Skelbimas

**Romas** · 2022.11.26, 12:10

Bernardinai.lt 2022.11.26
Džiuginėnų dvaro rūmai prie legendinio Džiugo piliakalnio

Po klasicistiniu apdaru pasislėpęs senasis barokinis rūmas

Žvelgdami į rūmus šiandien, matome klasicistinių formų rūmą su romantiška įstiklinta veranda. Tačiau architektūriniai tyrimai atskleidė, kad mūsų dienas pasiekę mediniai rūmai buvo pastatyti gerokai anksčiau – dar XVIII a. viduryje. Tuo metu dvarą valdė garsi Žemaitijos bajorų giminė Nagurskiai (Nagórscy) . Pradininkas – Žemaitijos lenkų bajoro Jokūbo sūnus Martynas / Marcin , pirmą kartą paminėtas 1594-aisiais. Jis vedė žemaitę bajoraitę Barborą Laucevičiūtę ir įsikūrė šiame Džiuginėnų dvare.

Džiuginėnai, kaip giminės lizdas, išliko visą šimtmetį. XVIII a. pradžioje Nagurskių giminė pradėjo sparčiai kilti politinės karjeros laiptais, kartu plėsdama savo valdas Žemaitijoje. Deja, nežinoma, kuriam Nagurskiui reikėtų priskirti XVIII a. vidurio Džiuginėnų dvaro barokinių medinių rūmų statybas.
Namas buvo suplanuotas pagal dar barokui būdingą schemą, taigi centre buvo tik vestibiulis ir daugiafunkcė salė. Specializuotų patalpų dar nebuvo. Dešinėje ir kairėje namo pusėje tradiciškai buvo įrengti pono ir ponios apartamentai, kiekvienus iš jų sudarė po keturias patalpas. Tokia sandara būdinga pasiturinčių, stambių bajorų rūmams.
Iš šio laikotarpio yra išlikusi tik pačių rūmų stačiakampio forma, visa kita – patalpų suplanavimas, stogo forma – vėliau pakito.

Klasicizmo ir romantizmo atspindžiai senuose dvaro rūmuose
Džiuginėnų rūmus atnaujino Gurskiai– naujieji dvaro šeimininkai. 1791 m. Džiuginėnus įsigijo Žemaičių rotmistras Liudvikas Baltramėjus Gurskis Ludwik Bartłomiej / Górski (1749–1815), tai tebuvo viena iš gausių jo turėtų valdų. Liudvikas Gurskis / Ludwik Górski buvo žymus valdininkas, Žemaitijos kunigaikštystėje ėjęs įvairias aukštas pareigas.
Iš Liudviko Gorskio Džiuginėnus paveldėjo jo sūnus Aleksandras (1798–1855), po to Džiuginėnų savininku tapo jo anūkas Zigmantas Kazimieras Gorskis (1827–1868). Šiuo periodu, XVIII a. pabaigoje–XIX a. pirmojoje pusėje, senieji barokiniai Nagurskių Džiuginėnų mediniai dvaro rūmai buvo atnaujinti – iš esmės perplanuotos patalpos, pakeistas stogas, pristatytas klasicistinis keturių kolonų portikas, šoninis prieangis su romantizmui būdingu neogotikiniu langu.
Po atliktos rekonstrukcijos Džiuginėnų dvaro rūmai įgavo liaudiškam klasicizmui būdingą pavidalą. Tūris išliko kompaktiškas, vieno aukšto, stačiakampio formos su mansarda ir rūsiu rytinėje pastato dalyje. (...)

Saulėta įstiklinta veranda
XIX a. pabaigoje Džiuginėnų dvaro valda buvo atskirta nuo bendro Gorskių turto. Ją sudarė jau tik apie 1000 hektarų, didžioji valdų dalis buvo miškai, taip pat kalvos, penki ežerai. Gorskių duktė Vanda Teresė Gorskytė (1864–1914) ištekėjo už Varšuvos gydytojo Severino Fabijono Perkovskio, jos kraitis buvo Džiuginėnai.

Sutuoktiniai nuolat gyveno Varšuvoje, o į gimtąjį dvarą atvykdavo tik vasaromis. Jų šeimoje užaugo trys vaikai: Juzefas / Józef (1896–1940), jo brolis dvynys Tadas / Tadeusz (1896–1942) ir dukra Jadvyga Elžbieta / Jadwiga Elżbieta (1893–1974). S. F. Perkovskio valdymo metu dvaro rūmai vėl buvo atnaujinti, įrengta stiklinė veranda, tačiau, pasak giminaitės Magdelenos Gorskytės-Komarovskos, namo viduje niekas nesikeitė: liko ta pati kambarių paskirtis, ten pat stovintys baldai, sustatyti niekučiai ir nuotraukos.
1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas. Pagal tais metais sudarytą dvaro inventoriaus aprašymą čia būta nemažai kultūros vertybių, turtingas dvaro archyvas, kauptas nuo XVI a. Jį sudarė apie 2 tūkst. dokumentų. XIX a. antrojoje pusėje rūmai buvo restauruoti. Šiuo metu rūmuose gyvena trys šeimos.

Nepaisant sudėtingo XX a., Džiuginėnų rūmai tebestovi.
Ypatinga dvaro vertybė yra skirtingų epochų ir jas atspindinčių stilių dermė: plika akimi nematomas barokas, liaudiškas klasicizmas, romantizmas, istorizmas. Tokia meno stilių įvairovė, jų savita interpretacija ir čia gyvenusių istorinių asmenybių kultūrinis palikimas nepalieka abejingų lankytojų.

O apsilankius Džiuginėnuose reikia nepamiršti užkopti ir į Džiugo piliakalnį, apie kurį legendas iš kartos į kartą perdavė ne viena čia gyvenusių bajorų karta.

Kosto Kajėno videomedžiagos kadrai

https://www.bernardinai.lt/dziuginen...o-piliakalnio/

**Romas** · 2023.01.15, 11:29

Straipsnis apie Džiuginėnų dvarą lenkiškai, kuriame pateikiama daug informacijos apie dvaro savininkus Gorskius ir Perkowskius.

Dżuginiany / Džiuginėnai

Modrzewiowy dwór z drugiej połowy XVIII wieku / XVIII a antrosios pusės maumedžio dvaras

Po śmierci Seweryna Fabiana i Wandy Teresy Perkowskich właścicielami dóbr dżuginiańskich zostały ich dzieci: niezamężna córka Jadwiga Elżbieta (1893-1974) oraz dwaj bracia bliźniacy: Józef (1896-1940) i Tadeusz (1896-1942).
Józef Perkowski był absolwentem warszawskiej Szkoły Sztuk Pięknych, gdzie studiował pod okiem Władysława Skoczylasa. Wstąpił do Stowarzyszenia Polskich Artystów Grafików „Ryt” i wystawiał swoje prace w Warszawie, Pradze, Budapeszcie, Mediolanie i Paryżu. Zajął się też etnografią, a zwłaszcza sztuką ludową Żmudzi. Przedmiotem jego badań była symbolika w zdobnictwie ludowym. Artykuły na ten temat publikował w czasopismach wydawanych w Kownie. Na szczególną uwagę zasługuje jego praca pt. "Ornament i symbolika w sztuce ludowej na Żmudzi". Umarł bezpotomnie, przedwcześnie w 1940 roku i został pochowany w rodzinnym grobowcu, który znajduje się przy drodze prowadzącej z Płungian do Telszy.

http://dworypogranicza.pl/index.php/...204-dzuginiany

Vakar 15min.lt paskelbė straipsnį su Józefo Perkowskio nuotraukomis iš Žemaičių Alkos muzejaus fondų
15min.lt 2023.01.14
Juzefas Perkovskis – Žemaitiją pamilęs dvarininkas su fotoaparatu

J.Perkovskis [Józef Perkowski] gimė ir augo Varšuvoje, garsaus gydytojo Severino Fabjono Perkovskio [Seweryn Fabian Perkowski] ir iš Žemaitijoje kilusios Vandos Gurskytės [Wanda Teresa Gorska] šeimoje. Meilė šiam kraštui užgimė dar ankstyvoje vaikystėje – su seserimi Jadvyga [Jadwiga] ir broliu Tadeušu [Tadeusz] visas vasaras jie leido Džiuginėnų dvarelyje pas savo senelę Mariją Gorskienę [Maria Gorska Mineykówna].
Būtent ji savo vaikaičius ėmėsi globoti ir po ankstyvos jų tėvų mirties: 1915–1922 metų laikotarpį J.Perkovskis praleido Žemaitijoje pas savo senelę. Vėliau, galbūt laimingos vaikystės vasarų patirtys bei namų ilgesys nulėmė ir tai, kad po šešerių studijų metų Varšuvoje jis vėl sugrįžo į Džiuginėnus, kur praleido ir paskutinius dvylika savo gyvenimo metų. (...)
1928 metais jis visam laikui sugrįžo į Džiuginėnų dvarą. (...)

Džiuginėnų kaimo vaikai

https://www.15min.lt/media-pasakojim...toaparatu-1834

Skelbimas

Džiuginėnų dvaras, Telšių r.

Džiuginėnų dvaras, Telšių r.

Comment

Comment