Prie Nemuno kitas... (pokolūkinis Lietuvos kaimas)

[Romas]

Ačiū už susidomėjimą.

Sovietinių laikų nuotraukos dingo, nes pasikeitė rusiško tinklapio nuoroda, o gal nuorodos su Lietuvos kolūkinių kaimų nuotraukomis išvis nėra.
Pataisyta: tuometinio TASS fotografo Mariaus Baranausko 1972-1974 m. nuotraukos su Dainava vis dėlto yra RIA Novosti / Sputnik archyve: http://visualrian.ru/search/?query=%...cs&types%5B%5D


Kita problema ta, kad talpykla Photobucket pernai birželį nutarė išjungti patalpintų nuotraukų rodymą forumuose ir paprašė po 500 USD per metus. Tas amerikiečių gobšumas yra buvo didžiulė problema milijonams vartotojų forumuose - visi vietoj savo nuotraukų iki šiol mato tokį vaizdą:


Šios nuotraukos niekur nedingo, bet jų atstatymas užims daug laiko.
Pasistengsiu kuo greičiau atstatyti Dainavos 2010 metų nuotraukų rodymą.

[Romas]

Atstatytas Dainavos nuotraukų rodymas (2 psl.)


Gero žiūrėjimo

[saidas]

Labai dekoju už nuotraukas ir už prisiminimus

[c2h5oh]

radau tokį įdomų straipsnelį apie vėlyvojo sovietmečio kultūros namus (daugiausia statytus "kolūkių-milijonierių" gyvenvietėse).

http://www.mmcentras.lt/kulturos-ist...grimasos/78737

Architektūrinį apogėjų kultūros namai pasiekė 9 dešimtmečio Lietuvos kaime, tiksliau – klestinčiuose kolūkiuose. Vėlyvojo kolūkinio Lietuvos kaimo architektūra stebina ne tik individualaus gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais atgimimu ar laisvesnio planavimo pavyzdžiais, bet pirmiausia originaliais administracinių-kultūrinių gyvenviečių centrų su kultūros namais sprendimais.



Pasiturinčių Lietuvos SSR kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietėse pradėta ne tik individualiai projektuoti gyvenamuosius ir gamybinius pastatus, bet vis daugiau lėšų skirta administracinių-kultūrinių centrų statybai. Didele dalimi šis reiškinys priklausė nuo specifinės kolūkių pirmininkų iniciatyvos ir tarp jų paplitusios mados statydintis kuo įspūdingesnius centrinės gyvenvietės kultūrinius-administracinius kompleksus.


Pavyzdžiui, Šilutės r. „TSKP XXV suvažiavimo“ tarybinio ūkio Juknaičių gyvenvietės dvasinio ir fizinio sveikatingumo rūmų pastatas savo architektūrine kompozicija buvo artimas bažnyčiai su vienuolynu (Stanislovas Kalinka, 1977). Viduje jis buvo praturtintas ritualais ir simbolika: pirmininko sumanymu, tuose rūmuose vandens, ugnies ir meno stichijomis turėjo būti apvaloma ir išgryninama žmogaus siela ir kūnas. Apsivalymą simbolizavo erdvinis Algimanto Stoškaus vitražas Gyvenimo pulsas, kuris įsižiebdavo įėjus į rūmų holą tarsi nuo lubų kybanti apversta krištolinė eglė. Tuo metu kompozitoriaus Osvaldo Balakausko specialiai sukurtos muzikos lydimi žvaigždučių spiečiai ratais leidosi žemyn į tamsią vandens gelmę, kartu su paskutiniais muzikos akordais nuraibuliuodami vandens paviršiumi. Rūmuose dar buvo įrengta paveikslais išpuošta moterų menė, vyrų menė (pirtis) su ugnies motyvų sienine tapyba ir dekoruotu židiniu, aktų salė su vitražu, žiemos sodas su skulptūromis, baseinas su kaskadomis ir povandeninėmis masažo srovėmis.



Architektas Algimantas Mačiulis prisimena, kaip į jį 1972 m. kreipėsi kitas įtakingas pirmininkas, Radviliškio r. „Draugo“ kolūkio „milijonieriaus“ vadovas Algirdas Malinauskas, prisistatinėjęs „Lietuvos kiaulių karaliumi“. Jis paprašė suprojektuoti naują kolūkio Alksniupių gyvenvietės centrą (1972–1983) ir baseiną su vandens bokštu, voniomis, baseinėliais, vandens kaskada, sporto sale ir pirčių kompleksu (1986). 1 Panašių užmojų gyvenvietės centrų su baseinais, sporto salėmis ir pan. nestokota ir kituose kolūkiuose, pavyzdžiui, Ėriškių kolūkinėje gyvenvietėje 1988 m. pastatytas stambus prekybos ir buitinių paslaugų centras „Gojus“, pradėta baseino ir sporto salės statyba, centrinės aikštės rekonstrukcija.



Įtakingi kolūkių pirmininkai pasitikėjo architekto profesija, pageidavo įmantrių, įspūdingų pastatų, o patys prižiūrėdavo tik statybos eigą ir darbų kokybę, rūpindavosi medžiagų gavimu. Atsivėrus beveik neribotoms galimybėms, to meto architektų sprendimuose galima pastebėti nemažai kūrybinio blaškymosi, tradicijos trūkumo (iš tiesų nebuvo kuo remtis) ir troškimo išreikšti pačias novatoriškiausias idėjas. Tokio pobūdžio kaimo gyvenviečių visuomeninių centrų architektūros kraštutinumuose galima pamatyti ir funkcionalistines dėžes, disonuojančias kraštovaizdyje, ir perdėtai romantizuotą kaimą, atspindintį architekto, praleidusio savaitgalį senoje sodyboje, emocijas.



9 dešimtmetyje daugelyje kolūkių tapo įprasta steigti kolūkio architekto etatą – tai liudija ir gausėjančias statybas, ir gerėjantį požiūrį į bendrą gyvenvietės kompoziciją, jos aplinkos sutvarkymą, visuomeninių bei gyvenamųjų pastatų architektūros originalėjimą. Iš tiesų kolūkinių gyvenviečių kultūros namų ir visuomeninių centrų projektuose galima įžvelgti įvairių eksperimentinių ir novatoriškų sprendimų, sunkiai įsivaizduojamų to meto didžiuosiuose miestuose. Šiuo požiūriu kolūkinė statyba tapo savotiška priebėga jauniems kūrybingiems architektams ir menininkams arba laisva praktika (ir papildomu uždarbiu) patyrusiems architektams.

Sąvokai "kolūkinis barokas" šis straipsnis suteikia naują prasmę

[Romas]

LIMIS muziejų rinkiniuose gausiausia kolūkinio kaimo XX a. 7- 8 dešimtmečio kolekcija turbūt yra Aleksandro Medvedevo nuotraukų ir projektų rinkinys

In memoriam Aleksandras Medvedevas (1938 - 2025)

Liūdna žinia: spalio 10 dieną, eidamas 87-us gyvenimo metus, mirė sportinio ėjimo veteranas Aleksandras Medviedevas
https://lengvoji.lt/sportinis-ejimas...vas-1938-2025/

M.K.Čiurlionio dailės muziejus.
Pauliaus Galaunės skaitymai, 2023
Sovietmečio fotografijos kolekcija: nuo užsakomosios iki kraštotyrinės
Užsakomoji fotografija ir jos autorius fotografas Aleksandras Medvedevas

A. Medvedevas fotografija susidomėjo dar vaikystėje, kai jo mama nupirko fotoaparatą „Smena“. (...)
Gyvendamas Kaune tik dėl tam tikro atsitiktinumo įsidarbino Žemės ūkio statybos projektavimo institute (ŽŪSPI), vadinamajame Žemprojekte, spalvotų fotonuotraukų laboratorijoje. Žemprojekto veikla buvo projektuoti visuomeninės, gamybinės ir gyvenamosios paskirties objektus kaimiškose vietovėse.
Tačiau jam fotolaboratorijoje netekdavo užsibūti, darbo pobūdis buvo keliauti po visą Lietuvą ir fotografuoti instituto projektuotas naująsias gyvenvietes, įvairius pastatus. Šias pareigas jis ėjo apie 10 metų ir institutui buvo palikęs didžiulius kiekius fotografijų.
Muziejuje esanti kolekcija, pagalvojus, kiek per 10 metų galėjo būti sukaupta medžiagos, yra nedidelė, susidaro iš 290 nuotraukų. Eksponatus muziejui 2003 m. dovanojo inžinierius ir kolekcininkas Algimantas Urbonas, kuris taip pat dirbo minėtame institute.
Vizito pas fotografą A. Medvedevą metu buvo peržiūrėtas didelis kiekis pas jį saugomų negatyvų. Tikėtasi ten rasti daugiau Žemprojektui darytų fotografijų, tačiau iš kelių šimtų juostelių ir tūkstančių kadrų nerasta nė vieno vaizdo iš minėto dešimtmečio darbinės veiklos. Fotografas išties visas institutui darytas nuotraukas paliko toje įstaigoje. Kaip pats A. Medvedevas prisiminė, atsiskaitydamas Žemprojekto vadovybei už nuveiktus darbus, visas negatyvų fotojuosteles ir padarytus pozityvus turėdavo atiduoti darbovietei.

Tačiau iš peržvelgtos minėtos gausios asmeninės negatyvų kolekcijos atsiskleidė kita jo kaip fotografo veiklos dalis – fiksuoti sporto akimirkas, ypač krepšinio, „Žalgirio“ komandos rungtynes, renginius Kauno sporto halėje, kiek mažiau lengvosios atletikos varžybas. Paaiškėjo, kad sovietmečiu A. Medvedevas buvo vienas produktyviausių sporto fotografų, jo nuotraukos publikuotos populiariausiuose to meto leidiniuose

https://ciurlionis.lt/uploads/news/i...dinys_NCDM.pdf

Aleksandro Medvedevo nuotraukų M.K.Čiurlionio dailės muziejaus kolekcija LIMIS portale

https://www.limis.lt/valuables?query...7D&pageSize=96