Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

Lietuvių tautinė savimonė ir nacionalinis charakteris. Tautos susiformavimas

Collapse
X
 
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

  • Tomizmas
    replied
    Parašė J.U. Rodyti pranešimą
    Taigi kad Lietuva, kaip Europos užkampis natūralu kad visada atsilieka. Dabar jau pradedame kiek vytis ir tas skirtumas darosi nežymus. Tereikia prisiminti, kad Liudviko XIV laikais, puikiuosiuose Versalio rūmuose, didikai dažnai reikalus atlikdavo užlindę už portjerų ar šiaip kur koridoriuose. Sunku patikėti, bet tai faktas, aplink veidrodžių salės ir čia pat balos ir krūvelės.
    Didikai yra didikai, jų tik keli procentai, bet jeigu net jie darydavo kaku koridoriuose, tai ką kalbėti apie eilinius valstiečius, kurie sudarė didžiąją dalį Prancūzų tautos. Ir nemanau, kad tai kažkoks Lietuvos atsilikimas - labai abejoju, ar XX a. pradžioje etaloninėje Vakarų Europoje taip jau visi eiliniai paprasti gyventojai visada prausdavosi, neturėdavo blusų, utėlių ar kirminų žarnyne (straipsnyje paminėta, kad 1939 metais Lietuvos kaimuose retas valstietis neturėjo kirminų - pas daugumą žarnynuose buvo knibždėlynas askaridžių ir soliterių). Naivu būtų galvoti, kad Vakarų Europos valstiečiai gyveno kitaip.

    Komentuoti:


  • J.U.
    replied
    O dėl gamtinių reikalų atlikimo patvoryje, kad mūsų protėviai tai darė, neverta kompleksuoti - savo laiku patvoriuose dergė visos tautos.
    Taigi kad Lietuva, kaip Europos užkampis natūralu kad visada atsilieka. Dabar jau pradedame kiek vytis ir tas skirtumas darosi nežymus. Tereikia prisiminti, kad Liudviko XIV laikais, puikiuosiuose Versalio rūmuose, didikai dažnai reikalus atlikdavo užlindę už portjerų ar šiaip kur koridoriuose. Sunku patikėti, bet tai faktas, aplink veidrodžių salės ir čia pat balos ir krūvelės.

    Komentuoti:


  • Tomizmas
    replied
    Parašė Raelis Rodyti pranešimą

    Jis su ta knyga daugiausiai taiko į valstietišką luomą, bet ne į miestiečius ar viršutinį. Tai yra gilus stereotipas, kad lietuviais savo tik išimtinai mužikai laikė, užtenka paskaityti XIX a. amžininkų atsiminimus. Be to čia ir siekiama parodyti kuo siauresnį visuomenės paveikslą. Esu aš kalbėjęs su autoriumi, tai jis kaip ir daugelis istorikų pas mus toliau tautinio suvokimo nelabai krypsta (nors ir parašė knygą apie ATR karą su Maskva, kurioje nėra nei vienos nuorodos).
    Na, tame pačiame straipsnyje ir paminėta, kad XX a. pradžioje miestiečiai buvo didžiąja dalimi ne lietuviai, Šiauliai buvo didžiausias miestas su 23% lietuvių. Seniau, jau smetoniškais laikais situacija pradėjo keistis. Viršutinis luomas, tegul ir lietuviškos kilmės, bet lietuvių kalbos nevartojo ir netgi gėdinosi.

    Be to, juk visada įdomiausia (na, bent man), kaip gyveno eiliniai žmonės, tokie kaip 90% mūsų. Ir paskaičius džiugu, kad mes gyvename neįtikėtinai pažangiai, palyginus su jais - o kažkas dar dejuoja!

    O dėl gamtinių reikalų atlikimo patvoryje, kad mūsų protėviai tai darė, neverta kompleksuoti - savo laiku patvoriuose dergė visos tautos. Nė vieni iš karto netapo civilizuoti ir progresyvūs. Kaip tik labai įdomu, kad per šimtmetį yra padaryta tokia didžiulė pažanga. Nuo dergimo patvoryje, neraštingumo ir 25% vaikystėje mirštančių vaikų, iki išmanių telefonų, visuotinio raštingumo ir gyvenimo trukmės beveik 80 metų.
    Paskutinis taisė Tomizmas; 2018.05.30, 22:11.

    Komentuoti:


  • Raelis
    replied
    Parašė J.U. Rodyti pranešimą

    Visko buvo, visais laikais buvo ir "narodnikų". Bet atkreipkim dėmesį, Kudirka kalbėjo lenkiškai ir tik Višinskio buvo į lietuviškumą atverstas. Dvarai buvo išparceliuoti iki 100ha, nes reikėjo vykdyti 1918 metų savanoriams duotą pažadą, duoti jiems žemės. Be to nebūtų Lietuvos atgimimo.
    Inteligentija atėjo ne tiek iš trobų, bet beveik visi atėjo iš Suvalkijos, kurios teritorijoje, kitaip nei likusioje Lietuvoje ilgą laiką veikė europietiškas Napoleono kodeksas. Inteligentija buvo laisvų žmonių palikuonys, nes toje dalyje nebuvo baudžiavos.
    Didžioji dalis "inteligentijos" atėjo būtent iš trobų arba apskritai iš kaimo vietovių (nėra skirtumo ar tu būni pirma laisvoji karta, kaip Biliūnas arba penkta karta, bet tavo intelektinis suvokimas vis tiek yra orientuotas į kaimo bei valstietiškąją kultūrą), tą liudija ir paskui egzistuojančios nuotraukos ar amžininkų aprašai, kai visus politikus labiau prie žemės traukdavo, pvz., pasėti, žolę su dalgiu papjauti, šieną grėbti ir panašiai. O su dvarais buvo elgiamasi savo nuožiūra visiškai neinant į diskusijas su dvarininkais, kurie gal būtų ir parėmę tautinį sąjūdį, nes kaip žinome grafai Zubovai rėmė, grafai Oginskiai ir kt. Tą prasme nereikia idealizuoti tarpukario taip siaurai, bet labiau reikia įžvelgti ir jo trūkumus.

    Komentuoti:


  • J.U.
    replied
    Parašė Raelis Rodyti pranešimą

    Oi, tikrai ne, meilė kaimo kultūrai prasidėjo dar tarpukariu, juk nereikia pamiršti, kad visa toji tarpukario "inteligentija" ir atėjo iš trobų. Be to tarpukariu, ypač iškarto po karo, valdžia netgi nelaikė dvaruose buvusių meno reliktų, pvz., paveikslų, skulptūrų, bibliotekų ir kt., reikalingais išsaugoti ir eksponuoti daiktais, mat buvo akcentuojama, kad lietuvis tai yra kryždirbys, drožėjas, kalvis ir panašiai. Netgi tuometinėje spaudoje yra straipsnių, apie 1925-1930 m., kur sakoma: "kam mums reikalingas A. Mickevičius jeigu mes turime M. Valančių." Buvo atsisakoma visiškai visos aristokratinės kultūros, vienintelę istoriją tuometiniai žmonės suvokė tik Vytauto laikus, o kai jau miršta Vytautas, tai pasak jų ir istorijos daugiau nereikia mokintis. Tuo būdu buvo kritiškai atsiliepiama apie Vazų, Saksų laikotarpius ir kt. Be to tarpukario lietuviai griovė dvarus, pvz., Rietavo ir kitus, vietoje to, kad juos restauruoti. Buvo atvirai varomi iš žemių dvarininkai, jų žemes atiduodant valstiečiams arba kareiviams. Netgi yra Tiškevičiaus lietuvių kalba rašytas laiškas tarpukario valdžiai, kurioje jis prašo neišdrąskyti Raudondvario žemių, o vietoje to siūlo kitas. Į tai mūsų valdžia nereagavo ir galop Tiškevičius išvyko. Šią idėją, apie lietuvius iš valstiečių, dar labiau sustiprino sovietmetis.
    Visko buvo, visais laikais buvo ir "narodnikų". Bet atkreipkim dėmesį, Kudirka kalbėjo lenkiškai ir tik Višinskio buvo į lietuviškumą atverstas. Dvarai buvo išparceliuoti iki 100ha, nes reikėjo vykdyti 1918 metų savanoriams duotą pažadą, duoti jiems žemės. Be to nebūtų Lietuvos atgimimo.
    Inteligentija atėjo ne tiek iš trobų, bet beveik visi atėjo iš Suvalkijos, kurios teritorijoje, kitaip nei likusioje Lietuvoje ilgą laiką veikė europietiškas Napoleono kodeksas. Inteligentija buvo laisvų žmonių palikuonys, nes toje dalyje nebuvo baudžiavos.

    Komentuoti:


  • googleLT
    replied
    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą
    Jo, čia geras šitas, ypač patiko ta vieta, kur pasakojo apie higienos reikalus - gamtinių reikalų atlikimas patvoriuose, prausimasis kartą per porą mėnesių, nosies šnypštimas į rankovę ir riebaluotų pirštų valymas į plaukus Kažkas dar nori idealizuoti senovę? Ačiū Dievui, kad gyvenu šiais laikais.
    Nereikėtų idealizuoti ir dabarties. Visi tie dangoraižiai, pilki, tankūs ir žmonių bei automobilių prikišti miestai, erdvės stoka nėra ypač puiku. Niekas neišlieka amžinai, atgyvens bei pasens ir šie "kieti dalykai", tikėtina, jog po šimto metų žmonės apie mus dar blogesnę nuomonę susidarys ir sakys kaip gerai, jog gyvena 22a.
    Paskutinis taisė googleLT; 2018.05.30, 19:26.

    Komentuoti:


  • Raelis
    replied
    Parašė J.U. Rodyti pranešimą

    Ta meilė būtent kaimo kultūrai buvo patyliukais ir labai gudriai įskiepyta sovietmečiu. Smetonmečiu buvo skiepijamas visai kitas požiūris į istoriją, kreipiamas didelis dėmesys į lietuvių aristokratijos vaidmenį, nesvarbu kokia kalba tie aristokratai kalbėjo. Rusai niekaip negalėjo priimti net minties kad Lietuva buvo stipri valstybė su savo apsišvietusia aristokratija, valstybės institutais ir visa kita. Todėl ir platino per visokius pseudo etnografinius ansamblius kaip "Lietuva" visokius sovietinius naujadarus kaip "Mūs kolūkio pirmininkas" - buvo tokia kompozicija.
    Oi, tikrai ne, meilė kaimo kultūrai prasidėjo dar tarpukariu, juk nereikia pamiršti, kad visa toji tarpukario "inteligentija" ir atėjo iš trobų. Be to tarpukariu, ypač iškarto po karo, valdžia netgi nelaikė dvaruose buvusių meno reliktų, pvz., paveikslų, skulptūrų, bibliotekų ir kt., reikalingais išsaugoti ir eksponuoti daiktais, mat buvo akcentuojama, kad lietuvis tai yra kryždirbys, drožėjas, kalvis ir panašiai. Netgi tuometinėje spaudoje yra straipsnių, apie 1925-1930 m., kur sakoma: "kam mums reikalingas A. Mickevičius jeigu mes turime M. Valančių." Buvo atsisakoma visiškai visos aristokratinės kultūros, vienintelę istoriją tuometiniai žmonės suvokė tik Vytauto laikus, o kai jau miršta Vytautas, tai pasak jų ir istorijos daugiau nereikia mokintis. Tuo būdu buvo kritiškai atsiliepiama apie Vazų, Saksų laikotarpius ir kt. Be to tarpukario lietuviai griovė dvarus, pvz., Rietavo ir kitus, vietoje to, kad juos restauruoti. Buvo atvirai varomi iš žemių dvarininkai, jų žemes atiduodant valstiečiams arba kareiviams. Netgi yra Tiškevičiaus lietuvių kalba rašytas laiškas tarpukario valdžiai, kurioje jis prašo neišdrąskyti Raudondvario žemių, o vietoje to siūlo kitas. Į tai mūsų valdžia nereagavo ir galop Tiškevičius išvyko. Šią idėją, apie lietuvius iš valstiečių, dar labiau sustiprino sovietmetis.

    Komentuoti:


  • mantasm
    replied
    Parašė J.U. Rodyti pranešimą

    Ta meilė būtent kaimo kultūrai buvo patyliukais ir labai gudriai įskiepyta sovietmečiu. Smetonmečiu buvo skiepijamas visai kitas požiūris į istoriją, kreipiamas didelis dėmesys į lietuvių aristokratijos vaidmenį, nesvarbu kokia kalba tie aristokratai kalbėjo. Rusai niekaip negalėjo priimti net minties kad Lietuva buvo stipri valstybė su savo apsišvietusia aristokratija, valstybės institutais ir visa kita. Todėl ir platino per visokius pseudo etnografinius ansamblius kaip "Lietuva" visokius sovietinius naujadarus kaip "Mūs kolūkio pirmininkas" - buvo tokia kompozicija.
    Sovietiniai trėmimai bei pokarinė emigracija ryškiai pakeitė žmonių turėjusių santykį su baudžiauninkais ir aristokratija santykį. Aišku politinės tautos tęstinumo tas nenutraukia. Bet bendrai tautos identitetui tas tikrai turėjo įtakos. Dar klausimas kas daugiau nulemia post-sovietinį baudžiauninko mentalitetą - ar sovietmečio įtaka, ar sovietų atliktas šviesuomenės pravalymas. Tas pats tik mažesniais mąstais buvo ir po padalijimų bei abiejų sukilimų.

    Komentuoti:


  • J.U.
    replied
    Parašė Raelis Rodyti pranešimą

    Taip, nėra blogai populiarinti, bet tada reikia populiarinti kokybiškai, o ne maždaug kaip man susišvietė atsikėlus, taip aš ir parašiau. Pas mus su istorikais yra labai stipri problema, nes jie labai nori būti tolerantiški su kitom tautom, ko pasekoje gaunasi, kad lietuviai buvo mužikai, o baltarusiai su lenkais didieji Europos vaduotojai. Ir kai tu jiems sakai, kad klausykit ponai, kaip užkariautas kraštas gali būti lygus užkariautojams (čia kalbama apie Baltarusija), tada prasideda visokie piktumai ir debatai, nors kažkodėl niekas, pavyzdžiui, nesako, kad kokią Britų imperiją valdė airiai, nors pačių britų bendroje imperijoje vos 5 proc. buvo ir tai gal mažiau. Taip, kad mums su ta istorija ir ypač su ta meilę lituanistinei kaimo kultūrai reikia vieną dieną baigti, nes jau į lankas nueinama.
    Ta meilė būtent kaimo kultūrai buvo patyliukais ir labai gudriai įskiepyta sovietmečiu. Smetonmečiu buvo skiepijamas visai kitas požiūris į istoriją, kreipiamas didelis dėmesys į lietuvių aristokratijos vaidmenį, nesvarbu kokia kalba tie aristokratai kalbėjo. Rusai niekaip negalėjo priimti net minties kad Lietuva buvo stipri valstybė su savo apsišvietusia aristokratija, valstybės institutais ir visa kita. Todėl ir platino per visokius pseudo etnografinius ansamblius kaip "Lietuva" visokius sovietinius naujadarus kaip "Mūs kolūkio pirmininkas" - buvo tokia kompozicija.

    Komentuoti:


  • mantasm
    replied
    Kita vertus, didžioji dalis modernios lietuvių tautos ir yra kilus iš tų laikų kaimiečių. Iš to ir kyla nemaža dalis Lietuvos problemų, kad apsišvietęs tautos žiedas buvo nuolat išbarstomas arba išskerdžiamas. Daug labiau į lankas būtų tyrinėti dvarų kultūros ar miesto kultūros įtaką dabartiniam lietuvio identitetui.

    Politinė tauta - kitas dalykas. Žiūrint į iškilių veikėjų biografijas, dažnai matosi ryšys tarp skirtingų etapų. Bet tai mažai lėmė masių identitetą. Dažniausiai to perduodamo identiteto nešėjai būdavo praretinami per sekantį karą/sukilimą/trėmimą ir ryšys buvo perduodamas tik pavienių išlikusių asmenų dėka.
    Paskutinis taisė mantasm; 2018.05.29, 19:38.

    Komentuoti:


  • Raelis
    replied
    Parašė Sula Rodyti pranešimą

    Taigi šis autorius šiek tiek prie fantasy, tai nėra blogai populiarinant mokslą, nors ir paviršutiniškai, bet prieinama ir patrauklia vartotojui forma.
    Taip, nėra blogai populiarinti, bet tada reikia populiarinti kokybiškai, o ne maždaug kaip man susišvietė atsikėlus, taip aš ir parašiau. Pas mus su istorikais yra labai stipri problema, nes jie labai nori būti tolerantiški su kitom tautom, ko pasekoje gaunasi, kad lietuviai buvo mužikai, o baltarusiai su lenkais didieji Europos vaduotojai. Ir kai tu jiems sakai, kad klausykit ponai, kaip užkariautas kraštas gali būti lygus užkariautojams (čia kalbama apie Baltarusija), tada prasideda visokie piktumai ir debatai, nors kažkodėl niekas, pavyzdžiui, nesako, kad kokią Britų imperiją valdė airiai, nors pačių britų bendroje imperijoje vos 5 proc. buvo ir tai gal mažiau. Taip, kad mums su ta istorija ir ypač su ta meilę lituanistinei kaimo kultūrai reikia vieną dieną baigti, nes jau į lankas nueinama.

    Komentuoti:


  • Sula
    replied
    Parašė Raelis Rodyti pranešimą

    Jis su ta knyga daugiausiai taiko į valstietišką luomą, bet ne į miestiečius ar viršutinį. Tai yra gilus stereotipas, kad lietuviais savo tik išimtinai mužikai laikė, užtenka paskaityti XIX a. amžininkų atsiminimus. Be to čia ir siekiama parodyti kuo siauresnį visuomenės paveikslą. Esu aš kalbėjęs su autoriumi, tai jis kaip ir daugelis istorikų pas mus toliau tautinio suvokimo nelabai krypsta (nors ir parašė knygą apie ATR karą su Maskva, kurioje nėra nei vienos nuorodos).
    Taigi šis autorius šiek tiek prie fantasy, tai nėra blogai populiarinant mokslą, nors ir paviršutiniškai, bet prieinama ir patrauklia vartotojui forma.

    Komentuoti:


  • Raelis
    replied
    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą
    Jo, čia geras šitas, ypač patiko ta vieta, kur pasakojo apie higienos reikalus - gamtinių reikalų atlikimas patvoriuose, prausimasis kartą per porą mėnesių, nosies šnypštimas į rankovę ir riebaluotų pirštų valymas į plaukus Kažkas dar nori idealizuoti senovę? Ačiū Dievui, kad gyvenu šiais laikais.
    Jis su ta knyga daugiausiai taiko į valstietišką luomą, bet ne į miestiečius ar viršutinį. Tai yra gilus stereotipas, kad lietuviais savo tik išimtinai mužikai laikė, užtenka paskaityti XIX a. amžininkų atsiminimus. Be to čia ir siekiama parodyti kuo siauresnį visuomenės paveikslą. Esu aš kalbėjęs su autoriumi, tai jis kaip ir daugelis istorikų pas mus toliau tautinio suvokimo nelabai krypsta (nors ir parašė knygą apie ATR karą su Maskva, kurioje nėra nei vienos nuorodos).

    Komentuoti:


  • Tomizmas
    replied
    Jo, čia geras šitas, ypač patiko ta vieta, kur pasakojo apie higienos reikalus - gamtinių reikalų atlikimas patvoriuose, prausimasis kartą per porą mėnesių, nosies šnypštimas į rankovę ir riebaluotų pirštų valymas į plaukus Kažkas dar nori idealizuoti senovę? Ačiū Dievui, kad gyvenu šiais laikais.

    Komentuoti:


  • Romas
    replied
    Kadangi kol kas nėra temos apie lietuvių tautinį charakterį, talpinu nuorodą į šią temą

    15min.lt 2018.05.26
    Istorikas G.Kulikauskas – apie būdingiausius lietuvių bruožus:
    „Mes turime daug net XIX amžių siekiančių šaknų“


    „Tai buvo gana inertiškas, sėslus, nerangus, nelinkęs į naujoves, atšiauriai žvelgiantis į svetimas carinę – rusišką ar kaizerinę – vokišką valdžias žmogus“, – būdingus lietuvių bruožus prieš šimtą metų vardino istorikas Gediminas Kulikauskas, apie tai parašęs knygą „Lietuvio kodas“ (išleido leidykla „Tyto alba“).


    Sprendžiant iš G.Kulikausko knygos, šių laikų lietuviams būdinga tai, kas didele dalimi buvo artima mūsų kraštiečiams ir prieš šimtą metų. „Mūsuose dar daug net XIX-ąjį amžių siekiančių šaknų“, – sako istorikas. Šiame pokalbyje – apie tai, kaip gyveno lietuviai prieš 100 metų, koks buvo jų požiūris į žemę, mišką, verslą ir miestietišką gyvenimo būdą.

    – Skaitydami šią knygą matome Lietuvos visuomenės bruožus, kokie jie buvo prieš šimtą metų. Kas patį jus labiausiai nustebino, tyrinėjant istorinius šaltinius ir atsekant to laiko lietuvių bruožus?
    – Labiausiai nustebino tų išlikusių bruožų gausa ir jų amžius. Jei pradžioje maniau, kad tai bus vienas kitas egzotiškas potėpis, pagyvinantis knygą, tai vėliau (nelabai norom) teko pripažinti, kad mūsuose dar daug net XIX-ąjį amžių siekiančių šaknų... Požiūris į žemę, mišką, verslą, prekybą... Daugel ką iš ten atsinešėm. Aišku, šis tas kinta, bet gal veikiau tik transformuojasi į kitą formą.

    – Kalbėdami apie lietuvių mentalitetą neretai sakome, kad jį nemažai paveikė buvimas sovietų priespaudoje. Kiek pagrįstas atrodo toks teiginys jums, parašius šią knygą? Kas išties susiformavo sovietmetyje, o kokie bruožai, kurie dabar neretai priskiriami sovietmečiui, gali nesunkiai būti pastebėti ir prieš šimtą metų?
    – Negalėjo nepaveikti, bet daug bruožų (ypač neigiamų), turėjome jau ir iki tol. Sovietmetis kai kuriuos tiesiog išryškino – sustiprino, kitus susilpnindamas.
    (...)

    https://www.15min.lt/naujiena/aktual...knu-582-977380

    Komentuoti:


  • J.U.
    replied
    Lietuvių tautinė savimonė iki pat šių dienų apsitraukusi sovietmečio pelėsiais:
    Kupiškėnai griežtai atsisakė pakeisti bolševikų Petro Pajarskio ir Broniaus Žekonio vardais pavadintas centrines miesto gatves.

    Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Lietuva-be...s-vardo/218045
    © Lietuvos žinios

    Komentuoti:


  • index
    replied
    /\ Ne veltui turim parduotuvėles, kepyklėles, pyragiukus, pinigėlius, sąskaitėles, lotuliukus ir mirksiukus.

    Komentuoti:


  • Dadis
    replied
    Parašė Lettered Rodyti pranešimą
    O jeigu dabar paimsim, kas ką kada pasakė apie italų ar prancūzų kalbų grožį?
    Kažkokį feikinį šaltinį radau... Va ką realiai Kantas sakė apie lietuvių kalbą (žr. "Postscript of a friend" 432-433 puslapiuose):

    https://books.google.lt/books?id=Vbp...nguage&f=false

    O "New York Times" 1919 m. štai ką rašė:

    Paskutinis taisė Dadis; 2016.01.07, 12:29.

    Komentuoti:


  • r08n
    replied
    Parašė J.U. Rodyti pranešimą
    "Jeigu tautos vertė, imant visą žmoniją, būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta turėtų užimti pirmą vietą Europos tautų tarpe.“(Imanuelis Kantas, logikos ir metafizikos profesorius Kionigsberge)
    Malonu po ilgos pertraukos vėl matyti naujas prof. I. Kanto įžvalgas. Kažkaip pastaruoju metu jis mažai ką publikavo. Gal jau išleis naują knygą? Praneškite, jei ką nors sužinosite.

    Komentuoti:


  • Galis
    replied
    Parašė Lettered Rodyti pranešimą
    O jeigu dabar paimsim, kas ką kada pasakė apie italų ar prancūzų kalbų grožį?
    lietuviui geriau su pagaliu per kuprą, nei gerą žodį. nieko nepdarysi, matyt baudžiava savo padarė.

    Komentuoti:

Working...
X