RU. Irkutsko sritis / Иркутская область

[spirit]

Miestas tikrai gražus ir vertas dėmesio. Jaučiasi kažkas artimo, beveik lietuviško. Palyginus su Vilniumi, kiek provincialesnis, bet Rusijos mastais Irkutskas ir yra provincija. Ypač įdomiai atrodo atnaujintas medinių namų kvartalas. Vilniuje irgi turime medinių kvartalų, norėtųsi kažko panašaus...

Na, aš nelabai įsivaizduoju ką tu ten tokio gražaus pamatei. Ok, yra kelios gražios cerkvės, kažkiek carinės architektūros pastatų centre, kažkiek sutvarkytos viešosios erdvės. Bet tuo visas grožis ir pasibaigia nes ir tie pastatai, kaip pagal geriausias rusiškas tradicijas, yra apkarstyti prie pastatų visiškai nederančiomis baisiomis reklamomis ir iškabomis. Ir apskritai, rusai nelabai moka saugoti tai, ką turi gražaus (tiksliau sakant, dideli pinigai daro savo). Galbūt pas juos nėra KVAD'o atitikmens? Ne kartą ir pačiam yra tekę pastebėt kaip prie kokio gražesnio objekto įkiša kažkokį totalų Š. Kad kaip ir čia - nu nafig jiems reikėjo prie tokių gražių Maskvos vartų igrūsti tokį klaikų naujadarą?

Prie stadiono įkomponuotas ir sportrūmis.

Čia jau reikėtų sakyt ne "prie", o "į stadioną įkomponuotas"

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Dar iš geografijos pamokų mokykloje turbūt visi atsimename, kad Baikalas yra giliausias Pasaulio ežeras. Taip ir yra - jo didžiausias gylis yra 1642 m ir jis bevik dviem šimtais metų gilesnis už Tanganikos ežerą Afrikoje. Bet šitas faktas apie ežerą, nors ir žinomiausias, yra tik vienas iš daugelio. Jo ilgis - 636 km - palyginimui, jei Vilnius būtų jo šiauriniame krante, pietiniame būtų Krokuva. Didžiausias plotis - 79 km, t. y. daugiau nei vengrų Balatono ilgis. Ežero tūris - 23600 kubinių kilometrų ir pagal šį rodiklį tai didžiausias ežeras pasaulyje. Ežeras šaltas, labai švarus, jame gausu floros ir faunos, didžioji dalis kurios apskritai nesutinkama niekur kitur pasaulyje. Čia, geografiniame Azijos viduryje, toks ežeras savo reikšme prilygsta jūrai.



Nuo Irkutsko iki Baikalo yra 70 km. Lengviausiai pasiekiama Baikalo pakrantė yra Listviankos miestelis toje vietoje, kur iš ežero išteka Angaros upė. Miestelis turi maždaug 2000 gyventojų ir yra didžiausias ežero kurortas.



Miestelio geografija savotiška - jis labai ilgas (daugiau nei 5 km), bet daugelyje vietų susideda iš vienos tarp ežero ir kalnų šlaitų įsispraudusios namų eilės.



Tai, kad miestelis turistinis, liudija ir įvairių maitinimo įstaigų gausa. Kai kurios klientus vilioja ir aliuzijomis į Sovietų Sąjungą.



Ant šlaitų galima pasilypėti, bet kaip taisyklė daug vandens iš aukštai neatrodo labai įspūdingiau nei iš žemai.



Prieplauka.



Kaip matome, krantai aukšti bei akmenuoti, didelių plačių paplūdimių šioje Baikalo vietoje nėra.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Tačiau čia yra Baikalo muziejus - bene vienas iš trijų būtent ežerui skirtų muziejų pasaulyje.



Muziejus gan moksliškas, daug dėmesio skiriama Baikalo augmenijai ir gyvūnijai.



Jono Čerskio biustas. Šis iš buvusios LDK kilęs ir Vilniuje besimokęs bajoras po 1863 m. sukilimo buvo ištremtas į Sibirą ir ten pasidarė vardą kaip vienas žymiausių to krašto tyrinėtojų.



Yra muziejuje ir keli akvariumai. Čia plaukioja omulis - be konkurencijos žymiausia Baikalo žuvis, gastronomine prasme labai populiari tiek tarp vietinių, tiek tarp turistų.



Nors žymiausias ežero gyvūnas, aišku, yra nera, arba Baikalo ruonis. Tai vieninteliai gėlavandeniai ruoniai pasaulyje.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Šių ruonių ežere priskaičiuojama maždaug tarp 80 ir 100 tūkstančių, kas maždaug atitinka maksimalią jų galimą populiaciją. Didelių priešų (neskaitant žmogaus) ežero sistemoje jie neturi.



Netoli muziejaus iš ežero išteka Angara. Tai vienintelė upė, ištekanti iš Baikalo, o jos ištakos (beveik vieno kilometro pločio) laikomos plačiausiomis pasaulyje.



Upės viduryje kyšo vadinamoji Šamano uola. Anot legendos, senis Baikalas paleido ją savo dukteriai Angarai pavymui, sužinojęs, kad ši pabėgusi pas savo mylimąjį Jenisėjų.



Kamštis kelyje, vedančiame į Listvianą. Jį sukėlė avarija ir kol ugniagesniai krapštė sudaužytą mašiną nuo Angaros šlaito, visiems likusiems teko gerą pusvalandį sėdėti vietoje. Šis kelias į Listvianką vienintelis, kito nėra net teoriškai.



Baikalas išties vizualiai primena jūrą - nenuostabu, kad vietiniai gyventojai jį irgi dažnai vadina būtent taip.



Pats Listviankos centras, kaip suprantu, yra ne tolimojoje dalyje, tačiau iki ten nebeėjau ir netrukus, pasigavęs maršrutkę, grįžau į Irkutską, apie ką ir papasakosiu kurią kitą dieną.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Grįžkime į Irkutską. Chaotiškos centrinio turgaus apylinkės.



Sena gaisrinė su efektingai atrodančiu laibu bokštu.



Gan tipinis Irkutsko "pusiau centro" vaizdas.



Užsukau pavalgyti. Baikalo omulis gastronominiame pavidale.



Dar vienas populiarus tenykštis patiekalas yra vadinamas buzais (buriatiškai arba mongoliškai) arba pozais (rusiškai). Tai garuose virti dideli virtiniai, panašūs į gruziniškus chinkalius, tik kad be tos kepurėlės. Čia juos dar valgiau barbariškai - su peiliu ir šakute - o vėliau sužinojau, kad iš tikrųjų reikia stverti buzą į ranką, išgerti iš jo vidaus sultis ir tik tada valgyti jį patį.



Irkutske gana nemažai kontrastų. Tai gražus miestas, ir savo jubiliejui prieš ketverius metus sulaukė nemažai investicijų į aplinką.



Tačiau nesunku rasti ir tokių vietų, kur pėstiesiems reikia nelyginant Sibiro pervoprochodcams ieškoti brastų per upes.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Antroje dienoje lietus kiek nuplovė dulkes ir dūmus, tad galima buvo įžvelgti ir kitą Angaros krantą.



Gagarino krantinė.



Senuoju tiltu perėjau į kitą krantą. Ten yra geležinkelio stotis ir jei jau pas mus geležinkelio įtaka XIX a. miestų vystymuisi buvo didžiulė, tai ką bekalbėti apie Sibirą su jo susisiekimo sąlygomis. Transsibiro magistralė išaugino tokius miestus kaip Omskas ar Novosibirskas, tuo tarpu atokiau nuo geležinio kelio atsidūrę senieji Sibiro centrai - Tomskas ir Tobolskas - užleido savo pozicijas.

Irkutską pirmas traukinys pasiekė 1898 m., palei Baikalą buvo ir tas ruožas, kuris dėl sudėtingų inžinerinių sąlygų buvo nutiestas pats paskutinis. Bet apie tai pakalbėsime kiek vėliau.



Carinis stoties pastatas.



Nors stotyje neturėjau jokių reikalų, negalėjau nepasižvalgyti po Transsibo bėgius. Vakarų kryptimi (tiksliau, geografiškai imant konkrečiai čia reiktų sakyti šiaurės, bet kryptys šiame geležinkelyje realiai tik dvi).



Memorialinė lenta Transsibo šimtmečiui.



Švč. Trejybės cerkvė (1759 m.) - ryškus vadinamojo Sibiro baroko pavyzdys.



Vakaras virš Angaros.



Tolesnėse reportažo dalyse kelsimės į didžiausią Baikalo ežero Olchono salą, kuri yra ir senas dvasinis vietinių gyventojų centras, ir gana populiari poilsio vieta šiais laikais.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

250 km į šiaurės rytus nuo Irkutsko yra didžiausia Baikalo ežero sala - Olchonas. Žiūrint pagal ežero ilgį ji yra maždaug jo viduryje, žiūrint pagal plotį - gerokai arčiau vakarinio kranto. Siauriausioje vietoje, kur tarp žemyno ir salos tėra gal trys kilometrai, įrengta keltų perkėla.



Tuo Ford Transit reisiniu mikroautobusu atvykau iš Irkutsko. Vietinių kelių ir vietinių vairavimo įpročių dėka tokia kelionė padovanoja daug stiprių ir nepasakyčiau, kad labai malonių įspūdžių.



Statoma nauja prieplauka.



Parplaukia keltas, labai panašus į senuosius Smiltynės perkėlos keltus. Šiltuoju metų laiku į salą galima patekti jais, žiemą - važiuoti ledu, o štai rudenį, kai ledas dar plonas, ir pavasarį, kai ledas jau plonas, sala tampa kone atkirsta nuo žemyno. Vienintelė galimybė persikelti iš vieno kranto į kitą tuo metu būna laivai ant oro pagalvių.



Keliamės į salą.



Ten pirmiausia pasitinka liesos karvės.



Su keliais situacija saloje irgi įdomi. Yra vienas pagrindinis kelias, kuris yra platus ir ganėtinai tiesus, tačiau žvyruota danga yra virtusi beviltiška tarka. Paraleliai eina smulkesni keliukai, kurie yra siauri, smėlėti ir vingiuoti. Ten nekrato, bet važiuojant atrodo, kad mikroautobusas tuoj tuoj apsivers.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Olchono saloje gyvena 1600 gyventojų, iš jų 1300 Chužire - pagrindinėje salos gyvenvietėje prie rytinio salos kranto, maždaug jos viduryje.



Turizmo verslo užuomazgos - tose palapinėse yra pardavinėjami suvenyrai.



Stulpai ir medžiai pagal buriatų tradicijas paprastai apraišiojami audeklo atraižomis.



Buriatams pati švenčiausia Olchono salos vieta yra šis vadinamasis Burchano iškyšulys ir uola, vadinama Šamanka.



Ant aukštų krantų poilsiauja paukščiai.



Nusileidžiame prie uolos. Prie pat jos eiti negalima - iš dalies, matyt, gerbiant buriatų religines tradicijas, iš dalies - bijant, kad kokie buduliai arba ims rankiotis "suvenyrus" arba rašinėti ant uolos "Miša i Tania byli zdes".



Pakrantė prie Šamankos.

[Aleksio]

Olchono saloje gyvena 1600 gyventojų, iš jų 1300 Chužire - pagrindinėje salos gyvenvietėje prie rytinio salos kranto, maždaug jos viduryje.

Vakarinio.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Šita uola, galima drąsiai tvirtinti, yra pagrindinis viso Olchono simbolis. Ir vienas iš dviejų pagrindinių (kartu su Baikalo ruoniu) viso ežero.



Įlankėlė gretimais.



Omulis kitokiame gastronominiame pavidale. Nors, kaip matyti, kavinės aplinka toli gražu ne glamūrinė, bet šviežutėlės žuvies skonis atperka tai, kad valgyti reikia iš plastikinių indų.



Pagrindinė Chužiro gatvė. Asfaltas ten dar nežinomas, o ir elektra į Olchono salą atvesta tik maždaug prieš dešimtmetį.



Memorialas kariams atminti.



Net ir prie pat Chužiro pakrantės peizažai ganėtinai įspūdingi, nors jie ir nublanksta prieš ypatingai šiaurinę salos dalį.



Puikiai matosi, koks skaidrus yra Baikalo vanduo.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Vakarinio.

Aha, suklydau rašydamas.

[index]

Sala atrodo kaip rusiškų ir kiniškų (ypač prie uolos) vaizdų mišinys.

[andyour]

Buriatai kaip ir nėra rusai, o mongolai.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Iš pirmųjų Olchono salos nuotraukų galima susidaryti įspūdį, kad ten beveik niekas neauga, tačiau tai nebūtų tiesa. Salos gamta yra gana įvairi. Rytiniame krante nemažai miškų, kaip kad šitas Idibos slėnyje.



Gaisrų dūmai, matyt persimaišę su paprastu rūku (nes kvėpuoti nebuvo sunku, o jei viskas būtų taip uždūminta, turėtų), sukuria visiškai siurrealistinę atmosferą.



O slėnio apačioje, nedidelėje trobelėje, gyvena atsiskyrėlis rašytojas Michailas. Šioje vietoje iki artimiausio kaimyno keli, jei ne keliolika kilometrų, o iki ryšio zonos reikia kopti kelis šimtus metrų į viršų.



Dūmuose skendi aukštas rytinis salos krantas. Netoli Olchono salos yra ir giliausia ežero vieta. Vanduo čia taip pat juntamai šaltesnis nei Mažojoje jūroje į vakarus nuo Olchono.



Čia, salos viduryje, ne taip seniai buvo Šara Nur ežeras, kuriame buvo galima net maudytis ir kurio purvas laikytas gydomuoju. Mano apsilankymo metu ežeras buvo labai sėkmingai išdžiūvęs. Vaikščiodamas ten nejučia prisiminiau knygą apie trolį Mumį ir kometą.



Buriatiška skultūra išdžiūvusio ežero pakrantėje.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Pakeliui sustojome apžvalgos aikštelėje, kuri turėjo vieną trūkumą - iš jos nieko nesimatė.



Ekskursijos po Olchono salą vykdomos tokiais autobusiukais. O tų ekskursijų organizuojama ne taip mažai - europinių mastų masinis turizmas ten dar neatėjo, bet supratimas, kad žmonėms čia atvažiuot įdomu ir iš to galima kažką užsidirbt jau po truputį įsišaknija.



Grįžęs į Chužirą dar paslampinėjau po miestelį. Labai jau olchoniškas siužetas - niekur kitur nesu matęs tiek daug laisvai slampinėjančių karvių. Kaip suprantu tai būtinybė - kai žolė tokia skurdi, pririšta karvė nudvėstų iš bado.



Kai krantas toks aukštas, švyturiui bokšto statyti nereikia.



Miestelio cerkvė.



Tipinis Chužiro gatvės vaizdas.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Kitą dieną keliavau į šiauriausią salos tašką. Skurdžia augmenija apaugęs peizažas kažkur pakeliui.



Viena iš ežere kyšančių uolų vadinama krokodilo vardu ir nėra sunku suprasti kodėl.



Vietinė kelių infrastruktūra. Tolėliau matosi sustoję autobusiukai - turistų grupė jais vežama ne viena.



O štai ši vieta vadinama "Pribaltika" - iš dalies dėl mūsų pakrantę primenančio smėlėto kranto, tačiau dar labiau dėl to, kad čia į lagerį po karo buvo atitremta žmonių iš Baltijos šalių, daugiausia Lietuvos.



Toliau į šiaurę krantas darosi aukštesnis ir uolėtesnis.





Šiauriausias 80 km ilgio salos taškas yra Chaboi kyšulys. Ežero pakrantė šalia jo.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Selfius tokiose vietose darytis reiktų labai atsargiai.



Buriatškas stulpelis kyšulio gale.



Žemyn į vandenį krentančios uolos. Maždaug ties šiauriniu Olchono galu yra plačiausia Baikalo vieta - beveik 80 km.



Kitas kyšulys rytinėje salos pakrantėje.



Apskritai rytiniai salos krantai labai aukšti ir statūs, o tokių vietų, kur galima privažiuoti iki vandens, yra viso labo viena kita. Šioje įsikūrusi meteorologinė stotis.



Miškelis kažkur salos gilumoje.



Grįžęs į Chužirą dar kiek paslampinėjau po labai didelį smėlio paplūdimį prasidedantį beveik išsyk į šiaurę nuo miestelio.



Smėlio ir vietos ten labai daug. Pats smėlis, beje, labai klampus.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Prieš išvykstant iš Olchono dūmai beveik visiškai išsisklaidė. Ryte dar kiek pamaklinėjau aplink. Kažkur prie viešbučio.



Tuščia pakrantė prie Chužiro.





Tokios Šamano uolos nuotraukos puošia dažną prie ežero parduodamą suvenyrą.



Po septynių valandų galvojant apsiversim su visu mikroautobusu ar ne (ir po skaniausios per dvi savaites Rusijoje gertos kavos, kurią, priešingai visai logikai, išvirė pakelės kavinė stepėse pasiklydusiame Bajan Daj miesteliūkštyje) grįžau į Irkutską. Sinagoga (1879 m.).



Religijų komplektui užbaigti - totorių mečetė, statyta XX a. pradžioje.



Dar sykį kyštelėjau nosį į 130-ą kvartalą.



Tądien ten buvo gausu žmonių - Irkutsko jaunuomenė ir nelabai jaunuomenė atžymėjo rugsėjo 1-ąją.



Jaunimo teatras netoli 130-ojo kvartalo, Lenino gatvėje.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Leninas teberodo kažkur šiaurės vakarų kryptimi.



Skveras netoliese.



Mieste gana daug tokio pobūdžio plakatų, kurie turbūt turėtų įkvėpti miestelėnams patriotiškus jausmus.



Caro laikų namas Lenino gatvėje.



Medinė architektūra, deja, ne visada taip iščiustyta kaip 130-ąjame kvartale.





Už keletos tūkstančių kilometrų vykusio karo atgarsiai - kažkoks pusgalvis išpjovė ukrainiečių vėliavą iš kelionių agentūros reklamos.



Užrašas ant tvoros prie stadiono: "Rusas - reiškia blaivas". Siekiamybė gal ir graži.



Teminis grafiti prie miesto stadiono.

[WastedYears]

"Už keletos tūkstančių kilometrų vykusio karo atgarsiai - kažkoks pusgalvis išpjovė ukrainiečių vėliavą iš kelionių agentūros reklamos."

Spėju ir Turkijos vėliavėlės šiuo metu nėra...