Į Kostą Riką – be vizų


saltinis ELFI

Ministrų kabinetas patvirtino Lietuvos ir Kosta Rikos vyriausybių susitarimą dėl abipusio vizų režimo panaikinimo, pasirašytą 2003 m. spalio 30 d. Buenos Airėse ir, šalims apsikeitus notomis, pakeistą 2004 m rugsėjo 14 d., pranešė Vyriausybės spaudos tarnyba.
Iki šiol Lietuva neturėjo jokių susitarimų dėl vizų režimo. Piliečiai, kurie vykdavo į Kosta Riką, turėdavo kreiptis į šios šalies ambasadą Osle.

Tikimasi, kad įsigaliojus beviziam režimui padidės abipusis piliečių judėjimas ir bendradarbiavimas įvairiose srityse, taip pat gali paspartėti potencialių investuotojų pritraukimas.

Ar Vilnius taps “European City” rango sostine ?

Prof. habil. dr. JURGIS VANAGAS
VGTU Urbanistikos katedra

Ligšiol apie šalies dabartinę geopolitinę padėtį, apie mūsų miestų ir sostinės Vilniaus reikšmę tebemąstome mokyklinės geografijos stereotipais. Lietuva - tai tiltas tarp Rytų ir Vakarų, svarbios tarptautinių traktų kryžkelės vieta. Vilnius - beveik geografinis Europos centras, baroko architektūros perlas, “Šiaurės Atėnai”, nuo seno daugiatautis kultūros židinys. Klaipėda - šalies jūrų vartai, šiauriausias neužšąlantis, todėl labai perspektyvus Baltijos jūros uostas.

Visa tai - nepaneigiama, nors gal kiek pagražinta, sureikšminta, poetizuota. Nepamirškime, kad yra ir kitaip apskaičiuotų Europos centro taškų, kuriuos irgi noriai savinasi kiti kraštai, nepamirškime, kad į “Šiaurės Atėnų” titulą pretenduoja ir Sankt Peterburgas, lygiai kaip Stokholmas skelbiasi esąs “Šiaurės Venecija”, Ryga - “Rytų Hamburgu”, Lodzė - “Antruoju Mančesteriu” ir taip toliau.

Ir vis dėlto šiandieninės realijos, gilesnis, profesionalus ir bešališkas žvilgsnis, žvilgsnis be sentimentų šias veikiau įsivaizduotas ar geidžiamas metaforas iš esmės patikslina.

* * *

Būdamas Baltijos jūros regiono miestų tinklo plėtotės darbinių struktūrų narys su tam tikrais Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo departamento įgaliojimais dažnai dalyvauju įvairiuose tarptautiniuose pasitarimuose, seminaruose, todėl įsitikinau, kad svarstant ir minėtuosius, ir didesnio masto - strateginius šio regiono, tampančio vienalyte ekonomine, politine ir kraštotvarkine erdve, klausimus, kalbama be emocijų ir sentimentų, pasiremiant daug kategoriškesniais, įvairiapusiškai argumentuotais teiginiais, kurių labai paisoma ir niekada nepamirštama.

Krašto padėtis Baltijos jūros regione, jos privalumai ir keblumai, tarptautiniai traktai, transporto koridoriai, sudarantys šio regiono teritorinės sandaros griaučius, yra visuotinai aptarti ir nekelia abejonių ar prieštaravimų. Kas kita miestų reikšmė, jų vaidmuo regiono urbanistiniame tinkle. Čia, be kategoriškų skirstymų ir reglamentavimo, be paliktos laisvės galimiems pokyčiams, esama, deja, ir pasenusios traktuotės, ir išankstinių nuostatų, ir mums apmaudžių nepastebėjimų.

Žinoma, galima į visa tai numoti ranka, likti išdidžiai pasipūtusiems, bet nuo to niekas nepasikeis: pagal tokias “žaidimo taisykles” Vakaruose žaidžiama jau seniai. Tačiau negalima ir nepripažinti, kad tarp mums nepalankių momentų, ypač miestų reikšmės nustatymo, jų rangavimo principų, yra ir svarių, objektyvių bei nenuginčijamų kriterijų. Sumanymas bent iš dalies juos aptarti, pasvarstyti mūsų realias galimybes, sostinės Vilniaus perspektyvas, kiek leidžia straipsnio apimtis, padiktavo ir pastarojo pavadinimą. Visuotinai priimtos “žaidimo taisyklės” yra griežtos. Nustatant miestų “svorį”, reikšmę Baltijos jūros regione atsižvelgiama ne vien į geografinius ar administracinius, bet ir sudėtingus, standartizuotus, funkcinius, ekonominius, socialinius ir politinius, skaičiais išreikštus kriterijus.

Svarbiausi - tai mieste įsikūrusių, vykdančių įvairias funkcijas institucijų, tarptautinių firmų, diplomatinių tarnybų būstinių, taip pat mokslo ir mokymo įstaigų skaičius. Pirmiausia - gamybinės, verslų funkcijos: tarptautiniai pramonės, verslų susivienijimai, koncernai, eksporto-importo, prekybos firmos, atstovybės. Toliau - finansinės funkcijos: užsienio bankai ar jų filialai, taip pat nacionaliniai bankai, turintys filialus užsienyje, tarptautinės draudimo kompanijos, vietos draudimo kompanijos su užsienio padaliniais. Mokslo ir universitetinės funkcijos: universitetai ir mokslo institucijos, dalyvaujančios Europos tyrimų ir plėtotės (R&D) struktūrose, universitetai, skiriantys grantus savo mokslininkams ir studentams dirbti užsienyje ir t. t. Įvertinami oro susisiekimo ryšiai (tarptautinių oro linijų skaičius), tarptautinių prekybos mugių ir parodų skaičius bei dažnis, aukščiausios klasės viešbučių ir vietų juose skaičius. Pagaliau politinės-diplomatinės funkcijos: ambasados ir konsulatai, tarptautinio bendradarbiavimo organizacijų būstinės, miesto bendradarbiavimo oficialių ryšių, remiamų ES, intensyvumas ir t. t.

Turbūt iškart aišku, kad pagal šiuos kriterijus artimiausios kaimynų sostinės Minskas, Varšuva ir net Ryga lenkia Vilnių (1 lent.).

Tos mūsų kaimynų sostinės kartu su septyniais žinomais regiono didmiesčiais (Berlynu, Hamburgu, Helsinkiu, Kopenhaga, Oslo, Sankt Peterburgu ir Stokholmu) pagal Baltijos jūros regiono miestų rangavimą (kurį atliko tarptautinė organizacija VASAB - “Vision and Strategies Around the Baltic Sea”) pateko į aukščiausią - Europos miestų (European City) - kategoriją. Tarp jų net 9 sostinės, 7 jūrų uostai. Kad uostų reikšmė ypač pabrėžiama, liudija ir antroji, žemesnė, Baltic City miestų grupė: tarp 20-ties miestų vėl net 19 jūrų uostų. Tarp jų ir mūsiškė Klaipėda. Čia įtrauktas ir Vilnius - vienintelis “sausas” miestas. Matyt, garsios sostinės statusas neleido jo smukdyti žemiau. Kaunas atsidūrė trečiojoje - National City - grupėje, tarp kurių Tartu, Krokuva, Poznanė, Tamperė (Suomija), Olbergas (Danija) ir kiti. Į ketvirtąją - Regional City - grupę įtraukti 6 Lietuvos miestai - Alytus, Marijampolė, Mažeikiai, Panevėžys, Šiauliai, Utena.

Minėtasis miestų skirstymas į kategorijas nėra galutinis, nekintamas: vienokia ar kitokia pažanga, vidiniai kraštų urbanizacijos procesai leis pretenduoti į pataisas regiono miestų sąrašuose.

Svarbi ne tik konkreti urbanistinė būklė. Dėl miestų reikšmės, rango, dėl vietos “po Baltijos saule” tikriausiai, kaip ir kitose srityse, vyksta nuolatinės varžytuvės, intensyvi lobistinė veikla, aktyvios propagandinės pastangos sudaryti kaip galima patrauklesnį apskritai viso krašto ir jo miestų įvaizdį. Deja, kaip ir daugelyje kitų sričių, čia esame gerokai pasyvesni už savo kaimynus.

Ir ne tik pasyvesni. Esame nuo jų atsilikę, ir tas atotrūkis, deja, nerodo tendencijų mažėti. Žinoma, ne šio straipsnio tema aiškintis priežastis, kodėl turėję apylyges (daug kur ir geresnes) starto pozicijas taip užsileidome kaimynams (nekalbu apie tiesioginės sovietinės okupacijos nepatyrusius kraštus). Tekalba faktai. Pagal užsienio statistiką (“Mały rocznik statystyczny”, Główny Urząd statystyczny, Warszawa, 199 šalies vienam gyventojui mūsų pagaminamas produktas bruto, vertinant JAV doleriais, buvo 1,3 karto mažesnis už latvių (beje, suomiai jo pagamino 12,8 karto, švedai beveik 15 kartų daugiau). Savo būstuose esame labiau susigrūdę nei latviai ar estai. Pagal mobiliųjų telefonų skaičių latviai mus lenkia beveik penktadaliu, estai 2,5 karto. Muziejų 100 tūkstančių gyventojų estai turi beveik 4 kartus daugiau (norvegai 8, islandai net 11 kartų daugiau). Pagal apsilankymą muziejuose latviai mus lenkia 1,4 karto, estai 1,7 karto (suomiai 2 kartus, švedai 5,6 karto, danai 6,3 karto). Teatrų turime du kartus mažiau už estus, 3,8 karto mažiau už suomius, 4,6 karto - už islandus. Atsiliekame pagal santykinį laikraščių skaičių, jų tiražus, pagal verstinę literatūrą (estai jos išleidžia 2,6 karto daugiau, suomiai 3 kartus, islandai - beveik 11 kartų daugiau). Dvigubai už mus mažesnėje Estijoje per metus apsilanko dukart daugiau užsienio turistų (beje 2000-aisiais palyginti su 1999 metais mūsų šalyje jų sumažėjo dar 10 proc.). Šį nelinksmą lyginimą būtų galima tęsti ir tęsti. Štai kodėl mūsų kaimynai latviai ir estai labiau vertinami tų, kurie sudarinėja Baltijos jūros regiono taksavimo bei zonavimo programas. Beje, estai ne vien patys sugalvojo laikyti save Skandinavijos pietiniu pakraščiu.

Latviai po truputį irgi traukiami į šių šalių būrelį. Paskutinis pavyzdys - “Baltijos paletės” regiono projektas. Taip pavadintą Šiaurės Baltijos jūros regionų projektą sukūrė penkios BJR šalys: Švedija, Suomija, Rusija (Sank Peterburgas su apylinkėmis), Estija ir Latvija. Elipsės pavidalo Baltijos jūros arealas su ilgąja rytų-vakarų ašimi jungia penkias į jūrą atgręžtas sostines-uostus su gretimais rajonais, nuo kurių tįstančios jūros ryšių trasos voratinkliu apraizgo visą Šiaurės Baltiją. Numatytas įvairiapusis tų sostinių bendradarbiavimas, artimiausiais metais sukankančių sostinių jubiliejų įkūrimo šventinės programos ir pan. Kaimynai ir čia kažkodėl apsiėjo be mūsų: Lietuvai “Baltijos paletėje” neliko vietos.

Šių vyksmų apibendrinta nelinksma pasekmė - imame darytis tartum “pilkąja” zona Baltijos jūros regione. Užsienio spaudoje retsykiais pasirodo ir dar nemalonesnių palyginimų.

Netgi daug matę ir išmanantys urbanistiką specialistai su atlaidžia šypsena ne kartą palydėjo mūsų nepalenkiamą įsitikinimą esą Vilnius - tai visavertis šiuolaikiškas didmiestis. (Įsivaizduoju jų reakciją į bandymą miestą skelbti moderniausia Rytų Europos sostine!).

Apmaudu, bet taip, deja, yra. Ir ne tik tiems, kurie rūšiuoja miestus pagal XXI amžiaus standartus, nedaro didelio įspūdžio mūsų pagraudenimai, kad Vilnius - visai šalia Europos geografinio centro, kad tai senas daugiatautės kultūros židinys, A. Mickevičiaus pramintas “Šiaurės Atėnais”, kad jame sukauptas didžiulis intelektualiosios minties lobynas, raštija, universitetinės kultūros istorija, kad turime pasaulinės reikšmės senamiestį, kad tolygaus Vilniui muzikinio potencialo neturi daug didesni pasaulio miestai.

Frakuotas, karietinis manierizmas šiandien ne konkurentas veikliam kompiuterizuotam verslingumui - su tuo reikia sutikti, ir ateitis šį kontrastą tik dar labiau pabrėš.

Ne vien mano giliausiu įsitikinimu savo miesto-atstovo stoka aukščiausioje Baltijos miestų etažerės lentynėlėje Lietuvai (net tapusiai ES nare) - yra ir bus nemaža kliūtis užimti deramą vietą tarp regiono ir Europos valstybių, atkakliai besivaržančių dėl reikšmės, dėl įtakos, dėl rinkų. Kai mūsų trispalvį krašto lopinėlį Baltijos jūros regiono žemėlapiuose dengia Minsko, Rygos, Varšuvos įtakos zonų skrituliai, tokiu nauju Europinio miesto rango miestu, iškylančiu pro tų skritulių “skėčius”, gali tapti tik milijoninio dydžio urbanistinis vienetas, tarptautiniu mastu pripažintas centras, ne vien dvasinių vertybių - istorijos, kultūros, mokslo židinys, bet kartu ir gamybos, verslų, komunikacijų, tarptautinės prekybos, bankininkystės, užsienio turizmo telkinys, stiprios gravitacijos tarpvalstybinių ryšių traukos taškas.

Jei Lietuvai tikrai reikalingas toks urbanistinis centras, galįs pretenduoti į aukščiausią BJR miestų “lentynėlę”, turbūt niekas nesuabejos, kad tai - Vilniaus lemtis (prisiminkime geležinio vilko pranašystę Gediminui). Tačiau paliktas savieigai šis tapsmas savaime nesirutulios. Net jei ir sostinėje smarkiai išaugtų gyventojų skaičius (tai būtų vienas pačių svariausių kozirių pretenduojant į aukščiausią BJR “lygą”). Deja, Lietuvoje esant tokiam demografiniam regresui - depopuliacijai, tai bemaž utopija; nebent, įstojus į ES, į miestą plūstelėtų nauja migrantų iš kaimo banga. Tačiau ir net tuo atveju dabartinė geografinė-urbanistinė situacija Vilniui būtų labai didelė kliūtis.

Norint pakeisti, pagerinti tą situaciją, reikalinga gerai apgalvota, valstybės mastu koordinuojama krašto teritorinės sąrangos plėtojimo strategija.

Pasaulyje vyksta intensyvi urbanizacija: ir matomoji (didėja miestų skaičius ir juose gyvenančių žmonių dalis), ir latentinė, kai kaimo gyventojai pamažu pereina į miestietišką gyvenseną (t.y. keičiasi jų darbo, buities, poilsio režimas, vartojimo, judrumo, bendravimo ir kt. pobūdis). Vis intensyviau cirkuliuoja, kaupiasi, atsigamina, transformuojasi žinios, informacijos, kapitalas, investicijos, paslaugos. Telkiasi mokslas, universitetinis mokymas, valdymas, verslai, gamyba. Tobulėjant gamybos technologijoms, pastarosios ryškiai skaidosi ir pagal rūšis renkasi skirtingas išsidėstymo vietas. Plėtojasi tarptautiniai mainai, keitimasis informacija tiek betarpiškai, tiek telekomunikaciniais ryšiais, taip pat vietos ir užsienio turizmas. Visos šios žmogaus veiklos sritys tobulėja, modernėja, įgauna naujas kokybines formas. Jų materialinė bazė tarpusavy integruojasi, vyksta teritorinė “koncentruota dekoncentracija”. Kyla miesto teritorijų vertė, dėl to miestai stiebiasi aukštyn, rausiasi po žeme. Didėja transporto priemonių greičiai, viena transporto rūšis vis labiau izoliuojasi nuo kitos (greitkeliai, vienbėgis ir požeminis transportas, pėsčiųjų zonos, liftai, eskalatoriai, judantys šaligatviai ir kt.). Didėja tarpmiestinių susisiekimo ryšių svarba: vietinis - žeme, viršum žemės arba požemiu, tarptautinis - oru. Ir vienam, ir kitam vienodai svarbus patogus eismo grafikas, lengvas persėdimas iš vieno į kitą. Geografinių atstumų svarba menkėja, lemia jų įveikimo laiko trukmė (1 ir 2 pav.).

Visa tai - vadovėlio tezės, nenumaldomo ir totalinio šiuolaikinės urbanizacijos vyksmo generatoriai ir simptomai. Ši srauni, sūkuriuota srovė, be jokios abejonės, neaplenks ir Lietuvos. Belieka rinktis: arba kapstytis prieš srovę, arba gerai vairuojant pasileist pasroviui.

Miesto plėtros, jo ateities vizijos realizavimo scenarijų, kaip žinia, kuria miesto bendrasis planas. Turi tokį neseniai sudarytą, patvirtintą ir Vilnius. Jį rengiant buvo puiki proga pakilti aukščiau kasdienybės, atitrūkti nuo prozaiškų šios dienos aktualijų, buvo drąsesnio žvilgsnio prielaida. Autorių garbei reikia pripažinti, kad laisvos rinkos sąlygomis parengta jo sudarymo metodika buvo nauja, neįprasta. Pati procedūra jungė ir visuomenės dalyvavimą, ir “vizionierių klubą”, ir viešas variantų, vėliau galutinių sprendinių ekspozicijas, ir pagaliau plano apmatų grafinės bei tekstinės dalies santraukų pristatymą populiariausiame šalies dienraštyje. Apie visa tai niekas nė sapnuoti nesapnavo sovietmečiu, kai visą tokio pobūdžio informaciją nuo visuomenės slėpė grifas “slaptai”. Ir vis dėlto ilgas, kruopštus didelio kolektyvo darbas, deja, nesukūrė ryškios miesto ateities vizijos. Bent jau čia svarstomu klausimu: kaip nurungti miestus varžovus, kaip tapti jei ne šio regiono lyderiu, tai bent lygiaverčiu jų konkurentu.

Būtų neteisinga tuo kaltinti vien plano autorius: jie paklusniai padarė tai, kas buvo liepta, tiksliai įvykdė užsakymą. Pasiektas rezultatas - tai socializmo deformacijų, vėliau spontaniškų, paskubomis padarytų pereinamojo laikotarpio sprendinių taisymas, miesto audinio “lopymas”, fronto ruošimas prie sienos valdžią remiančių “naujųjų lietuvių” kotedžų statybai. Pats bendrojo plano rengimo vyksmas buvo originalesnis nei pats darbo produktas. Gaila, bet neieškota darnios miestų plėtros strategijos su Kauno analogiško plano projektuotojais.

Pasaulyje vykstančių aglomeracinių procesų fone pavienis “taškinis” didmiestis - tai vakarykštė atgyvena. Lietuvoje susiklosčiusį dviejų didžiausių miestų Vilniaus ir Kauno geografinė padėtis, tipologinė charakteristika, dydžiai, tarpusavio ryšiai itin palankūs šių miestų urbanistinio dipolio formavimuisi. Tokių užuominų esama ir mūsų vidaus problemomis ne per daug suinteresuotos “VASAB-2010” programoje.

Žengiant tokį žingsnį, būtina iš esmės efektyvinti susisiekimo sistemą, centralizuotai reguliuoti krašto miestų tinklo plėtrą, diegti lanksčią mokesčių ir privilegijų politiką. Tam ryžtis laisvos rinkos ekonomikos, miestų savivaldos sąlygomis, o ypač mūsų visuomenėje vyraujant didelei mąstymo inercijai, nebūtų lengva. Ir iš viso, ar pavyktų įveikti perdėtas vietininkiškas abiejų miestų ambicijas, kartais peraugančias į neslepiamą priešpriešą? Ar būtų susitaikyta su mintimi (o ji daug kam iš karto kelia tiesiog liguistą reakciją), kad Lietuvos urbanistinis “svorio centras” iš pakraščio šiek tiek slinktųsi vakarų, krašto vidurio, svarbiausių perspektyvinių traktų sankirtos, Lietuvos jūrų vartų, vartų į pasaulį link?

Manytina, kad tik supratingas geranoriškumas ir teigiami atsakymai į šiuos klausimus būtų gairės trumpiausiam keliui į European City, į Baltijos regiono miestų lyderystę.

"Akropolį" nušvietė 240 000 Kalėdinių lempučių

Didžiausias Lietuvoje prekybos ir pramogų centras "Akropolis" lapkričio 12-os dienos vakarą tapo labiausiai spindinčiu pastatu Lietuvoje. 240 tūkstančių Kalėdinių lempučių apšvietė 2 kilometrų perimetro pastato kontūrą, sakoma pranešime spaudai.
"Šventinės instaliacijos parengimui panaudota net 12 kilometrų šviesos diodo kabelio. Tokia šiuolaikinė technologija Lietuvoje dar niekur nebuvo naudota", - sako "Akropolio" rinkodaros vadovas Donatas Vilimas.

"Akropolį" papuošė 26 įspūdingi 6 metrų aukščio Kalėdų angelai, 12 aštuonių metrų aukščio ir 6 keturių metrų šviečiančios eglės. 3 metrų aukščio turiniai mirgantys angelai, 15 šviečiančių eglių ir "Delano" restoraną papuošusios milžiniškos 2 metrų skersmens snaigės šventinę nuotaiką kurs ir prekybos centro viduje.