Calendarium. Tai įvyko prieš ... metų

[Sapiensys]

Ačiū Romas už liūdną priminimą

nepasakysi, kad priminimas ypač linksmas. Bet kad būtų kažkaip specialiai liūdnas - irgi neateis juk į galvą. Jei kokiems nors "lūdintiems" neaišku, galiu išsiplėtoti:

1) bendrąja optika žiūrint keista giliai apdraudoti darinį, kuris nėra betarpiškai tavo Tėvynė. Kitaip sakant asmeniškai aš dar galiu pasisieloti dėl LTSR nesėkmių, bet apraudoti pvz. 1941 birželio 22-ąją (nekalbant jau apie jos sulyginimą su 1941 birželio 14-os tragedija) man yra nesuvokiama. Suprantu, kad nevalia bet kokio integracinio darinio lyginti su belenkokiu integraciniu dariniu, bet net ir EU pabaiga man niekad nebus tokia tragiška kaip rimtas LR pralaimėjimas (o ką jau ten kalbėti apie nedaperėtos lenkų didžvalstybės apkarpymą, tiesiogiai neliečiantį Lietuvos);

2) konkrečiai kalbant apie LDK; po to padalinimo pačios pravoslaviškiausios LDK dalies netekimas galėjo būti nelaimė nebent fanatiškiems katalikintojams. Nesakau, kad Polocko rusinams pasidarė lengviau gyventi, bet vieną hegemoną tiesiog pakeitė kitas hegemonas populiacijoje, kuri vis dar buvo iki-nacionalinėje stadijoje. Etiniams gi lietuviams turėjo tapti kvėpuoti lengviau - jų pačių šalyje pavadintoje jų vardu lietuvių svoris teoriškai turėjo padidėti (praktikoje su tokia degradavusiu valstybine sistema ir geriausi šansai jau nieko nebereiškė - gal dėlto irgi nusirauti plaukų kuokštą?).

3) Lenkijos karalystė stipriausiai prarado žemių. Piktdžiugavimu aš čia neužsiiminėsiu, bet tik pastebėsiu, jog iki 1772-ųjų Lietuvoje buvo spausdinami elementoriai "Mokslas skaitymo rašto lenkiško" (daugybė egzempliorių), o va po 1772-ųjų (kažkodėl būtent po 1772-ųjų) lenkams gavus per "čapką" Lietuvoje masiškai pradėta leisti „Mokslas skaitymo rašto lietuviško“. Kiekvienas te daro savo išvadas, o kas nemato tame priežastingumo - te prasuka pro šoną nieko netaręs.

[Romas]

nepasakysi, kad priminimas ypač linksmas. Bet kad būtų kažkaip specialiai liūdnas - irgi neateis juk į galvą.
Jei kokiems nors "lūdintiems" neaišku, galiu išsiplėtoti: (...)

Tokių pranešimų prasmė ir tokia ir yra, kad priminti, jog buvo toks istorinis ar kitas įvykis.
Jei jis bus įdomus, tai išsisvysktis kažkokia diskusija, o jei niekam neįdomu - tai taip ir turi būti

Visada bus tokių lietuvių, kuriems 123 + 45 metai Rusijos ir Sovietų okupacijų (neskaitant XVII - XVIII a. karų ir trumpalikų invazijų) yra mažesnis blogis nei 20 metų "Vilniaus okupacija" ir iš to kylanti akla neapykanta (arba geriausiu atveju ignoravimas) viskam, kas susiję su Lenkija. Gal dar praėjo per mažai laiko, kad tuos laikus būtų galima vertinti objektyviai.
Istorija sukasi spirale. Paradoksas, kad rekonstruotame didžiojo lenkų nemylėtojo A.Smetonos dvare pastatyti lenkiški šviestuvai


Ne stebuklas buvo ta "Žečpospolita", arba "Abiejų Tautų Respublika" jei ji žlugo. Daugumai mūsų tai kaip "ne mūsų", o "kažkieno istorija. Didžioji dauguma lietuvių beveik nieko nežino apie laikotarpį po Vytauto mirties iki Basanavičiaus "Auszros" Iš lietuvių istorijos vartosenos iškrito apie 450 metų laikotarpis.
Tai vis dėlto šiek tiek geriau, nei pas gudus, kur bandoma įpiršti minti kad jų istorija buvo Kijevo Rusia, po to 7-8 šimtmečiais "nieko" arba vien "svetimųjų okupacijos": iki BSSR susikūrimo ar iki II pasaulinio karo "partizanskos respuklikos"

Žmogaus psichologija tokia, kad apie nemalonius dalykus niekas nenori daug kalbėti.
Beieiškant informacijos ATR I padalijimo 250 nelabai gausu buvo ir lenkiškų straipsnių ta tema, nors ATR istorija lenkama nėra "kažkieno kito" istorija.

Lietuvoje 1995 metais nebuvo kalbėta (ebnt spaudoje, nes tada interneto beviek nebuvo) apie ATR III padalijimo 200-metį. Tačiau 2015 ir 2020 m. paminėti nelinksmi 1940 m. sovienės okupacijos jubiliejai - ten buvo ir visai įdomių įžvalgų, ką daryti, kad tai nepasikartotų.
Juk naudos iš istorijos galima pasiekti ne tik džiaugiantis pergalėmis, bet ir analizuojant mūsų pralaimėjimus - vienu iš tokių ir buvo ATR padalijimai.

[Romas]

Litui - 100 metų (1922 - 2022)
Itin tyliai praėjo jokio susidomėjimo nesulaukęs spalį buvęs lito 100 metų jubiliejus.

Prieš dešimtmetį 90 metų lito jubiliejus minėtas labai plačiai.


Apie tai yra net atskira tem forume: 2012.10.06 Litui-90 metų. Atvirų durų diena Lietuvos banke


Dabar apie lito 100 metų jubiliejų užsiminė tik Mažeikių ir Ukmergės rajonų laikraščiai:

https://lnm.lt/renginiai/tarptautine...s-latas-krona/

Tačiau ta proga suradau, kad yra paroda, kurią reikės aplankyti:
2022.09.29–2023.02.05
Tarptautinė paroda „100 metų: litas, latas, krona“

https://lnm.lt/renginiai/tarptautine...s-latas-krona/

[Romas]

Dar šis bei tas įvyko lygiai prieš 100 metų

1922 m. lapkričio 1 d. H. Karteris pradėjo šeštą kasinėjimų sezoną toje pačioje vietoje, kur prieš penkerius metus buvo rasti senovės darbininkų lušnelių pamatai. Lapkričio 4 d. kasėjai užtiko pirmąjį uoloje iškirstą laiptelį. Pratęsus kasimą buvo rastos užantspauduotos durys. Buvo aišku, kad į šį kapą neįžengta nuo 12-os Egipto dinastijos laikų prieš 3000 metų, bet kapas aiškiai buvo per mažas faraonui. H. Karteris liepė užversti įėjimą ir lapkričio 6 d. laiške pranešė lordui Karnarvonui apie atradimą į Angliją.
Atrastas kapas populiariai buvo pramintas „Auksinio paukščio kapu“. H. Karteris laikė auksinę kanarėlę namuose ir buvo pašiepiamas darbininkų, kad paukštis jam rodo, kur kasti. Vieną dieną kanarėlė buvo rasta praryta įšliaužiusios kobros. Kobra buvo senovės faraonų valdžios simbolis ir kilo gandai, kad taip faraonas keršija už tariamai kanarėlės H. Karteriui parodytą kapą. Lordui Karnarvonui mirus sekančiais metais pasklido gandai ir buvo sukurta legenda apie „faraono prakeikimą“.

1922 m. lapkričio 24 d. buvo nuvalytas visas smėlis nuo kapo laiptelių ir ant durų rastas Tutanchamono antspaudas. (...) Atidarius kapą paaiškėjo, kad prieškambaris buvo iš dalies išvogtas, skrynios tuščios su išlaužtomis spynomis, tačiau paties Tutanchamono palaidojimo ir lobyno kambariai buvo išlikę taip, kaip faraono palaidojimo momentu. (...)
Kape rasta apie 5000 objektų, kuriuos suklasifikuoti ir aprašyti prireikė 10 metų. Garsiausias iš jų − auksinė Tutanchamono mumijos kaukė. Dabar didžioji dalis kapo artefaktų saugoma Egipto muziejuje Kaire.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Tutanchamono_kapas

King Tutankhamun: How a tomb cast a spell on the world

https://www.bbc.com/culture/article/...-pharaohs-cult

Who was King Tutankhamun?

https://www.nationalgeographic.com/h...ng-tutankhamun

[Romas]

1923 - 2023. Klaipėdos sukilimas
Šiandien sukanka 100 metų, kai sėkmingai pasibaigė Klaipėdos krasto (Mėmeliando) užemimo operacija ir lietuviams pasidavė Klaipėdoje dislokuota Prancūzijos įgula. Priklausomai nuo istorijos ar šalies tą operacija vadinama sukilimų arba išlaisvinimu iš šimtametės vokiečių vergovės arba lietuviška okupacija, kuri įvyko pasinaudojus laikinų Vokietijos silpnumu po pralaimėto Į pasaulinio karo.

Klaipėdos sukilimas – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinė akcija 1923 m. sausio mėnesį.^[Tarpukario istoriografijoje įsivyravęs požiūris į sukilimą kaip į vietinių gyventojų pastangas susilieti su Lietuva, buvo ne tik puikus pavyzdys ugdant lietuvišką tautinę savigarbą, bet kartu sudarė prielaidas nekorektiškai interpretuoti svarbų XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykį. „Sukilimo“ stereotipas tarptautinės nuomonės vardan neigęs esminį Lietuvos vyriausybės vaidmenį užimant Klaipėdos kraštą 1923 m., išliko gajus ištisus dešimtmečius. Visiškai priešingai šiuos įvykius istorikai pradėjo vertinti tik XX a. pabaigoje.

https://lt.m.wikipedia.org/wiki/Klai...s_kra%C5%A1tas

VIen tai, kad Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, buvo per anksti teigti, kad Klaipėda tapo lietuviška.
Kaip Klaipėdos ir Juotkrantės gyventojai 1923 m. ne visai suprato, kad jie atsidūrė Lietuvoje, aprašė Mykolas Römeris savo dienoraštyje.

Autonominiame Klaipėdos krašte liko galioti Vokietijos įstatymai. Dvikalbystė reiškė tai, kad visur vyravo vokiečių kalba. Pusė krašto gyventojų buvo vokiečiai ir suvokietėję lietuviai su pavardėmis Gaidies, Shameit, o kita pusė vis dar kalbėjos bet savo ruožtu tik pusė jų save laikė lietuviai, o kita pusė vadinosi vietiniais klaipėdiškiais ar mėmellenderiais,
Greit išryškėjo didžiuliai skirtumai "Didziosios Lietuvos" valdininkai nelabai gilinosi į krašto specifiką. Vokietijos besielgiantys valdininkai irgi nerodė didelio lojalumo Lietuvai. Ekonominiu požiūriu tarp Klaipėdos krašto ir Lietuvos buvo didelė praraja, paskui tie skirtumai mažėjo. Pati Klaipėda ekonominių požiūriu praturtėjo, kai Lietuva daug investavo į uostą.

Autonominio Klaioėdos krašto istorija pasibaigė 1939 m. kovą.Apie lietuvių ir vokiečių santykius yra atskira tema.
1944 - 1945 m. užemus Klaipėdos kraštą jame liko maža dalis vietos gyventojų -daugeliš civilių buvo evakuoti dar 1944 m. spalį Antra vietinių gyventojai emigracijos (repatriacijos) į Vokietiją banga vyko 1958-1959 m.
Nauji krašto gyventojai buvo ne tik iš Žemaitijos, o iš visos Lietuvos. Klaipėdoje buvo daug atvykėlių iš Sovietijos kalbančių rusiškai. Beveik visos palei Kursių marias buvusios įmonės buvos sąjunginio pavaldumo, Rybporto rajone lietuviškai buvo sunku susišnekėti.

Na, o po 1991 metų lietuviškais tapo ne tik Klaipėdos miegamieji rajonai, centras ir Šilutės plento, bet ir uostai įmonės bei laivynas.

Apie krašto specifiką dabar primena tik kitokie pastatai ir užrašai senose kapinėse.

[Romas]

70 metų po Stalino mirties (1953 - 2023)
Prieš 70 metų, 1953 m. numirė Sovietų Sąjungos valstybės ir komunistų partijos vadovas Josifas Stalinas.
Turiintiems laiko ir ir noro - puikus 2019 m. filmas "Valstybinės laidotuvės", kurį iš dešimtmečius archyvuose nejudintų kino juostų sumontavo Ukrainos režisierius Sergejus Loznica (Сергей Лозница / Сергій Лозниця).

Koks nors Stokholmo sindromas yra juokas, palyginus su ta mazochistine apiplyšusiųsių "pačių laimingiausių" žmonių isterija, kuri buvo mirus tironui. Nors po diktatoriaus Stalino mirties prasidėjo pokyčiai ("atlydis", po to - "stagnacija", o dar po kelių dešimtmečių - ir "perestrojka"), tačiau ir po 70 metų toje Rytų šalyje yra dalykų ir išorėje, ir žmonių galvose, kurie per 70 metų mažai pasikeitė.

Keli kadrai iš S. Loznicos filmo "Valstybinės laidotuvės"


Tas kadras su Krasnodaro krašte per purvą su vainikais klampojančius gedinčius kaimiečius leis geriau suprasti, kokius kaimynus turime Rytuose.






Mitingas Vilniaus geležineklio stoties aikštėje - nuo 44:37 iki 46:00







Режиссер Сергей Лозница. "Государственные похороны".
https://www.currenttime.tv/a/state-f.../30605682.html

[Romas]

Labai įdomus žemėlapio fragmentas. Lenkas filologijos profesorius apie teritoriją žemiau Daugavpilso tarpukario metais.



Pilnas žemėlapis.

Labai tinkama proga tokiems žemėlapiams.

Šiandien kaip sukanka 100 metų, kai 1923 metų kovo 15 dieną Ambasdorių konferencija nustatė Lenkijos rytines sienas pagal 1921.03.18 d. Rygos sutartį. Buvo padalinta neutrali zona, buvusi nuo 1920 m. tarp Lietuvos ir Lenkijos ir nustatyta Lenkijos-Lietuvos siena.
Lietuva sienos nepripažino ir ją laikė demarkacijos linija, o nuo 1928 m.-administracijos linija.
Ši riba egzistavo iki 1939 m.rugsėjo, kai Vilniaus kraštą ir Rytų Lenkiją užėmė Sovietų Sąjungos kariuomenė.

[Romas]

1920-1923 m. tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo nustatyta neutrali zona

Retas žemėlapis su pažymėta neutralia zona
Lenkijos 1922 m. geležinkelių žemėlapio fragmentas

Prie Nemuno ir Merkio demarkacinė linija išvesta per zonos vidurį upėmis, ties Vieviu kairiame Neries krante beveik visas neutralios zonos ruožas atiteko Lietuvai, į pietus nuo Dubingių - Lenkijai, Ignalinos apylinkėse - Lietuvai, visas Gardino-Vilniaus-Daugpilio geležinkelis - Lenkijai ir t.t.

www.mapywig.org , "Polska mapa kolejowa" 1922 r.

[dangoraižistas]

Labai įdomi tema. Romas , o kur buvo neutrali zona Sūdovoje ir kokios gyvenvietės buvo suvisam atiduotos Lenkijai ją padalinus?

[Romas]

o kur buvo neutrali zona Sūdovoje ir kokios gyvenvietės buvo suvisam atiduotos Lenkijai ją padalinus?

Suvalkijoje siena nustatyta anksčiau, dar 1919 metais.

Fošo (Foch'o) linija – 1919 m. siūlyta demarkacinė linija tarp Lenkijos ir Lietuvos. Ją pasiūlė Prancūzijos maršalo Ferdinando Fošo (pranc. Ferdinand Foch) štabas, o 1919 m. liepos 26 d. palaikė Antantės aukščiausioji karo taryba.

Fošo linija prasidėjo prie Rytprūsių sienos ties Vištyčiu, paskui ėjo į šiaurę link Vižainio kaimo (Lietuvos pusėje liko Liubavo kaimas), toliau ėjo į šiaurę iki Punsko, šiauriniu Galadusio ežero krantu, tada ėjo į rytus nuo Berznyko kaimo (dabar Lenkijos teritorijoje) iki Seinos upės, toliau palei Seiną. Vienu Nemuno intaku pasiekė Nemuną, nuo Nemuno eina 12 km į šiaurės vakarus nuo Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio.
Su nežymiais skirtumais Fošo linija tapo faktine tarpukario Lenkijos ir Lietuvos valstybės siena

https://lt.wikipedia.org/wiki/Fo%C5%A1o_linija

Man pavyko rasti ti tą vienintelį žemėlapį su neutralia linija
Suvalkijoje po 1920 m. irgi turėjo būti neutrali zona, bet tame žemėlapyje nėra parodyta.
Gal pačiam pavyktų surasti tokį žemėlapį.

[dangoraižistas]

Suvalkijoje siena nustatyta anksčiau, dar 1919 metais.


Man pavyko rasti ti tą vienintelį žemėlapį su neutralia linija
Suvalkijoje po 1920 m. irgi turėjo būti neutrali zona, bet tame žemėlapyje nėra parodyta.
Gal pačiam pavyktų surasti tokį žemėlapį.

Kažkur teko skaityti, kad Punskas buvo neutralioj zonoj, bet lenkai pirmiau pradėjo imt neutralią zoną ir jį pasiėmė. Ar tai tiesa? Žemėlapis atsakytų.