TRUMPA VYTAUTO PARKO ISTORIJA
Vytauto kalnas ir parkas mena tuos laikus, kai 1362 m. kryžiuočiai laikė apgulę Kauno pilį, o nepilnametis Kęstučio sūnus Vytautas jodinėjo dabartiniame Vytauto kalne su savo kariuomenės būriu, ieškodamas progos padėti savo broliui Vaidotui.
1847 m. caras Nikolajus I patvirtino Kauno miesto plėtros planą, pagal kurį Ąžuolų kalne buvo numatyta įrengti parką.
1872 m. iškilmingai atidarytas kauniečių poilsio parkas, pavadinimu „Petrovka“, Petro I-ojo garbei. Jame įrengtas estrada, paviljonas, supynės. Tais pačiais metais surengtas ir iškilmingas caro Petro I-ojo 200 metų gimimo metinių minėjimas.
1880 m. „Petro kalnas“ perduotas Kauno sodininkystės draugijai. Prasidėjo parko kūrimas – atliktas nusausinimas, iškasti grioviai, sutvirtinti kalno pakraščiai, teritorija buvo aptverta medine tvora. Sodininkas Richteris paruošė planą, kuriuo vadovaudamasi draugija tiesė kelius, sodino medžius, krūmus.
1888 m. kalnas buvo apaugęs tankiu Ąžuolynu. Čia vaikščiojo Kauno kunigų seminarijos klierikai, ir kaip pasakoja J. Tumas-Vaižgantas, pasiskirstę būreliais, tardavosi apie lietuviškų knygų leidimą ir platinimą.
XIXa . pab. rusų valdžia sumanė įtaisyti tvirtovės įrenginius. Iš tvirtovės įtvirtinimų yra įdomiausias rūsys – blindažas, kuris buvo prie Parodos gatvės, ties Neo-Lithuanijos rūmais. Sakoma, kad čia per vokiečių antpuolį 1916 m. slėpėsi tvirtovės komendantas rusų generolas Grigorjevas.
1898 m. gaisras sunaikino medinį paviljoną.
1900 m. draugija pastatė naują pastatą ir jį pradėjo nuomoti. Caro laikais paviljone įsikūrė kortų klubas, bet greitai buvo uždarytas.
1919 m. parkas pavadintas Vytauto vardu.
1923 m. parką išsinuomojo LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga). Organizacija gerokai pasidarbavo parko labui, bet ištrypė daug nereikalingų takų. Tada iniciatyvos ėmėsi miesto valdyba, kuri nutarė sutvarkyti parką: pasirūpino, jog kiekvieną vakarą grotų dūdų orkestras, pasodino daug medelių, žolynų.
1924 m. Vytauto kalnas buvo viena gražiausių Kauno poilsio vietų. Čia stovėjo gražus paviljonas, įrengtos teniso ir futbolo aikštelės.
1931 m. miesto valdžia nutarė plėsti parką į šiaurę, nusavindama piliečių žemės sklypus. Tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą.
1932 m. Vytauto parką išsinuomojo Šaulių sąjunga. Direktoriumi buvo paskirtas P. Babickas. Šauliai prisidėjo prie Vytauto parko gaivinimo – suremontavo centrinį paviljoną, sutaisė laiptelius, padarė naujus vartus į parką iš Laisvės alėjos, Parodos, Vaižganto gatvių. Parkas buvo sutvarkytas, žydintis; vaikus džiugino parke gyvenę gyvūnai – stirna, triušiai, voverės, kiškiai, karveliai, fazanas (mažas zoologijos sodas; visgi 1935 m. tikrasis buvo įkurtas netoliese, kur iš esmės dabar veikia Kauno zoologijos sodas).
Vytauto parke nuo birželio veikė Kalno teatras, kuris sezono atidarymui buvo parengęs muzikinį veikalą, skirtą Dariaus ir Girėno skrydžiui „New-Yorkas – Kaunas“.
1934 m. Užkopus į Vytauto kalną, pačiame viršuje būtų galimą pamatyti paviljoną (kurhauzą), savito stiliaus pastatą su plačiais balkonais ir verandomis. Čia jaunimas šokdavo anglų valsus, tango, fokstrotus, čia buvo ir P. Babicko žvėrynas.
1936 m. parkas privatizuotas, kadangi Šauliams išlaikyti parką buvo per brangu. Parko centre tuo metu stovėjo didelis dviejų aukštų namas – „Pienocentro“ užkandinė, o šalia iš lentų sukalta pašiūrė – kinoteatras, kuriame kas vakarą buvo rodomos šiurpulingos meilės dramos.
1950 m. parke įrengta biblioteka, sporto salė, žaidimų kambarys, šaudykla, sutvarkytos krepšinio ir futbolo aikštelės. Nuolat rengiami koncertai ir paskaitos. Susidarė per 100 nuolatinių žaidėjų turinti šachmatininkų grupė.
Sovietmečiu parke veikė atrakcionai, laisvalaikio centras, vyko įvairūs kultūros renginiai, kasmet apsilankydavo pusė milijono žmonių.
1964 m. įrengti nauji atrakcionai: apžvalgos ratas, viražiniai lėktuvai, supynės. Parkui vadovauja direktorius A. Markevičius.
1967 m. pastebėta, kad parką reikia skubiai tvarkyti. Įvertinus padėtį sutvarkyti želdynai, išpjaustytos apdžiūvusios šakos, pašalinti sausi medžiai, pasodinta dekoratyvinių krūmų, gėlių.
1970 m. gryname ore įrengta lauko estrada. Parke koncertavo filharmonijos kolektyvai, vyksta meno saviveiklos pasirodymai, paskaitos ir renginiai.
Kiekvienais metais buvo rūpinamasi parko apželdinimu ir tvarka – rūpestingai prižiūrimi takeliai, augmenija, sodinamos gėlės. Mažiesiems džiaugsmą kelią suremontuoti atrakcionai „Grybas“, „Laiveliai“ ir kiti. Sekmadieniais čia gryname ore rinkdavosi šeimos – bendraudavo, klausydavosi koncertų, sėdėdavo lauko kavinėje, grožėdavosi puikia aplinka.
1992 m. pabrango atrakcionai, sumažinamas darbuotojų skaičius, sumažėjo ir lankytojų. Parkas tampa privatus.
1997 m. rugsėjo 2-osios „Kauno dienoje“ rašoma apie Vytauto parke nuo caro laikų užsilikusį gynybinės fortų vadavietės bunkerį. Po karo jame buvo sovietinės armijos specialiosios paskirties dalinio „Smerč“ ginklų sandėlis. Vėliau įrengtas „siaubo kambarys“. Statinį palikus likimo valiai, juo susidomėjo benamiai ir paaugliai, tad visos angos skubiai buvo užmūritos.
Tekstą parengė Rimantė Jaugaitė pagal: Aldona Jankauskienė, „Kauno Žaliakalnis“ (Antra dalis) Metraštis, Kaunas 2008 m. (112-116 psl.).
Vytauto kalnas ir parkas mena tuos laikus, kai 1362 m. kryžiuočiai laikė apgulę Kauno pilį, o nepilnametis Kęstučio sūnus Vytautas jodinėjo dabartiniame Vytauto kalne su savo kariuomenės būriu, ieškodamas progos padėti savo broliui Vaidotui.
1847 m. caras Nikolajus I patvirtino Kauno miesto plėtros planą, pagal kurį Ąžuolų kalne buvo numatyta įrengti parką.
1872 m. iškilmingai atidarytas kauniečių poilsio parkas, pavadinimu „Petrovka“, Petro I-ojo garbei. Jame įrengtas estrada, paviljonas, supynės. Tais pačiais metais surengtas ir iškilmingas caro Petro I-ojo 200 metų gimimo metinių minėjimas.
1880 m. „Petro kalnas“ perduotas Kauno sodininkystės draugijai. Prasidėjo parko kūrimas – atliktas nusausinimas, iškasti grioviai, sutvirtinti kalno pakraščiai, teritorija buvo aptverta medine tvora. Sodininkas Richteris paruošė planą, kuriuo vadovaudamasi draugija tiesė kelius, sodino medžius, krūmus.
1888 m. kalnas buvo apaugęs tankiu Ąžuolynu. Čia vaikščiojo Kauno kunigų seminarijos klierikai, ir kaip pasakoja J. Tumas-Vaižgantas, pasiskirstę būreliais, tardavosi apie lietuviškų knygų leidimą ir platinimą.
XIXa . pab. rusų valdžia sumanė įtaisyti tvirtovės įrenginius. Iš tvirtovės įtvirtinimų yra įdomiausias rūsys – blindažas, kuris buvo prie Parodos gatvės, ties Neo-Lithuanijos rūmais. Sakoma, kad čia per vokiečių antpuolį 1916 m. slėpėsi tvirtovės komendantas rusų generolas Grigorjevas.
1898 m. gaisras sunaikino medinį paviljoną.
1900 m. draugija pastatė naują pastatą ir jį pradėjo nuomoti. Caro laikais paviljone įsikūrė kortų klubas, bet greitai buvo uždarytas.
1919 m. parkas pavadintas Vytauto vardu.
1923 m. parką išsinuomojo LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga). Organizacija gerokai pasidarbavo parko labui, bet ištrypė daug nereikalingų takų. Tada iniciatyvos ėmėsi miesto valdyba, kuri nutarė sutvarkyti parką: pasirūpino, jog kiekvieną vakarą grotų dūdų orkestras, pasodino daug medelių, žolynų.
1924 m. Vytauto kalnas buvo viena gražiausių Kauno poilsio vietų. Čia stovėjo gražus paviljonas, įrengtos teniso ir futbolo aikštelės.
1931 m. miesto valdžia nutarė plėsti parką į šiaurę, nusavindama piliečių žemės sklypus. Tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą.
1932 m. Vytauto parką išsinuomojo Šaulių sąjunga. Direktoriumi buvo paskirtas P. Babickas. Šauliai prisidėjo prie Vytauto parko gaivinimo – suremontavo centrinį paviljoną, sutaisė laiptelius, padarė naujus vartus į parką iš Laisvės alėjos, Parodos, Vaižganto gatvių. Parkas buvo sutvarkytas, žydintis; vaikus džiugino parke gyvenę gyvūnai – stirna, triušiai, voverės, kiškiai, karveliai, fazanas (mažas zoologijos sodas; visgi 1935 m. tikrasis buvo įkurtas netoliese, kur iš esmės dabar veikia Kauno zoologijos sodas).
Vytauto parke nuo birželio veikė Kalno teatras, kuris sezono atidarymui buvo parengęs muzikinį veikalą, skirtą Dariaus ir Girėno skrydžiui „New-Yorkas – Kaunas“.
1934 m. Užkopus į Vytauto kalną, pačiame viršuje būtų galimą pamatyti paviljoną (kurhauzą), savito stiliaus pastatą su plačiais balkonais ir verandomis. Čia jaunimas šokdavo anglų valsus, tango, fokstrotus, čia buvo ir P. Babicko žvėrynas.
1936 m. parkas privatizuotas, kadangi Šauliams išlaikyti parką buvo per brangu. Parko centre tuo metu stovėjo didelis dviejų aukštų namas – „Pienocentro“ užkandinė, o šalia iš lentų sukalta pašiūrė – kinoteatras, kuriame kas vakarą buvo rodomos šiurpulingos meilės dramos.
1950 m. parke įrengta biblioteka, sporto salė, žaidimų kambarys, šaudykla, sutvarkytos krepšinio ir futbolo aikštelės. Nuolat rengiami koncertai ir paskaitos. Susidarė per 100 nuolatinių žaidėjų turinti šachmatininkų grupė.
Sovietmečiu parke veikė atrakcionai, laisvalaikio centras, vyko įvairūs kultūros renginiai, kasmet apsilankydavo pusė milijono žmonių.
1964 m. įrengti nauji atrakcionai: apžvalgos ratas, viražiniai lėktuvai, supynės. Parkui vadovauja direktorius A. Markevičius.
1967 m. pastebėta, kad parką reikia skubiai tvarkyti. Įvertinus padėtį sutvarkyti želdynai, išpjaustytos apdžiūvusios šakos, pašalinti sausi medžiai, pasodinta dekoratyvinių krūmų, gėlių.
1970 m. gryname ore įrengta lauko estrada. Parke koncertavo filharmonijos kolektyvai, vyksta meno saviveiklos pasirodymai, paskaitos ir renginiai.
Kiekvienais metais buvo rūpinamasi parko apželdinimu ir tvarka – rūpestingai prižiūrimi takeliai, augmenija, sodinamos gėlės. Mažiesiems džiaugsmą kelią suremontuoti atrakcionai „Grybas“, „Laiveliai“ ir kiti. Sekmadieniais čia gryname ore rinkdavosi šeimos – bendraudavo, klausydavosi koncertų, sėdėdavo lauko kavinėje, grožėdavosi puikia aplinka.
1992 m. pabrango atrakcionai, sumažinamas darbuotojų skaičius, sumažėjo ir lankytojų. Parkas tampa privatus.
1997 m. rugsėjo 2-osios „Kauno dienoje“ rašoma apie Vytauto parke nuo caro laikų užsilikusį gynybinės fortų vadavietės bunkerį. Po karo jame buvo sovietinės armijos specialiosios paskirties dalinio „Smerč“ ginklų sandėlis. Vėliau įrengtas „siaubo kambarys“. Statinį palikus likimo valiai, juo susidomėjo benamiai ir paaugliai, tad visos angos skubiai buvo užmūritos.
Tekstą parengė Rimantė Jaugaitė pagal: Aldona Jankauskienė, „Kauno Žaliakalnis“ (Antra dalis) Metraštis, Kaunas 2008 m. (112-116 psl.).
Comment