Parašė John
Ši tema man labai įdomi, o daugiau sužinojau po savo trumpų mainų studijų Pietų Korėjoje. Ne viskas yra tik juoda ar balta.
Visų pirma, labai svarbu suprasti Korėjos istoriją, o ji labai ilga ir įspūdinga. Nuo 1392 iki 1897 Korėją valdė Čosun (Joseon) dinastija. Šios dinastijos valdoma, šalis pasiekė daug kultūrinių ir technologinių laimėjimų. (Vien ko vertas jų pažangus raštas, sukurtas šiuo laikotarpiu). Šiuo laikotarpiu taip pat buvo įdiegtas konfucianizmas (tai yra iš Kinijos kilusi filosofinė sistema, kartais net priskiriama religijai, pagal kurią labai svarbi pagarba vyresniam arba aukštesnio rango žmogui, itin pabrėžiami hierarchiniai santykiai ir lojalumas. Be to, labai svarbus išsilavinimas. Visi šie dalykai ir dabar labai įtakoja tiek šiauriečių, tiek pietiečių mentalitetą).
Čosun dinastijos laikais Korėja buvo puolama tiek japonų (kuriuos pavyko išvyti tik per penkerius metus, ir tik su kiniečių pagalba), tiek mandžiūrų. Po ilgų, visą šalį sugriovusių karų, Korėja siekė izoliuotis nuo likusio pasaulio ir vengti bet kokio kontakto, su tam tikromis išimtimis Kinijai. Deja, tai negalėjo tęstis amžinai gyvenant šalia Japonijos. 1910 Japonija okupavo Korėją. Okupacijos periodas buvo žeminantis: buvo siekiama sunaikinti tautos identitetą, uždrausti korėjiečių kalbą, sunaikinti bet kokį kultūrinį paveldą. Vyrai buvo siunčiami į kariuomenę, moterys - verčiamos dirbti japonų prostitutėmis.
Natūralu, kad tokia žiauri okupacija paskatino kurtis partizaninius išsilaisvinimo judėjimus, kurie įtakingiausi buvo Korėjos šiaurėje, o vienas iš vadų buvo Kim Il Sung'as (būsimasis "nemirtingas" Šiaurės Korėjos tėvas, kuris mirė 1994 metais).
Galiausiai, kai Japonija buvo nugalėta antrajame pasauliniame kare, Korėja buvo laikinai okupuota sąjungininkų ir buvo pažadėti demokratinių rinkimai. Deja, prasidėjo šaltasis karas ir rinkimai nebebuvo įmanomi, todėl šalis buvo padalinta ir tiesiog palikta. Šiaurėje valdžią perėmė SSRS ir Kinijos remiamas Kim Il Sung'as, su visa savo komunistine-išsivadavimo nuo okupantų ideologija.
Kai tik iš pietų pasitraukė amerikiečiai, šiaurė pradėjo puolimą, siekdama suvienyti šalį. O tai, pripažinkime, buvo gana logiškas žingsnis. Korėja tuo metu buvo perskirta pagal lygiai tokią pačią logiką, lyg dabar būtų atskirta šiaurinė Lietuvos dalis nuo pietinės, t.y. be jokių istorinių, etninių ar dar kokių nors priežasčių. Vienintelė priežastis buvo karas, sukeltas užsienio šalių (t.y. Korėjos kaltės ten buvo tiek pat, kiek ir Lietuvos per I ar II pasaulinį karą).
Ilgo ir beprasmiško karo pasekmės visiems žinomos, t.y. karas beveik nieko nepakeitė, nes siena liko sulig tomis pačiomis pozicijomis kaip ir pradžioje. Tik JAV, šiauriečių akimis, tapo tokiu pačiu žiauriu okupantu, kaip ir ankščiau Japonija. Jų akimis, tai nebuvo karas tarp komunizmo ar kapitalizmo, tai buvo karas siekiant suvienytą Korėją.
Po karo, šiaurės Korėjoje Kim Il Sung'as suformavo Juche filosofiją. Tai filosofija, pagal kurią siekiama šalies izoliacijos, vidinio poreikių patenkinimo (t.y. jokio importo), ir stiprios gynybos. Korėjos istorijoje tai nebe pirmas kartas, kai po ilgų karų pasirenkamas savęs izoliacijos kelias. Tai atrodo absurdiška (o ekonomiškai yra visiška nesąmonė), tačiau sunku būtų juos dėl to kaltinti, turint omenyje tokią skaudžią istoriją.
Dar įdomiau tai, kad iki 1992 metų pietų Korėja buvo taip pat valdoma autoritarinių režimų, kurie beveik visada buvo remiami JAV, o šiaurės ekonomika iki pat 1970-ųjų buvo pažangesnė nei pietų.
Žinoma, negali būti jokio pateisinimo Šiaurės Korėjos režimui, tačiau priežasčių, kodėl jis susiformavo būtent tokiu metu, ir būtent toks yra labai daug. Be to, konfucianistinė sistema gali padėti suprasti, kodėl šiauriečiai yra tokie nuolankūs ir nemaištingi.
Mano blogo įrašas šia tema (angliškai):
http://iammantas.wordpress.com/2009/...ion-of-koreas/
Komentuoti: