Butrimonys - vienas didžiausių, įdomiausių ir tuo pačiu tvarkingiausių Lietuvos miestelių (bent iš tų, kurie nebuvo rajonų centrais).
Jis yra kiek nuošaliau nuo svarbiausių magistralių, bet lengvai pasiekiamas Vilniaus - Onuškio - Punios plentu
Dabar Butrimonyse gyvena apie 1100 gyventojų - trečia pagal dydį gyvenvietė Alytaus rajone po Simno ir Daugų.
Caro laikais Butrimonys buvo ir yra vienas didžiausių miestelių, plačių apylinkų prekybos ir paslaugų centras. 1897 m. Butrimonyse gyveno net 2394 gyventojai. Palyginimui tuo metu Alytuje I (Vilniaus gub,) buvo 1435 gyventojai, o Alytuje II (Suvalkų gub.) - 2010 gyventojai.
Didžiausias smukimas buvo po I pasaulinio karo, kai miestelis neteko tranzitinės reikšmės (Vilniaus kraštas buvo už administracinės linijos)
Sovietmečiu jis vienas iš nedaugelio miestelių, kurie augo - 1959 m. čia gyveno 847 gyventojai, o 1989 - 1089.
Administracinis suskirstymas mažai keitėsi. Butrimonys visuomet buvo valsčiaus, apylinkės ar seniūnijos centras, bet iki didesnio centro neišaugo. Tačiau Butrimonys ir nenusmuko, nes buvo padoriu atstumu iki Alytaus, Trakų ar didesnių miestų. Sovietmečiu miestelis buvo Butrimonių paukštininkystės tatybinio ūkio centras. Anais laikai tokie ūkiai palyginti neblogai gyveno. Tuos santykinio klestėjimo laikus primena miestelio aikštėje stovintys kultūros rūmai.
Caro laikais Butrimonys priklausė Vilniaus gubernijos Trakų apskričiai (m. Butrimancy - Vilenskaja gubernija, Trokskij ujezd, Butrimanskaja volostj)
Lietuvos laikais 1919 - 1950 m. buvo Alytaus paskrityje. apie 1933 m. turbūt prijungta dalis Pivašiūnų valsčiaus.
Rajonų laikais 1950-1962 m. priklausė Jiezno rajonui, o nuo 1962 m. - Alytaus rajonui.
Atrodo, tokia padėtis tenkina vietos gyventojus - kai prieš keletą metų buvo ketinimai atkurti Jiezno rajoną (ir surinkti reikiamą gyventojų skaičių ne tik ir Prienų bei ir kitų rajonų), tai Butrimonyse ta apklausa sužlugo - visiems gerai ir be to Jiezno, kuriame socialinė infrastruktūra skurdesnė nei Alytuje.
Buvusiame Butrimonių valsčiuje yra dvi įžymybės - Punia su piliakalniu ir Raižiai su mahometonų mečete.
Butrimonių bažnyčia - ne tas objektas, kurio miestelis gali labai didžiuotis. Tik Butrimonyse ir Žiežmariuose stovi dvibokštės bažnyčios su nuo tarpukario laikų nepastatytu antruoju bokštu.
Butrimonys yra urbanistikos paminklas (UV22). Saugomas gatvių tinklas, aikštės planas, kapitalinio užstatymo fragmentas.
Trikampė aikštė yra pavaizduota ir miestelio herbe, kuris patvirtintas 2011 m.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Butrimoni%C5%B3_herbas
Miestelio bendras vaizdas žymiai geresnis nei daugumoje Lietuvos miestelių. Taip gražiai susitvarkę savo aikštes už europinius pinigus ne vienas ir ne du miesteliai. Tačiau jokiame miestelyje neteko matyti tiek gėlių.
Dar svarbiau, kad Butrimonyse (bent tuo metu atrodė), buvo ne tuščia, o visur buvo daug vaikų ir jaunimo.
Jis yra kiek nuošaliau nuo svarbiausių magistralių, bet lengvai pasiekiamas Vilniaus - Onuškio - Punios plentu
Dabar Butrimonyse gyvena apie 1100 gyventojų - trečia pagal dydį gyvenvietė Alytaus rajone po Simno ir Daugų.
Caro laikais Butrimonys buvo ir yra vienas didžiausių miestelių, plačių apylinkų prekybos ir paslaugų centras. 1897 m. Butrimonyse gyveno net 2394 gyventojai. Palyginimui tuo metu Alytuje I (Vilniaus gub,) buvo 1435 gyventojai, o Alytuje II (Suvalkų gub.) - 2010 gyventojai.
Didžiausias smukimas buvo po I pasaulinio karo, kai miestelis neteko tranzitinės reikšmės (Vilniaus kraštas buvo už administracinės linijos)
Sovietmečiu jis vienas iš nedaugelio miestelių, kurie augo - 1959 m. čia gyveno 847 gyventojai, o 1989 - 1089.
Administracinis suskirstymas mažai keitėsi. Butrimonys visuomet buvo valsčiaus, apylinkės ar seniūnijos centras, bet iki didesnio centro neišaugo. Tačiau Butrimonys ir nenusmuko, nes buvo padoriu atstumu iki Alytaus, Trakų ar didesnių miestų. Sovietmečiu miestelis buvo Butrimonių paukštininkystės tatybinio ūkio centras. Anais laikai tokie ūkiai palyginti neblogai gyveno. Tuos santykinio klestėjimo laikus primena miestelio aikštėje stovintys kultūros rūmai.
Caro laikais Butrimonys priklausė Vilniaus gubernijos Trakų apskričiai (m. Butrimancy - Vilenskaja gubernija, Trokskij ujezd, Butrimanskaja volostj)
Lietuvos laikais 1919 - 1950 m. buvo Alytaus paskrityje. apie 1933 m. turbūt prijungta dalis Pivašiūnų valsčiaus.
Rajonų laikais 1950-1962 m. priklausė Jiezno rajonui, o nuo 1962 m. - Alytaus rajonui.
Atrodo, tokia padėtis tenkina vietos gyventojus - kai prieš keletą metų buvo ketinimai atkurti Jiezno rajoną (ir surinkti reikiamą gyventojų skaičių ne tik ir Prienų bei ir kitų rajonų), tai Butrimonyse ta apklausa sužlugo - visiems gerai ir be to Jiezno, kuriame socialinė infrastruktūra skurdesnė nei Alytuje.
Buvusiame Butrimonių valsčiuje yra dvi įžymybės - Punia su piliakalniu ir Raižiai su mahometonų mečete.
Butrimonių bažnyčia - ne tas objektas, kurio miestelis gali labai didžiuotis. Tik Butrimonyse ir Žiežmariuose stovi dvibokštės bažnyčios su nuo tarpukario laikų nepastatytu antruoju bokštu.
Butrimonys yra urbanistikos paminklas (UV22). Saugomas gatvių tinklas, aikštės planas, kapitalinio užstatymo fragmentas.
Trikampė aikštė yra pavaizduota ir miestelio herbe, kuris patvirtintas 2011 m.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Butrimoni%C5%B3_herbas
Miestelio bendras vaizdas žymiai geresnis nei daugumoje Lietuvos miestelių. Taip gražiai susitvarkę savo aikštes už europinius pinigus ne vienas ir ne du miesteliai. Tačiau jokiame miestelyje neteko matyti tiek gėlių.
Dar svarbiau, kad Butrimonyse (bent tuo metu atrodė), buvo ne tuščia, o visur buvo daug vaikų ir jaunimo.
Comment