Forumiečių kūryba

[Kristupas0220]

Žiūrint apie kokią dovaną kalbama. Jei apie tą šių dienų, kur plačiau rašiau temoje "Šiaip nesąmonės ir kliedesiai", tai kaip ir minėjau, viskas kas yra šiame kūrinyje, rašyta 2019 m. pavasarį - tuomet dar kai pats buvau mokinys ir nežinojau į ką pavirsiu praėjus 3-4 metams po jos baigimo. Nieko šiomis dienomis neprikūriau papildomai. Viską surašiau ir nusiunčiau leidyklai dar tų pačių 2019 m. birželį, todėl kiek tada prikūriau, tiek tegu ir lieka. Tai aiškiai parodo, kokiame chaose tuo metu buvau.

[Gator]

Ne viską perskaičiau. Kūrinyje buvo 2 skirtingos, bet analogiškos situacijos, kur buvo apsikeitimai dovanomis, nepavykęs grąžinimas iš pradžių ir lengvas grąžinimas vėliau?

[Kristupas0220]

Ne viską perskaičiau. Kūrinyje buvo 2 skirtingos, bet analogiškos situacijos, kur buvo apsikeitimai dovanomis, nepavykęs grąžinimas iš pradžių ir lengvas grąžinimas vėliau?

Bet braižas visiškai skirtingas - pirmu atveju, su Žygimantu, tai jis man prieš Kalėdas davė voką su 10 eurų lyg norėdamas išsipirkti kaltę už praeityje mano atžvilgiu vykdytus užgauliojimus, arba galimai kaip licenciją tyčiotis toliau. Tai mano mama su tokia dovana nesutiko ir pasakė, kad kokiu nors būdu šią "dovaną" aš turėsiu jam grąžinti, nes tikrai atrodo negražu - tyčiojuosi, o paskui kaip kokią reparaciją sumoku tuos prasmirdusius 10 eurų ir vis tiek varau ant tavęs toliau.
Antru atveju situacija priešinga - tai aš buvau tas, kuris niekuo dėtam klasės draugui sugalvojau atiduoti voką su 20 eurų. Tai įvyko mokslo metų pabaigoje, taigi daugiau susitikti nebuvo progų. Net jeigu jam jau tada tokia dovana atrodė nepriimtina, jis paėmė ir tiek žinių. Dabar, po daugiau nei 3 metų nesimatymo (tik sekiojimo iš toli būnant prie jo namų ar universiteto) norėjau padaryti jam gimimo dienos staigmeną - nepavykus pagauti jo tiesiogiai paties, perdaviau dovaną jo draugei. Pas juos įvyko kažkoks pokalbis ir tuomet sulaukiau iš jo žinutės, kur jis paprašė nustoti jį sekioti ir pareiškė norįs grąžinti šionykštę (o gal ir tą 3 m. senumo) dovaną.
Taigi, pirmu atveju dovanos iniciatorius buvo mano skriaudikas, tad mama tai suprasdama norėjo parodyti, kad pinigais mano atleidimo už patyčias nenusipirksi, o antruoju - aš pernelyg įkyriai rodžiau dėmesį kitam žmogui siųsdamas jam dovanas, kuomet galiausiai jis pratrūko ir paprašė taip nebesielgti bei nutarė man atiduoti dovaną. Matyt jam mano dovanos priėmimas reikštų sutikimą palaikyti ryšį, ko jis kaip tik kratosi.
Pirmu atveju buvo dovanos dovanojimas man ir sėkmingas grąžinimas jam atgal, o antru, bent jau kol kas - tik mano perduota dovana, kurios jis grąžinti neranda laiko, nors būdų tai padaryti nesugaištant laiko yra begalė.

[Gator]

Tai taip ir reikėjo rašyti, kad tau tiesiog sugalvojo duoti 10 eur už atsiprašymą.
Nes tekste tai parašyta buvo taip lyg visi klasiokai keitėsi divanomis ir jis tave buvo atsitiktinai ištraukęs, kaip ir tu bei kiti klasiokai kažką ištraukę, dovanojo visų klasiokų sutartą 10 eur vertės dovaną.

[Kristupas0220]

Siunčiu savo paskutinį kūrinuką - tai mano patirtys pirmajame dienos stacionare, daugiau kaip prieš 3 metus.


Beprotnamis
I dalis. Pristatymas
Po vedybų, po skyrybų daug kas ten ateina. Dar gal po mirčių. <...> Nežinojau išankst - siunčiamas kur esu - atėjęs išsigandau - stovi postas apsaugos. Sveikinasi moterys dvi, baltais chalatais.
- Kristupas būsite? - taria.
- Taip, taip! - atsakiau.
- Palaukite, prisėskite, pakviestas būsite tuojaus!
Edita - ponia kuri šiame tyrime bus vadovė mano - surenka gyvenimo anamnezę. Slaugytoja baltu chalatu nusiveda kambariukan - trumpai apklausia, paklausia, o tada, o tada - pirštų antspaudus prašom! Krauju!
Užpildo protokolą - ceremonijai duotas startas...
Inga, Justina, Diana, Jonas, Dalia, Monika, Monika, Eugenija ir daugybė kitų - tai specialistai, šiame itin išvarginsiančiame 30 darbo dienų laikotarpyje ves mane į pažangą ir tobulumą. Ready?
Odisėja prasideda, kasdien eini, dalyvauji, bendrauji, dar į klausimus atsakai. Ir kaupia, sistemina duomenis apie tave - lyg komanda dirba susitarę, žino dėl ko aš čia atėjau. Bet apsimeta nežiną.
Kaip apibūdinti reiktų - saulė, jūra, audra - čia sąvokos iš vieno iš užsiėmimų, kur pasijauti it kitoje planetoje. Pradžioj nedrąsu, vėliau įsivažiuoji, o ant pabaigos visai išnaglėji. Kaip ir visur - vieni ateina, kiti išeina... Kone 20 dienų su baltu pavydu stebėdavau kitų išsiregistravimą - netrukus ir man ateis eilė. Mintyse sakau naujokams - 21 sausio jūs tampate mano išsirašymo iš čia Liudytojais! Liudytojais! Liudytojais!
Negalėjau neišsigąst, kai pirmomis dienomis slaugytoja pasakė, jog su manim nori pašnekėti p. Viktorija - patarėja gyvenimo klausimais. Pagal pareigas ji - socialinė darbuotoja. Po pokalbio nurimau - iki dantų ginkluota policija bei karabinieriai į mano namų duris nepasibels. Ji ir pati ne viską žino - netgi klausė manęs, kur pasitikrinti savo draustumą. Atsakiau: vlk.lt - ar esate draustas? Paprasta. Bet seniai ji ligoninėj bedirbus, tad nelabai atmena. Dar ketvirtadieniais ateidavo dietologė - apie maistą pašnekėt. Labiausiai sužavėjo josios pasakojimas apie liesą pieną. Neva jis kone mėlynos spalvos. Jau kitą dieną po išsirašymo nesusilaikiau ir nusipirkau paragauti. Pabaigoje atėjo toks naujas vyriškis, Andrius vardu. Bet ne... Ir Dalia - dvasinga, gal kiek į trenktumą moteris, svajojanti nukeliauti į Indiją. Rūko. Šito nesitikėjau. Dar sūnų 16-metį turi. Kartu su jais dar ir Audronė-Angelė, visą gyvenimą mokytoja išdirbusi. Ir dar vyriškis toks įdomus. Jam labai (ne)patinka medžio darbai. Vienas iš gausybės užsiėmimų, kurio man, laimei, nepakliuvo. Paskutinę dieną visus kone iki ašarų prajuokinau tos bananų įstaigėlės durų rankenas palyginęs su tos pačios, tik kur kas diktatoriškesnės įstaigos rankenomis. Sovietų laikais ši sritis buvo dünýän önünde* *- Iš turkmėnų kalbos ši frazė verčiasi kažkas panašaus į „skrenda pasaulyje“, ar „virš pasaulio“. Na vienu žodžiu, aukštumose. O dabargi viskas išvogta, apleista, nustekenta ir t.t. Pusei „lankytojų“ ant kaktos parašyta - „Lietuviškai nekalbu“ arba „Lietuvių kalba man NEgimtoji“. Tai visos gydytojos, jei jas galima taip pavadinti (tai viso labo terapeutės) po užduoties ar klausimo suskubdavo versti į rusų kalbą. Tai vienai iš 2 Monikų, kai ji pasiteiravo kągi veiksiu išėjęs, aš jai ir sakau:
- Didžiausia laiko, praleisto čia nauda ta, kad biškį rusiškai pramokau. Nors į Čečėniją vyk... Tokius kaip aš ten greitai sutvarko...
Tą minutę sustingusi iš siaubo, pratylėjo. Kai tik atėjau pačioje pradžioje, slaugytoja baltu chalatu man lyg mintimis sakė:
- Susipažink su savo būsimais kolegomis: senu žilu psichu, baba-tiubiteika, Luku-Gniužulu, Marti ir daugybe kitų. Paskutinė diena - popierių pildymai, tardymai (jau paskutiniai) užantspaudavimai, išrašymas iš šitos kilnios įstaigos. Ir aš išlydimas. Ryt vėl stebėjiman. Žmogus, kurio dėka, šiaurūs vėjai mane atpūtė čia. Jis - paskutinis žmogus Žemėje, kurį išduosiu ar pan. Mielai žūčiau už jo gyvybę. Aš jau Saulėtekyje. Man gera... Panašiai, ko gero, jaučiasi ir iš svetur grįžę emigrantai, išsiilgę gimtosios žemės. Soc. darbuotoja sakė painiojanti 2 sąvokas - PSD ir PDS. Logiška. Jei kas paklaustų, kokios „Žydo srities fantazijos“ domina, nutylėčiau. Nes pagarsinus visi išdvės apsivėmę. Nebent pasiūlysiu į google paiešką įvesti kažką panašaus į Lomé voodoo market.







II dalis. Kolegos. Veiksmas dienos stacionare.
Taigi, anamnezė surinkta, ir Edita išveda mane iš savo kabineto. Slaugytojoms perduoda slaptuosius protokolus su detalia informacija. Terkšt, terkšt! - užantspauduota. Palaukit! -sako, tuoj tvarkaraštį padarysim. Ir štai sudarė. Pakol išsiaiškinau kas ir kaip - savaitė praėjo. Ina Naidionova - viena iš slaugytojų - itin rūpestinga - nuolat teiraudavosi ar man čia patinka, kaip sekasi adaptuotis.
- Bet bet kada galiu nutraukt procesą, taip? - nedrąsią užuominą mesteliu.
- Gydyt reikia, o ne nutraukt! - griežtai atkerta kita slaugytoja, vardu Regina, pravarde Stalinas.
Tvarkaraštyje kai kas aišku kaip 2x2, kai ką reik suderint su med. Specialistais, čia dar geriau žinomus kaip terapeutai. Kaip toli atrodė ta išsvajotoji 21-a sausio. Juk man - pati pradžia.Ta pirmoji diena - paskutinė laisva. Ryt - penktadiens - jau užsiėmimai man. Laikui ten įpusėjus, kad būtų lengviau, kiekvieną užsiėmimą sutapatindavau su atitinkama pamoka mokykloje. Tai daug bendro.
Pirmasis išbandymas - judesio specialistės Ingos vedama to paties pavadinimo terapija. Prieš prasidedant nedrąsu kiek. Tokios mano „kolegų“ frazės kaip „Mėnulis - tai amžinybė“ gerai nenuteikia. Įdėmiau nužvelgus kiekvieno jų snukius - nu tikrų tikriausi psichai... Įžengiu į vidų - ten kaip mečetėj kokioj. Komanda: Batus nusiaut! Aut! Ratu išdėlioti kilimėliai nuteikia nekaip. Visi susėdame ant žemės, pusė žmonių kaip ir aš - vietnamietiškai. Paklausia kiekvieno - kaip jaučiatės. Ir tą patį - rusiškai - Как чувствуешь? Nuo pirmų dienų suprantu - atsakymas gerai - čia ne atsakymas. Reikia įvardyti konkrečiau - jeigu gerai, tai kaip gerai? Kokia emocija? Ir vaikštomės ratu...
Visi, kratomės, purtomės, tampomės, lankstomės ir panašiai išsidirbinėjam. Užsimerkiam, atsimerkiam. O visi šitie kvailiojimai - pagal jos parinktą muziką. Atsisveikinam. Kone visi užsiėmimai sukasi apie 2 kabinetus: kabinetas nr. 409 ir 410. Pagal užsiėmimo pobūdį jie pertvarkomi ir atitinkamai terapijai paruošiami itin greit.
Sekantis užsiėmimas - kinas. Kitaip - filmų terapija. Užduotis čia visad aiški - pasibaigus filmui pasakyti, kokias emocijas jis sukėlė. Šiame užsiėmime mus į priekį ves Justina. Atrodo labai jaunai, jei gerai supratau, ji pati dar studentė. Žiūrėjom filmą apie orkestrą. Jo vadovas labai rėkaudavo ant vieno iš narių, kol anas visai nusibaigė, bet paskui visa jėga smogė atgal tam vadui. Dvi „kolegės“ Irina su Loreta - visą filmą tyliai šnabždėjosi. Buvau pasipiktinęs - kalbasi kaip mokykloj per pamoką. Vėliau supratau, jog Loreta atvyko gydytis net iš Armėnijos, tad lietuviškai nelabai supranta. Kitai ligonei - Birutei (ar Birutai) po užsiėmimo pasidarė labai negera po to, ką pamatė tame filme:
- Daugiau neateisiu į filmus! Aš čia atėjau gydytis, o ne žiaurių, smurtinių vaizdų...
Viskas. Iki pirmadienio. Savaitgaliais čia neteikiamos absoliučiai jokios paslaugos - anei gydymo, anei nakvynės. Kasdien esame išleidžiami namo.
Pirmadienis - bent išsimiegi. Užsiėmimai man prasidėdavo kažkur nuo pietų. Filmų ykspeeerdė Justina dabar mus edukuos. Tąkart šnekėjo apie miegą. Likusius kartus - apie stresą. Paskui - apie seksą (galbūt). Žodžiu, kitų temų pas ją nebūdavo. Vienžo, arba viena arba kita, o toliau eime groti.
Čia seksime paskui vadovę Dianą - labai maloniu balsu šnekančią moteriškę, katra, kaip pati sakė, turi nesveiką potraukį saldumynams. Kiekvienąkart susėdam į fotelius ir suvažiuojam į ratą. Ir vėl tie biesinantys klausimai - kaip jaučiatės ir t.t. Dalinamės mintimis. Ir vadovė kiekvieno saldžiu balsu klausia:
- Ko norėtųsi iš užsiėmimo?
Na o tada kuris nors vienas abelis pasiūlo savo mėgstamą dainą ir mes ją klausom. Tada išdalina instrumentus. Pagrojam. Visokios improvizacijos balsu, akių kontakto ieškojimas ir t.t. Dar prigalvoja ir durnesnių užduočių - pasakyk tam ar anam komplimentą, o atsisveikinant - su kuo atėjote ir ką išsinešate - pabaigoje dažnai skambėdavo šie klausimai.
Paskutinioji pirmadienį - užduočių grupė. Ją veda... vėl Justina. Labai primena matematikos pamokas mokykloje. Tarp skaičių reikia atrasti logines sekas, o kur dar visokios figūros, trikampiai. Specialiai tempia laiką prieš patvirtindama teisingą atsakymą. 15:45 sustatom kėdes į vietas ir nedelsiant apleidžiam patalpas. Užsiėmimai baigti. Iki rytojaus!
Antradienis - intensyviausia diena. Vietoje turiu būti 10 ryto. Savo srities specialistė Monika pasiruošusi mane negyvai užkonsultuoti. Prasiskynęs kelią pro visokius pražilusius psichus, babas-tiubiteikas - pasiekiu paslaptingąjį kabinetą nr. 408. Kalbu ką noriu ir kiek noriu. Kai tos jaunos medikės paklausiu ar ji aplamai ką nors apie mane žino, ta atsakė, jog vedėja jai mane truputį pristatė. Įdomu būtų iš šono pamatyt, kaip tas vaizdelis atrodė. Ten jaučiuosi supergalingai. Tarsi aš koks nors buvęs, dabar jau nukaršęs diktatorius, kurio klausiama:
- Kodėl pasiuntėte mirti tiek daug nekaltų savo šalies piliečių?
O aš atsakau:
- Taip reikėjo!
Pabaigos link, aš tėškiau tokį atsakymą, kad pačiai medicinos specialistei prireikė skubios pagalbos!
Toliau - dar įdomiau. Bendravimo grupė - vienintelio skyriaus vyruko Jono sritis. Jis pradeda varyti temą apie ką nors ne itin reikšmingo, pvz. kalėdines dovanas, ir taip nejučia visi įsijungiame į diskusiją.
Toliau dar vienas Jono vedamas užsiėmimas - kūno judesių lavinimas. Čia absoliutus kūno kultūros pamokų mokykloje atitikmuo. Nors mes ne kokie nors Omsko „Gaz-Mias“, tas atėjęs į patalpą visus apkumščiuoja, apspardo, sumuša lazdomis, išvadina „Bizdelnykais“. Aš jam atreplikuoju:
- Bent jau PSDF sumoku savarankiškai!
- A iš ko mokėt? - mūsų valdžios vyrai įstatymus anuo galu kuria! - atšauna „kolegė“ Galina.
Šio užsiėmimo metu Jonas visad įjungia radiją. Per reklaminę pertraukėlę nuskamba pranešimas, kur reklamuojama knyga „Subtilus menas nekrušti sau proto“. Aš nusijuokiu išgirdęs šitą. Jonas sako:
- O vat jeigu visada tokios reklamos būtų!
13 valandų, 15 minučių. Tas pats kabinetas. Prasideda ramybės laikas. K. Patamsytės-Adamonienės vedamas šou, kurio metu mes patogiai įsitaisom krėsluose, o jinai migdančiu balsu šneka kaip pas mus viskas maloniai apsunkę, atsipalaidavę... Bet baigdavom visad anksčiau.
Trečiadienis - ot tai sunki diena. Jau 9 ryto reikia būti Ten. Pirmoji „pamoka“ - „Piešimas“. Tačiau menotyrininkė dalia skuba raminti jog niekas čia pažymių nerašys. Svarbiausia pats patyrimas kuriant, o ne piešinio kokybė. Bet jau pats piešimas tai įžeidimas visai piešimo sampratai. Per 1 užsiėmimą nupiešdavom apie 3 piešinius, kaip kokie robotai, grynai konvejerio principu. Žinoma mūsų vis nepaleisdavo neiškamantinėję kaip mes jaučiamės. Visada papasakojam ir parodom ką čia pavaizdavom. Toliau vėl „muzika“. Ji, kaip ir „dailė“, per savaitę po 2 kartus. Visi kiti užsiėmimai - po vieną.
Paskutinė trečiadienio pamoka - klasės valandėlė (pokalbis su slaugytojais). Susirenkam kabinete visi - abejos grupės ir slaugytoja pagal sąrašą kalbina kiekvieną „mokinį“, ypač - naujokus. Kaip mes jaučiamės, ar patinka, visada kaip maldą kartodama frazę „Vaistus prašome vartoti taip, kaip pasakė gydytojas. Dozės nedidinam ir nemažinam“. Į užsiėmimus ateiti laiku, nevėluoti, nes priešingu atveju prastovėsit už durų visą valandą. Jei tikrai rimta priežastis, negalite atvykti - skambinkite nurodytu numeriu, mes sėdim poste, keliam. Bet nepiktnaudžiaukite tuo.
Ketvirtadienis - kone antra iš eilės bemiegė naktis, nes keliuosi pusę 8 tam, kad 9 jau būti ten. Bet ateidavau kaip ir į mokyklą - bent 15 minučių anksčiau. Pats pirmas iš visos grupės. Įeinu į kabinetą. Tuščia. Bet jau netrukus čia įžengs Monika. Kita, ta stambesnė. Ir tada pusantros valandos stos mirtinas siaubelis. Bus drama. Kabineto centre pradedamas mušti būgnas. Vyrauja baimės atmosfera - užduotys, apsikeitimai, pokalbiai. Štai mano „kolegės“ Julijos darbas - AJILUJ - deivė saulės, jūros ir kitų gėrybių. Plaikstomės su skraistėm, kedenam, vaikštom, stovim, trypiam. Jei trumpai, tai užduotis skambėjo taip: reikėjo prisiminti visus vardus, kuriais gyvenime buvote vadinamas - tai gali būti tikras tavo vardas, pavardė, pravardė ir kiti epitetai. Tą žodį reikėjo perskaityti iš kito galo ir užrašyti. Tada - sugalvoti, kokia kalba ir ką šis žodis reiškia. Tai gali būti reali kalba, o gali būti menama. Tada - parašyti pastraipą su tuo žodžiu. Tada - suvaidinti aprašytą situaciją. Taip Julija savo vardą perrašė atvirkščiau ir gavosi tas AJILUJ. Birutė - Ėturib. Kosmosas. Kitąkart mano ir Niko-Irano nuostabai nutraukė košmarą po pusvalandžio. Kur pratingianiauti? Ogi vietoje. Aš įsivaizdavau esąs oro uosto tranzitinėje zonoje, kur negali išeiti tarp skrydžių. Bandžiau užeiti pas mano vedėją, gyd. Vabalaitę. Toliau išmonės man nestigo - ilgoji pertrauka - kągi nuveikus? Davai paskambinsiu į VMI pasiteirauti, ar dėl kone pusmetį savarankiškai mokamų PSDF įmokų galiu sulaukti laiško iš jų su prašymu pagrįsti lėšų kilmę. Sakė, kad įmanomas ir toks scenarijus.
Laikas nuo laiko mane pasikviečia mano bylą vedanti gydytoja, kad stebėti, kaip keičiasi mano būklė. Visas laikotarpis tipltų į 2 žodžius - „Editos šlovė“. Nes jinai yra viso to dalyko vedėja. Visi terapeutai, gydytojai, tie savo sričių specialistai - specialiu antspaudu pažymi popieriuje apie mano dalyvavimą/nedalyvavimą ir perduoda Editai. Taip pat - elektroninėje versijoje, kur yra kažkoks „Paciento medis“. Galiu pasakyti, jog tiek mokykloje tiek čia aš pagal lankomumą šlaviau iš kelio visus konkurentus.
Toliau po dramos seka anksčiau mano minėta Mitybos planavimo grupė. Pirmąkart šnekėjo apie vandenį. Sekančios „paskaitos“ buvo skirtos kiekvienai maisto medžiagų grupei atskirai - angliavandeniai, baltymai ir riebalai. Toliau vėl menai.
Reguliariai prie manęs vis prisiknisinėdavo socialinė darbuotoja, kuri labai nerimavo, ką aš veiksiu išėjęs. Agitavo, kad stočiau į darbo biržą (dab. Užimtumo tarnybą). Matosi, jog ji nelabai turi veiklos, o vis tiek privalo įsirašyti ir atsiskaityti, kad kažką nuveikė. Tad man kažką užsiminus jog savarankiškai moku PSD, tai ji dar manęs pasiteiravo ar aš neprieštaraučiau, jei ji savo ataskaitoje įsirašys, kad konsultavo mane dėl PSD.
- Rašykitės, negaila man juk...
Įprastai ji sėdi virtuvėlėje, kur pietų pertraukos metu galima išsivirti arbatos. Valgyti neduoda, bet galima atsinešti savo maisto ir ten pasišildžius, suvalgyti, pabendrauti. Tam yra mikrobangų krosnelė, šaldytuvas. Apie maisto vagystes negirdėjau. Matyt visi potencialūs vagys prigąsdinti Parkų/Vasaromis. Manau suprantate apie ką aš čia...
Kitiems, visiškiems adaptams vyksta tokie užsiėmimai kaip medžio darbai (paprasčiau - drožinėjimas), mezgimas, gaminimas valgyti. Na čia tokiems iš vaikų namų išleistiems, kurie neturi jokių socialinių įgūdžių.
A, dar kompiuterinio raštingumo mokymai būna - na keista kodėl manęs ten neįtraukė...
Dar yra tokia vyr. slaugytoja Kliukienė. Kuom ji užsiima - nežinau. Nei su pacientais bendrauja, nei jie pas ją užeina. Sėdi tame savo 412-ame ir tiek žinių. Bet dažnai gali ją pamatyti vaikštant. Man nebuvo priimtina tai, kad ji iš namų atsinešusi maistą plastmasinėje dėžutėje, kurį suvalgo pasišildžius vietoje, bet patiko viena jos ištarta frazė:
- Aš negaliu pakęst, kai patalpoje dienos metu dega šviesos! - tepasakė ji ir mikliai išjungė jas.
Tai vat. Vienądien, turėdamas laiko, pasidovanojau ekskursiją į 2-ame aukšte įsikūrusią Darbo medicinos kliniką (DMK). Ten eina kone pusė darbus keičiančių ir dirbti pradedančių Vilniaus miesto žmonių bei svečių.








III dalis. Žvilgsnis į žmogų iš arčiau.
a) Ligoniai - mano kolegos

1. Saulė - iš jos kalbos iškart pajutau šiaulietišką akcentą. Neveltui ir vardas Saulė. Juk Šiauliai - saulės miestas! Daug apie ją nerašysiu, nes ji man mažiausiai įdomi. Ji ne tiek seniau už mane atėjo, todėl atitinkamai ir išžengė. Ji - tėčio dukra. Tuo metu ji buvo jau pagerėjusios nuotaikos, nes ruošėsi persikraustyti į Kauną. Kai droš avtostrada, tai taškysis kraujai...

2. Loreta. Čia ta kur nemoka lietuviškai. Bet simpatiška. Atvyko gydytis net iš Armėnijos. Supratau tai, kai nugirdau kažką rusiškai kalbant apie Jerevaną. Lankė vidutiniškai. Konkrečių problemų, kas paskatino ją ateiti čia - nežinau.

3. Irina - gana panaši į Loretą. Ji buvo kaip vertėja pastarąjai. Kiek girdėjau, pas Iriną problemos šeimoje nesibaigia - jos marti guli ligoninėje drauge su savo vyru ir vaikais. Tai ji važinėja į ligoninę lankyti marčios. Žodžiu, nepasisekė gyvenime. Turi nesuvestų sąskaitų su skolininkais, tad ieškojo kvalifikuoto antstolio pagalbos, kuri padėtų prigriebti tuos parazitus (skolininkus). Nepaisant to, jos gyvenime blyksteli ir šviesūs epizodai - per „dailę“ ji džiaugėsi, jog turi dovaną matytis su anūku. Kiek pastebiu, dažnai ligotas žmogus gyvenime sutinka tokį pat sergantį partnerį.

4. Galina (dvi) - na šiaip protingos bobelės, turinčios sočiai gyvenimiškos patirties. Labai pozityvus įspūdis. Spėju jog jos čia atėjo po sutuoktinio mirties. Labai traumuojantis įvykis...

5. Birutə. Na, pasiruoškite įspūdžių bombai. Ji už mane atėjo gal savaitė prieš. Protinga, išsilavinusi. 42 metus išdirbo pedagoginį darbą - mokykloje dėstė fiziką/astronomiją, vėliau - auklėtoja vaikų darželyje. Štai toks atsidavęs žmogus. Kadangi turi žymiai daugiau patirties už kitus grupiokus, todėl mėgdavo pamokyti kitus. Jai čia ateiti rekomendavo sūnus. Atėjo nes dėl senatvės (70 m.) bijo išprotėti - taip sutrumpintai galima apibrėžti jos atėjimo čia priežastį. Pradžioje ji buvo labai jautri. Ošianti jūra ir aplinkui klykiančios žuvėdros - šis vaizdas ją pravirkdo iš grožio. O kur dar „Ilga kelionė per kopas“, „Vyras ir moteris“... Kone kiekviename jos piešinyje būdavo pavaizduojamos žuvėdros. Prie jūros buvo prieš 5 metus. Su vyru turi sodybą Rokiškio rajone netoli Sartų ežero, ten leidžia vasaras. Per „muziką“ nuklydom į kažkokius senus prisiminimus. Ji apsiverkė prisiminus savo močiutę. „Močiutė buvo vienintelis žmogus, kuriam aš rūpėjau“ - sakė ji.

6. Julija - iš veido spėju, jai kažkur tarp 30-40 metų. Jos gyvenimo istorija mane sukrėtė. Jos gyvenimo tragedijos šaknys slypi mokyklos suolo laikuose. Ji bijojo būti atstumta klasiokų, todėl pabandė narkotikų, kad draugai ją priimtų į savo kompaniją. Pabandė. Ir paskui nebegalėjo sustoti, norėjosi vis daugiau ir daugiau. Narkotikai jai taip išderino psichiką, kad ji lig šiol naktimis sapnuoja čigonų taborą, nors jau seniai ten nesilanko ir vartoti nustojo. Ji čia - jau 8 kartą per tiek pat metų. Bando kabintis į gyvenimą, ieškoti darbo, bet sunkiai sekasi, nes dėl ilgalaikio narkotikų poveikio, pažeistos psichikos, ją periodiškai persekioja panikos atakos, ji staiga gali pradėti drebėti, nualpti. Štai kas būna, kai bijai būti savimi, kai siekdamas pripažinimo tarp draugų nusprendi išmėginti kvaišalus. Matosi, kad žmogus nori keistis. Kiek su ja bendravau, nėra buka. Šneka bent 3 kalbomis, padėjo kitai grupiokei Irinai dėl antstolių - kur kreiptis ir pan. Dar vienas ją užgriuvęs sunkumas - ji slaugo kažkokį artimą žmogų, jei gerai atgaminu - močiutę. O kur dar iš to negebėjimo susitvarkyti gyvenimą ir pradėti dirbti, kylančios skolos. Keli žingsniai - ir tu jau gatvėj...

7. Dalia - čia tai ohoho smarki bobela! Atėjo jau tada, kai man buvo likę ne daugiau kaip savaitė. Atrodo dvasingai, skaisčiai, bet rūko. Su geru humoro jausmu. Ir užpakaliu plačiu. Nesuprantu, kam ji čia išvis atėjo. Galėtų važiuoti į tą savo Indiją, gyvent sau ramiai... „Skrydį virš gegutės lizdo“ patarė ji man pažiūrėt...

8. Andrius - stambus vyriškis garbanotais žilais plaukais. Aš jam kaip naujokui, buvau kone gidas. Paaiškinau paprasta, žmoniška kalba, kas slepiasi po tvarkaraštyje nurodytais užsiėmimų pavadinimais. Jis nustebo, kad čia turės praleisti 30 dienų, bet ne kalendorinių, o darbo... Pasakiau jam, kad gali bet kada nutraukti gydymą, jei to panorės. O pats sakė dirbąs medicinos srityje, tad viršininkas bei kolegos puikiai suprato, kai tas pasakė, kad „biškį važiuoja stogelis, einu pasigydyt“.

9. Audronė-Angelė - šviesaus proto, žilagalvė senjorė. Sukrečia ne kiek jos gyvenimas, bet kiek atsidavimas kitam. Jei neklystu, jai virš 80 metų. Pedagogė, visą gyvenimą atidirbusi geografijos mokytoja, tad išsilavinusi ir turinti ką pasakyti. Jos pagrindinė problema - nerimas dėl anūkų. Kaip žinia, jai kaip buvusiai mokytojai, rūpi, kad jos anūkai rimtai žiūrėtų į mokslus. Ji pakraupusi stebi, kaip anūkai vis mažiau dėmesio skiria mokslui, kasdien vis daugiau sėdėdami prie kompiuterio. Kadangi ji augusi tais senais laikais, katalikiškoje aplinkoje, jai negera, kad anūkai nesilaiko dorovės normų, nevaikšto į bažnyčią. Paprastai tariant - jai kaip močiutei anūkai rūpi labiau nei tėvams. Tad po ilgų vaikščiojimų pas įvairius daktarus, tyrimų, medikai konstatavo, kad nerimas dėl anūkų požiūrio į mokslus jai persiduoda į protą ir pasiūlė jai atrasti save čia, Psichiatrijos dienos stacionare.

10. Nikandras. Jau pats vardas sako, kad čia bus įdomus žmogus. Pirmiausiai taip - jis buvo itin uždaras, pirmomis dienomis jį būdavo labai sunku prakalbinti. Aš jo šiek tiek bijojau, bet jis nebuvo realiai agresyvus, daugiau apsnūdęs, pavargęs. Kiek supratau, jis vienas iš tų „Amžinų studentų“. Kuriam niekaip nesiseka pabaigti studijų. Kone kas antrą dieną jis bėdavodavosi slaugytojoms, kad ir vėl neišlaikė kažkokių egzaminų. Tiesa, vienąkart pamenu, sakė, išlaikė. Visad skųsdavosi prastu išsimiegojimu. Visą galvą nusiskutęs plikai, tik pačiame pakaušyje palikti ilgi plaukai, katruos jis vaikščiodavo susirišęs į ilgą kasytę. Atsimenu epizodą, kai jis prigulė ant koridoriuje esančios kušetės, tai pamačiusi vyr. slaugytoja Kliukienė pakvietė jaun. slaugytoją Reginą, o ta - jo kuratorių-kūrėją Mindaugą. Ir kad davė jam iš guminių lazdų sušokę visi tryse! Pašoko greitai anas. Kitame to paties aukšto gale yra Ankstyvosios vaiko raidos sutrikimų reabilitacijos skyrius, pusė ten atvesdintų vaikų isteriškai klykia. Nikandras išgirdęs cypimą, sau po nosimi sumarma kažką panašaus į „Vaikai yra siaubas, karas, maras ir...Iranas...? Tokiu būdu prilipdžiau jam šios šiitiškos Respublikos pavadinimą. Pabaigoje jis davė vaizdų, kai dramininkės paklausė, ar ši neplanavo dažytis plaukų, taip pat - ar ištekėjusi...

11. Tamara. Dar viena rusakalbė moteris, kuri čia nusprendė ateiti po operacijos. Kiek supratau, jai kažką pjovė ties pilvu. Bet niekaip nesupratau, kaip chirurginė operacija gali būti susijusi su žmogaus psichine būkle. Nesupratau tol, kol vienas pažįstamas man nepaaiškino - žinai, Kristupai, kai kuriems žmonėms po operacijos taip pavažiuoja stogas, kad...

12. Baba Uglia(-)Voda. Ji sakė, kad žino, ką lietuvių kalboje reiškia žodis angliavandeniai. Nežinau, ji kitoj grupėj buvo, tokia simpatiška moterytė. Ji viena iš tų, kuriai kliuvo toks užsiėmimas kaip fototerapija. Kas yra fototerapija? Tai kuomet tu atsiguli ant grindų, įdrimbi į fotelį ar dar kažkaip, ir įbėgę prie tavęs sušoka kokie 10 paparacų ir užspragsina tave blykstėmis. Tada tu pasijauti kaip kokia įžymybė - netgi pafotografuot sulėkė manęs?

13. Vilimas*? Tiesą sakant nesupratau - nuo kada pavardę galimą įdėti vardo vietoje? Toks ramaus būdo, už mane 10 metų vyresnis milenialsas. Kiekvienai moteriai linkėčiau tokio vyro. Toks ramus, švelnus ir geras vyras būtų, pirmas nepuls skriausti moters. Nors gal aš klystu - tyli kiaulė gilią šaknį knisa...

14. Podagra - tokia suvargusio veidelio moteris, vargo bitutė. Ji visad ilgiau užtrukdavo „dailėje“. Nes menas gydo. „Bet dar daug ko galėtų mane išmokyt“ - pamaniau.

15. Edvinas - būtumėt matę, kaip aš jo nekenčiau. Gal čia tas iš vaikų namų pabėgęs? Žodžiu - kai grupėje kas nors rėžia kalbą, tas kaip koks radaras atsisuka ir stebi tą žmogų tiek, kiek jis kalba. Nelabai normalus elgesys... Žvilgteri akimirką ir užtenka, o ne taip kad...

b) Gydytojai. Terapeutai (-ės)

1. Slaugytoja Regina - ji kiek griežtesnė moteriškė, tarsi visų pacientų motina. Turėjo Stalino pravardę. Jau po išsirašymo sužinojau, kad ji kilusi iš mano mėgstamiausių Lietuvos apylinkių - Kelmės krašto.

2. Ina - Reginai lygiavertė slaugytoja. Jos dviese - vienintelės vilkinčios baltais chalatais. Ina - kiek nuosaikesnė slaugytoja. Puikiai kalba lietuviškai. Netgi esu sapnavęs, kad ji pradėjo dėstyti ir anglų kalbos kursus. Kai ateini į postą, pasakai, kad nori gydytis, viena iš jų tave nusiveda į procedūrų kambarį, pamatuoja kraujospūdį. Uždeda antrankius ir pakiša pasirašyt popierius:

- Prašom, čia apie jūsų teises šioje kilnioje įstaigoje, pasirašykit, kad susipažinot su informacija!
Tada esate perduodamas vienam iš tyrėjų - psichoprofesionalų - Editai arba Mindaugui. Tada surenka anamnezę, kas užtrunka apie 2 valandas. Nuima antrankius ir įteikę tvarkaraštį išveja lauk, į namus. Tai proga pasidžiaugti paskutine laisva diena.
3. Med. Psichologė,šokio- judesio terapeutė I. Dirsytė. Patį užsiėmimą dar būtų galima pavadinti „Pasikratom!“ Apie užsiėmimo pobūdį rašiau anksčiau. Dabar apie pačią specialistę - ji man biški atitrūkusi nuo pasaulio, lyg savo planetoje būtų. Nors bendrai paėmus, jos visos yra šiek tiek trenktos. Kita vertus, jos terapija tokio pobūdžio - susikoncentravus į savo kūną, pajausti griaučius, raumenis, pajausti tekantį kraują. Nėra taip, kad ji diktuoja ką mums daryti, o pati tik stovi ir spokso kaip kareivė. Ne, ji kaip tik kartu su pacientais vaikšto, juda, kruta, trypia ir t.t. kaip lygi su lygiais.

4. Justina - toji studenčiokė atstovaujanti edukaciją, filmus ir logiką. Man ji labai priminė 12 klasėje man anglų kalbą pavadavusią mokytoją Dariją, tą kur šnekėjo neužsičiaupdama, taip trukdydama susikaupti.

5. Diana - muzikos terapeutė. Tokia maloniai griežta. Tai aš jai lazdeles minu, tai metalą lydau, tai persitempęs kažkoks. Anksčiau laiko nelabai nori leisti į užsiėmimų kambarį, o pasibaigus seansui - nedelsiant palikti patalpas. Ir šypsosi, ir pabarti gali.

6. Psichologė Monika - tikra Prancūzijos expertė *- konsultavo mane antradienį kiekvieną. (*- rekomenduoju apsilankyti - bus aišku kodėl taip ją vadinu). Kantriai išklauso mano Barono-Miunchauzeniškas istorijas apie tuščią orą ir kitus niekalus. Paverčia mano mintis į paprastesnę kalbą. Parastai tariant - atkartoja mano sakomus žodžius. Tiek ir tos naudos ten iš tų konsultacijų.

7. Jonas - labai griežtas vyrukas. Tikras PDS‘o pasididžiavimas. Mus moko bendrauti ir sportuoti. Jei įvardinti moksline-medicinine kalba - ergoterapeutas. Kaip sužinojau paskutinėmis dienomis - jis turi mažą vaiką. Vos tik įėjo į kabinetą neadekvačiai blūdijantis pacientas su uošviu - Jonas mikliai išsitraukia pistoletą - pach! pach! pach! - dinkit iš mano kabineto! Staigiai! Šiaip nieko žmogelis pabendravimui. Išmano visas laisvųjų vasarnamių sistemas. Moka pajuokaut, žino kas čia atsibeldė ir ko...

8. Apie relaksą daug plėstis neverta. Vien migdantis balsas verčia atsipalaiduoti, nori tu to ar ne...

9. Dalia - o čia tai jomajo moteriškė... jau 15 minučių kaip turėjo prasidėti užsiėmimas, nueinu patikrinti į „terapeučių dispečerinę“ - sėdi sau atsilošus ir gurkšnoja kavytę... Man pakvietus:

- Palaukit! - sako...
Šiaip irgi paskendus savo srityje, bet bazinius pagrindus komunikuoti - turi.
10. Monika M. Ribokė - jos vedamo užsiėmimo pavadinimas skamba šiurpiausiai, bet rimtai gailestingas jos žvilgsnis tirpdo visus baimės ledus. Kartą vos po pusvalandžio psichinių ligonių dramą užstabdė prieš nosį. Aplodismentai jai!

11. Dietologė Eugenija - tarsi Justinos antrininkė. Jauna, todėl, kaip dažnai tokioms būdinga, be sustojimo beria savo žinias kaip atmintinai išmoktą tekstą, o kaip mes jaučiamės - jai dzin... Bet antspauduką į mano bylą įkalti nepatingi. Reikia gi parodyt kad dirba išsijuosus.

Jei ne visokie žydai už 50 eurų ir kiti už 20, manęs ko gero čia nebūtų atsitikę. Vienas jų mane čia parspyrė dar vasarą. Jo slapyvardis - Vėjus Klajūnas. Gyvena kažkur Rugių g., Vilniuje. Štai ir apžvelgiau visus pacientus ir terapeutus. Laiko, praleisto čia, nepamiršiu niekad. Buvau čia laikotarpiu nuo 2019 gruodžio 05 dienos iki 2020 sausio 21 dienos. Pagal surinktus duomenis man nustatė diagnozę F41.1. (generalizuotas nerimo sutrikimas). Visiems, turintiems bent menkiausių nusiskundimų dėl miego, nuotaikos, elgesio, atsiradusio dėl tam tikrų veiksnių arba iš niekur, rekomenduoju apsilankyti čia. Nes daugiau Vilniuje nėra kitos tokios vietos, kur žmogus taip didžiai visų gerbiamas ir vertinamas, kur kvėpuoja taip laisvai. Viskas nemokamai, jei esi draustas PSD. Adresas - Vytenio g. 59, 4 aukštas, kairėje pusėje. Telefonas pasiteiravimui 852139373 (poliklinika) ir/arba mano mobilusis 861697455 (Kristupas).

[liutass]

Labai neblogai, sakyciau. Geriau, negu pirma karta. Jei tokiais tempais, tai, ziurek, ir koki apsakyma ar novele pavyks isleisti.

[dr.]

Tikrai įdomu, labai gerai susiskaitė. Ir stilistika gera, ir ritmas. Turtingas žodynas. Daug pasako puiki gramatika, skyryba, sintaksė. Pretenduoja tapti būsimos knygos skyriumi. Tik prašau nesustoti. Žinoma, ne man patarinėti, bet ateityje gal gims skyrius ir apie etapą šiame forume?

[Kristupas0220]

Šiaip pastarajame mano kūrinyje tiesa yra toli gražu ne viskas - čia jau patiems reikia logiškai pamąsčius atsirinkti, kas tikra, o kas - ne. Pvz. niekas ten pacientų nedaužydavo, po mano išsakytų minčių pagalbos neprireikė niekam, taip pat - per psichodramą kabinete būgno niekas nemušdavo.

[liutass]

Šiaip pastarajame mano kūrinyje tiesa yra toli gražu ne viskas - čia jau patiems reikia logiškai pamąsčius atsirinkti, kas tikra, o kas - ne. Pvz. niekas ten pacientų nedaužydavo, po mano išsakytų minčių pagalbos neprireikė niekam, taip pat - per psichodramą kabinete būgno niekas nemušdavo.

tai dar geriau, kad sumiksuoji realybe su isgalvota realybe. Tai rodo jau aukstesni rasymo laipsni. Paskaityk knyga "Pastas"

[dr.]

Šiaip pastarajame mano kūrinyje tiesa yra toli gražu ne viskas - čia jau patiems reikia logiškai pamąsčius atsirinkti, kas tikra, o kas - ne. Pvz. niekas ten pacientų nedaužydavo, po mano išsakytų minčių pagalbos neprireikė niekam, taip pat - per psichodramą kabinete būgno niekas nemušdavo.

Kuo puikiausiai suprantu. Juk žanras ne dokumentinis, gal daugiau esė ar novelė? (čia šiandien). Tad literatūrinės priemonės vykusios ir vietoje.

[digital]

Siunčiu savo paskutinį kūrinuką - tai mano patirtys pirmajame dienos stacionare, daugiau kaip prieš 3 metus.

Gal teko skaityti kolegos atsiminimus panašia tema? https://kliedesys.jimdofree.com/

[Kristupas0220]

Gal teko skaityti kolegos atsiminimus panašia tema? https://kliedesys.jimdofree.com/

Ne, neteko. Bet tikrai žiauru, kai patenki į aplinka, kuri tave dar labiau nugydo, kai "gydydamasis" patenki į situacijas, kurios tave dar labiau nervuoja.

[Tomizmas]

POET ARZUN POEZI

Poet arzun poezi...
Doglof taruj erked.
Fedruj orgoz mukdavi,
Kerfenderik orzed.

Zer miestai.net kozabri,
Abroj komud barzuj!
Deferikin! Ordavan!
Emegorud sorzuj!!!

Abogri liutass dovra,
Bogrij dozrog ferzun.
Ik John bolize zafri,
Mekrove ko girzun.

sankauskas bozli Kaunas,
Defrazi gočir vez.
Ekdič be "šūdas gaunas",
Dikori oz borez.

Vi PoDV rozbabda!
Bokar, onug doleb!
Ikič ked Romas gabda,
Sokur bakud erleb.

Zor digital kobuzdre...
Očon, borliz kofaj!
Koč Gator omri kugre,
Abod vakcin obaj?

Dakuri rat berizdik...
UUUUUUU!!! Čavikur orbez!!!
Moskvička, obri duzda?
Dok faje majonez?

A|1, kuzde olzak...
Makoč zofirazug.
Bozir geč Mantas dorzi,
Arag dofrek lazug.

Arzovikaj Tomizmas!!!
TOMIZMAS - koč badrozg!!!!!!!!!!!!
Omozi, kabzre, dizga!!!
Tomizmas - avzi brozg!!!!!!!!

Poet arzun poezi...
Lafodri ječ maflod.
Orz miestai.net kufugča,
Derif gezir orzod!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

[rmss]

[Tomizmas]

OCPD (protingas paukštelis, kuris neskraidė)

Kai gimė paukštelis, visi labai džiaugėsi. Ir mama paukštė, ir jos mama - senelė paukštė, ir netgi tėvas paukštis. Rūpinosi mažyliu, norėjo duoti jam viską, ir dar daugiau nei viską. Ypač mama ir senelė.

Paukštelis buvo vėlyvas vienturtis. Sunkiai sekėsi mamai paukštei ištekėti, ją daug kas laikė keista. Todėl dabar, kai pagaliau tas didžiulis noras turėti savo mažą pūkų kamuoliuką pagaliau išsipildė, ji buvo pasiruošusi atiduoti visą save jam. Su senelės - savo mamos pagalba. Nes tai - jų kraujas, jų mažylis. Ir jos rūpinosi, darė viską, kas tik įmanoma. Kad tik mažajam paukšteliui nebūtų šalta, kad tik visada būtų sotus, kad tik nesusirgtų. Tėvas paukštis irgi padėjo.

Nei mama paukštė, nei senelė paukštė neužsiėmė tokiomis nesąmonėmis, kaip skraidymas. Senelės paukštės tėvas žuvo, kai ji buvo dar visai maža - siaučiant vėtrai, grįždamas namo ir dukrelei jau džiaugsmingai čirškiant ir lekiant pasitikti mylimo tėčio, jis pakliuvo į elektros laidus ir akinamai sužybsėjus mirtinam žaibui, krito į žemę tarsi akmuo. Tas vaizdas niekada neišnyko iš senelės atminties - ji sapnuodavo tai beveik kiekvieną naktį.

Todėl ji niekad neskraidė, ir savo dukrelei taip pat neleido skraidyti. Baisu, pavojinga, labai nesaugu. Užtenka pažiūrėti žinias - kiek paukščių žūsta. Ne, saugu tik ant žemės.

Tuo labiau - gyvename civilizuotais laikais. Automobiliai, parduotuvės, visi patogumai. Kam iš viso rizikuoti ir kažkur skristi? Dar tarybiniais laikais, ji į Odesą skrido lėktuvu, ne taip kaip visi kiti durneliai, kurie patys plasnoja ir rizikuoja.

Todėl paukštelis augo labai prižiūrimas, saugomas, lepinamas, jam niekada nieko netrūko. Tam, kad nesusižeistų, nesugalvotų išskleisti sparnų ir kilti, mama ir senelė aprengdavo jį ankštais marškiniais. Tėvas paukštis protestavo, jis pats nevengė skraidyti ir net labai mėgo. Bet žmona ir uošvė jo protestus sutikdavo su kaltinimais, kad jis nemyli vaiko ir nori jį nužudyti. Iš viso, koks jis tėvas?

Kartą tėvas paukštis išsivedė mažąjį paukštelį pasivaikščioti. Buvo saulėta graži vasaros diena, jie nuėjo į mišką, pakeliui apžiūrinėdami medžius ir gėles. Miške tėvas paukšteliui leido nusirengti tuos ankštus marškinius, ir atsargiai, prilaikydamas, pasakė sūnui - išskleisk sparnus, pabandyk, juk nieko baisaus.

Paukštelis labai bijojo, bet kadangi tėvas buvo šalia iš tvirtai jį prilaikė savo sparnu, nutarė pabandyti. Išskleidė savo vaikiškus, menkai apsiplunksnavusius sparnelius, kiek pabėgėjo, atsispyrė, ir...

Krito snapu tiesiai į purvą! Susitrenkė snapelį, apsidraskė galvelę. Nors tėtis jį ramino, kad čia nieko tokio, jis pats vaikystėje daug kartų krito, kol sugebėjo pakilti, bet paukštelio įtikinti jau buvo neįmanoma! Jam skaudėjo, ir jis raudojo visu balsu, net klykė. Pastvėręs saugumo marškinius, jis kiek trumpos jo kojelės įkerta, pasileido per mišką link namų - pas mamą ir senelę, kur saugu ir neskauda. Tėvas vos spėjo iš paskos.

Oi kiek tėvas paukštis atsiėmė namuose pylos už tai, kad nekenčia savo vaiko ir jo vos nenužudė! Mama paukštė ašarodama plovė vaikučiui snapelį ir galvą, tepė vaistais, skambino pažįstamai gydytojai klausinėdama, ką toliau daryti, kad tik nebūtų kraujo užkrėtimo, galiausiai pasisodino vaikutį į mašiną ir išvežė į diagnostikos centrą - reikia pasižiūrėti, ar niekas nelūžo, ar nėra vidinio kraujavimo, ar trauma nepavojinga gyvybei.

Tėtis paukštis bandė j stabdyti, kad tai tik nubrozdinimas ir nieko rimto, bet mama paukštė labai bijojo ir nieko neklausė. Senelė paukštė pastvėrė savo bjaurųjį žentą už uodegos ir įsitempė namo, visą laiką rėkdama, koks jis niekšas, nori pražudyti savo vaikelį, ir jos dukrą kartu į kapus nuvarys, ir ją pačią... Ji vis rėkė, rėkė, rėkė... Kol kraujospūdis pakilo.

Mama paukštė su mažyliu grįžo iš medicinos centro nusiraminę - nieko pavojingo, paukštelis tik šiek tiek apsibrozdino. Bet namie jau laukė kita problema - senelei paukštei buvo pakilęs kraujospūdis per jos žento nenormalumą, nesirūpinimą vaiku, pasileidimą, egoizmą, niekšiškumą, nerūpestingumą, neišsiauklėjimą, nuodėmingumą, amoralumą, nešeimyniškumą ir kitas baisias savybes.

Savaime aišku, tėvas paukštis atsiėmė dar ir už tai, kad nori nužudyti senelę paukštę, kad visai nesiskaito su jos silpna sveikata ir jautriais nervais. Egoistas, tik savęs žiūrintis, vaiko vos nenužudė, nuvarys visus į kapus ir aišku - paskui gers vienas likęs namuose, paleistuves vedžiosis. Ko daugiau iš tokio niekšo tikėtis? Vaiką pražudyti sugalvojo. Visur tiek laidų, tiek šakų, oro srovės, lėktuvai, dar šiais laikais prisigalvojo visokių dronų. Visur aplink pavojai, o jis ką daro?

Tokių epizodų buvo ir daugiau, bet paukštelio laimingos ir saugios vaikystės jie per daug negadino. Jis visada buvo sotus, laimingas, šiltai aprengtas, lepinamas. Mama ir senelė darė viską dėl jo. Na, tėvas irgi.

Nuėjęs į mokyklą, paukštelis pirmą kartą pasijuto... Keistai. Tie kiti vaikai paukšteliai, jie visi tokie kvaili! Laksto, dūksta, skraido, pešasi. Kaip taip galima? Argi geri vaikai taip elgiasi? Reikia ramiai sėdėti ir nelakstyti, gražiai žaisti, o mokykloje privaloma labai gerai mokytis, kad mokytojai niekad nereiktų kelti balso, ir kad nebūtų jokių septynetų ar aštuonetų - tik dešimtukai, na kartais iš bėdos gali būti devintukai. Taip sakė senelė, ir mama jai pritarė.

Eidamas į mokyklą, paukštelis marškinių jau nenešiojo - mama ir senelė nusprendė, kad nereikia. Vaikas jau pakankamai protingas, pats nenori skraidyti, bijo ir gūžiasi. Tikrai nesugalvos kilti, kaip tie kiti durneliai.

Ir jie tikrai buvo durneliai, visi. Paukštelis labai piktindavosi, kad kiti vaikai nenori su juo draugauti, net stumdo, pešioja plunksnas, vadina visaip negražiai, mėto jo sąsiuvinius. Mama ir senelė pasakė, kad į tuos durnius nereikia kreipti dėmesio, svarbiausia yra gerai mokytis ir įtikti mokytojai, nes tik ji yra žmogus, kurio nuomonė svarbi - suaugusi, solidi, protinga. Nežiūrėk tik, vaikeli, tų šaladrajų, jiems toli iki tavęs.

Tėvas paukštis bandė paaiškinti paukšteliui, kad jei tave stumdo, pešioja - ginkis, bet paukštelis pradėjo verkti iš bejėgiškumo ir paaiškino tėvui, kad jis negali trenkti atgal, nes jam atrodo, kad jei trenks atgal, jį tie durniai visai užmuš arba labai sunkiai sužalos. Mama ir senelė, išgirdusios šitą pokalbį, ilgai ir piktai rėkė ant tėvo, kad veda vaiką iš kelio, moko muštis, atitraukia nuo mokslo, gadina charakterį, daro iš jo chuliganą, ir ką jeigu jį tikrai sumuš? Sulaužys ką nors? Tie vaikai dabar labai žiaurūs, jis ką - žinių nežiūri? Interneto neskaito?

Paukštelis augo, iš vaiko darėsi paaugliu, vėliau - jaunuoliu. Pajuto, kad darosi kažkas keisto: kartais užeina keistos mintys, kad mama ar senelė gali mirti, ir jis visas net suakmenėdavo iš siaubo. Kad taip neįvyktų, jis turėdavo padaryti kažką, kad nuvytų pavojų nuo savęs ir jų: kelis kartus suploti sparnais, tris kartus įjungti ir išjungti šviesos jungiklį, pabelsti tušinuku į stalą. Aišku, jis tai darydavo niekam nematant, nes aiškiai suprato, kad iš jo juoksis dar labiau. Bet mintys buvo kankinančios, ir po tų ritualų, apsiraminimas būdavo tik labai trumpalaikis, ir baimė netekti mamos ar senelės tuoj vėl grįždavo. Apie tėvą tokių minčių nebūdavo.

Aišku, draugų jis neturėjo, jo niekur nekviesdavo, per Valentinkę jis būdavo vienintelis klasėje, kuris negaudavo nė vieno laiško, kuriam jokia mergina paukštelė flomasteriu nenupiešdavo širdelės ant snapo, kaip kitiems. Vaikščiojo vienas, visi jo šalinosi ir šaipėsi. Bet užtat, mokytojai labai gyrė, nes paukštelis puikiai mokėsi, visada padarydavo namų darbus, daug skaitė, ramiai elgėsi ir nekeldavo jokių problemų - pats patogiausias mokinys, koks tik gali būti.

O kad neskraido... Na, argi tai būtina šiais laikais? Jam prognozavo puikią ateitį, nes paukštelis mokėsi tik dešimtukais ir devintukais. Na, kartais gaudavo aštuonetą, bet stengdavosi dar daugiau pasimokyti ir per kitą testą išsitaisyti tokį labai blogą pažymį, kad nesugadintų vidurkio.

Tėvas paukštis išsikraustė, susirado kitą paukštę ir su ja jau augino du mažus paukštelius. Mama ir senelė nenutildavo, koks jis niekšas, paliko vaiką, paliko artimuosius, susidėjo su kažkokia kekše. Nors mažieji tėvo paukšteliai buvo mūsų paukšteliui pusiau broliukai, bet jis su jais nebendravo. Buvo įsitikinęs, kad ten jie visi blogi. Mama ir senelė jam nori tik gero, ir tikrai nemeluotų.

Vos pagalvojus apie tai, kad jis gali apsilankyti pas tą kitą tėvo šeimą, jam pasidarydavo klaiku, jis pasijausdavo taip, tarsi išduotų mamą ir senelę. Mintyse iššokdavo balsas "o tu nori, kad jos mirtų, išdavike tu?" Paukštelis paslapčiomis pakedendavo plunksnas lygiai tris kartus, ir mintyse pasakydavo "tegul būna palaiminta mama ir senelė" lygiai septynis kartus. Nes jeigu to nepadarydavo - jam atrodydavo, kad jos mirs.

Jis visą laiką jautė grėsmę. Visas pasaulis, visi paukščiai, viskas aplinkui jam buvo baisu, grėsmės šaltinis, ir visko reikia saugotis. Neskraidyti, nebėgioti, nesusidėti su visokiais durniais, nesibastyti kur nereikia, neužsiimti nesąmonėmis. Nes tokie dalykai labai blogai baigiasi. Ir svarbiausia - pakedenti plunksnas tris kartus, ir mintyse palaiminti mamą ir senelę septynis kartus. Kitaip bus labai blogai.

Baigęs mokyklą ir labai gerai išlaikęs egzaminus, paukštelis įstojo į norimą specialybę, įsitikinęs, kad čia viskas bus kitaip, su juo draugaus, nes čia jau moksliukai kaip ir jis, kuriems ne skraidymai pas mergas galvoj, bet tik rimti dalykai.

Deja... Universitete paukščiai irgi skraidė. Irgi kedeno plunksnas vieni prieš kitus, demonstravosi, rodė save. Kartais pramogaudavo, kvailiodavo. Paukštelis nueidavo į tūsus, klubus, bet niekur nepritapdavo. Labai nerimti visi, neteisingai elgiasi, kažkokie šaladrajai. Kur rimtumas, kur atsakingumas? Visur pavojai, visur rizika. Skraido, juokiasi, kvailioja, visai nieko nebijo. Įdomu, o juos bent kankina mintys apie tai, kad jų artimieji gali mirti? Ar padeda tušinuką ant stalo teisingu kampu, kad to nenutiktų? Aišku, kad ne. Amoralieji.

Čia jau jo nestumdė, nepešiojo, atvirai nesijuokė, bet tyliai ignoravo ir patyliukais šnibždėjosi. Paukštelis tai jautė, kai eidavo universiteto koridoriumi - čia tas keistas, kuris neskraido. Iš viso kažkoks neaiškus, kaip akmeninis, draugų neturi, merginos neturi... Studentas paukštelis iš visų kampų jautė žvilgsnius, ir jie jį labai trikdė.

Jis niekaip nesuprato, kodėl jokia mergina paukštelė nenori su juo draugauti. Juk jis rimtas, atsakingas, visada gerai atliktų savo šeimynines pareigas, vaikams vystyklus keistų pagal laikrodį. Negi merginos to nemato? Joms tik rūpi tie kurie skraido, kvailioja ir juokiasi. Pasileidėlės kažkokios, ne veltui mama ir senelė sako - nėra šiais laikais normalių merginų.

Deja, senelė paukštė mirė. Jau buvo labai sena. Ištiko insultas, ir po kelių dienų ligoninėje, teko su ja atsisveikinti. Viskas įvyko labai netikėtai, nepadėjo nei tvarkingai ant stalo visada taip pat padėtas tušinukas, nei plunksnų pakedenimas tris kartus, nei šviesos jungiklio teisngas išjunginėjimas su teisinga minčių seka. Įvyko staiga, spontaniškai, nelauktai. Ir paukštelis, ir mama paukštė labai liūdėjo ir verkė. Jie neteko vienintelio mylimo paukščio, kuris juos abu mylėjo labiau už viską pasaulyje ir stengėsi apsaugoti nuo visų pasaulio pavojų.

Liko dviese su mama, gyveno kartu. Mokslai baigėsi, jaunasis paukštelis jau dirbo. Darbe jo visi negalėjo pakęsti, nes jis visada kruopščiai, smulkmeniškai laikėsi darbo instrukcijos, neleisdavo sau padaryti net mažiausios kalidelės - nes tai labai pavojinga, gresia atleidimas, o gal net baisesni dalykai, jei pavyzdžiui, kas nors užkliūtų už ne vietoje pastatytos kėdės. Kiti kolegos laisviau į viską žiūrėjo, leisdavo sau klysti, ir paukštelis jais labai bjaurėjosi. šaladrajai, nerimti, chuliganai, pasileidėliai, o iš pažiūros - respektabilūs paukščiai. Kokie baisūs ir pavojingi dalykai slepiasi po gražiomis plunksnomis!

Jis ir skųsdavo valdžiai kitus paukščius, kad nesilaiko tvarkos ir sukelia visiems aplink pavojų, blogai dirba. Po to gaudavo mobingo dozę, kas tik dar labiau įrodydavo - gyvena tarp niekšų ir durnelių.

Pakeitė kelis darbus, bet visuose buvo tas pats. Vien kažkokie durniai - nesistengia, blogai dirba, neatsakingi, pasileidę, tik skraidymai ir tarpusavio flirtai galvoj. Ir kodėl jie tokie laimingi, už ką jiems šeimos, vaikai? Jie to nenusipelnė!

Turėti šeimą ir vaikų nusipelnė tik jis, nes jis geras ir atsakingas, visada teisingai atliktų savo pareigas ir keistų sauskelnes valandų, kur ten valandų - minučių tikslumu. Visos aplink mato, koks jis geras ir teisingas, net neskraido, bet vis tiek - renkasi ne jį, bet tuos kitus, nerimtuosius. Kodėl pasaulis toks neteisingas?

Mama paukštė neturėjo atsakymo į šį klausimą. Ji tik pasakydavo "ateis laikas, ir tu sutiksi savo paukštelę". Deja, laikas ėjo, bendraamžių maži paukšteliai jau pradėjo skraidyti, o mūsų paukštis vis dar vaikščiojo vienas.

Ir pastoviai bijojo dėl mamos. Rūpinosi ja, darė viską, iš parduotuvės prinešdavo maisto, veždavosi su savimi į keliones, ir visada laiku grįždavo namo iš darbo - kad tik nesusinervintų, spaudimas nepakiltų. Jam net kojas ir sparnus pakirsdavo pagalvojus, kad vedus jam gali tekti išeiti iš mamos namų - o kaip jis be mamos? Kaip mama be jo?

O jeigu jai kažkas atsitiks, kai jo šalia nebus? Ne, būsima žmona turės ateiti gyventi į jų namus, kitų variantų nėra! Ir vaikučius, mažus savo paukščiukus, augins tik padedamas mamos. Nes ta kažkokia svetima paukšte - savo žmona, iš kažkokios kitos neaiškios šeimos, jis nė kiek nepasitikės.

Ir aišku, niekad nepamiršdavo, kad einant gulti, reikia apsisukti tris kartus, prieš išeinant į darbą - penkis kartus pabelsti į stalą, grįžtant namo iš darbo - sankryžoje prie prekybos centro pasakyti mintyse "visas blogis tegul eina į pragarą, visas gėris tegul ateina į mūsų namus". Nes tik tokiu atveju mamai nieko neatsitiks. To nepadarius, paukštelis jausdavo pragariškas kančias ir baimę, kad mama tuoj mirs per jo kaltę.

Bet ta būsima žmona, taip ir liko būsima. Niekas neatėjo į jų namus, niekas nepanoro su keistuoju neskraidančiu paukšteliu draugauti, gyventi, niekas net neflirtuodavo su šituo keistuoliu, tik šnabždėdavosi ir stebėjosi, kas su juo yra.

Paukštelis jau artėjo prie vidutinio amžiaus. Mama išėjo į pensiją, bet vis dar dirbo. Socialiniai tinklai buvo pilni paukštelio nuotraukų, kaip jis kartu su mama, lėktuvu skrido atostogauti į Turkiją, Ispaniją, Graikiją ir Tunisą, kur kiti paukščiai kaip kvailiai skrenda patys, tarsi nebūtų visokių pavojingiausių laidų, šakų, pastatų ir oro srovių.

Kai su mama plaukė keltu į Švediją, kur kiti paukščiai kaip idiotai skrenda patys, per tokią audringą jūrą. Ir daugybė nuotraukų iš restoranų - kaip skaniai lesė, kad tik visi matytų, koks jo gyvenimas normalus ir teisingas, niekuo ne blogesnis nei kitų.

Su gražiais rūbais, pakedentomis plunksnomis, išskleistais tvirtais sparnais - kad visi matytų, koks jis drūtas ir gerai išsivystęs, taip puikiai užaugintas mamos ir senelės dėka. Ir kad jis neskraido ne todėl, kad yra kažkoks ligotas, bet todėl, kad yra protingesnis už kitus. Galėtų, jei norėtų, bet kam jam tokios nesąmonės ir rizika? Pilni naujienų portalai baisių istorijų apie žuvusius paukščius. Kaip galima elgtis taip nesaugiai?

Mama paukštė didžiavosi savo teisingu sūnumi ir šimtu procentų jam pritarė. Tiesa, ji jau tikrai norėjo anūkų, kuriuos kartu su sūnumi užaugintų lygiai tokius pačius teisingus, protingus ir svarbiausia - neskraidančius. Bet viskas dar prieš akis - tikrai atsiras protinga mergina paukštelė, kuri mylės jos tobulą sūnų. Ar įmanoma jo nemylėti? Tik visokios durnės nemato jo privalumų, nes šiais laikais nėra normalių merginų.

Ir niekada, niekada mama nepamiršdavo penkis kartus kaukštelėti puodo dangčiu ir eidama šaligatviu, neužlipti ant plytelių sudūrimų. Kad tik jos sūneliui nieko blogo neatsitiktų. Netyčiomis užlipusi ant plytelių sudūrimo, ar prisilietusi prie šiukšlių konteinerio lauke kai išmesdavo šiukšles, ji ilgai panikuodavo dėl savo sūnaus ir mintyse jį laimindavo... Kad tik nieko nenutiktų.