Dviračiai

[dondc]

F1 lenktyninikas Valtteri Bottas užregistruotas dviračių lenktynėms Lietuvoje (120 Nr. sąraše): https://www.kudos3000.com/en/event/megre/#participants
Šiame video nuo 9:30 min. sako, jog jis keliauja po pasaulį ir dalyvauja dviračių gravel (žvyro) tipo lenktynėse:

[Gator]

Čia jau kaip pasiseks – akmuo, duob(ut)ė, smėlis etc. vektorių pakeičia greitai. Riedi ramiai ~1m atstumu nuo kelkraščio, normalūs automašinistai visuomet dailiai aplenks prograi pasitaikius, o sunkumų gyvenime turintys taip pat aplenks tik prograi pasitaikius, tik dėl sugaištų dešimties sekundžių nervinsis dešimteriopai ilgiau. Bet kas tau darbo?

Na žmogiška jaustis nemaloniai jei dėl tavęs kitas nervinasi, nesvarbu jri gal ir sąlygibai nepelnytai

[cozzamarra]

Olandijoje neesu važinėjęs, bet Vokietijoje teko pasivažinėt keliuose skirtinguose regionuose. Nu nėra idealių dvirtakių. Nebent labai atsargiai atsirinkinėtų specifinius turistams adaptuotus maršrutus. Bet nusuki į šoną ir gauni mint gan intensyviu keliu su nemažu srautu jei užtaikai į pavyzdžiui podarbinį piko metą. Dar teko susidurti su keliu kur tarp kaimų dvirtakis vis kitoj kelio pusėj ir tenka kas porą kilometrų braukytis į kelio pusę. O jei pražiopsojai nežymėtą įvažiavimą į dvirtakį - mini keliu, nes dvirtakis nuo kelio atskirtas prieštankiniu grioviu. Vietiniams numint į kaimyninį kaimą alaus gerai. Bet turistaujant nepažįstamose vietose nekažką. Bet bent vairuotojai nepyko, kad važiavau keliu, nors šalia ir dvirtakis yra.

„Olandijoje nesu važinėjęs...“

Rašydamas „su jų idealiais dvirtakiais visur kur“, aišku, kalbu beleką. Nedaug kilometrų esu surinkęs Vokietijoje, bet, pavyzdžiui, minant mašrutu Poznanė – Berlynas ir atgal (kitu keliu), vos kirtus PL-DE sieną atrodo, kad patekai į dviratininkų rojų...

nuo aksfalto nuvažiuojantis dviratininkas gali plotis ant kelkraščio. Judėjimo vektorius juk ne link po ratais.

Čia jau kaip pasiseks – akmuo, duob(ut)ė, smėlis etc. vektorių pakeičia greitai. Riedi ramiai ~1m atstumu nuo kelkraščio, normalūs automašinistai visuomet dailiai aplenks prograi pasitaikius, o sunkumų gyvenime turintys taip pat aplenks tik prograi pasitaikius, tik dėl sugaištų dešimties sekundžių nervinsis dešimteriopai ilgiau. Bet kas tau darbo?

[Tomas]

nuo aksfalto nuvažiuojantis dviratininkas gali plotis ant kelkraščio. Judėjimo vektorius juk ne link po ratais.

Kalbant rimčiau - tie usenio turistai-dviratininkai paprastai važiuoja tokiais relaxed geometrijos dviračiais, nepakeltomis virš galvos šiknom, žemai kabančiom tašėm - viso tokio junginio svorio centras gana žemai, rimtai išsiploti turėtų būti sudėtinga.

[gerietis]

Nuo asvalto į kelkraštį nuvažiuojantis dviratininkas gali plotis tiesiai po ratais.

nuo aksfalto nuvažiuojantis dviratininkas gali plotis ant kelkraščio. Judėjimo vektorius juk ne link po ratais.

[mantasm]

Kaip ir visais baubų atvejais, šį taip pat tėra vienas būdas įveikti – tiesiog važiuoti. Aišku, visada galima rinktis Vokietiją ar Nyderlandus su jų idealiais dvirtakiais visur kur.

Olandijoje neesu važinėjęs, bet Vokietijoje teko pasivažinėt keliuose skirtinguose regionuose. Nu nėra idealių dvirtakių. Nebent labai atsargiai atsirinkinėtų specifinius turistams adaptuotus maršrutus. Bet nusuki į šoną ir gauni mint gan intensyviu keliu su nemažu srautu jei užtaikai į pavyzdžiui podarbinį piko metą. Dar teko susidurti su keliu kur tarp kaimų dvirtakis vis kitoj kelio pusėj ir tenka kas porą kilometrų braukytis į kelio pusę. O jei pražiopsojai nežymėtą įvažiavimą į dvirtakį - mini keliu, nes dvirtakis nuo kelio atskirtas prieštankiniu grioviu. Vietiniams numint į kaimyninį kaimą alaus gerai. Bet turistaujant nepažįstamose vietose nekažką. Bet bent vairuotojai nepyko, kad važiavau keliu, nors šalia ir dvirtakis yra.

[Tomas]

Kodėl pavojingiausias?

Nuo asvalto į kelkraštį nuvažiuojantis dviratininkas gali plotis tiesiai po ratais.

[Gator]

Su labai retomis išimtimis tai yra pats pavojingiausias ir kvailiausias manevras visiems eismo dalyviams.

Kodėl pavojingiausias?

[cozzamarra]

Man mažiau baisu, kad užvažiuos, tiesiog erzina kai visada galvoji - o kas jei sekantis vairuotokas girtas ar užsižiopsojęs į mobilaus ekraną ar panašiai. Tiesiog ypač nejaukus jausmas važinėti tarpmiestinėmis gatvėmis. Ypač kai kuriose, kur ant tiek siaura ir kelkraščio gal tik 30cm, kad tave kaip dviratininką nelabai gali aplenkti jei priešpriešais mašina.
O tada irgi galvoji- kas jei vienas pasitaikys naglas, kuris vis tiek bandys lenkti ir užkabins.
Žodžiu ne tai, kad nesi atsipalaidavęs ir mėgaujiesi važiavinu, bet pastoviai įsitempęs. Malonumas dingsta.

Kaip ir visais baubų atvejais, šį taip pat tėra vienas būdas įveikti – tiesiog važiuoti. Aišku, visada galima rinktis Vokietiją ar Nyderlandus su jų idealiais dvirtakiais visur kur.

Žiūriu jie neblogai išdresiruoti, kai prie jų artėja automobilis - patys į žvyruotą kelkraštį nuo eksfalto pasitraukia, kad eismui netrukdytų.

Su labai retomis išimtimis tai yra pats pavojingiausias ir kvailiausias manevras visiems eismo dalyviams.

Dėl pagarbos papildau, apie ką užsiminė sankauskas. Didele dalimi automobilistų pagarba dviratininkams priklauso būtent nuo aprangos – ji turi būti ryškių spalvų (aptempta daug patogiau – neplėvesuoja, nekuria papildomo pasipriešinimo, nesiterlioja ir nesivelia į grandinę), būtina segėti šalmą, dviračių krepšiai taip pat ryškiaspalviai.
Smagumo dėlei galima pasirinkti policininkų aprangos spalvas, tuomet ir smagių kuriozinių situacijų pasitaikys ne viena.

[Tomas]

Pastaruoju metu atkreipiau dėmesį į dviratininkus-turistus (tuos kurie terbom apsikrovę lėtai rieda pakelėm). Žiūriu jie neblogai išdresiruoti, kai prie jų artėja automobilis - patys į žvyruotą kelkraštį nuo eksfalto pasitraukia, kad eismui netrukdytų. Galėtų ir kiti - aptemptakelniai sportininkai, bobos su bidonais ir diedai su meškerėm taip išmokti.

[sankauskas]

Italijoje esu buvęs tik 1 kartą, bet susidarė vaizdas, kad dviračių sportas ten populiarus ir gana masinis reiškinys. Ir būtent sportas, ne olandiško tipo riedėjimas bobiškais dviračiais, kurį taip propaguoja John - ten pilna pavieniui ar grupėmis plentais lekiančių ryškiaspalvių aptemptakelnių. Automobilių vairuotojai turėtų būti pripratę ir nekelti pavojaus.

Šiaip ir Lietuvoje yra pagerėjęs reikalas dėl pagarbos dviratininkams.

Prieš 5-6 metus dažnai dar lenkdavo per praktiškai ištiestos rankos atstumą, dabar jau beveik visada lenkimo metu pilnai persirikiuoja į priešpriešinę juostą.
Neretas atvejis būdavo kad prasilenkiant su priešais važiuojančia mašina kitas automobilis tuo pačiu metu aplenkinėja ir lenda per tarpą, dabar tokių atvejų išskirtinai mažai.

Žodžiu ne tai, kad nesi atsipalaidavęs ir mėgaujiesi važiavinu, bet pastoviai įsitempęs. Malonumas dingsta.

Norėjau parašyti kad gyvenant Kaune apskritai niekada negalima būti atsipalaidavus, bet tiek to, nerašysiu.

[Tomas]

Italijoje esu buvęs tik 1 kartą, bet susidarė vaizdas, kad dviračių sportas ten populiarus ir gana masinis reiškinys. Ir būtent sportas, ne olandiško tipo riedėjimas bobiškais dviračiais, kurį taip propaguoja John - ten pilna pavieniui ar grupėmis plentais lekiančių ryškiaspalvių aptemptakelnių. Automobilių vairuotojai turėtų būti pripratę ir nekelti pavojaus.

[mantasm]

Siūlyčiau išbandyti meditaciją, Zen praktikas ir tikėti aukštesnės jėgos valia.

[Gator]

Man mažiau baisu, kad užvažiuos, tiesiog erzina kai visada galvoji - o kas jei sekantis vairuotokas girtas ar užsižiopsojęs į mobilaus ekraną ar panašiai. Tiesiog ypač nejaukus jausmas važinėti tarpmiestinėmis gatvėmis. Ypač kai kuriose, kur ant tiek siaura ir kelkraščio gal tik 30cm, kad tave kaip dviratininką nelabai gali aplenkti jei priešpriešais mašina.
O tada irgi galvoji- kas jei vienas pasitaikys naglas, kuris vis tiek bandys lenkti ir užkabins.
Žodžiu ne tai, kad nesi atsipalaidavęs ir mėgaujiesi važiavinu, bet pastoviai įsitempęs. Malonumas dingsta.

[cozzamarra]

Negaliu atsakyti dėl kelkraščių, neatsimenu. Visuomet važiuoju ~1m atstumu nuo kelio krašto (kad būtų vietos prireikus manevruoti), o italai prie turistų pratę ir šiaip atsipūtę – ant galvos tikrai neužvažiuos (netaikau miestams, ypač piečiau Romos, ten pravers lietuviški įgūdžiai).

Šiaip jau manau, kad neverta dėl to per daug sukti galvos ir atsisakyti gyvenimo malonumo – vis tiek galą gausi ten ir taip, kaip nulemta.

[Gator]

O kaip su kelkraščio pločiu? Ar grynai keliu važiuot ir automobiliai turi jus lęnkti, kas man ypač nepatinka ir dėl ko vengiu tarpmiestinių pasivažinėjimų.

[cozzamarra]

Ne, nesunku – po kiekvienos įkalnės laukia smagi nuokalnė. Atminty išliko tik nelengvas (bet nieko tragiško) kelias iki Passo della Cisa ir bjauroka įkalnė į Taorminą.
Laikomės taisyklės, kad sezonui pasiruošęs esi po 500km (daugiausia savaitgaliniai marštutai po 30, 40 ir retkarčiais 80 km, mes ne sportininkai). Be abejo, turi patikti būti gamtoje, važiuoti dviračiu ir kartais „padirbėti“ dėl gražių vaizdų. Lietuvoje, beje, taip pat – keliauk ir keliauk.

[Gator]

Turbūt sunkiaų minti ei Lt dėl kalnuotumo? Ar daug sukilimų, ar pakenčiamai?

[cozzamarra]

Per kiek laiko numynei? Kiek atsiėjo pinigais visokios nakvynės ir pan.?

Klausimas man, kaip suprantu. Mynėm 21 dieną su antrąja puse. Žinoma, ne pagal Google nurodytą automobilinį maršturą – daugiausia pakrančių miestai (užsukant į Cremona, Sirmione, Carrara, Siena ir pan. įdomybes), Sicilijoje nuo Messinos pirmiausia mynėm į Catania. Bendrai numinto kelio buvo ~1500 km, dar apie 800-900 (užrašų netraukiu, iš atminties rašau) įveikta patogiais traukiniais.
Nakvynės – kempinguose (stovyklavimas „gamtoje“ beveik neįmanomas – visur žmonės, tik porą naktų teko leisti Apeninuose). Kainos kaip Lietuvoje gyvenant 21 dieną, nieko ypatingo kitaip sakant. Įspūdžiai tebėra tokie, tarsi vakar būčiau grįžęs.

Jeigu tik yra noro ir turite sau patogų dviratį – pirmyn.

[mantasm]

Prikalbėta daug apie CX dviratį, tai tik konstatuosiu naujokams, kad nesupainiotų savokų:

CX → Cyclocross → išvaizda panašus į plentinį;
XC → Cross-country → kalnų dviratis (lygus vairas, storiausios padangos)

XC būtų storos padangos, bet toli gražu ne storiausios Storiau būtų Trail, FR, DH.. Nu ir aišku fapbaikai.