Požiūrių įvairovė padaro diskusijas įdomesnes. Kažkam Rusija banditai ir tiek, o kažkam dar viena tipinė pasaulio valstybė, net ne paskutinėj vietoj pasaulyje pagal išsivystymą 
Man anksčiau būdavo nemalonu skaityti Al1 požiūrį geopolitikos klausimais, dabar būtų įdomu ryti popkornus ir analizuoti požiūrius 
Tai, manau, veda į tai, ar bijom ar nebijom tų vatnikų ar vatnik-alike'ų požiūrių. Galų gale Baltijos šalių saugumas priklauso nuo mūsų pačių, taip pat kiek stipriai mes komunikuosime su Vakarais asmeniniame lygyje ir kiek jiems rūpėsim, kad nebūtų mąstymo "ai nesvarbu kam tos Baltijos šalys priklauso, juk jei panašūs į rusus, tai gal prie rusų?" Manau, dalykiško (laikomės NATO, ES ar pan. taisyklių ir viskas bus gerai) čia neužtenka, šalia fizinio turi būti ir psichologinis saugumas. Pvz. matom estai palyginti tampriai bendrauja su senbuviais vakariečiais suomiais ir palyginti sėkmingai kopijuojasi "despite all odds". Mano akyse Estiją Vakarams atrodo būtų skausmingiau prarasti negu Latviją ar Lietuvą. Gal kam ir kitaip atrodo, gal kažko nežinau.
Nu ir tikrai, o jei Astravo AE yra galimai būsimo Rusijos RF subjekto nuosavybė, ar jau mąstom apie pasaulio pabaigą, nes kai kam panašu, kad ta linkme kone automatiškai judam (Astravo AE RF teritorijoje). Gal ir nieko nebus, nuojauta gal neapgaus, nors Astravo AE man pačiam atrodo daugiau karinis ginklas, o ne ekonominė priemonė/gerbūvio įrenginys, gal tyčia sukels avariją esant palankiai vėjo krypčiai, kad sukeltų sumaištį Vilniuje.
Patiko čia išdėstyta mintis, kad gyvenimas daugiau mažiau juda sava vaga, šiek tiek fatalizmo visur yra, tiesiog naudojamasi fizinėmis ir psichologinėmis galimybėmis.
Kalbėjausi su draugu (nėra kažkoks aukštai stovintis žmogus...), tai sako, kad su Lietuva truputį batai dėl Astravo ir Kaliningrado karinių bazių, net Ukraina turi daugiau šansų išsaugoti valstybingumą ir gal net savastį. Psichologinio nesaugumo pavyzdys.
Man anksčiau būdavo nemalonu skaityti Al1 požiūrį geopolitikos klausimais, dabar būtų įdomu ryti popkornus ir analizuoti požiūrius Tai, manau, veda į tai, ar bijom ar nebijom tų vatnikų ar vatnik-alike'ų požiūrių. Galų gale Baltijos šalių saugumas priklauso nuo mūsų pačių, taip pat kiek stipriai mes komunikuosime su Vakarais asmeniniame lygyje ir kiek jiems rūpėsim, kad nebūtų mąstymo "ai nesvarbu kam tos Baltijos šalys priklauso, juk jei panašūs į rusus, tai gal prie rusų?" Manau, dalykiško (laikomės NATO, ES ar pan. taisyklių ir viskas bus gerai) čia neužtenka, šalia fizinio turi būti ir psichologinis saugumas. Pvz. matom estai palyginti tampriai bendrauja su senbuviais vakariečiais suomiais ir palyginti sėkmingai kopijuojasi "despite all odds". Mano akyse Estiją Vakarams atrodo būtų skausmingiau prarasti negu Latviją ar Lietuvą. Gal kam ir kitaip atrodo, gal kažko nežinau.
Nu ir tikrai, o jei Astravo AE yra galimai būsimo Rusijos RF subjekto nuosavybė, ar jau mąstom apie pasaulio pabaigą, nes kai kam panašu, kad ta linkme kone automatiškai judam (Astravo AE RF teritorijoje). Gal ir nieko nebus, nuojauta gal neapgaus, nors Astravo AE man pačiam atrodo daugiau karinis ginklas, o ne ekonominė priemonė/gerbūvio įrenginys, gal tyčia sukels avariją esant palankiai vėjo krypčiai, kad sukeltų sumaištį Vilniuje.
Patiko čia išdėstyta mintis, kad gyvenimas daugiau mažiau juda sava vaga, šiek tiek fatalizmo visur yra, tiesiog naudojamasi fizinėmis ir psichologinėmis galimybėmis.
Kalbėjausi su draugu (nėra kažkoks aukštai stovintis žmogus...), tai sako, kad su Lietuva truputį batai dėl Astravo ir Kaliningrado karinių bazių, net Ukraina turi daugiau šansų išsaugoti valstybingumą ir gal net savastį. Psichologinio nesaugumo pavyzdys.
Comment