Švč. Mergelės Marijos iš Lurdo statula Vėžaičių dvaro parke, apie 1910–1911 m., Rusijos imperijos okupuotos Pirmosios Lietuvos Respublikos Kauno gubernijoje.
Turbūt ši statula neišliko?
Nuotraukos paveikslavimo metu Vėžaičių dvaras priklausė grafui Vaclovui Polentai-Volmeriui.
Ši Vėžaičių dvaro parko skulptūros nuotrauka buvo atspausdinta Lenkijoje, Varšuvoje, leidžiamame mėnesiniame žurnale „Iliustruotasis kaimas“ (Wieś Ilustrowana), 1911 m. rugsėjo mėnesio Nr.9, 17 p.
„Daugiau nei 300 metų grafų Volmerių dinastija Vėžaičiuose valdė dvarą, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVIII a. pradžios. Keturios bajoriškos kilmės Volmerių kartos garsėjo Lietuvos aukštuomenėje išsilavinimu, puoselėjo dvarvietę, pastatė bažnyčią, kaupė įspūdingą biblioteką, užsiėmė švietėjiška kultūrine veikla, bet tuo pačiu metu bravore varė degtinę, vystė žemės ūkį, prie darbo spaudė baudžiauninkus, o paskui valstiečius. Kaip neįtikėtinai skambėtų, tačiau pasirodo, kad paskutinis dvaro valdytojas Vaclovas Volmeris kalbėjo žemaitiškai. Jo užsispyrimas XX a. trečiame dešimtmetyje išvystyti pažangų ūkį baigėsi bankrotu, o paties gyvenimas – prieglaudoje.“
„Vėžaičių dvaras Volmeriams priklausė nuo 1774 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) už nuopelnus tarnyboje skyrė Vėžaičių žemes Gardino pavieto maršalui (nuo 1784 m.), LDK tribunolo raštininkui Kazimierui de Polenta Volmeriui. Būtent jis savo lėšomis 1784 m. pastatė vieną iš seniausių Telšių vyskupijoje Vėžaičių medinę Šv. Kazimiero bažnyčią.
Vėžaičiuose dvarą valdė 4 Volmerių kartos: po Kazimiero dvarą paveldėjo jo sūnus Leonardas Volmeris (~1770–1847), apie 1847 m. valdą perėmė Leonardo sūnus Edvardas Volmeris (1808–1883). Paskutinis iki 1934 m. valdė pastarojo sūnus Vaclovas Volmeris (1861–1935).
Istorizmo stiliaus Vėžaičių dvaro ansamblio pastatai, turintys architektūrinę, istorinę, urbanistinę vertę, išlikę nuo XIX a. pab. Įvažiavimą į istorinę Vėžaičių dvaro teritoriją ženklina išlikę pietiniai (vadinamieji „baltieji“) ir šiauriniai (vadinamieji „raudonieji“) vartai. Šių vartų kolonos atvaizduotos ir Vėžaičių miestelio herbe.
Volmerių dvaro kompleksui priklauso parkas, jėgerio namas, dveji vartai, arklidė, sarginė, karvidė, svirnas, namas, koplytėlė. Leonardo Volmerio iniciatyva XIX a. pr. dvare pastatytas mūrinis bravoras. Jame varyta degtinė tiekta net 4 karčemoms. Prie Vėžaičių dvaro bravoro naktimis baudžiauninkai turėjo eiti sargybą. Prasižengusieji baudžiauninkai antrame bravoro aukšte dvarininko įsakymu būdavo plakami. L. Volmerio nurodymu vesti galėjo tik 30-mečiai vyrai.
Vėlesniais laikais Edvardas Volmeris buvo nustatęs, kad norintys vesti dvaro bernai turi sumokėti 15 sidabrinių rublių į dvaro kasą arba jam pristatyti trijų ūkininkų garantinį raštą, jog pajėgs išlaikyti žmoną ir vaikus.
Dvaro sodybos koplytėlę XIX a. pabaigoje vyro atminimui pastatė Vėžaičių dvaro savininko grafo Edvardo Volmerio žmona Marija Gorskytė-Volmerienė. Pasakojama, kad šioje vietoje, kur dabar stovi koplytėlė, 1883 m. grafą subadė jautis.”
„1774 m. rugsėjo 9 d. Stanislovas Poniatovskis išdavė teises į Vėžaičių dvarą Joachimui Kirklevskiui, tačiau jau rugsėjo 30 d., valdovui sutinkant, teisės perėjo Kazimierui Volmeriui. Šiuos perėjimus užginčijo Rietavo dvaro valdytojai Oginskiai, nes pagal jų įvykių versiją 1750 m. mirus Teodorui Maidlui Vėžaičiai buvo perduoti LDK rūmų maršalui Ignotui Oginskiui. Tuometinė Vilniaus kaštelionė Elena Oginskienė Vėžaičius laikė savo valda, tad tarp abiejų pusių prasidėjo teisminiai ginčai.
1775 m. į teisminius procesus įsijungė Mikalojus Kazimieras Oginskis. 1777 m. balandžio 5 d. LDK Vyriausias Tribunolas priėmė galutinį nutarimą, kad Oginskių dokumentai yra neteisėti, o Vėžaičių valda atiduodama Volmeriui ir po 12 savaičių Volmeris turi teisę įžengti į savo valdas. Balandžio 23 d. teismas M. K. Oginskiui už nepagrįstą bylinėjimąsi priteisė 8 000 auksinių baudos, nors K. Volmeris reikalavo 20 000.
Nepavykus laimėti teisme Oginskis perdavė bylą Nuolatinei Tarnybai, kuri nesutiko bylos persvarstyti. Visgi ilgą laiką Oginskių vietininkai dvare trukdė įvykdyti teismo sprendimą ir jėga neprileido teismo atstovų perduoti valdas K. Volmeriui.“
„Volmerių dvaras itin nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu. Paskutinis dvaro valdytojas Vaclovas Volmeris per karą buvo ištremtas į Vokietiją.
Istorikas E. Miltakis pasakojo, kad paskutinis Volmerių dvaro valdytojas V. Volmeris tarpukario politiniame elite buvo pakankamai žinoma asmenybė, buvęs neblogas žmogus, kalbėjęs žemaitiškai. Štai „Vienybės“ laikraštyje 1910 m. buvo išspausdinta žinutė, kurioje V. Volmeris aprašomas kaip pavyzdingas ūkininkas, nes „gerai užlaiko savo kumečius ir šeimyną bei rūpinasi apšvieta“. Štai į dvarą buvęs pakviestas „Saulės“ kinematografas. „Žiūrėtų atėjo patsai p. Volmeris su savo motina ir atsivedė visus savo šeimyniškius. Tai antras atsitikimas, kad aukštos kilmės inteligentai, mokantieji 8 kalbas, nesidrovi draug su sermėgiais lankyties į bendrą pasilinksminimą ir su ja prigimta kalba (žemaitiškai) kalbėtis“, – rašoma „Vienybės“ laikraštyje.
1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, per po kelerių metų vykusią žemės reformą dalis dvaro žemių buvo išparceliuota, kai kurie pastatai – sugriauti ir sunaikinti. Po reformos pasikeitus ekonominėms sąlygoms ir politinei situacijai V. Volmeris, laikydamasis bajoriškų tradicijų, jau nebesugebėjo moderniai ūkininkauti. Jis svajojo sukurti pavyzdinį ūkį, tačiau įsukti verslą, suspėti su tų dienų naujovėmis jam nesisekė. Apie 1936 m. dvarą iš varžytinių nusipirko Kostas Jašinskas. Jo valdymo metu nugriauta nemažai dvaro pastatų statybinės medžiagos išpardavinėjimui: tarp jų rūmai, mūrinė kalvė prie ūkinių pietų vartų, dviaukštis mūrinis dvaro raštininko namas, daugelis kitų, sunyko parkas, išardyta Skinijos krantinė. 1940 m. dvarą sovietų valdžia nacionalizavo.
Visuomenėje sklido kalbos ir apie V. Volmerio keistenybes: esą dvarininkas dieną miegodavo, o naktį dirbdavo. Jis labai bijojęs plėšikų, tad naktį ginkluotas gaudė kiekvieną garsą, ir jei garsas būdavęs stipresnis, per daug negalvodamas pildavo iš šautuvo pro langą į tamsą. „Apie tai sužinojo vietos stalius ir nusprendė pagyvinti savo verslo reikalus, tad periodiškai ateidavo prie Volmerio lango ir pradėdavo kelti bildesį, o tai baigdavosi šūviu. Tad V. Volmeris dažnai apsilankydavo pas tą patį stalių, kuris vis padarydavo naują langinę ir apdailą. Tad staliaus verslas klestėjo, o jau ir taip prasiskolinęs dėl ūkio nesėkmių Volmeris ganėtinai staigiai iš vieno turtingesnių apylinkių bajorų tapo prieglaudos klientu“, – apgailestaudamas apie garsios Volmerių dinastijos turtų žlugimą Vėžaičių kultūros centro renginyje pasakojo E. Miltakis.
Manoma, kad V. Volmeris mirė apie 1935 m. vienoje iš Vilniaus prieglaudų.“
(Klaipėdos rajono laikraštis „Banga“, Laiko brydė, Volmerių dvaro istorija: nuo šlovingos praeities iki prieglaudos, 2023 04 25, https://gargzdai.lt/volmeriu-dvaro-istorija-nuo.../)