[VLN] Burbiškės

[deimantukas]

Sveiki. Vakar pasivaikščiojau po Burbiškių mišką. Radau ten sovietų paliktą karinį dalinį. Prifotografavau. Kelionės eiga atrodo taip:



Žalia linija rodo buvusio karinio dalinio vietą.

Neradau jokios temos apie tai, tai tikiuosi nesikartosiu. Jei tokia tema jau yra- pataisykit prašau. Netrukus sukelsiu nuotraukas ir trumpą pasivaikščiojimo pasakojimą.

[deimantukas]

Vakar nusprendžiau pereiti tiltą per naująjį pietinį aplinkelį ir pasivaikščioti po Burbiškių mišką. Dar seniau žinojau, kad ten buvo įsikūręs sovietų karinis dalinys, o ir nesu ten vaikščiojęs. Taigi, artėju prie tilto.







Pagaunu traukinuką.



Ir žygiuoju toliau.



Atsigręžiu atgal.



Čia keliukas panašus į buvusį geležinkelį.



Kažkokia įmonė.



Ir štai aš priartėju prie buvusio karinio dalinio pradžios (arba pabaigos).



Dešinėn- į naująjį aplinkelį, o kairėn- į buvusį dalinį.

[deimantukas]

Vaizdas gana niūrus- vieni griūvantys pastatai, šiukšlės. Ko gero čia lankosi ir benamiai. Tą vakarą nesutikau nei vieno žmogaus, bet jų čia būta, nes pilna butelių, sienos išpaišytos graviti.



Atsisukus atgal, keliukas veda į Eišiškių plentą.



Taigi- niūrią praeitį menantys pastatų griuvėsiai.







Kur “pasakų takelis” veda toliau? Man labai smalsu.



Dešinėje apeinu aplink pastato griuvėsius.















Šitoks vaizdas pasimato šiek tiek paėjus toliau.



Atsigręžiu atgal.



Einu toliau. Dešinėje.





Kairėje.





Žengiu toliau.







Atsigręžiu atgal.

[DSaulius]

Siurpoka Galima siaubo filma susukti

[deimantukas]

Šioje vietoje dešinėje pusėje atsiveria plati aikštė su šalia miško stūksančiu vaiduokliu, kuriame ko gero prieš 20 metų stovėjo karinė technika, kaip beje ir daugelyje anksčiau matytų pastatų. Žolė šioje aikštėje neseniai degė, o dabar jau pradėjo želti.





Dar pažvelgiu atgal.



Dabar kelias sukasi kairėn, kur matosi dar nemažai keistų neatpažintų objektų. Vietomis asfaltas išlikęs tikrai geras, o kai kur, aišku, laikas ir gamta atliko savo darbą.





Man labai patiko šita vieta. Ją sutvarkius tikrai galima būtų įrengti vos ne dar vieną dainų slėnį, sporto aikštyną. Be ką čia aš- greičiausiai kada nors čia bus dar vienas akropolis.



Žygiuoju toliau.





Sudegintas automobilis, o toliau- velnias žino kas.











Kelias vingiuoja toliau. Įdomu.





Dešinėje.



Kairėje.



Vėl dešinėje. Turbūt pats didžiausias statinys ir mažiausiai subyrėjęs.



Vėl sutelkiu dėmesį kairėn.







Greičiausiai čia bus maksima.

[deimantukas]

Paėjęs kažkiek toliau aptinku ko gero buvusią degalinę.











Grįžtu atgal.



Kas gi čia per pastatas buvo?









Šie medžiai ko gero labai daug galėtų papasakoti.



Dar kažkoks tvarinys su jau šiuolaikinio meno papuošimu.



Paskutinis pastatukas su keistu plytų mūru.



Viduje.



Įėjimas.



Čia kelias perkastas.



Tuo ir baigiasi buvusio karinio dalinio teritorija.

[deimantukas]

Esu sankryžoje.
Šiuo keliuku esu važiavęs.Jis veda į Eišiškių plentą.



Atgal keliukas veda į naująjį pietinį aplinkelį ir mano kelionės pradžią.



Nusprendžiu paėjėti aukštyn link Eišiškių plento.



Truputį paėjęs pamatau keliuką miškan. Juo ir patraukiu.





Miškas labai gražus ir niekuo neprastesnis už sukultūrintą Vingio parko mišką. Tylu, tik paukščiai čiulba. Kartais kažkas sušnara už medžių. Atsisuku pažiūrėti. Ne, nieko baisaus. Jokių šmėklų ar žudikų. Tiesiog dar neišprašytos baimės manyje sukelia nerimą.



Praėjęs visą mišką išeinu į laukymę, kur yra vienkiemis ir gražus tvenkinys. Truputį sukteliu kairėn.Pirmoje mano žinutėje žemėlapyje ši vieta parodyta mėlyna rodyklėle.





Tada apsisuku ir grįžtu pro sodybą. Jos nefotografuoju, nes bijau, kad lojantys šunys neatimtų fotoaparato. Praėjęs sodyba pakylu į statų kalną ir vėl einu miško keliu.





Kai miškas baigiasi suprantu, kad atsiduriu Burbiškių gyvenvietėje (Kuršių, Tunelio gatvelės). Iš čia matosi dar man neregėtas miesto vaizdas.

[deimantukas]

Pakraščiu palei mišką apėjau gyvenvietę ir nuo Burbiškių prekybos centro apsauginės tvoros – dar kelios nuotraukos.







Sušalau- skubu namo.







Šiuo keliu galima nuvažiuoti pasidairyti mano eitu maršrutu.

[railman]

Geras darbas! Paskutinį kartą dviračiu bėgiais buvau nulėkęs iki karinės bazės 2001 metais. Dar nebuvo taip baisu kaip dabar, o gal žaluma pridengė griuvėsius. Beje, čia - info apie buvusį karinį dalinį:http://www.vilniusbunkers.narod.ru/lt/3bur.asp

[Analitikas PlėtRa]

Čia būtų nuostabi paintball'o žaidimo aikštelė, su karišku kvapeliu..

[digital]

Rajonas, kurio Vilnius taip ir nepastatė per 60 metų – dabar jis grįžta su nauja jėga

Vilniui pastarąjį dešimtmetį sparčiai plečiantis, miškų apsuptas netoli miesto centro esantis Burbiškių mikrorajonas iki šiol buvo tarsi pamirštas kampelis – mažai kas žino, kad čia buvo projektuojamas vienas pirmųjų didžiulių Vilniaus mikrorajonų, net su galimybe patekti į jį funikulieriumi. Šiandien Burbiškės atgimsta naujam gyvenimui – čia kuriami modernūs kvartalai, formuojantys naują Burbiškių veidą, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Praėjusio amžiaus viduryje vieni žymiausių to meto architektų parengė projektą Burbiškėse įkurti vieną pirmųjų didžiulių sostinės masinės statybos daugiabučių namų kvartalų. Istorikas, gidas, iniciatyvos „Gatvės gyvos“ įkūrėjas Albertas Kazlauskas, parengęs Burbiškių istorinę apybraižą, pasakoja, jog paradoksalu, tačiau netoli sostinės senamiesčio plytinčiose Burbiškėse niekada negyveno daug žmonių ir iki minėto laikotarpio jos nesulaukė dėmesio.

„Burbiškių pavadinimą dažniau linksniuoti pradėta praėjusiame amžiuje. 1960–1961 m., kai dar nebuvo nei Žirmūnų, nei Lazdynų, gyvenamojo kvartalo projektas Burbiškėse buvo pirmas bandymas projektuoti pagal naują vadinamąją „pakopinę“ projektavimo sistemą. Rajonuose privalėjo būti mokykla, parduotuvė, sveikatos priežiūros įstaiga, pramogų vietos ir visa kita, ką galima pasiekti pėsčiomis per trumpą laiką“, – dėsto A. Kazlauskas.

Mastas – kaip Antakalnis ir Žirmūnai kartu sudėjus

Mikrorajonui, kuriame turėjo apsigyventi 80–90 tūkst. gyventojų, buvo parengta architektūrinė-planinė užduotis. Projektą buvo numatyta įgyvendinti etapais, kurių pirmasis apėmė 123 ha, skirtus 25–30 tūkst. gyventojų.

Burbiškių gyvenamųjų namų projektą kūrė vieni žinomiausių to meto architektų – Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, broliai Nasvyčiai, Jaunutis Makariūnas, kurie vėliau projektavo kitus miesto rajonus ir pelnė ne vieną apdovanojimą.

„Burbiškės jiems buvo tarsi repeticija. Buvo netgi sugalvota idėja įrengti funikulierių, kad iš rajono ant kalno būtų galima nusileisti į miško slėnį. Tai, aišku, liko tik brėžiniuose, bet pati idėja buvo įdomi. Kodėl būtent Burbiškėse planuotas tas rajonas? Kuo vieta patraukė architektus? Tuo metu miesto plėtros kryptis buvo kitokia. Tuomet logiška buvo plėsti miestą aplink Senamiestį: Naujininkus, Burbiškes ir kitas jam artimas vietoves“, – dėsto A. Kazlauskas.

Vis dėlto projektas buvo ilgam padėtas į stalčių ir liko tik brėžiniuose – miesto plėtrą buvo nuspręsta pasukti į šiaurės vakarus, o pietinė dalis, kurioje gyvenamųjų namų ir verslo biurų statybos įsibėgėja tik dabar, anuomet palikta neurbanizuota arba atiduota pramonei.

1971 m. kita architektų komanda vėl numatė Burbiškėse sukurti mokslo ir bendrabučių rajoną 13,6 tūkst. gyventojų. Ketinta statyti kelis bendrabučius, technikumus, sporto ir mokslo pastatus. Šis projektas taip pat liko neįgyvendintas.