Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

Vilniaus atgavimui 70 metų (1939)

Collapse
X
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

    Vilniaus atgavimui 70 metų (1939)

    Lygiai prieš 70 metų atgavome sostinę Vilnių. Tai buvo didžiulio džiaugsmo akimirkos visiems lietuviams. Antradienį sukanka 70 metų, kai 1939 metų spalio 27 dieną Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai peržengė demarkacinę liniją, skyrusią Vilnių ir kitas rytines lietuvių etnines žemes nuo nepriklausomos Lietuvos. Spalio 28 dieną kariuomenė įžengė į sostinę, o spalio 29-ąją Gedimino kalne suplevėsavo mūsų trispalvė.



    Kova dėl Vilniaus

    Rytinių, pietinių žemių, o ir sostinės Vilniaus praradimas buvo didelė skriauda jaunai Lietuvos valstybei. Prezidentas Antanas Smetona rašė: "Lietuva be Vilniaus, tai kaip be vieno sparno į ateitį ir į aukštį."

    Netekusi Vilniaus ir kitų žemių lietuvių visuomenė telkėsi į organizacijas, kad galėtų abejingam pasauliui išreikšti protestus. Ir kad padėtų tautiečiams. 1921-aisiais įkurtas komitetas Vilniaus kraštui remti (1925-aisiais persiorganizavęs į vilniečių sąjungą), 1930-aisiais atsirado studentų korporacija "Vilnija", jaunimo sąjunga "Ąžuolas" ir kt. Aktyvi buvo Šaulių sąjunga. Iš organizacijų išsiskyrė ir visuomenės telkimo centru tapo Vilniaus vadavimo sąjunga, įkurta 1925 metais. Tokį pavėluotą jos įkūrimą vienas jos organizatorių profesorius kunigas Fabijonas Kemėšis aiškino taip: "Per keletą metų tauta laukė teisybės iš valstybių vadovų. Mūsų, kad ir jaunutė diplomatija, dėjo daug pastangų palenkti Tautų Sąjungos sferas, padarytą skriaudą atitaisyti. Tai buvo laikai, kai ne tik mes, bet ir daugelis kitų Tautų Sąjungos galia dar tikėjo. Tačiau kai 1923 metų kovo mėnesį Ambasadorių konferencija pripažino Vilniaus kraštą Lenkijai ir Tautų Sąjunga savo tylėjimu tai patvirtino, mūsų visuomenei ėmė aiškėti, kad laikas bus pradėti remtis ir pasitikėti daugiausia savo jėgomis ir imti burti tas jėgas į vieną galingą sąjungą, kurios tikslas būtų visiems aiškus: atvaduoti nepriklausomai Lietuvai savo tikrąją sostinę, pavartojant tam visas galimas ir prieinamas padorias priemones, pirmoj vietoj - kultūrines priemones."

    1925 metų balandžio 25 dieną įvyko Vilniaus vadavimo sąjungos steigiamasis susirinkimas. Steigėjai buvo Mykolas Biržiška, kun. Mečislovas Reinys, Andrius Rondomanskis, A.Smetona, Stasys Šilingas, Zigmas Žemaitis. Sąjungos pirmininku išrinktas prof. M.Biržiška, ėjęs šias pareigas iki 1935-ųjų pavasario. Jo vietą užėmė Antanas Juška. Į šią sąjungą įsiliejo nemažai inteligentų, tačiau buvo ir trukdytojų, spaudoje atsirado nepalankių sąjungai straipsnių. Be to, reikėjo pasiekti, kad sąjunga netaptų partine. 1928 metų žurnalo "Mūsų Vilnius" vedamajame straipsnyje rašoma: "Juk ne partija ar srovė prarado Vilnių, tik tauta prarado Vilnių, ne partijos ar srovės jį išvaduos, tik visa tauta - susijungusi, susiorganizavusi." Kad ši sąjunga apimtų visą tautą, reikėjo kurti skyrius ir telkti į juos narius. 1937-aisiais jau buvo daugiau kaip 612 skyrių, jie jungė 27 tūkst. narių. Skyrius kūrė ir užsienio, ypač JAV, lietuviai.

    Su gedulo vėliavomis

    Sąjunga telkė ir švietė tautą, teikė pagalbą vilniečiams, siekiantiems išlaikyti lietuvybę. Buvo nemažai žmonių, nežinančių tautos istorijos, net negirdėjusių apie sostinę Vilnių. Sąjunga žmones mokė istorijos, įkvėpė Vilniaus atgavimo viltį. Šį propagandinį darbą vykdė ne tik sąjungos nariai, bet ir įvairūs talkininkai: šauliai, jaunalietuviai, Vyriausybės nariai, net ir prezidentas A.Smetona, o ypač mokytojai.

    Kasmet spalio 9-ąją (dieną, kai buvo užimtas Vilnius) bažnytkaimiuose, miesteliuose, miestuose plazdėdavo juodais kaspinais perrištos vėliavos, žmonės klausydavosi šv. Mišių, pagerbdavo žuvusiuosius už laisvę. Ypač išsiskirdavo Kaunas, laikinoji Lietuvos sostinė: čia paminėti spalio 9-osios susirinkdavo keli tūkstančiai žmonių. Rimties ir susikaupimo minutę sustodavo visas transportas, kiekvienas einantis žmogus, kaukdavo sirenos, gausdavo bažnyčių varpai. Įvairiuose renginiuose skambėdavo Vilniaus vadavimo sąjungos himnas "Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim". Šiam himnui žodžius parašė Petras Vaičiūnas, muziką sukūrė Antanas Vanagaitis.

    Išskirtinę vietą sąjungos veikloje užėmė spausdintas žodis. Buvo išleista per 100 įvairių leidinių, susijusių su Vilniumi. Labai populiarus buvo žurnalas "Mūsų Vilnius", 1937 metais jo tiražas siekė 72 tūkst. egzempliorių.

    Vilniaus vadavimo idėjos buvo propaguojamos ir kitaip - Vilniaus vardu buvo pavadinamos gatvės, aikštės, vietovės, sodinami Vilniaus medžiai, įrengiamos Gedimino pilies imitacijos ir kt.

    Nuo 1937-ųjų prasidėjo Vilniaus kryžių statyba. Iki 1938 metų rudens buvo pastatyta apie 100 Vilniaus kryžių.

    Visas straipsnis: http://www.delfi.lt/news/daily/lithu....d?id=25104957


    Kokie Jūsų komentarai šia tema? Kas būtų jeigu būtų....
    Paskutinis taisė Kema; 2009.10.27, 10:20.
    gera gyventi gerai

    #2
    Istorija pasisuko dėl Vilniaus Lietuvai palankiausia linkme. Neįsivaizduoju kitų variantų. Nebent... WWII laimi Vokietija ir vėliau žlunga dėl kažkokių priežasčių.

    Comment


      #3
      Be abejonės, buvo ištaisyta didžiausia niekšybė, padaryta Lietuvai ir lietuvių tautai, tik gaila, kad visos aplinkybės taip nelemtai susidėjo, jog "Vilnius mūsų, o mes rusų". Kita vertus, po karo kažin, ar Stalinas būtų teikęsis Vilnių atiduoti. Yra kaip yra, jau 70 metų, nors bent jau mano atminty džiaugsmas dėl atgavimo labiausiai pasireiškė 1988 - 1992, 93 metais, kai Vilnius iš tiesų grįžo Lietuvos Respublikai ir ne metams. Tada iš tiesų važiuodavau į Vilnių su dideliu džiugesiu. Deja, visokio plauko biurokratai ir valstybės planuotojai bei vystytojai šį džiugesį vėliau kiek sumažino...

      Comment


        #4
        Vilniaus praradimas buvo lietuvių nulenkėjimo rezultatas. Su civilizuotesne ir labiau išsivysčiusia Lenkija Lietuva susijungė per anksti, dėl ko dominavo lenkų kultūra, o kalbėti lietuviškai ir nešioti lietuvišką pavardę buvo "neprestižas". Taip tie lietuviai per kelias kartas pavirto į "lenkus" ir lenkams okupacija dėl to buvo gerokai lengvesnė. Bet kokiu atveju, Vilniaus gražinimas Lietuvai yra istoriškai teisingas. Mums tikrai pasisekė, kad atgavome šį miestą - be jo Lietuva būtų gerokai niūresnė ir neįdomesnė!
        You have your way. I have my way. As for the right way, the correct way, and the only way, it does not exist.

        Comment


          #5
          ir ką mes turime po 70 metų?
          -išblizgintą, pilną puošnios biurokratijos ir kitokių pasipūtėlių sostinę ir gerokai pilkesnę likusią lietuvą.
          -vilniaus miestas tapo lietuviškesnis, bet pats vilniaus kraštas ir toliau išlieka slavų kalbų mišiniu kalbančių "tuteišių" apgyvendinta erdve.
          -lietuvių politikų šunuodegiavimas prieš vieną tautinę mažumą, lietuvybę vilniaus krašte, pastatė podūkros vietoje (lenkiškos mokyklos populiaresnės ir geriau aprūpinamos už lietuviškas)
          pirtis tautybės neturi (lietuviui geriausia garinė pirtis!)

          Comment


            #6
            Parašė nepolitikas Rodyti pranešimą
            ir ką mes turime po 70 metų?
            -išblizgintą, pilną puošnios biurokratijos ir kitokių pasipūtėlių sostinę ir gerokai pilkesnę likusią lietuvą.
            Dievuliau brangus, it's so KAUNAS...

            Noriu neigiamų įverčių.

            Comment


              #7
              Parašė Valiukas Rodyti pranešimą
              Dievuliau brangus, it's so KAUNAS...
              Ar nepolitikas pamelavo?
              „O kūjis su pjautuvu - juk tai paprastos liaudies, darbininkų ir valstiečių simboliai. Dabar ženkliukus, pirktus Pilies gatvėje, ir kuriuos visą laiką iki uždraudimo nešiodavausi prisisegęs prie kuprinės, turėjau pasidėti į stalčių.“ - Tomizmas

              Comment


                #8
                Parašė nepolitikas Rodyti pranešimą
                ir ką mes turime po 70 metų?
                -išblizgintą, pilną puošnios biurokratijos ir kitokių pasipūtėlių sostinę ir gerokai pilkesnę likusią lietuvą.
                -vilniaus miestas tapo lietuviškesnis, bet pats vilniaus kraštas ir toliau išlieka slavų kalbų mišiniu kalbančių "tuteišių" apgyvendinta erdve.
                -lietuvių politikų šunuodegiavimas prieš vieną tautinę mažumą, lietuvybę vilniaus krašte, pastatė podūkros vietoje (lenkiškos mokyklos populiaresnės ir geriau aprūpinamos už lietuviškas)
                Na nereikia jau piešti viską juodom spalvom...

                Tarp kitko, tarp Vilniaus krašto lenkų ir visų kitų slavų ne taip jau ir mažai Lietuvos patriotų. Kauniečiams dažnai tai kažkodėl nesuprantama mįslė

                Comment


                  #9
                  Na nesu kažkaip labai nusistatęs prieš lenkus, bet ar jų padaryta žala Lietuvai nėra didesnė arba bent jau lygi kaip ir sovietų? Kažkodėl rusus laikome didžiausiais priešais, o apie lenkus tokios kalbos nedažnos, nors jie Vilniaus krašte kelia daug problemų, o mūsų lietuvių išeivių problemos Lenkijoje sprendžiamos atsainiai.
                  gera gyventi gerai

                  Comment


                    #10
                    Parašė nepolitikas Rodyti pranešimą
                    ir ką mes turime po 70 metų?
                    -išblizgintą, pilną puošnios biurokratijos ir kitokių pasipūtėlių sostinę ir gerokai pilkesnę likusią lietuvą.
                    )
                    Tai iš dalies teisybė, bet kiekviena sostinė tokia buvo yra ir bus. Ir ne kitoks buvo ir smetoniškas Kaunas . Jis irgi palyginus su visa Lietuva vaizdavo pasaulio bamba ir save laikkė labai dideliais "miestiečiais" palyginus su kita "kaimietiška" Lietuva (Čia ne tiek apie miestą ir kaimą, koks Panevėžys ar Šiauliai ir buvo "kaimas", ar geriau reiktų sakyti "provincija").
                    Post in English - fight censorship!

                    Comment


                      #11
                      Parašė Kema Rodyti pranešimą
                      o mūsų lietuvių išeivių problemos Lenkijoje
                      Dauguma lietuvių bent jau Suvalkų krašte nėra išeiviai, jie vietiniai gyventojai, atsilaikę nutautinimui.

                      "Lenkų problema" Lietuvoje yra ant tiek išpūsta, kad nereikia mums patiems jos dar pūsti - jos paprasčiausiai beveik nėra.
                      Dar didesnė lenkų diaspora Baltarusijoje sėdi kaip pelė po šluota - nė cypt. Ir Lenkija tyli, nes bijo, kad nebūtų "dar blogiau".

                      Comment


                        #12
                        Parašė Kema Rodyti pranešimą
                        Na nesu kažkaip labai nusistatęs prieš lenkus, bet ar jų padaryta žala Lietuvai nėra didesnė arba bent jau lygi kaip ir sovietų?
                        Nesutinku. Pilsudskis turėjo tam tikrus argumentus, į kuriuos reikia įsigilinti. Nepamirškime, kad jis labiausiai kovojo ne su lietuviais, o su bolševikais. Tiesiog taip viskas susiklostė, kad lenkai ir lietuviai tapo bent trumpam laikui priešais, nors to nebuvo šimtmečiais. Tarp kitko, galiu pateikti tokį pavyzdį: Giedraičių (kur vyko keletas susirėmimų tarp lenkų ir lietuvių) kapinėse šalia vienas kito guli lenkai ir lietuviai. Kai kur ant antkapių be užuolankų parašyta: "Žiauriai lenkų nužudytas", arba atvirkščiai, kažkas tipo "zamordovany litvinami" ar panašiai...Kas yra neįtikėtina, tai kad jų pavardės dažnai tos pačios, tik su kitomis galūnėmis. Pvz. yra kapas kur palaidotas Guj, o netoli palaidotas Gujis. Ar tai nerodo, kad faktiškai brolis ėjo prieš brolį?

                        Comment


                          #13
                          nebijau nepatogių tautinių klausimų nagrinėjimo, mano tik motina lietuvė, o tėvas lenkas iš gardino. XX amžius visoje europoje paženklintas etniniais valymais, bet lietuviai tikrai nedarė to, ko susilaukė iš lenkų.
                          diskutuojam apie atgautą lietuvos sostinę ir pries 20 metų buvo tas geras laikas visiems pasakyti: čia lietuva ir tvarka čia bus lietuviška.
                          politikai nepasakė dabar turim paw (lenkų rinkimų akciją) ir jos nariai padarys viską, kad supriešinti lenkus ir lietuvius. tai jų rinkiminis arkliukas...
                          pirtis tautybės neturi (lietuviui geriausia garinė pirtis!)

                          Comment


                            #14
                            Parašė nepolitikas Rodyti pranešimą
                            nebijau nepatogių tautinių klausimų nagrinėjimo, mano tik motina lietuvė, o tėvas lenkas iš gardino. XX amžius visoje europoje paženklintas etniniais valymais, bet lietuviai tikrai nedarė to, ko susilaukė iš lenkų.
                            diskutuojam apie atgautą lietuvos sostinę ir pries 20 metų buvo tas geras laikas visiems pasakyti: čia lietuva ir tvarka čia bus lietuviška.
                            politikai nepasakė dabar turim paw (lenkų rinkimų akciją) ir jos nariai padarys viską, kad supriešinti lenkus ir lietuvius. tai jų rinkiminis arkliukas...
                            Čia, deja, turiu sutikti su tamsta. Dar 1992m, kol Sąjūdis buvo valdžioje, buvo svarstomas tas variantas - steigti kuo daugiau lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte, apgyvendinti kuo daugiau jaunų lietuvių šeimų - bet tada nebuvo anei lėšų, anei valstybinės politikos. Vėliau neliko tik valstybinės politikos - visiems sulįsti į minkštą vietą linkę kairieji užsimerkė ir reikalą pamiršo, o LRA subrandino tvirtas pozicijas, kad ten be vietos pareigūnų bei kunigėlių žinios nė viena bobutė nebalsuos kitaip (priešingu atveju bus atskirta nuo bažnyčios, išvadina Lenkijos prieše ir pan).

                            Kita vertus, kad ir kaip lenkai šakojasi Vilniaus krašte, viskam yra ribos ir Varšuva, suprantama, neleidžia jų peržengti. Kaimynai, partneriai, suprask. Ale galimybė, kad bus kaip Vengrams su Slovakais - tikrai ne tokia jau ir maža.

                            Ypač jei nieko nebus daroma. Nes Lenkijos galia ir svarba regione asmet tik augs, o Lietuvos - kaip buvo menka, tokia ir liks.

                            Comment


                              #15
                              Parašė oranger Rodyti pranešimą
                              Nesutinku. Pilsudskis turėjo tam tikrus argumentus, į kuriuos reikia įsigilinti. Nepamirškime, kad jis labiausiai kovojo ne su lietuviais, o su bolševikais. Tiesiog taip viskas susiklostė, kad lenkai ir lietuviai tapo bent trumpam laikui priešais, nors to nebuvo šimtmečiais. Pvz. yra kapas kur palaidotas Guj, o netoli palaidotas Gujis. Ar tai nerodo, kad faktiškai brolis ėjo prieš brolį?
                              Parašė nepolitikas Rodyti pranešimą
                              nebijau nepatogių tautinių klausimų nagrinėjimo, mano tik motina lietuvė, o tėvas lenkas iš gardino. XX amžius visoje europoje paženklintas etniniais valymais, bet lietuviai tikrai nedarė to, ko susilaukė iš lenkų. dabar turim paw (lenkų rinkimų akciją) ir jos nariai padarys viską, kad supriešinti lenkus ir lietuvius. tai jų rinkiminis arkliukas...
                              Parašė lightfire Rodyti pranešimą
                              Čia, deja, turiu sutikti su tamsta. Dar 1992m, kol Sąjūdis buvo valdžioje, buvo svarstomas tas variantas - steigti kuo daugiau lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte, apgyvendinti kuo daugiau jaunų lietuvių šeimų - bet tada nebuvo anei lėšų, anei valstybinės politikos. LRA subrandino tvirtas pozicijas, kad ten be vietos pareigūnų bei kunigėlių žinios nė viena bobutė nebalsuos kitaip (priešingu atveju bus atskirta nuo bažnyčios, išvadina Lenkijos prieše ir pan).
                              Ypač jei nieko nebus daroma. Nes Lenkijos galia ir svarba regione asmet tik augs, o Lietuvos - kaip buvo menka, tokia ir liks.
                              O aš maniau, kad tema sukurta nagrinėti Vilniaus krašto atgavimui 1939m. rudenį, o ne šiandieninėms realijoms
                              Gal geriau iškelkime tokius klausimus:
                              a) kodėl TSRS grąžino tik ~1/3 Vilniaus krašto, nors 1920m. liepos 12d. sutartimi jį visą pripažino Lietuvai? Kodėl Lietuva sutiko tik su dalies krašto grąžinimu?
                              b) ar būtų šiandien Lietuva tokia pati integrali ir ar būtų panašios nūdienos problemos/pasiekimai, jeigu 1939m. rugsėjį Lietuva būtų prisijungusi prie Vokietijos raginimo ir įsiveržusi į Vilnių?
                              I'm worse at what I do best and for this gift I feel blessed...
                              Parama Siaurojo geležinkelio klubui

                              Comment


                                #16
                                Šiandien sukanka 70 metų, kai Vilnius grįžo Lietuvai.

                                Faktas yra tai, kad Vilnius tapo lietuviškas. Ir tą pripažįsta visi, gal 99 proc. lenkų (išskyrus kokį nors Zdeneką Blachą iš SSC) ir išskyrus gudų nacionalistus.

                                Kalbant apie istoriją, reikia prisiminti ir ne visada noriai minimus faktus.
                                1918 m. pabaigoje, pasitraukiant vokiečiams, Lietuva (tokią, kaip ją suprantame) pati neturėjo didelių šansų išlaikyti Vilnių - miestas ir jo apylinkės kalbėjo lenkiškai, gudiškai ir "tutejszų" mišiniu.
                                Lietuva tuo metu galėjo turėti Vilnių, jei būtų atkurta kitokia Lietuva - kaip senoji LDK, kur lietuviai būtų tik viena iš tautų (šalia gudų, lenkų ir žydų), žinoma, ir su didesne teritorija - iki Minsko ar Berezinos ir Gardino ar Volkovysko.
                                Apie tai galima paskaityti Mykolo Römerio 1918-1920 m. dienoraščiuose, kurio du tomai neseniai paskelbti. (pats M.Römeris irgi turėjo iliuzijų dėl tokio tautų darinio)

                                Po I pasaulinio karo Lenkijoje buvo dvi srovės - nacionalistinė (endekai, R.Dmowski) ir Piłsudskio, kuris norėjo sukurti kažką panašaus į lenkų, lietuvių, gudų, ukrainiečių federaciją ar konfederaciją.
                                Piłsudskis padarė didelę klaidą (jei tai buvo klaida), kai 1919 m. balandį užėmė Vilnių be lietuvių dalyvavimo ir pastatė lietuvius prieš įvykusį faktą (kitas klausimas, kad tuo metu tarp Vilniaus ir Žiežmarių buvo įsiterpęs bolševikų pleištas iki pat Varėnos).
                                Kaip priešpriešą lenkų nacionalistams jis norėjo Vilniuje sukurti atskirą "LDK" vyriausybę, bet visiškai neatsižvelgė į Lietuvos valstybingumo pažangą.

                                Maskvos sutartis 1920.07.12 nebuvo geradario dėdės dovanėlė. Bolševikai nė neketino laikytis tos sutarties. O tos žemės iki Lydos ir Molodečno bolševikams buvo nesvarbios - koks skirtumas, ko neatiduoti ar vėliau okupuoti.

                                Daug kam labai nepatiks A.Bumblausko straipsnis, paskelbtas 2008 spalio mėn. 20
                                A.Bumblauskas: kova dėl Vilniaus buvo pilietinis konfliktas
                                Praėjusio amžiaus pradžioje kilęs ginčas dėl Vilniaus buvo ne Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai, o pilietinis konfliktas tarp dviejų istorinių tradicijų – vadinamųjų jaunalietuvių ir senalietuvių
                                (...)
                                1920 m. sutartis su sovietais – gėda Lietuvai
                                1920 m. Lietuva sutartyje su Sovietų Rusija prie antro straipsnio paliko slaptą protokolą, pagal kurį, sovietams kariaujant su Lenkija, Raudonosios armijos įžengimas nebus laikomas mūsų šaliai priešišku aktu. „Tai yra gėda Lietuvos istorijai, - teigė A. Bumblauskas. – Lietuvių nacionalizmui R. Dmowskis ir J. Piłsudskis buvo baisesni nei (sovietų maršalai) Michailas Tuchačevskis ir Semionas Budionas! Tą reikia vieną sykį drąsiai pasakyti ir atsiprašyti Lenkijos visiems laikams“.

                                http://www.delfi.lt/news/daily/lithu...hp?id=18950675
                                Kai Vilnių užėmė Želigowskis, tai galutinai radikalizavo Lietuvos visuomenę. Tuo metu nugalėjo ir lenkų, ir lietuvių nacionalizmas. Piłsudskio iliuzijos pralaimėjo, o pvz. Rygos sutartimi 1921.03.18 tarp lenkų ir visiškai sutriuškintų bolševikų sienos lenkų valia (nors bolševikai siūlė net pasiimti Minską) buvo nustatytos taip, kad lenkai galėtų "integruoti" gudus, bent katalikus.
                                Paskutinis bandymas išspręsti Vilniaus klausimą buvo 1921 m. Hymanso projektas (lietuviškas Kauno ir mišrus Vilniaus kantonas su teritorija iki "Rygos linijos"), bet jis nė vienai pusei netiko.

                                Nors paradoksas, bet Vilniaus praradimas leido susikurti lietuvių tautai tokia kaip ji yra dabar. Buvo įvykdyta radiklai žemės reforma. Vėl lietuviškai pradėjo kalbėti Kėdainių, Babtų ir Širvintų apylinkės (nekalbant apie miestus). Vilniaus krašte savo ruožtu vyko polonizavimas.
                                Tarpukaryje Vilniaus klausimas buvo svarbiausia Lietuvos diplomatijos problema. Teko laviruoti tarp Rusijos ir Vokietijos. Šiek tiek kitus faktus, nei buvome anksčiau įpratę, galima paskaityti "Lietuvos diplomatijos istorijoje". Jei nebūtų priešpriešos Rytų Europoje, būtų sunkiau pasirašyti įvairius paktus su protokolais. (bet istorijoje nėra tariamosios nuosakos).
                                Aišku, kad Lietuvos vyriausybės nenuolaidumas buvo nelabai pakankama, bet būtina sąlyga atgauti Vilnių.

                                Vilnių 1939 m. gavome iš kažkieno rankų, bet yra kaip yra.
                                Per porą okupacijos savaičių sovietai išvežė gamyklų įrengimus ir bibliotekų fondus.

                                1939.10-1940.06 laikotarpis iki sovietų okupacijos yra aprašytas įvairiose knygose. Ta Vilniaus integracija nebuvo tokia paprasta - teko net uždaryti Stepono Batoro universitetą kaip lenkų nacionalistų židinį.
                                Dėl dabar Gudijai priklausančių teritorijų gal neverta reikšti pretenzijų. Kas labai nori, gali paskaityti tokio Zenono Blyno dienoraščius, kaip buvo "nustatinėjama" tautybė per 1942 m. gyventojų surašymą.
                                Deja, lietuviškos Gervėčių ir Pelesos salos turbūt išnyks, kaip Apse ar Lazūnuose.

                                Po karo Vilnius buvo trumpam tapęs gana rusišku miestu, kai repatrijavo lenkai, o į gamyklas atvažiavo žmonės iš Rytų. Jis realiai tapo lietuvišku apie 1970 m., kai lietuvių skaičius pasiekė 40 procentų. Vilniuje sovietmečiu susidarė savotiška tarpusavio tolerancija.
                                Dabar pažįstami lenkai su rusais Vilniuje tarpusavyje kalba lietuviškai, rusai tarpusavyje susirašinėja latinica, nes nebemoka rašyti kirilica, o Šalčininkuose per krepšinio varžybas yra turbūt daugiau lietuviškų trispalvių ant automobilių nei kituose miestuose.

                                Įvyko istorijos stebuklas, kuris tapo realybe.
                                Vilniaus miestui būti Lietuvos sostine geresnis likimas, nei būti "Lenkijos B" vaivadijos centru ar kitos kaimyninės šalies "voblasć" centru.

                                Dabar bijoti lenkų pretenzijų yra nelabai rimta. Juk lenkai po karo yra gavę geresnes teritorijas iš Vokietijos, nei atsilikę "kresai".
                                Lietuviai yra dauguma, ir turi savo valstybę, bet kartais elgesys rodo priešingai. Tokios istorijos, kaip su gatvių užrašais ar pavardėmis stebina visą Europą. Nekilnojamo turto kilnojimo įstatymas (1 ha Anykščiuose į 5 ha Vilniuje, nes čia žemė nederlinga) irgi ilgai kels bangas, ypač Vilniaus krašte.

                                Kuo mažiau bus priešpriešos, tuo greičiau įvyks integracija.
                                Neužmirškim, kad lenkai ir gudai yra katalikai. Mišrios santuokos padarys integraciją greičiau nei kokios nors radikalios draugijos.

                                Šiandien jei yra pavojus Vilniui, tai tik iš gudų nacionalistų pusės, bet tai atskira tema.

                                Comment


                                  #17
                                  Gal nebereiktu kisti tu tautiniu nesantaiku ir aiskintis, kas blogesni - lenkai, rusai ar dar bala zino kas?

                                  Svarbiausia, kad Vilnius siandien yra Lietuvoje, tai didziausias salies turtas, pagrindinis turizmo objektas ir siaip idomus ir geras miestas netgi Europos mastu, del ko reiktu dziaugtis. Pripazinkim, kad cia mums truputi pasiseke, nes nedaug truko, kad butume netureje nei Vilniaus, nei Klaipedos... o turim abu. Viskas baigesi laimingai, uz ka reiktu isgerti bent po 1 alaus

                                  Kvailai atrodo ir kai kuriu lenku nacionalizmas, lyg Lenkijoje nepakaktu graziu ir idomiu miestu. Visos tos kalbos apie lenku/lietuviu (priklausomai, is kurios sienos puses apie tai kalbama) "bloguma" yra kaip kokia liga, kuria abiems reiktu kuo greiciau issigydyti.
                                  Flickr || 2014 in retrospect: Minsk|Wien|Bangkok|Hong Kong|Shenzhen|Shanghai|Beijing|Guangzhou

                                  Comment


                                    #18
                                    Vilniaus krašto žemėlapis 1939 m.

                                    1939 m. Lietuvos automobilių kelių žemėlapis


                                    Vilniaus krašto gabaliukas, kurį atgavome 1939.10.28
                                    Sovietinei Gudijai buvo likę Švenčionys - Tverečius, Šalčininkai - Dieveniškės, Druskininkai - Marcinkonys.

                                    1940 m. pavasarį Švenčionių krašte buvo ruošiamasi lietuvių repatriacijai, bet po Lietuvos okupacijos 1940.06 to jau nereikėjo.
                                    Apie likusių lietuviškų žemių dalių atgavimą (tai faktiškai įvyko apie 1940.11) informacijos yra labai mažai. Teko skaityti tik J.V.Paleckio prisiminimus.

                                    Vilniaus krašto žemėlapis 1939 m. buvo įklijuojamas.
                                    Matosi seno žemėlapio gabaliukas ties Vieviu - Lazdėnais ir sulenkimo linijoje Vilniuje

                                    Comment


                                      #19
                                      Parašė Romas Rodyti pranešimą
                                      Faktas yra tai, kad Vilnius tapo lietuviškas. Ir tą pripažįsta visi.
                                      Kalbant apie istoriją, reikia prisiminti ir ne visada noriai minimus faktus.
                                      1918 m. pabaigoje, pasitraukiant vokiečiams, Lietuva (tokią, kaip ją suprantame) pati neturėjo didelių šansų išlaikyti Vilnių - miestas ir jo apylinkės kalbėjo lenkiškai, gudiškai ir "tutejszų" mišiniu. Lietuva tuo metu galėjo turėti Vilnių, jei būtų atkurta kitokia Lietuva - kaip senoji LDK, kur lietuviai būtų tik viena iš tautų.
                                      Ir aš pripažįstu, kad Vilnius tapo lietuviškas
                                      Jau nebe pamenu kurioje knygoje esu skaitęs, bet dauguma lenkų į Vilniaus apylinkes atsikėlė tik XIXa. viduryje — iki tol Vilnius buvo pakankamai lietuviškas ir žydiškas miestas (Šiaurės Jeruzalė). Tikslių duomenų tikriausiai niekada neturėsime, nes pirmasis visuotinis surašymas įvyko tik 1897m. Beje, XXa. 'netautinė sostinė' Europoje mažai ką testebino, užtenka pažiūrėti į Rygą, Taliną, Helsinkį, tuo labiau kad slovakai, kraotai, slovėnai, makedonai, ukrainiečiai, gudai tikros tautinės valstybės tarpukaryje išvis nesukūrė, kai kurios tautos jos neturi iki šiol. Jeigu Vilnius visą tarpukarį būtų išlikęs LT sostine, manau šiandien Lietuva vykdytų tautinę politiką, identišką Suomijai. Lietuva taip pat padarė klaidą, 1918m. lapkričio 2d. atšaukusį karalių Urachą — monarchas nelietuvis būtų labai padėjęs sucementuoti tautinius skirtumus, kaip pvz Ispanija jau sproginėtų, jei ne monarchija.

                                      Parašė Romas Rodyti pranešimą
                                      Piłsudskis padarė didelę klaidą (jei tai buvo klaida), kai 1919 m. balandį užėmė Vilnių be lietuvių dalyvavimo ir pastatė lietuvius prieš įvykusį faktą. Kaip priešpriešą lenkų nacionalistams jis norėjo Vilniuje sukurti atskirą "LDK" vyriausybę, bet visiškai neatsižvelgė į Lietuvos valstybingumo pažangą.
                                      Lenkai užėmė Vilnių ne tik balandį, bet ir 1919m. sausio 1d. kažkodėl lietuviai ne sveikino tokį jų žingsnį, o skubiai evakuavo beveik visas valdžios įstaigas į Kauną. dar verta atkreipti dėmesį, kad nors lenkai 1920m. spalio 7d. RAŠTIŠKAI pripažino Vilnių Lietuvai, bet jau kitą dieną (1920m. spalio 8d.) Želigovskis įsiveržia į Lietuvą. Čia du aspektai: a) kodėl jis taip padarė; b) kodėl lietuviai pasipriešino tik ties Giedraičiais ir Širvintomis? Ats.: a) centrinė lenkų valdžia Želigovskį vadino maištininku, nepaklūstančiu jų reikalavimams, tačiau nepadarė nieko, kad jį sustabdytų. Vėliau net ramia sąžine Vilniaus kraštas buvo aneksuotas (berods 1923m. po 'referendumo'). Kitas klausimas: iš kur maištininkas taip greitai gavo tiek vyrų ir ginklų, kad net LT karinės pajėgos nepajėgė jo sutriuškinti? Čia atsakymas akivaizdus b) LT kariniai vadai padarė klaidą, išskaidę kariuomenę į dvi dalis: ties Suvalkais ir ties (berods) Lyda/Gardinu. Lietuviams nesitikint įsiveržus Želigovskio pajėgoms, nespėta pakankamo kiekio kariuomenės permesti sostinei ginti. Želigovskio planas buvo einant abiem Neries krantais užimti Kauną. Lietuviams atsitraukus ir pagaliau susitelkus tik ties Širvintomis, šiaurinės pajėgos buvo sustabdytos, net kilo entuaziazmas žygiuoti į Vilnių, bet buvo jau akivaizdu, kad tai jau nebe LT jėgoms (momentas jau pražiopsotas). Sustabdžius Želigovskio įsiveržimo šiaurinį sparną, jis atsisakė planų veržtis iš pietų. Apsiribota paties Vilniaus okupacija.

                                      Parašė Romas Rodyti pranešimą
                                      Maskvos sutartis 1920.07.12 nebuvo geradario dėdės dovanėlė. Bolševikai nė neketino laikytis tos sutarties. O tos žemės iki Lydos ir Molodečno bolševikams buvo nesvarbios - koks skirtumas, ko neatiduoti ar vėliau okupuoti.
                                      Gal ne dovanėlė, gal ir neketino laikytis, bet mes turime kontrkozirį rusų pareiškimams, kad Lietuva "pati savo noru įstojo" į TSRS. Nenuvertinkime ir fakto, kad TSRS pirmoji visiškai pripažino Lietuvos nepriklausomybę (iš dalies jau buvo pripažinusi Vokietija 1918m. kovo 23d.). Gal irgi bus paradoksas (tiems, kas ne itin gaudosi to meto istorijoje), bet Lietuvos visiška nepriklausomybė puikiai sutapo su TSRS interesais šiame regione. Tiek TSRS, tiek Vokietija prisibijojo stiprios Lenkijos, abi dėl skirtingų dalykų. Nors ir ne į temą, bet TSRS labai aktyviai rėmė Lietuvą šiai siekiant atgauti Klaipėdos kraštą.

                                      Parašė Romas Rodyti pranešimą
                                      Paskutinis bandymas išspręsti Vilniaus klausimą buvo 1921 m. Hymanso projektas (lietuviškas Kauno ir mišrus Vilniaus kantonas su teritorija iki "Rygos linijos"), bet jis nė vienai pusei netiko.
                                      Šis projektas didžiąja dalimi nepatiko Lietuvai todėl, kad abiejuose 'kantonuose' šalia lietuvių ir lenkų kalba gauna valstybinės kalbos statusą. Žinant to meto lenkų kalbos potencialą Lietuvoje, LT gana greitai būtų tapusi dar viena Lenkijos vaivadija, kažkuo panašiai kaip pagal 1791m. gegužės 3d. konstituciją.

                                      Parašė Romas Rodyti pranešimą
                                      Nors paradoksas, bet Vilniaus praradimas leido susikurti lietuvių tautai tokia kaip ji yra dabar. Buvo įvykdyta radiklai žemės reforma. Vėl lietuviškai pradėjo kalbėti Kėdainių, Babtų ir Širvintų apylinkės (nekalbant apie miestus). Vilniaus krašte savo ruožtu vyko polonizavimas.
                                      Paradoksas, bet tikrai taip. Per aspera ad astrum Visgi manau, kad pats Vilniaus miestas 1939m. būtų buvęs tiek lietuviškas kiek šiandien Ryga yra latviška. Juk į Vilnių suvažiuotų valdininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai ir studentai, dar kariuomenė. Tarpukaryje Vilniaus mieste gyveno ~23proc. lietuvių, nors nemanau, kad visi iš jų kalbėjo lietuviškai — tik vardas ir pavardė išdavė lietuvišką kilmę (genus lituanus, populus polonus). Bet istorija nepripažįsta jokių "jeigu..."

                                      Parašė Romas Rodyti pranešimą
                                      Vilnių 1939 m. gavome iš kažkieno rankų, bet yra kaip yra. Per porą okupacijos savaičių sovietai išvežė gamyklų įrengimus ir bibliotekų fondus.
                                      Smulkmena, bet sovietai Vilniuje šeimininkavo 1939m. rugsėjo 19d.-spalio 10d.-spalio 28d., taigi iš viso 5 savaites. beje, Klaipėdą irgi didžiąją dalimi gavome irgi iš svetimų rankų, nors sukilimas (organizuotas Lietuvoje ir remiamas LT reguliariųjų pajėgų) tapo labai geru pretekstu. Deja, Vilniaus krašte sukilimas neįvyko...

                                      Parašė Romas Rodyti pranešimą
                                      Ta Vilniaus integracija nebuvo tokia paprasta — teko net uždaryti Stepono Batoro universitetą kaip lenkų nacionalistų židinį. Deja, lietuviškos Gervėčių ir Pelesos salos turbūt išnyks, kaip Apse ar Lazūnuose.
                                      Vėlgi paradoksas, bet išmirus Jogailaičių dinastijai, Steponas Batoras buvo karalius, davęs daugiausiai naudos Lietuvai. O universitetas nors ir buvo formaliai uždarytas, bet jau tų pačių metų lapkritį į jį pradėtos iškėlinėti lituanistikos katedros. Juk ir Lietuvos universitetas įkurtas Kaune 1922m. įvardintas kaip Vilniaus universitetas tremtyje. O dėl 'salų' tai gaila, bet ir baltarusių salos užsienyje tirpsta. gervėčiai jeigu ištirps, tai bus paskutiniai, nes tai didžiausia sala ir juose veikia lietuviška mokykla.

                                      Parašė Romas Rodyti pranešimą
                                      Po karo Vilnius buvo trumpam tapęs gana rusišku miestu, kai repatrijavo lenkai, o į gamyklas atvažiavo žmonės iš Rytų. Jis realiai tapo lietuvišku apie 1970 m., kai lietuvių skaičius pasiekė 40 procentų. Vilniuje sovietmečiu susidarė savotiška tarpusavio tolerancija. Įvyko istorijos stebuklas, kuris tapo realybe. Vilniaus miestui būti Lietuvos sostine geresnis likimas, nei būti "Lenkijos B" vaivadijos centru ar kitos kaimyninės šalies "voblasć" centru.
                                      Lenkų repatrijavo ne tiek jau daug, kiek mums norėtųsi tai matyti, tik apie 1/3, juolab dalis jų buvo lietuviai, apsimetę lenkais ir besitikintys švelnesnio režimo už TSRS ribų. Po karo kartu su rusakalbiais (bet nebūtinai rusais) atvyko nemažai sulenkėjusių gudų iš Baltarusijos, kurie šiandien save vadina prisiekusiais lenkais, nors patys Lenkijos lenkai į juos žiūri su lengva šypsenėlė ir vadina "lenkai iš už Bugo" (Bugas — upė, šiandien skirianti Lenkiją nuo Baltarusijos). O kad Vilniaus miestui būti Lietuvos sostine geresnis likimas, nei būti vaivadijos centru ar kitos šalies "voblasć" centru net neabejoju, bet lygiai taip pat Kaunui pasisekė tapti nors ir laikina sostine, antraip šiandien tai būtų maždaug Šiaulių dydžio ir svarbos miestas.

                                      Parašė Romas Rodyti pranešimą
                                      Kuo mažiau bus priešpriešos, tuo greičiau įvyks integracija. Neužmirškim, kad lenkai ir gudai yra katalikai. Mišrios santuokos padarys integraciją greičiau nei kokios nors radikalios draugijos.
                                      Religinis bendrumas visais laikais buvo svarbesnis už tautinį, nes lengviau išmokti svetimą kalbą, negu priimti svetimą tikėjimą. Net tarp mano aplinkos žmonių yra keletas pavyzdžių, kai merginos išteka už lietuvio, nes nenori tautinės mažumos pavardės. dar žinau vieną atvejį, kai mergina su pavardės galūne -ejava pasikeitė į -evaitė. Beje, ji pasikeitė ir vardą, panašų sąskambiu. Ir visgi nemanau, kad kitataučius reikia paversti lietuviais, tai ir naivu, ir nenaudinga. Nėra Europoje grynos tautinės valstybės, o ir lietuviams asimiliacijos grėsmės nėra. Dabar reikalinga integracija — leisti kitataučiams didžiuotis esant Lietuvos piliečiais.
                                      I'm worse at what I do best and for this gift I feel blessed...
                                      Parama Siaurojo geležinkelio klubui

                                      Comment


                                        #20

                                        Mes be Vilniaus nenurimsim!

                                        http://www.balsas.lt/naujiena/316035...aus-nenurimsim
                                        Paskutinis taisė HSV; 2010.02.08, 16:47.

                                        Comment

                                        Unconfigured Ad Widget

                                        Collapse
                                        Working...
                                        X