano girdėtų žmonių nuomonė.
O sovietmečio traumos yra pripažįstamos - dėl sovietmečio buvo nesuvokiamai subjaurota žmonių sąmonė ir mūsų miestai. Todėl išeitis yra viena - su buldozeriu pravažiuoti per visą "palikimą" ir bandyti atstatyti tai kas buvo. Kitas susitaikymo būdas būtų mąstyti "Lietuva yra ir amžinai bus postsovietinė skylė, bet I am ok with that".
Grįžtant prie tilto, jokiu būdu nesiūlau statyti naujų balvonų. Kol kas normaliai atrodo ir tie gėlių vazonai, o ateityje svajočiau apie naują modernų tiltą, žinoma, su senuoju pasielgiant visiškai nebarbariškai - tuos jo turėklus perkeliant atgal iš kur jie pavogti - vieno iš Priegliaus upės tiltų, Karaliaučiaus srityje.

[abcd]

Emocijų pertelklius gali būti susijęs su įvairiais veiksniais. Tačiau etikečių klijavimas labai primena sovietmetį, tik su priešingu ženklu.
Galima būtų suprasti emocijų laviną tuo atveju jei tamsta būtum smarkiai nukentėjęs nuo anos valdžios, kaip vienas nuotraukų autorius Kauno temoje. Gal yra kitų priežasčių.

Čia retorinis klausimas, galima neatsakyti.

Išties, kraujas tiesiog užverda pagalvojant apie tai kaip pasielgta su Vokiečių gatve Vilniuje, neapažįstamai sunaikintu Karaliaučiumi, sugriautais dvarais, gamyklomis (!) paverstomis ir išvogtomis bažnyčiomis, jau nekalbant apie nužudytą mano senelį. Išties gal ir per daug tų emocijų, tačiau kitaip tiesiog negaliu...

Beje, internete visai nėra informacijos, nuo kokio ir kada statyto tilto Karaliaučiaus srityje yra Žalioje tilto turėklai. Gal kas yra kur nors skaitęs ir žino?