LV. Liepoja / Liepāja

[Salvijus]

Visi tie miestai dirbo imperijai. Vėliau nutrūko ryšiai, tad ir jie kiek apmažėjo. Iš kai kurių išsikėlė karinės įgulos, tarnautojai išvyko.. Taip ir sumažėjo. Ryga ir dabar mažėja nuo 909 iki 720 tūkst. per 19 metų dėl panašių priežasčių..

O šiaip Latvijoje matau mažai perspektyvų miestams augti. Šalis labai urbanizuota, kaimo gyventojų ne tiek jau ir daug iš bendro skaičiaus. Lietuvos kiek geresnės perspektyvos- daug kaimo gyventojų (apie milijoną!!!), o tai gerokai daugiau nei Europos kaime, kur išsivystęs ir mechanizuotas žemės ūkis.. Kažkur turės nutekėti nereikalingos kaime darbo rankos

O Karaliaučius vis dar yra nemažas žaidėjas. Kauną jau aplenkė, kai kuriom žiniom turi dabar apie 500 000 gyv. Praradęs tarpukario šarmą, tačiau vis dar didelis miestas.

O Liepoja deja gali tik mažėti, na gal status quo išlaikyti..
Nors gal jai taip tik geriau. Dauguma dabartinės architektūros manęs tikrai nežavi, o jie sau galės ramiai rekonstruoti turimas grožybes. Puikus miestas bus

Liepoja galės plėtuotis kaip mažas didmiestis. O kam augti? Reikia susitvarkyti su esama padėtimi (pvz. Karo uosto gyv. rajonu). Be to turi dideles turizmo perspektyvas ir kaip vidutinis uostas - to pilnai pakanka.
Beje, koks skirtumas vis tiek Latvija ant bankroto ribos.

[music]

Dar dėl miestų dydžio iki pirmojo pasaulinio. Jelgava 1897m.- 35 131 gyv., 1914 m.- 45 700, o tai panašiai tiek, kiek Kaune

[Martin Van]

Mano mielas miestas kuriame gyvenau puse metu ir jie yra vieni geriuausiu mano gyvenime kokios ten merginos =D zodziu ten tikras rojus, miestas tikrai ne daug nukentejas kaip klaipeda ir kaliningradas. Reiks imesti foto is karostos, nes man dideli ispudi paliko fortas kuri vokieciai susprogdino ir jo liekanas skalauja Baltija.

[Salvijus]

Latvijos miestų raida 1900-1918 m. 2 dalis

Kaip ir žadėjau - tęsinys Latvijos miestų (taip pat ir Liepojos) raidą 1900-1918 m. Tęsinys apie tarpukarį bus vasarą arba rudenį. Atsiprašau už klaidas ir stilių - juodraštinis vertimas. Gal šis pranešimas nelabai tinka, tačiau nesugalvojau kur kitur, kita vertus čia palygynamoji medžiaga apie man gražiausią Latvijos miestą - Liepoją.

Miestai XIX a.
Miestų skaičius XIX a. liko nepakitęs – buvo 20 miestų, tačiau laikui bėgant kito jų ūkinis pobūdis, gyventojų skaičius, valdymas. Daugiausia miestų buvo Kurše – 11, Vidžemėje – 6, Latgaloje – tik 3. Seniausias ir svarbiausias miestas buvo Ryga, kuri jau nuo 2001 m. vadinama miestu. XIV a. miesto teises gavo 4 miestai – Aizputė, Kuldyga, Limbažai, Ventspilis, XVI a. – dar 4: Piltenė, Jelgava, Daugpilis, Valka, XVII a. – 5: Bauskė, Liepoja, Jaunjelgava (Naujoji Jelgava), Gruobinė, Jekabpilis, XVIII a. – 6: Cėsys, Ludza, Rėzeknė, Sluoka, Tukumas, Valmiera. XIX a. nė vienam miestui nebuvo suteiktos mieto teisės, tačiau 1892 m. ribotas miestų teises gavo Kuršo apskričių centrai – Ilūkstė, Talsai.

Pramonė, transportas, prekyba ir kreditinės įstaigos 1900–1914 m.:
Pramonės raidą įtakojo gera geografinė padėtis, tradiciniai ryšiai su Vakarų Europa, vokiečių elito dominavimas, perspektyvi Rusijos vidaus rinka. Ilgainiui, lyginant su Rusijos imperija bendrai paėmus, Latvijoje susiklostė aukštesnis gamybos organizacijos lygis, susitelkti kvalifikuoti darbininkai.
Jau 1900 m. Latvijoje, kur gyveno tik apie 1,5% visos valstybės gyventojų, gamino 5,5% visos Rusijos imperijos pramonės produkcijos. Labai išsiplėtė chemijos, medžio apdirbimo, metalo pramonės. Pagal darbininkų skaičių Latvija lenkė artimiausius kaimynus Estiją ir Lietuvą kartu sudėjus – 1,4 karto.
1913 m. Latvijos pagamintos produkcijos 83% teko Vidžemei, Latgalai – 2,5%. 4 didžiausiuose miestuose – Rygoje, Liepojoje, Jelgavoje, Daugpilyje buvo sutelkta 72% visų pramonės įmonių, 85% visų darbininkų. Rygoje atitinkamai – 59% įmonių ir 79% darbininkų.
Svarbiausios ūkio šakos teko metalo padirbimo ir mašinų, chemijos pramonei, tekstilei, medžio apdirbimo, statybinių medžiagų, maisto, popieriaus ir poligrafijos gamybai. Neabejotinai dominavo – metalo padirbimo ir mašinų, chemijos pramonė. Čia dirbo 46% visų darbininkų ir teikė 48% visos pramonės produkcijos.
Sunkiąją pramonę atstovavo vagonų gamybos gigantai – „Feniksas“ ir Rusų-Baltijos vagonų fabrikai, kurie gamino ne tik aukštos klasės traukinių ir tramvajų vagonus, bet ir aukštos kokybės geležį, žemės ūkio mašinas. Rusų-Baltijos vagonų fabrikas pirmasis Rusijos imperijoje pradėjo gaminti automobilių ir lėktuvų motorus.
Metalo ir mašinų gamyklos gamino ir elektrinius, dyzelinius motorus, garo mašinas ir kt. „Lange ir sūnus“ statė laivus – garlaivius, ledlaužius, keltus ir kt. Chemijos pramonė – laką, dažus, mineralinę alyvą, trąšas, ypatinga vieta teko gumos dirbinių gamybai (p. 33). Šią produkcija teikė Rusijos imperijoje didžiausias gumos fabrikas „Provodnikas“, kuris pagal produkciją užėmė 4-tą vietą Pasaulyje ir pagal padangų – 2-rą. Jame dirbo 16 000 darbininkų ir tai buvo pati didžiausia įmonė Latvijoje.
Į tarptautinį dyzelinių mašinų gamybos sindikatą įstojo didelė mašinų gamykla „Felzeras ir Ko“, fabrikas „Union“ (priklausė vokiečių „AEG“ koncernui), naftos perdirbimo įmonė „A. Elrichas ir Co“ įstojo į tarptautinė vazelino kartelį. Rusų-baltijos vagonų gamykla įstojo į Rusijos sindikatą Prodvagon.
Kūrėsi akcinės bendrovės, kurių kapitalas priklausė anglams, prancūzams, daugiausia vokiečiams.
Didžioji dalis žaliavų buvo įvežtinės. Tik 8% reikiamų medžiagų buvo gaunama vietoje, 27% buvo įvežama iš kitų Rusijos imperijos gubernijų ir 65% – iš užsienio. Tačiau Latvijoje pagamintos produkcijos 63% buvo realizuojama Rusijos imperijoje, 26% – liko vietoje ir tik 11% buvo eksportuojama.
Toliau buvo tęsiama pramonės modernizacija. Keitė garo katilus, juos keitė elektriniais motorais, įrengė elektros apšvietimą ir t.t. Pramonės plėtros tempai siekė 6,4% į metus ir jie buvo intensyviausi ne tik visoje Rusijos imperijoje bet ir visame pasaulyje – lenkė 1,6 karto.
Pramonės plėtra aukščiausią viršūnę pasiekė 1913 m. Lyginant su 1900 m. pramonė išaugo 1,6 karto ir apėmė 790 įmones. Darbininkų skaičius pasiekė 110 000 – išaugo 1,8 karto, pramonės produkcijos vertė siekė – 313 mln. rublių – išaugo 2,2 karto. Ypač suklestėjo gyvūninės kilmės produkcijos apdirbimas: darbininkų skaičius padidėjo 5 kartus, o pagaminamos produkcijos kiekis – 18 kartų.
Nemažai pramonės dirbo pagal karinius užsakymus – kariniai laivai, elektriniai motorai, dyzeliniai motorai laivams, kroviniai ir keleiviniai vagonai, automobiliai, šarvuočiai, lėktuvai, parako gamyba, spygliuota viela, padangos ir t.t.
XX a. pradžioje daugiausia krovinių ir keleivių be konkurencijos gabeno geležinkeliais. Be esamų 9 plačiojo ir 3 siaurojo geležinkelio ruožų buvo pastatytos 2 plačiojo ir 3 siaurojo linijos – bendras jų ilgis siekė 1651 km (siaurojo geležinkelio ilgis siekė 18%). Geležinkeliai stimuliavo didelių pramonės centrų ir uostų – Rygos, Liepojos, Ventspilio ir Daugpilio plėtrą. Geležinkelių statyba įtakojo ir mažesnių miestų raidą. Didelės įtakos turėjo XX a. pradžioje pastatytas geležinkelis Maskva–Ventspilis, ne mažiau svarbus Vidžemės regionui – pastatytas siaurukas.
Kita vertus nemažai senųjų prekybos kelių ir centrų sunyko. Smuko Jelgava, be susisiekimo liko nemažai iki tol klestėjusių Kuršo miestelių. Buvo nerealizuoti planai statyti naujas siaurojo geležinkelio linijas Kurše, elektrinio geležinkelio linijos tarp Rygos ir Jūrmalos, geležinkelio tarp Klaipėdos ir Liepojos – tokiu būdu sujungiant geležinkelius su Vokietijos.
Geležinkelių plėtra stūmė tradicinę transporto priemonę – arklius. Nors dar liko populiarus arklių paštas, iš lėto miestuose plito omnibusai ir diližanai. Mažėjo vidaus vandenų kelių reikšmė. Tik 2 upės tiko laivybai – Dauguva ir Lielupė. Jomis kursavo garlaiviai, kurie vežė keleivius ir prekes. Buvo reguliarus susisiekimas tarp Rygos ir Jelgavos. Gauja ir Dauguva buvo plukdomi sieliai. Vidaus vandenų reikšmę būtų išplėtusi Ventos–Nemuno kanalas, kuris turėjo sujungti Vyslos baseiną su Ventspiliu. Tačiau šie projektai dėl brangumo taip ir nebuvo realizuoti.
Be geležinkelio Latvijoje plito ir kitos modernios transporto priemonės. XIX–XX a. sandūroje Rygoje ir Liepojoje pradėti statyti tramvajai. Plėtėsi autotransportas. 1910 m. Latvijoje buvo 123 automobiliai ir 40 motociklai. Rygoje atsirado pirmieji taksi, pirmieji tarpmiestiniai autobusai.
Didelės įtakos tarptautiniam susisiekimui turėjo uostai ir laivai. Didieji uostai buvo modernizuoti. Tarp nedidelių Rygos įlankos ir Kuršo pakrančių uostų –Ainažių, Kolkos, Ruojos, Mersrago, Paviluosto ir Rygos kursavo garlaiviai.
Didėjo į uostus įplaukiančių laivų ir jų tonažo kiekis. 1913 m. į didžiausius uostus Rygą, Liepoją ir Ventspilį įplaukė 5289 laivai su 3,6 mln. tonų. Didžioji jų dalis buvo su D. Britanijos ir Vokietijos vėliavomis ir tik 15% su Rusijos vėliava. Prie karą Latvijos uostuose buvo registruoti 56 garlaiviai (savininkai daugiausia vokiečiai), 105 burlaiviai (savininkai daugiausia latviai). Latvijoje registruoti laivai sudarė 64% visų Rusijos Baltijos jūros prekybinių laivų ir 42% visų burlaivių. Baltijos jūros pakrantėse žvejojo apie 10 000 žvejų, kurie turėjo apie 3 500 laivų.
Kadangi Latvijos uostai buvo prie tranzitinių kelių tarp Rusijos ir Vakarų Europos, Liepoja ir Ventspilis buvo neužšąlantys uostai, buvo patogus geležinkelių susisiekimas lėmė jų vietą Rusijos užsienio prekyboje. Nuo XIX a. pabaigos iki 1913 m. Latvijos uostų apyvarta išaugo nuo 14% iki 24% visos Rusijos užsienio prekybos. Rygos uosto apyvarta išaugo nuo8% iki 17%. Ryga iš trečio pagal apimtis imperijos uosto tapo pirmuoju. Ypač išaugo eksportas – iš Rygos 3 kartus, iš Ventspilio – 56 kartus. Bendrai paėmus per Latvijos uostus ėjo 28% visos Rusijos eksporto.
Iš Rygos, Liepojos, Ventspilio uostų vežė medieną, linus, kanapes, grūdus, sviestą, kiaušinius, mėsą, odas, kailius. Prieš pat karą Ryga buvo didžiausias medienos eksporto uostas pasaulyje. Prekės daugiausia buvo eksportuojamos į Vokietiją, D. Britaniją, Belgiją, Daniją, Nyderlandus, Prancūziją, JAV.
Per Latvijos uostus buvo įvežama 24% viso Rusijos importo. Daugiausia importuotos žaliavos – kaučiukas, medvilnė, anglys, mašinos, detalės. Didžiausi importuotojai – D. Britanija, Vokietija, JAV, Švedija.
Prekyba koncentravosi žydų, vokiečių rankose, jiems ir priklausė didžiausios prekybinės įmonės. Prekyba koncentravosi 4 miestuose – Rygoje, Liepojoje, Daugpilyje ir Jelgavoje. Šioje srityje ir transporto sferoje dirbo 325 000 (14% miestuose dirbančių) žmonių.
Aktyviai steigėsi kredito įstaigos. Jų skaičius 1914 m. pasiekė virš 300. Dominuojančią padėtį užėmė vokiečiai. Iš 11 privačių bankų 9 priklausė vokiečių kapitalui – jie kontroliavo sunkiosios pramonės ir didžiųjų prekybinių įmonių kreditavimu. Išimtis buvo Jelgavos Komercinis bankas ir rusų kontroliuojamas Daugpilio bankas. Tarp svarbiausių bankų minėtini Rygos biržos bankas ir Rygos komercinis bankas. Taip pat veikė Rusijos valstybės banko skyriai bei kitų didesnių Rusijos imperijos bankų filialai.
Plačiai paplito ir tokios kredito įstaigos, kurios teikė pigius kreditus vidutiniams ir smulkiems gamintojams, pirkliams, valstiečiams ir amatininkams. Prieš karą veikė 41 kredito unijos su 236 kasomis, sudarė 112 000 narių/ apie 70% buvo valstiečiai. Kredito unijos buvo unikalus reiškinys Rusijos imperijoje. Jei Rusijoje tik 5% visų indėlininkų sudarė darbininkai, tai Latvijoje – 63%, o Kuršo ir Vidžemės indėlių suma sudarė 43% visų tokių unijų Rusijoje sumos.


Urbanizacija. Ryga daugiatautis miestas:
Pramonės ir prekybos raida įtakojo urbanizacijos procesus, miestų gyventojų skaičiaus augimą.per 17 m. nuo 1897 m. iki 1914 m. miestų gyventojų skaičius išaugo 1,8 karto – viršijo 1 mln. Miesto gyventojų skaičius išaugo nuo 29% iki 40%. 70% visų miestų gyventojų koncentravosi 3 miestuose – Rygoje, Daugpilyje, Liepojoje. Didmiesčių (100 000) standartus atitiko 2 miestai – Ryga ir Daugpilis. Didmiesčių gyventojų skaičius siekė 25% visų gyventojų ir atsiliko tik nuo Didžiosios Britanijos.
Miestų plėtra vyko stičiškai ir netolygiai.tarp 1897 m. ir 1914 m. Rėzėknės ir Valkos gyventojų skaičius išaugo 2 kartus, o Ventspilio – 3 kartus. Kuršo ir Vidžemės miestuose daugiau nei pusė gyventojų buvo atsikėleliai – bežemiai, valstiečių jauniausi vaikai, 1/5 buvo kilę iš kitų gubernijų. Kitokia padėtis susiklostė Latgalos miestuose – daugumą gyventojų sudarė žydai, o kaimo gyventojai kėlėsi į Rygą arba kitas gubernijas.
Miestų gyventojų etninė sudėtis buvo marga. Kuršo ir Vidžemės miestuose latviai sudarė santykinę daugumą, o 7 – absoliučią. Vokiečių mechaninis padidėjimas buvo gana ribotas, todėl didžiausiuose miestuose – Rygoje, Liepojoje, Jelgavoje jie atsidūrė apačioje.
Carinės vyriausybės rusifikacijos politika skatino rusų gyventojų skaičiaus didėjimą Rygoje ir Liepojoje – jie buvo antra ir atitinkamai ketvirta etninė grupė. Šiuose miestuose pagausėjo lenkų ir lietuvių skaičius.
Visai kitokia padėtis susiklostė Latgaloje, kur miestuose dominavo žydai, bet nedidelę gyventojų grupę sudarė rusai, baltarusiai, lenkai, dar mažiau latvių. Žydų daug buvo Rygoje ir Liepojoje – užėmė 4-tą ir 3-čią etninę grupę.
Pagal konfesijas Latvijos miestai irgi buvo margi – 2/3 sudarė latvių ir vokiečių liuteronai, 1/3 latvių, didžioji dalis baltarusių, lenkų ir lietuvių buvo katalikai.
Pramonėje dirbo 36% visų miestiečių, tarnais dirbo 17%, 13% – prekyboje ir transporte.
Gyventojų skaičius nuo 1897 m. iki 1913 m. išaugo 88% ir pasiekė 482 000. Ryga buvo didžiausias Rytų Baltijos miestas, regiono prekybos, pramonės ir kultūros centras.
Pagal etninę, konfesinę, išsilavinimo sudėtį buvo labai margas miestas. 1913 m. gyveno latviai, rusai, vokiečiai, lenkai, žydai, lietuviai ir kitų tautų atstovai. 39% buvo darbininkai, 16% – turtingi miestiečiai (savininkai, tarnautojai). Dauguma gyventojų buvo protestantai. Dalis latvių, didžioji dalis baltarusių, lenkai ir lietuviai buvo katalikai; rusai – stačiatikiai, žydai – izraelitai. 86% visų miesto gyventojų mokėjo skaityti. Tarp nemokančių skaityti daugiausia buvo rusai ir lietuviai.
Didžiausią gyventojų dalį sudarė latviai, tačiau vis daugiau įvažiuojant gyventojams iš kitų gubernijų – latvių procentinė padėtis sumažėjo. Latviai daugiausia dirbo – pramonėje, prekyboje, pusę tarnų taip pat sudarė latviai, jie turėjo nemažai ir nekilnojamo turto. Tarp aukščiausių pareigūnų ir kitų profesijų atstovų latviai sudarė 1/5 dalį. Lyginant su amžiaus pradžia latvių kilmės tarybos narių skaičius padidėjo 3 kartus, tačiau šis skaičius nebuvo pakankamas, kad persvertų vokiečių pozicijas. Dauguma latvių mokėjo vokiečių ir rusų kalbas. Nors latvių kalba nebuvo valstybinė, tačiau ji pagal svarbą užėmė 3 vietą po rusų ir vokiečių kalbų.
Nuolat didėjo rusiškai kalbančių žmonių skaičius mieste. Jie sudarė didžiąją daugumą kariškių, kas ketvirtas darbininkas, kas penktas tarnas buvo rusas. Labai nedaug buvo turtingų rusų miestiečių. Nemaža dalis jų įgijo nuosavybę, tačiau jų skaičius buvo mažesnis nei vokiečių ir latvių. Rusams priklausė daugelis prekybos įmonių, vidutinės ir mažos pramonės įmonės. Vienintelė didžiausiai įmonė buvo Sergejeuas Kuznecovo porceliano ir fajanso fabrikas (p. 41). Tačiau rusų ekonominių pozicijų negalime sulyginti su vokiečių ir žydų. Rusų kalba oficiali valstybinė kalba, ji buvo raštvedybos ir švietimo kalba.
Nors rusų skaičius mieste nuolat augo, tačiau ne rusams gyventojams rusifikacija negrėsė, nes rusiškai kalbantys gyventojai socialine ir išsilavinimo prasme nebuvo vienalyčiai. Jie blogai mokėjo kitas kalbas, jų kultūrinis ir išsilavinimo lygis buvo žemas.
Lyginant su XIX a. labai sumažėjo vokiečių procentinė padėtis. Jie daugiausia buvo inteligentijos atstovai. Nemaža jų dalis buvo pramonės, prekybos, susisiekimo aukščiausi tarnautojai. Tarp nuosavybės savininkų jie sudarė 1/3. nors miesto taryboje vokiečių skaičius sumažėjo, tačiau sudarė daugiau nei pusę jos narių. Vietos vokiečiai kartu su Vokietijos dominavo sunkiojoje pramonėje, bankų ir didžiosios prekybos sektoriuje. Didžioji dalis Rygos didžiųjų fabrikų, didžiausių laivų, amatininkų dirbtuvių, viešbučių, restoranų priklausė vokiečiams.
Vokiečiai buvo labai susivienijusi etninė grupė su didele ekonomine ir politine patirtimi, ištobulintu visuomeniniu gyvenimu, aukštu kultūriniu ir išsilavinimo lygiu, palaikė įvairiapusius ryšius su Vakarų Europa. Vokiečių kalba kaip ir rusų buvo oficialiai vartojama Rygoje. Nemažai latvių ir žydų tautų atstovų buvo įgiję vokišką išsilavinimą, namuose kalbėjo vokiškai ir buvo auklėjami pagal vokiečių kultūros tradicijas. Pati Ryga išlaikė vokiško miesto bruožus, todėl dar XX a. pradžioje buvo vadinama vokišku miestu.
Didėjo žydų skaičius. Kartu su vokiečiais jie buvo didžiausių pramonės ir prekybos įmonių savininkai, turėjo nemažai nekilnojamo turto. Žydai turėjo įgiję gerą išsilavinimą, gerai mokėjo vietos kalbas, taip pat ir latvių. Palaikė ryšius su kitais kraštais. Todėl jie neturėjo didelių integracijos problemų kaip, kad rusai.
Nuolat mieste augo lenkų ir lietuvių skaičius.
Taigi Rygoje kirtosi Vakarų, Rytų, Pietų ir Šiaurės tradicijos, buvo Rusijos vartai į Vakarus. Susikūrė kaip savotiškas modernus savotiškas europinės reikšmės metropolis.

Latvijos ūkis ir gyventojai Pirmojo pasaulinio karo metais
Visą karo laikotarpį teritorija buvo priešfrontės arba tiesioginėje fronto linijoje. Kuršas nuo 1915 m., Ryga bei dalis Vidžemės nuo 1917 m., visa Latvijos teritorija nuo 1918 m. pateko į vokiečių okupaciją.
Žemės ūkį smukdė darbingų vyrų mobilizacija, dažnos grūdų, arklių ir galvijų rekvizicijos. Tai gilino prarają tarp valstiečių ir dvarininkų. Po 1917 m. revoliucijos Rusijoje konfiskavus dvarus ir juos pavertus tarybų ūkiais bolševikai įgijo didelį populiarumą, tačiau ūkio sferoje tai nedavė teigiamų rezultatų. 1917-1918 m. ištiko didelė maisto krizė.
Karo metu buvo apleista ¼ ikikarinės ariamos žemės plotų, sumažėjo galvijų skaičius, sunyko aukšto lygio galvininkystė. Buvo sugriauta 10% pastatų, apgriauta 14%.
Geležinkelis buvo pajungtas milibariniams tikslams. Okupuotoje Vidžemėje ir Kurše milibariniams tikslams buvo pastatytos naujos geležinkelių (daugiausiai siauruko) linijos – bendras linijų skaičius pailgėjo 1/3. Karui baigiantis nemažai geležinkelių linijų ir tiltų buvo susprogdinta.
Prasidėjus karui vokiečių laivynas blokavo Baltijos jūrą, todėl nutrūko prekyba su Vakarų Europa. Labai nukentėjo prekybos laivynas iš kurio teliko menki likučiai. Iki tol klestėję uostai smuko, krito rublio vertė. Vokiečių okupacinės valdžios, naujos demokratinės Rusijos bei Iskolato respublikos finansinė politika buvo nestabili, todėl iš likusios klestėjusios kreditinės sistemos teliko tik prisiminimai.
Karui prasidėjus pramonė gausiai gamino karinę produkciją (pirmo tanko prototipus, šarvuočius, zenitinę artileriją). Tačiau pramonė bendrai paėmus pergyveno sunkią krizę. Trūko žaliavų ir kuro atsargų, todėl daugelis įmonių nutraukė savo veiklą. 1915 m. Liepojoje veikė tik 3 didesnės įmonės. Miestuose išsikerojo bedarbystė, darbininkai patraukė arba į kaimą, arba į kitas Rusijos imperijos gubernijas.
Didžiausią poveikį pramonei padarė fabrikų ir gamyklų evakuacija 1915 m., kuri labiausiai palietė Rygą. Iš Rygos 32 000 vagonais išvežta įrangos, transporto priemonių, bažnyčių varpų, iš Daugpilio – 2 000. viso per 1915 m. buvo evakuota 523 pramonės įmonių, kurių 80% buvo iš Rygos.
Evakuacija pasižymėjo kaip krašto plėšimas. Labiausiai nukentėjo Vidžemė ir Ryga. Į Rusiją patraukė apie 250 000 rygiečių – darbininkų su šeimomis. Buvo evakuotos ir valstybinės įstaigos bei mokyklos. 1916 m. Rygoje liko tik 31 nedidelė įmonė su 1500 darbininkais. Iš klestinčios pramonės ir kultūros metropolijos Ryga pavirto į ramų provincijos miestą.
Kuršo ir Vidžemės pabėgėliai kėlėsi į Šiaurės, Rytų Latviją, Estiją, Peterburgą, Maskvą, artimesnes gubernijas, Ukrainą, Sibirą ir kitur. Jų padėtis buvo nepavydėtina – skurdas, ligos, neviltis. Rusijos platybėse apsistojo 800 000 gyventojų. Apie pusę latvių arba 1/3 visų gyventojų pasitraukė iš savo gyvenamos teritorijos. Niekur kitur nebuvo toks didelis pabėgėlių procentas.
Karas radikaliai pakeitė gyventojų etninę ir socialinę padėtį. Vokiečius palietė Rusijoje kilęs antivokiškas judėjimas – prasidėjo kai kurių palankiai Vokietijai nusiteikusių asmenų trėmimas į Sibirą. Pati vokiečių bendruomenė skilo į 2 dalis – vokiečių okupuotame Kurše vokiečių dvarininkai demonstravo savo lojamumą Vokietijai. Vidžemėje ir toliau veikė vokiečių dvarininkų lantagas ir demonstravo lojalumą Rusijos imperijai. Tūkstančiai vokiečių evakuacijos metu pasitraukė į Rusiją ir daugiau nebegrįžo į Latviją. Po Rygos užėmimo ir 1917 m. revoliucijos vokiečiai aiškiai pasviro į Vokietijos pusę.
Carinė karinė vadovybė manydama, kad žydai simpatizuoja Vokietijai 1915 m. iš Kuršo buvo išvaryta apie 40 000 žydų. Karo metu į vidines gubernijas buvo priversta pasitraukti arba savo noru pasitraukė apie 130 000 žydų – 75%.
Kraštą paliko rusų tarnautojai su šeimomis, pirkliai, pramoninkai. Tokiu būdu rusų skaičius sumažėjo 8 kartus. Sumažėjo lenkų ir lietuvi skaičius.
Latvija buvo vienas labiausiai nuo karo nukentėjusių Europos regionų – dėl nuotolių lenkė tik Belgija, o gyventojų praradimų – Serbija.

[music]

Ar iki 1914 metų Latvija turėjo daugiau gyventojų nei Lietuva???

[Taut.]

Ar iki 1914 metų Latvija turėjo daugiau gyventojų nei Lietuva???

Žiūrint ką tu skaitai Lietuva

[music]

Žiūrint ką tu skaitai Lietuva

65 300 km2 patogumo dėlei
Beje, Latvija tarpukariu buvo didesnė ir už tuometinę Lietuvą, ir už dabartinę būtų buvusi, jei ne...

Reik pasidomėti gyv. skaičiumi. Žinau, kad Smetonos Lietuva su Klaipėda 3 dešimtmečio viduryje turėjo daugiau gyventojų už Latviją- 2,2 prieš 1,7 mln., nors buvo už ją penktadaliu mažesnė..
O dėl carmečio klausimų kilo..

[Kosovo]

Ryga buvo didžiausias regiono miestas ir dar priedo uostas, tapęs imperijos žlugimo auka. Visgi kas liečia Rusijos imperijos žlugimą, tai ir Lietuvoje iš miestų yra jos žlugimo aukų. Geriausiai iš jų žinoma Žagarė, 1914 m. turėjus ~13 tūkst. gyventojų, panašiai, kaip ir tuo laiku Panevėžys, o liko tik mažas miestelis, berods imperijos žlugimo auka yra ir Rietavas, bet dėl to negaliu garantuot, reiks plačiau pasidomėt

[Martin Van]

Liepaja

[Almis]

2009 08

Grįžtam iš "Ne vien tik Ryga" su visais paaiškinimais.
Latvija gavo 2014 Europos kultūros sotinės vietą ir suteikė ją Liepojai. Turbūt vien todėl ir dedu šias, gaila kad ne savo, nuotraukas. Pagal jas Liepoja tvirtai žengia dar vieno nuostabaus Latvijos miesto link.

Roko kavinė ir Roko alėja

[Almis]

Čia buvo apsistojęs Petras I






Šv. Onos liuteronų bažnyčia

[Salvijus]

Ar tikrai jau gavo? Kiek skaitinėjau latviškoje spaudoje ir kalbėjau su kolegomis dar tik buvo konkursas kas gaus.
Jei gavo - tai šis vardas ir vieta pelnytai skirtas Liepojai. Miestas turi savo aurą, jūra, uostas, Latvijos roko sostinė ir t. t. Buvusi laikinoji sostinė 1918-1919 m. ir 1945 m. Ir tikrai nesusimaus kaip mūsų kultūros sostinė - net kultūros ministras per Jūros šventę pasakė, kad Klaipėda yra tikroji kultūros sostinė.

[Almis]

Šv. Juozapo katalikų bažnyčia




Centras


Liepojos Universitetas


Prieplauka




Senus karinius sandėlius renovuoja




Senamiestis

[enigma]

Gražus miestas. Jaukus ir mylimas...

[Almis]

Kaip jau rašiau, pats nebuvau, bet autorius važiavo į Liepoją vien tik todėl, kad ji bus 2014 kultūros sostinė. Matyt matė reklamas, nesusigalvojo gi pats (dabar per vėlu paklausti ). Net daugelis kaimynų Ventspilyje sakė, kad Liepoja labai niūrus ir apleistas miestas (kas matosi iš ankstenių šios temos foto). Nuvažiavo lanką ir neapsiriko.
Tiesa, dar nebaigiau...

[Almis]

Šv. Trejybės liuteronų bažnyčia ir nuo jos

[Salvijus]

Kaip jau rašiau, pats nebuvau, bet autorius važiavo į Liepoją vien tik todėl, kad ji bus 2014 kultūros sostinė. Matyt matė reklamas, nesusigalvojo gi pats (dabar per vėlu paklausti ). Net daugelis kaimynų Ventspilyje sakė, kad Liepoja labai niūrus ir apleistas miestas (kas matosi iš ankstenių šios temos foto). Nuvažiavo lanką ir neapsiriko.
Tiesa, dar nebaigiau...

Venstpilis visą laiką buvo ir liks uostamiesčiu (moderniausias tuometinės TSRS naftos terminalas, uostas), o Liepoja ne tik. Čia veikia didelis ir senas teatras, universitetas ir vyksta kiti gražūs dalykai. Niūrokas, pasak venstpiliečių, gal tik dėl to, kad čia visą laiką buvo sovietų karinio laivyno bazė, todėl miestas buvo uždaras. Nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Visa tai Venstpilio nepalietė. Sovietmečiu Liepojoje buvo kaip ir anskčiau buvo labai išvystyta pramonė - nuo sunkiosios iki lengvosios bei maisto, ko Ventspilyje nebuvo.
Nors man nė kiek neatrodo niūrokas. Anaiptol Venstpilis perdaug "išlaižytas" ir tai padaryta po 1995-1999 m. kai gyveno iš Rusijos naftos tranzito. Bet tai buvo seniai.

Yra toks posakis knygoje "Įdomioji Liepojos istorija": "Liepoja iš bjaurybės, kokia tapo sovietmečiu, nori vėl būti gražuolė dama kaip ir anksčiau". Taip tikiu ir bus.

[Almis]

Dar kelios nuotraukos


Stadionas




Paminklas negrįžusiems žvejams



Rezume greit Liepoja paims Vetspilį dėl lietuvių turistų. Argumentas - arčiau plius gali naudotis Ventspilio patirtimi. Tik dar tą milžinišką Karoosta sutvarkius ir priemiesčius pritempus

[music]

Ar tikrai jau gavo? Kiek skaitinėjau latviškoje spaudoje ir kalbėjau su kolegomis dar tik buvo konkursas kas gaus.
Jei gavo - tai šis vardas ir vieta pelnytai skirtas Liepojai. Miestas turi savo aurą, jūra, uostas, Latvijos roko sostinė ir t. t. Buvusi laikinoji sostinė 1918-1919 m. ir 1945 m. Ir tikrai nesusimaus kaip mūsų kultūros sostinė - net kultūros ministras per Jūros šventę pasakė, kad Klaipėda yra tikroji kultūros sostinė.

Prieš mėnesį savaitę Latvijoj leidžiant turizmo informacijos centre nugriebiau knygą apie Liepoją. Ten būtent tai ir skelbiama

Liepoja 2014

Klaipėda??? Hmm..

[Salvijus]

Čia būtų į temą straipsnis delfi.
Liepojos uostą gilins ir plės

http://www.delfi.lt/news/economy/aut....d?id=23759469

Keletas ištraukų:
"Net pačios didžiausios uostų statybos rinkos kompanijos šią vasarą konkuravo dėl galimybės gilinti Latvijos Liepojos uostą - patį artimiausią ir pavojingą Klaipėdai verslo konkurentą.

Kaskart nuvykus į Liepoją galima aptikti vis įdomesnių uosto stiprinimo ženklų. Susidaro įspūdis, kad infrastruktūros projektams latviai sugeba gana sėkmingai išpešti naudos iš Europos Sąjungos (ES) fondų, o rusų kapitalo invazija nacionaliniam saugumui nekelia pavojaus.

Šiaurės Lietuvos vežėjams geografinio skirtumo beveik nėra jokio, kurį uostą rinktis, pagrindinis veiksnys - bilieto kaina.

Teko girdėti, kad šiuo terminalu naudojasi ir Lietuvos grūdų eksportuotojai.

Per praėjusius dvejus metus į Liepojos uostą nutiestos naujos geležinkelių šakos, pastatyti birių produktų ir cemento terminalai (500 tūkst. tonų per metus pajėgumo). Tačiau dėl statybų sąstingio cemento poreikis labai sumažėjo.

Latvių agentūros BNS teigimu, pastaruoju metu SEZ ir Liepojos dūma aktyviai derasi su Rusijos verslininkais, kuriuos domina pramonės plėtra. Esą iš Liepojos jie be trukdžių galėtų eksportuoti produkciją į kitas ES šalis. Pasak SEZ valdytojo Guntaro Krievinšo, nebenorima tokių investicijų, kurios tenkintų vien tik uostą, turintį didelę nenaudojamą teritoriją. Nedarbo kamuojamas miestas laukia Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano produkcijos gamybos įmonių. O Liepojos technologijų parke, kaip tikimasi, turėtų atsirasti skandinavų gamyklų, kurias traukia kelios jau veikiančios danų ir švedų įmonės, susijusios su metalo apdirbimu ir ratine technika.

Leidinys "Biznis i Baltija" pranešė, kad vasaros pradžioje Liepojos SEZ paskelbtas atviras jūros įplaukos, prieuosčio ir kanalų gilinimo konkursas sukėlė net 18 Europos jūrinių kompanijų susidomėjimą. Iš jų pasiūlymus pateikė 5: "Boskalis International b.v", "Rohde Nielsen A/S", "Josef Mobiu Bau - Aktiengesellschaft", "Van Oord Dredging and Marine Contractors", "Dredging International N.V". Pastaroji, pasiūliusi mažiausią kainą, buvo pripažinta laimėtoja. Belgų kompanijai "Dame group" priklausanti įmonė per 3 metus pagilins uostą 2 metrais: įplauką - iki 12,5 metro, akvatorijas - iki 12 metrų. Iškas 5 mln. kub. metrų grunto. Projekto vertė - 22 mln. latų (110 mln. litų).

Sutartis su laimėtoju turi būti pasirašyta iki rugsėjo. Sanglaudos fondo parama sudarys 74,5 proc., 19,6 proc. skirs valstybė, 5,6 proc. - Liepojos SEZ.

Finansinėje paraiškoje nurodoma, kad pagilinus uostą, kuris įtrauktas į Europos transporto tinklą, atsiras techninės galimybės krauti 75 tūkst. tonų talpos "Panamax" ir "Handymax" laivus bei padidinti Liepojos uosto apyvartą."

Esant dideliam judėjimui į Liepojos uostą būtų galima naudoti geležinkelį Daugpilis-Šiauliai-Mažeikiai-Priekulė-Liepoja tam ir buvo statytas ruožas Daugpilis-Šiauliai. Neblogai uždirbtų LG. Klaipėda tikrai nenukentėtų.