Lietuvos etnografiniai regionai

[Stadionas]

Senai reikėjo išskirti atskirtą etnografinį regioną. Tuomet nebūtų tokios pritemptos paralelinės realybės, kai lenkų gyvenama Paberžė ar Jauniūnai vadinama "Aukštaitija", o lenkų gyvenamos Eišiškės ir Buivydžiai - "Dzūkija".

o kai Eišiškėse išmirs arba išvažiuos į Vilnių gyvent tie vadinami Lenkai (kas manau realu per artimiausius 50-70 metų), kaip tada Rapalionio gimtinė vadinsim?

[1252]

Pagal ponią, tai ir Alytus negalėtų būti Dzūkija, nes ir ten totorių yra. Ir Visagino etnografinis regionas turbūt turėtų būti, nes kokia ten Aukštaitija su tiek maskolių Ir išvis turbūt jokių etnografinių regionų negali būti, nes visur žydų buvo.

Klaipėdą priskirti Tarybinių tautų etnografiniam regionui.

[Kitas Džiugas]

Pagal ką Pabradė ir Švenčionių apylinkės yra Dzūkijoje?

[mantasm]

Senai reikėjo išskirti atskirtą etnografinį regioną. Tuomet nebūtų tokios pritemptos paralelinės realybės, kai lenkų gyvenama Paberžė ar Jauniūnai vadinama "Aukštaitija", o lenkų gyvenamos Eišiškės ir Buivydžiai - "Dzūkija".

15min.lt 2023.10.29
Sunku įvardinti dzūkais.
Mokslininkė siūlo Vilniją arba Vilniaus kraštą laikyti atskiru regionu

Pagal ponią, tai ir Alytus negalėtų būti Dzūkija, nes ir ten totorių yra. Ir Visagino etnografinis regionas turbūt turėtų būti, nes kokia ten Aukštaitija su tiek maskolių Ir išvis turbūt jokių etnografinių regionų negali būti, nes visur žydų buvo.

[Romas]

Senai reikėjo išskirti atskirtą etnografinį regioną. Tuomet nebūtų tokios pritemptos paralelinės realybės, kai lenkų gyvenama Paberžė ar Jauniūnai vadinama "Aukštaitija", o lenkų gyvenamos Eišiškės ir Buivydžiai - "Dzūkija".

15min.lt 2023.10.29
Sunku įvardinti dzūkais.
Mokslininkė siūlo Vilniją arba Vilniaus kraštą laikyti atskiru regionu

Pasak Mykolo Römerio universiteto mokslininkės Barbaros Stankiewicz šiuo metu, sprenndžiant tapatybės problemas įvairiuose žemėlapiuose Vilniją būtų galima išskirti, taip pabrėžiant šio reguiono savitumą bei tapatininmąsi su šimtmečius siekiančia Lietuvos istorija

https://www.15min.lt/naujiena/aktual...ose-56-2133028

[LuDux]

Ta proga Šiauliai nutarė kad nebenori buti Aukštaitijos grafiene, nori buti Žemaitijos karaliene
https://tzinios.lt/siaulius-siekia-i...ikine-sostine/

[LuDux]

Didesnis https://ekgt.lt/media/image/etnograf...-04-21_web.jpg

Šis žemėlapis – tai 2003 metais EKGT užsakymu parengto Lietuvos etnografinių regionų žemėlapio patobulintas variantas (senoji žemėlapio versija buvo tokia >>>). Žemėlapio sudarytojai – humanitarinių mokslų daktaras Žilvytis Šaknys ir gamtos mokslų daktaras Danielius Pivoriūnas. Žemėlapis sudarytas remiantis etnologų, lingvistų, etnomuzikologų, kitų mokslininkų tyrimais ir rekomendacijomis, apibendrinant informaciją iš daugiau nei 200 etnografinių žemėlapių

https://ekgt.lt/etnografiniai-regionai/zemelapis/

[Gnoss]

Jokio šeštojo regiono negali būti nes Vilniaus krašto terminas atsirado 1920 m. lenkams okupavus etnines lietuvių žemes Aukštaitiją, šiose žemėse buvo Lietuvos valstybės ištakos ir jos lopšys. Kažkaip keistai skambėtų Vilnijos kraštas kurio termino atsiradimą paskatino Lenkijos okupacija ir jos padariniai. Iki 1920 m. nežinoma jokios Vilnijos. O Dzūkijos terminas yra vėlyvas atsiradęs XIX-XX a. nuo vietos šnektoms būdingo dzūkavimo.

Čia viskas vien dėl to, kad nelietuviakalbis regionas (kalbu apie dabartinę situaciją) niekaip neįsipaišo į lietuviškas etnografines žemes, dėl to ir yra dabartinis apsimėtinėjimas etnografinių ribų klausimu visiškai ignoruojant slaviakalbius Vilnijos gyventojus. O pasiteisinimų ieškoma badant pirštais į istoriją, kai visas ginčas yra bene ar višta ar kiaušinis atsirado pirmas. Reiktų valstybinės reikšmės sprendimo formuojant to krašto regioninę savimonę, o ne aiškinimų, kas ką ir kur okupavo ir kokia gyventojų tautybė.

[laimutis]

Jokio šeštojo regiono negali būti nes Vilniaus krašto terminas atsirado 1920 m. lenkams okupavus etnines lietuvių žemes Aukštaitiją, šiose žemėse buvo Lietuvos valstybės ištakos ir jos lopšys. Kažkaip keistai skambėtų Vilnijos kraštas kurio termino atsiradimą paskatino Lenkijos okupacija ir jos padariniai. Iki 1920 m. nežinoma jokios Vilnijos. O Dzūkijos terminas yra vėlyvas atsiradęs XIX-XX a. nuo vietos šnektoms būdingo dzūkavimo.

[Romas]

O kas dabar jau yra etninės lenkų žemės?, gyvenantiems "tuteišiams" brukama lenkų kalba yra svetima, daugelis namie šneka rusiškai, baltarusiškai ar kažkokiu maišytu žargonu, kodėl nesteigiama mokyklų baltarusių kalba, daugiau lietuviškų klasių, kodėl teikiama privilegija tik lenkų kalbai, juk gyvename ne 1920-1939 m. kai vyko prievartinė polonizacija.

Prievartinė, ar neprievartinė polonizacija, bet ji vienaip ar kitaip Vilniaus apylinkėse įvyko. Tačiau kur buvo aiški tautinė savimonė (Ignalinos ar Valkininkų apylinkėse), jokios polonizacijos nepavyko.

Realybė tokia, kad Vilniaus apylinkėse vietiniai gyventojai kalba lenkiškai (ar jiems taip atrodo), o atvykėliai lietuviškai. Etninės sudėties keitimas gali vykti natūraliai, o gali vykti ir staigiai. Staigiais judesiais galima tik pridaryti problemų.
Nors kai kam turbūt gaila, kad dabar ne Stalino ar Miloševičiaus laikai ir negalima padaryti vietinių gyventojų "repatriacijos" kaip Klaipėdos krašte 1945 metais.

Rytų Lietuvoje norima padaryti lenkų kultūrą ir kalbą atspindinti regioną, vėl norima grįžti prie okupantų neužbaigtų darbų, nutilimas krašto polonizavimas prieškariu ir pokariu, brukama svetima šiam kraštui lenkiška kultūra.

Kas gali paaiškinti, kodėl etnografiniame žemėlapyje Nemenčinė ir Buivydžiai priskirti Dzūkijai, o Bartkuškis ir Paberžė - Aukštaitijai. Visose šiose vietovėse kalbama labiau lenkiškai, o ne pusiau gudiška Šalčininkų tarme.
Beje, Čekoniškių - Platiniškių nupintos Vilniaus verbos per Kaziuko mugę- dzūkiškos ar aukštaitiškos?
Jei jau kalbama apie etnografinius regionus (2015-ieji etnografinių regionų metai), tai būtų gražu įteisinti ir 6-ąjį etnografinį regioną - Vilniją. Mažoji Lietuva visai neseniai tapo 5-uoju etnografiniu regionu.
(...)

[laimutis]

Nesvarbu kas buvo "kažkada", svarbu yra kas yra "dabar".

(...)

Rytų Lietuvoje norima padaryti lenkų kultūrą ir kalbą atspindinti regioną, vėl norima grįžti prie okupantų neužbaigtų darbų, nutilimas krašto polonizavimas prieškariu ir pokariu, brukama svetima šiam kraštui lenkiška kultūra.

[Budikis]

Nepamiršk elementaraus nuoseklumo - jeigu jau Žemaitijoje braižom ribas pagal tarmes, tai teks braižyti ir aplink Vilnių.

Šitoj vietoj (tą galima matyti ir šioje temoje esančiuose žemėlapiukuose) kalbinio kriterijaus taikymas sustoja, ir prasideda Dzūkijos paieškos Nemenčinėje

Aukščiau, kai pirmą kart pateikiau tą žemėlapį jau rašiau, kad pagrindinės keturios tarmės paimta kaip tų regionų branduoliai (dalijimo vienetas: esamos apylinkės), toliau atsižvelgta į kitus svarius dalykus (ūkį, etnografiją, geografiją, dabartinę tarminę padėtį...), taigi teko šį tą apkarpyti... Be to, ten ne „Dzūkija“, o Dainava! Kaip minėjau „dzūkas“ yra lingvistų pravardė, kaip pasakojama, seniau žmonės net įsižeisdavo taip pavadinami, jie gi save laikė lietuviais.
Vilniaus rytų aukštaičius priskiriant prie Nalšios (tame žemėlapyje) tektų ribą Dainavos vesti prie pat Vilniaus, tai ne praktiška, be to, tų senųjų aukštaičių jau ne kiek čia yra belikę, o sulenkėjusiems tai tas pats kur būti priskirtiems, manau; be to, etnografiškai šis regionas artimas dzūkams, taip pat ir kai kuriomis tarmės ypatybėmis.

[c2h5oh]

Užtat pagal tarmes braižyti regionus yra labai praktiška, ir labiausiai pagrįsta. Bent kažkoks realus atspirties taškas yra.

Nepamiršk elementaraus nuoseklumo - jeigu jau Žemaitijoje braižom ribas pagal tarmes, tai teks braižyti ir aplink Vilnių.

Šitoj vietoj (tą galima matyti ir šioje temoje esančiuose žemėlapiukuose) kalbinio kriterijaus taikymas sustoja, ir prasideda Dzūkijos paieškos Nemenčinėje

[Sula]

Na palei mane kaip tik zemaitijai nurezta didele dalis aukstaitijos naudai, paziurekit visus istorinius zemelapius tai zemaitijaos riba eitu ciut ne per viduri Lietuvos (palei Panevezi ir Kauna kai kur net iki Birzu). Aukstaitijos dalis perdidele, kaip beziuretum.

Dabartinis lingvistinis tarmių skirstymas (yra variacijų) neatitinka to meto administracinių ribų. Tuomet Žemaitijos seniūnija jungė ir dalį vakarų aukštaičių. Su Mažąja Lietuva situacija sudėtingesnė. Ji sužemaitėjo iš dalies tik pokariu. Dalis rytų aukštaičių nutautėjo (procesas tebevyksta).

[NIR_Rimc]

Ne per daug žemačiams žemių pripaišyta?
Klaipėdos kraštas nebuvo ir nėra Žemaitija.
Atvaizdas

Na palei mane kaip tik zemaitijai nurezta didele dalis aukstaitijos naudai, paziurekit visus istorinius zemelapius tai zemaitijaos riba eitu ciut ne per viduri Lietuvos (palei Panevezi ir Kauna kai kur net iki Birzu). Aukstaitijos dalis perdidele, kaip beziuretum.

[Budikis]

Tame ir reikalas - kad jeigu jau brėžti ribas pagal DABARTINĮ tarmių pasiskirstymą, tai Šiaulių miestas nėra Žemaitijoje.

Prieš braižant etnografinių regionų ribas, visada reikia labai aiškiai apibrėžti, kokiais kriterijais vadovaujamasi. Priklausomai nuo kriterijaus, Šiauliai gali nebūti Žemaitijoje, arba Kėdainiai ir Kaunas būti Žemaitijoje.

Dėl to braižyt administracines ribas pagal etnografinius regionus - nepraktiška.

Aišku, galima tiesiog vakarinę Lietuvos Respublikos dalį vadinti Žemaitija - tai patogu, bet neteisinga pagal bet kokį kriterijų.

Užtat pagal tarmes braižyti regionus yra labai praktiška, ir labiausiai pagrįsta. Bent kažkoks realus atspirties taškas yra. Be to, tarmės jau ir taip yra realūs, kad ir nepripažinti oficialiai, dideli žmonių bendruomenių regionai. Bet koks kitoks skirstymas yra grynai dirbtinis ir išauktas išorinių interesų. Norint gauti realią savivaldą vietose reikia taikytis su jau egzituojančomis (ir ne vieną šimtmetį) žmonių bendruomenėmis – tarmės ir yra tokios didelės bendruomenės, senovinių lietuviškų genčių palikimas.

[Budikis]

Ne per daug žemačiams žemių pripaišyta?
Klaipėdos kraštas nebuvo ir nėra Žemaitija.
Atvaizdas

Taigi parašyta:
„Lietuvos administracinio-teritorinio padalijimo variantas tarminiu pagrindu.“
Lietuvių kalbos tarmės:
http://tarmes.lki.lt/
Kas dėl tamstos pateikto žemėlapiuko, tai tas žemėlapiukas neaišku kokiu pagrindu sukurptas:
Samogitia – lyg ir būtų tikros Samogitia kunigaikštijos tęsinys tik pavadinimu nebent: įtraukta aukštaitiškakalbiškas pietinis kampas ir neįtraukti Klaipėdos krašto (vakarų) žemaičiai (žiū tarmių žemėlapį).
Lithuania Minor – grynai istorinis dalykas, jos jau seniai nėra, nei jos gyventojų.
Dzūkija – yra grynai lingvistinis pravardžiuotinis terminas (pagal kai kurias tarimo įpatybes) sugalvotas 19a., apima daug didesnį plotą nei pati ta titulinė tarmė užima.
Suvalkija – yra buvusios Carinės Rusijos Suvalkų vaivadijos pavadinimas, savo plotu užima tik dalį ten esančios tarmės išplitimo.
Aukštaitija – dirbtinai susiaurintai pažymėta, matyt nerandant geresnio pavadinimo tam žemės gabalui. Pačio termino pirminė reikšmė yra Nemuno aukštupys priešpastatant jį žemupiui – Žemaitijai (daugmaž pagal D. Vytauto apibrėžimą), taigi Aukštaitija yra daug didesnė, ir „dzūkai“ ir „savalkai“ yra jos dalis.

[c2h5oh]

Na del Siauliu tikrai nesutikciau, niekada istorijoj jie nesiskaite aukstaiciais, visuomet zemaitijoj buvo.

Tame ir reikalas - kad jeigu jau brėžti ribas pagal DABARTINĮ tarmių pasiskirstymą, tai Šiaulių miestas nėra Žemaitijoje.

Prieš braižant etnografinių regionų ribas, visada reikia labai aiškiai apibrėžti, kokiais kriterijais vadovaujamasi. Priklausomai nuo kriterijaus, Šiauliai gali nebūti Žemaitijoje, arba Kėdainiai ir Kaunas būti Žemaitijoje.

Dėl to braižyt administracines ribas pagal etnografinius regionus - nepraktiška.

Aišku, galima tiesiog vakarinę Lietuvos Respublikos dalį vadinti Žemaitija - tai patogu, bet neteisinga pagal bet kokį kriterijų.

[NIR_Rimc]

Lietuvos administracinio-teritorinio padalijimo variantas tarminiu pagrindu. Dalijimo vienetas yra „žemė“: apytiksliai vienos iš pagrindinių lietuvių kalbos tarmių užimamas plotas.

Pagrindinės lietuvių kalbos tarmės:
Pietų aukštaičiai – Dainava
Rytų aukštaičiai – Nalšia
Vakarų aukštaičiai – Sūduva
Žemaičiai – Žemaitija

Žemėlapis
Atvaizdas

*smulkus skirstymas – apylinkė-valsčius.

Na del Siauliu tikrai nesutikciau, niekada istorijoj jie nesiskaite aukstaiciais, visuomet zemaitijoj buvo.

[Kitas Džiugas]

Aš tuos regionus siūlau tokius: