Lenkų istorikas: nebėra daiktų, kurie tikrai buvo Valdovų rūmuose
Parengta pagal Lietuvos radijo laidą „Ryto allegro“,
www.lrt.lt
2010 lapkričio mėn. 11 d. 20:58
Lenkų meno istorikas sako, kad daiktų, kurie tikrai buvo Valdovų rūmuose, nebėra, tad svarbu pirkti tokius, kurie gali būti susieti su čia gyvenusiais valdovais.
Pašnekovas taip pat pabrėžia, kad „nebėra kur trauktis“ ir reikia baigti Valdovų rūmų Vilniuje atstatymo projektą. Ir – atsakingai juos įrengti.
Lenkijoje šiuo metu tiriamas įspūdingas Abiejų Tautų Respublikos valdovų sostas. Beveik dviejų metrų aukščio krėslu, kuris meno specialistų vertinamas kaip išskirtinis meno kūrinys, naudojosi Augustas II ir Augustas III.
Sostą šiuo metu už daugiau nei 0,5 mln. eurų yra įsigijusi šveicarų kolekcionierių kompanija, tačiau deramasi dėl galimybės jį eksponuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.
Karališkoje Drezdeno dirbtuvėje pagamintas sostas buvo keletą kartų restauruotas, pakeistas gobelenas, kai kurios medinės ir auksinės dalys.
Apie šį išskirtinį objektą su jį tiriančiu Lenkijos meno istoriku Jozefu Grabskiu kalbėjosi Lietuvos radijo žurnalistė Simona Aginskaitė.
„Tai labai reprezentatyvus ir turtingas meno kūrinys. Medinio sosto kojos ir atramos yra dekoruotos skulptūromis. Ant jo taip pat yra LDK herbas Vytis bei Lenkijos ir Vetinų šeimos herbai. Būtent Vetinų dinastijos atstovas Augustas II-asis iš Saksonijos užsakė šį sostą.
Abu Vetinų dinastijos karaliai buvo nusipirkę keletą sostų, skirtų įvairioms rezidencijoms Varšuvoje, Krokuvoje, Drezdene bei kelionėms po savo šalį. Mes tiksliai nežinome, ar šis sostas keliavo, ar nuolat stovėjo kažkurioje rezidencijoje – archyvų aprašai per daug bendri. Tačiau neabejojame, kad jis buvo pagamintas karališkoje Drezdeno dirbtuvėje. Jo stilius visiškai atitinka kitų B. Permoserio dirbtuvėje pagamintų daiktų charakteristiką.
Žinome, kad būtent šį sostą padarė B. Permoserio mokinys ir padėjėjas. Jo daiktų galime rasti Drezdeno rūmuose. Kelios šį sostą puošiančios angelų skulptūros bei floristiniai elementai yra labai aukšto lygio meno kūriniai – jau vien jie suteikia šiam darbui didelę vertę. Taigi sostas svarbus ne tik kaip valstybės objektas, bet ir kaip meno kūrinys“, – Lietuvos radijui kalbėjo J. Grabskis.
Kas atsitiko su šiuo sostu, kai Abiejų Tautų Respublika buvo padalinta?
Vetinų šeima vis dar egzistuoja, jie gyvena Vokietijoje. Dalis karališkųjų daiktų, kurie įsigyti už valstybės lėšas, buvo nacionalizuoti. Tačiau buvo ir šeimai priklausiusių kūrinių, kurie išliko jų nuosavybė. Taip pat ir šis sostas.
Vetinai vis dar turi įvairių karališkų daiktų. Visai neseniai Miunchene Valdovų rūmų atstovai iš jų nusipirko taures su Lietuvos, Lenkijos ir Vetinų herbais. Sostas šiai šeimai priklausė iki 5-ojo dešimtmečio, vėliau buvo parduotas ir keliavo per įvairių savininkų rankas. Mes jį pastebėjome prieš keletą metų Mastrichto meno mugėje. Kolegos iš Lietuvos taip pat juo susidomėjo, tačiau kaina buvo per didelė – tada ji siekė 480 tūkst. eurų.
Nuo to laiko sostas buvo perparduotas du kartus, o dabar priklauso šveicarų kompanijai. Jie kūrį laiką šį meno kūrinį atidavė tyrimams, tačiau mes tikimės surasti rėmėjų ir nupirkti sostą arba bent jau sudaryti sąlygas laikinai jį eksponuoti Valdovų rūmuose.
Kodėl Jūs manote, kad šio sosto vieta – Lietuvoje, o ne Lenkijoje?
Lenkijos rūmuose mes jau turime karališkų sostų. Mūsų ta pati istorija, valdė tos pačios šeimos. Lietuva tokio eksponato neturi. Manau, kad jūsų Valdovų rūmuose taip pat turėtų būti pats svarbiausias valstybės galios ir autoriteto simbolis.
Jūs entuziastingai kalbate apie Valdovų rūmų projektą. Lietuvoje jis buvo aršiai kritikuojamas. Sakykite, kodėl Jūs palaikote tokių rūmų atstatymo idėją?
Taip, aš girdžiu tą kritiką ir su kai kuo sutinku. Tačiau dabar jau nebėra kur trauktis – reikia juos pabaigti ir daryti tai kuo geriau bei atsakingai įrengti. To metų daiktų ir kūrinių vis dar yra privačiose meno rinkose. Suprantu, kad tai daug kainuoja, bet galima rasti rėmėjų.
Panaši situacija buvo ir Lenkijoje prieš 40 metų. Pradžioje visi Varšuvos rūmų statybos idėją kritikavo, tačiau dabar šie ginčai pamiršti ir žmonės džiaugiasi prestižiniu objektu. Jis, kaip ir Valdovų rūmai Vilniuje, simbolizuoja tęstinumą, primena skirtingų Europos tautų istoriją. Dabar mes didžiuojamės Varšuvos rūmais.
Manau, kad po kurio laiko ir Lietuvoje bus džiaugiamasi Valdovų rūmais.
Ką manote apie daiktus, kuriuos Valdovų rūmai perka savo būsimai kolekcijai? Kai kurie istorikai teigia, kad daugelis įsigytų objektų turi mažai ką bendro su rūmais ar net su Lenkija ir Lietuva.
Neįmanoma rasti daiktų, kurie šiuose rūmuose tikrai buvo. Svarbu pirkti tokius, kurie bent jau priklauso gotikai, renesansui, barokui. Yra ir tokių daiktų, kurių rūmuose niekada nebuvo, tačiau gali būti susieti su čia gyvenusiais valdovais. Reikia stengtis ieškoti būtent tokių objektų. Nors tai tikrai nėra lengva.
Valdovų rūmai jau nusipirko minėtas taures bei gobelenus su herbais. Sostas, apie kurį kalbėjome, taip pat yra autentiškas daiktas, kurį su rūmais sieja juose buvę valdovai. Manau, tai tinkamas būdas atrinkti daiktus. Vėl galiu palyginti su Lenkija: po Pirmojo pasaulinio karo Krokuvos Vavelio rūmai buvo įrengti naudojant niekada juose nebuvusius daiktus – autentiškus renesanso laikotarpio baldus ir paveikslus. Visa tai sukūrė rūmų atmosferą ir dabar jie vertinami kaip svarbus renesansiškos rezidencijos pavyzdys.
Parengta pagal Lietuvos radijo laidą „Ryto allegro“,
www.lrt.lt
2010 lapkričio mėn. 11 d. 20:58
Lenkų meno istorikas sako, kad daiktų, kurie tikrai buvo Valdovų rūmuose, nebėra, tad svarbu pirkti tokius, kurie gali būti susieti su čia gyvenusiais valdovais.
Pašnekovas taip pat pabrėžia, kad „nebėra kur trauktis“ ir reikia baigti Valdovų rūmų Vilniuje atstatymo projektą. Ir – atsakingai juos įrengti.
Lenkijoje šiuo metu tiriamas įspūdingas Abiejų Tautų Respublikos valdovų sostas. Beveik dviejų metrų aukščio krėslu, kuris meno specialistų vertinamas kaip išskirtinis meno kūrinys, naudojosi Augustas II ir Augustas III.
Sostą šiuo metu už daugiau nei 0,5 mln. eurų yra įsigijusi šveicarų kolekcionierių kompanija, tačiau deramasi dėl galimybės jį eksponuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.
Karališkoje Drezdeno dirbtuvėje pagamintas sostas buvo keletą kartų restauruotas, pakeistas gobelenas, kai kurios medinės ir auksinės dalys.
Apie šį išskirtinį objektą su jį tiriančiu Lenkijos meno istoriku Jozefu Grabskiu kalbėjosi Lietuvos radijo žurnalistė Simona Aginskaitė.
„Tai labai reprezentatyvus ir turtingas meno kūrinys. Medinio sosto kojos ir atramos yra dekoruotos skulptūromis. Ant jo taip pat yra LDK herbas Vytis bei Lenkijos ir Vetinų šeimos herbai. Būtent Vetinų dinastijos atstovas Augustas II-asis iš Saksonijos užsakė šį sostą.
Abu Vetinų dinastijos karaliai buvo nusipirkę keletą sostų, skirtų įvairioms rezidencijoms Varšuvoje, Krokuvoje, Drezdene bei kelionėms po savo šalį. Mes tiksliai nežinome, ar šis sostas keliavo, ar nuolat stovėjo kažkurioje rezidencijoje – archyvų aprašai per daug bendri. Tačiau neabejojame, kad jis buvo pagamintas karališkoje Drezdeno dirbtuvėje. Jo stilius visiškai atitinka kitų B. Permoserio dirbtuvėje pagamintų daiktų charakteristiką.
Žinome, kad būtent šį sostą padarė B. Permoserio mokinys ir padėjėjas. Jo daiktų galime rasti Drezdeno rūmuose. Kelios šį sostą puošiančios angelų skulptūros bei floristiniai elementai yra labai aukšto lygio meno kūriniai – jau vien jie suteikia šiam darbui didelę vertę. Taigi sostas svarbus ne tik kaip valstybės objektas, bet ir kaip meno kūrinys“, – Lietuvos radijui kalbėjo J. Grabskis.
Kas atsitiko su šiuo sostu, kai Abiejų Tautų Respublika buvo padalinta?
Vetinų šeima vis dar egzistuoja, jie gyvena Vokietijoje. Dalis karališkųjų daiktų, kurie įsigyti už valstybės lėšas, buvo nacionalizuoti. Tačiau buvo ir šeimai priklausiusių kūrinių, kurie išliko jų nuosavybė. Taip pat ir šis sostas.
Vetinai vis dar turi įvairių karališkų daiktų. Visai neseniai Miunchene Valdovų rūmų atstovai iš jų nusipirko taures su Lietuvos, Lenkijos ir Vetinų herbais. Sostas šiai šeimai priklausė iki 5-ojo dešimtmečio, vėliau buvo parduotas ir keliavo per įvairių savininkų rankas. Mes jį pastebėjome prieš keletą metų Mastrichto meno mugėje. Kolegos iš Lietuvos taip pat juo susidomėjo, tačiau kaina buvo per didelė – tada ji siekė 480 tūkst. eurų.
Nuo to laiko sostas buvo perparduotas du kartus, o dabar priklauso šveicarų kompanijai. Jie kūrį laiką šį meno kūrinį atidavė tyrimams, tačiau mes tikimės surasti rėmėjų ir nupirkti sostą arba bent jau sudaryti sąlygas laikinai jį eksponuoti Valdovų rūmuose.
Kodėl Jūs manote, kad šio sosto vieta – Lietuvoje, o ne Lenkijoje?
Lenkijos rūmuose mes jau turime karališkų sostų. Mūsų ta pati istorija, valdė tos pačios šeimos. Lietuva tokio eksponato neturi. Manau, kad jūsų Valdovų rūmuose taip pat turėtų būti pats svarbiausias valstybės galios ir autoriteto simbolis.
Jūs entuziastingai kalbate apie Valdovų rūmų projektą. Lietuvoje jis buvo aršiai kritikuojamas. Sakykite, kodėl Jūs palaikote tokių rūmų atstatymo idėją?
Taip, aš girdžiu tą kritiką ir su kai kuo sutinku. Tačiau dabar jau nebėra kur trauktis – reikia juos pabaigti ir daryti tai kuo geriau bei atsakingai įrengti. To metų daiktų ir kūrinių vis dar yra privačiose meno rinkose. Suprantu, kad tai daug kainuoja, bet galima rasti rėmėjų.
Panaši situacija buvo ir Lenkijoje prieš 40 metų. Pradžioje visi Varšuvos rūmų statybos idėją kritikavo, tačiau dabar šie ginčai pamiršti ir žmonės džiaugiasi prestižiniu objektu. Jis, kaip ir Valdovų rūmai Vilniuje, simbolizuoja tęstinumą, primena skirtingų Europos tautų istoriją. Dabar mes didžiuojamės Varšuvos rūmais.
Manau, kad po kurio laiko ir Lietuvoje bus džiaugiamasi Valdovų rūmais.
Ką manote apie daiktus, kuriuos Valdovų rūmai perka savo būsimai kolekcijai? Kai kurie istorikai teigia, kad daugelis įsigytų objektų turi mažai ką bendro su rūmais ar net su Lenkija ir Lietuva.
Neįmanoma rasti daiktų, kurie šiuose rūmuose tikrai buvo. Svarbu pirkti tokius, kurie bent jau priklauso gotikai, renesansui, barokui. Yra ir tokių daiktų, kurių rūmuose niekada nebuvo, tačiau gali būti susieti su čia gyvenusiais valdovais. Reikia stengtis ieškoti būtent tokių objektų. Nors tai tikrai nėra lengva.
Valdovų rūmai jau nusipirko minėtas taures bei gobelenus su herbais. Sostas, apie kurį kalbėjome, taip pat yra autentiškas daiktas, kurį su rūmais sieja juose buvę valdovai. Manau, tai tinkamas būdas atrinkti daiktus. Vėl galiu palyginti su Lenkija: po Pirmojo pasaulinio karo Krokuvos Vavelio rūmai buvo įrengti naudojant niekada juose nebuvusius daiktus – autentiškus renesanso laikotarpio baldus ir paveikslus. Visa tai sukūrė rūmų atmosferą ir dabar jie vertinami kaip svarbus renesansiškos rezidencijos pavyzdys.
Comment