Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

Lietuvių tautinė savimonė ir nacionalinis charakteris. Tautos susiformavimas

Collapse
X
 
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

  • sankauskas
    replied
    Parašė mantasm Rodyti pranešimą

    Jei kitos tautos atstovė duos lietuvių kultūros palaikytojui tai taip.
    Here, fixed it for you.

    Komentuoti:


  • mantasm
    replied
    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą
    Šituos visus "duchus" prašom pasilaikyti sau. Jeigu žmonės gerai sutaria su visais kaimynais, pažįstamais ir bendradarbiais, nežiūrėdami į jų tautybę, kuria mišrias šeimas - tai čia ne duchiškumas, o kaip tik žmogiškumas ir stiprybė. Daugybė pasaulio regionų galėtų mokytis ir mokytis taikaus sugyvenimo iš Vilniaus regiono, nes toli gražu ne visur yra pasiektas toks normalus, taikus bendras gyvenimas.
    Nežinau kaip ten reikalai Švenčionėlių priemiesčiuose, bet Vilniaus, Trakų ir Šalčininkų rajonuose ne itin taikus gyvenimas Galima pradėt nuo spaudoj išlendančių įdomybių su darželiais.

    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą
    Buvimas lituanistu ir lietuvių kultūros palaikytoju netrukdo gerai sugyventi su savo kitataučiais kaimynais, ar susituokti su kitos tautos atstove.
    Jei kitos tautos atstovė duos kelią lietuvių kultūros palaikytojui tai taip.

    Komentuoti:


  • PoDV
    replied
    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą
    Daugybė pasaulio regionų galėtų mokytis ir mokytis taikaus sugyvenimo iš Vilniaus regiono, nes toli gražu ne visur yra pasiektas toks normalus, taikus bendras gyvenimas.

    Buvimas lituanistu ir lietuvių kultūros palaikytoju netrukdo gerai sugyventi su savo kitataučiais kaimynais, ar susituokti su kitos tautos atstove.
    Aš bent jau iš savo pusės irgi neįsivaizduoju konflikto su Vilniaus regiono lenkais ar kitais slavais (nebent bus kažkas Lietuva vs. Rusija), bent jau savo kartoje, kurie moka lietuvių kalbą.

    Komentuoti:


  • Tomizmas
    replied
    Parašė Eikantas X Rodyti pranešimą
    Tame krašte nebūnu, tai nežinau kodėl jūs dabar tokie dūchai Gal sovietmetis priglušino, ko lenkai neįstengė? Mano tėvo tėvas iš Juodlaukio, Daugėliškio parapijos, Ignalinos rajono. Giminėje netrūko patriotinės/tautinės/lituanistinės orientacijos. Čia pora biografijų, vienas kunigas, kitas kalbininkas.
    Šituos visus "duchus" prašom pasilaikyti sau. Jeigu žmonės gerai sutaria su visais kaimynais, pažįstamais ir bendradarbiais, nežiūrėdami į jų tautybę, kuria mišrias šeimas - tai čia ne duchiškumas, o kaip tik žmogiškumas ir stiprybė. Daugybė pasaulio regionų galėtų mokytis ir mokytis taikaus sugyvenimo iš Vilniaus regiono, nes toli gražu ne visur yra pasiektas toks normalus, taikus bendras gyvenimas.

    Buvimas lituanistu ir lietuvių kultūros palaikytoju netrukdo gerai sugyventi su savo kitataučiais kaimynais, ar susituokti su kitos tautos atstove.

    Komentuoti:


  • Eikantas X
    replied
    Parašė PoDV Rodyti pranešimą

    O man norisi kapstyti giliau, gal net į kryžiuočių laikus, ir čia turiu omeny kone stereotipinius skirtumus tarp aukštaičių ir žemaičių. Esu kažkur skaitęs, kad žemaičiai rūstesni, labiau užsispyrę, nes buvo priešaky su kryžiuočiais/teutonais ir nuo jų negerovių neturėjo kur trauktis, tai jiems liko arba kovoti arba mirti. Aukštaičiai (ir dzūkai) buvo pasienyje su slavų tautomis, todėl sutarti ir priimti dalykus jiems buvo lengviau, taip pat labiau toleruoti kitokius
    Ilgiausiai savitus (tautinius) drabužius, ir beje pačius archajiškiausius, išlaikė rytų aukštaičiai.
    Sutartinių, archajiškiausio folkloro, arealas taip pat Rytų (Šiaurės) Aukštaitija.

    O su žemaičiais irgi visko būta. Štai Vytenis turėjo siųsti savo žmones malšinti prokryžiuotiškų tendencijų.

    Pietryčių Žemaičiuose žinomos Litavienų (lietuvių, lietavėnų) ir leičių (iš Leitkapių) gyvenvietės turėjo ten atsirasti XIII a. pabaigoje – per pirmąjį XIV a. dešimtmetį. Jas įkūrė didysis kunigaikštis Vytenis, nes žemaičiai panemuniais nuo Neries žiočių iki Nemuno žemupio ėmė mokėti vokiečiams duoklę, o jų diduomenė kurstė prieš jį laisvuosius bendruomenininkus. Priešintasi jo raginimui kartu stoti kovon su kryžiuočiais, tarp lietuvių ir žemaičių kildavo kariniai susirėmimai, per kuriuos abejose pusėse žūdavo šimtais. Todėl valdovas ėmė steigti savo kiemus/dvarus Viduklėje, Batakiuose (Aukaimis), Karšuvoje. Juose apgyvendino savo žmones leičius (lietuvius). Jų pastangomis sudaromos kelios atskiros, – arba viena iš kelių – tik centrinei valdžiai pavaldžios teritorijos. Jos skirtos pietvakarių Žemaitijos, kartu Lietuvos, gynybai nuo vokiečių. Leičiai čia tarsi pasienio sargybiniai, pirmosios kovinės linijos kariai. Be to, ten jie bus malšinę kažkokios žemaičių diduomenės dalies provokiškas nuotaikas – kelios žemaičių didikų šeimos XIV a. pradžioje pabėgo į Prūsus.
    http://www.leitgiris.lt/leiciai.html

    Komentuoti:


  • Eikantas X
    replied
    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą

    Kiek tenka bendrauti su vidurio Lietuvos gyventojais, tai pastebiu, kad ten žmonių su patriotinėmis ir ekstremaliais atvejais - netgi nacionalistinėmis pažiūromis yra pastebimai daugiau. Nalšios regione (Švenčionių ir Ignalinos rajonai) visą laiką augdamas ir mokykliniais laikais gyvendamas, ir dabar lankydamasis, praktiškai nė karto nesu sutikęs žmonių kurie išsiskirtų labai dideliu patriotizmu ar tautiškumu.
    Tame krašte nebūnu, tai nežinau kodėl jūs dabar tokie dūchai Gal sovietmetis priglušino, ko lenkai neįstengė? Mano tėvo tėvas iš Juodlaukio, Daugėliškio parapijos, Ignalinos rajono. Giminėje netrūko patriotinės/tautinės/lituanistinės orientacijos. Čia pora biografijų, vienas kunigas, kitas kalbininkas.

    http://biblioteka.varena.lt/lt/kunig...odemas-pakalka
    Išsilavinusį ir veiklų kunigą lietuvį lenkų okupacinė valdžia ėmė persekioti, skirdavo į labiausiai nuo kultūrinių centrų nutolusias slaviškas parapijas. 1939 m. marcinkoniškių kviečiamas ir bažnytinei vadovybei pritarus N. Pakalka atsikėlė į Marcinkonis, kur kunigavo ir buvo parapijos klebonas 46-erius metus. Kunigas parapijiečiams buvo ramstis II Pasaulinio karo ir okupacijų metais, ne tik vilties žodžiu stiprinęs, bet ir ne kartą nuo okupantų vokiečių, vėliau – sovietų savivalės ir persekiojimo bažnyčioje slėpęs parapijiečius ir partizanus.
    http://www.aruodai.lt/paieska2/asmuo.php?AId=167
    http://old.lki.lt/LKI_LT/images/Peri...baliauskas.pdf
    Kazys Pakalka, kaip ir kiti iš Vilniaus krašto kilę studentai, vaikystėje jutęs nacionalinę priespaudą, už mus, į universitetą atvykusius iš kitų Lietuvos kampelių, turbūt buvo gerokai lietuviškesnis, jautriau reaguojantis į kiekvieną svetimųjų užmačią.

    http://www.xxiamzius.lt/numeriai/201...ondasa_02.html

    Komentuoti:


  • Tomas
    replied
    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą
    Įdomu ar nėra susiję su tuo, kad netgi istoriškai, partizaninis judėjimas Nalšioje buvo silpnesnis nei kitose Lietuvos vietose? Pamenu kaip buvau Druskininkuose ir su dviračiu nemažai pavažinėjau po Dzūkijos kaimus. Man buvo dar vienas "kultūrinis šokas", kai pamačiau vos ne kiekviename kaime partizanų paminklus. Švenčionių ir Ignalinos rajonuose (nors irgi miškingi, tinkami slėptis ir t. t.) to nepamatysi, na yra pavienių paminklų, bet juos praktiškai galima suskaičiuoti ant pirštų.
    Žmonės iš Donbaso nuvažiavę į Galiciją irgi stebisi, kad ten Banderai paminklai stovi.

    Komentuoti:


  • Tomizmas
    replied
    Parašė PoDV Rodyti pranešimą

    O man norisi kapstyti giliau, gal net į kryžiuočių laikus, ir čia turiu omeny kone stereotipinius skirtumus tarp aukštaičių ir žemaičių. Esu kažkur skaitęs, kad žemaičiai rūstesni, labiau užsispyrę, nes buvo priešaky su kryžiuočiais/teutonais ir nuo jų negerovių neturėjo kur trauktis, tai jiems liko arba kovoti arba mirti. Aukštaičiai (ir dzūkai) buvo pasienyje su slavų tautomis, todėl sutarti ir priimti dalykus jiems buvo lengviau, taip pat labiau toleruoti kitokius. Pats kol kas nepakeičiau nuomonės, kad su šiaurės žemaičiais rasti bendrą kalbą man atrodo sunkiausia Pietų žemaičiai palyginti draugiškesni (bet tvirtos draugystės nesikuria), o kas draugiškiausi neturiu tvirtos nuomonės (kyla minčių, kad dzūkai ir rytų aukštaičiai). Kaunas buvo ar tik ne Žemaitijos pasienis, o gal net Žemaitijos dalis (Vidurio Lietuvos žemumos miestas). Kaunas iš prigimties militaristinis miestas, pradedant pavadinimu, baigiant istorija. Gal dėl to Kaune gyvena daugiau užsispyrusių forumiečių (tiesa, spėju dar ir dėlto (turbūt net labiau dėlto) kad tai kone labiausiai sovietmečiu industrializuotas miestas, su visom neigiamom aplinkybėm formuotis kažkokiems ne tik kad liberaliom idėjom, bet apskritai nelinkstama priimti sau kokį neįprastesnį sprendimą pagal save (kažko atsisakant, "ką visi turi"), atrodo, kad vyrauja kopijavimas pagal kažkokį kurpalių, kuris neturi visiems tikti, todėl daugiau nelaimingų žmonių ), o Vilniuje forumiečiai juntamai liberalesni, neuždavinėja, ne tai, kad nepatogių, bet keistų klausimų

    Tiesa, su šiuo forumu ir savo intuicija įsitikinau kaip teisingai įžeisti kaunietį (pavadink buduliu neišsilavinusiu "kavensku" tinkamu tik šaipytis) ir kaip vilnietį (pavadink "portugalai" ant šalies kampo, nutolę ir nuo jūrų, ir nuo geografinio centro).
    Gali būti ir su tuo kažkiek susiję. Žemaitija kelis šimtmečius buvo ant "fronto linijos" su akivaizdžiais priešais už griežtai nubrėžtos sienos, tuo tarpu dabartinėje rytų Lietuvoje jokios sienos ir priešų už jos nebuvo, o su slavų tautomis santykiai buvo taikūs iki XX a. pradžios problemų su Lenkija, ką iki šiol rodo mišri, be aiškios ribos (rytinę Lietuvos sieną buvo sudėtinga nubrėžti ir skirtingos valdžios tai darė vis kitaip), persidengianti lietuvių, lenkų, baltarusių, o vėliau ir rusų sentikių gyvenama teritorija rytų Lietuvoje. Taip, čia nebuvo nuo ko "laikyti frontą".

    Tais laikais turbūt niekas nebūtų patikėjęs, kad kada nors Vokietija taps viena iš pagrindinių Lietuvos partnerių, o su Baltarusija santykiai bus jeigu ne visai priešiški, tai gana šalti

    Komentuoti:


  • PoDV
    replied
    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą

    Ne, aš mokiausi lietuvių mokykloje. Ar čia tipo jeigu esi lietuvis, privalai važiuoti studijuoti į Kauną? Bet nelabai kas pageidavo.



    Kiek tenka bendrauti su vidurio Lietuvos gyventojais, tai pastebiu, kad ten žmonių su patriotinėmis ir ekstremaliais atvejais - netgi nacionalistinėmis pažiūromis yra pastebimai daugiau. Nalšios regione (Švenčionių ir Ignalinos rajonai) visą laiką augdamas ir mokykliniais laikais gyvendamas, ir dabar lankydamasis, praktiškai nė karto nesu sutikęs žmonių kurie išsiskirtų labai dideliu patriotizmu ar tautiškumu. Kažkaip nebūdingas tautybės sureikšminimas: aš lietuvis, kaimynas lenkas, kitas kaimynas rusas, ir visiems tai kažkaip vienodai, niekas nedaro iš to kažkokios pompastikos "o pažiūrėkit, aš lietuvis, aš lenkas, aš baisiai didžiuojuosi" ir t. t. Ir netgi kažkokios tautinės simbolikos retai kur pamatysi. Gal tik prieš valstybės 100-mečio minėjimą jos padaugėjo, o šiaip nelabai būdavo.

    Visai rimtai kalbant, aš atvažiavęs į Vilnių ir susipažinęs su grupiokais iš vidurio Lietuvos, tikrai pamačiau daug skirtumų, kurie mane tada labai stipriai nustebino. Pirmas nustebinęs dalykas - paplitęs balsavimas už konservatorius (visada buvau šventai įsitikinęs, kad visa Lietuva jų negali pakęsti). Paskui pastebėjau tautinės simbolikos ir švenčių kur kas didesnį akcentavimą, nei aš buvau pratęs, piktinimąsi Vilniaus daugiatautiškumu, kad nesijaučia kaip Lietuvoje (tuo tarpu man Vilniaus tautų katilas man niekad neatrodė kažkas keisto ir neįprasto, ir tikrai būdamas studentu labai nuoširdžiai nustebau kad kažkam tai gali atrodyti neįprasta) ir t. t.

    Įdomu ar nėra susiję su tuo, kad netgi istoriškai, partizaninis judėjimas Nalšioje buvo silpnesnis nei kitose Lietuvos vietose? Pamenu kaip buvau Druskininkuose ir su dviračiu nemažai pavažinėjau po Dzūkijos kaimus. Man buvo dar vienas "kultūrinis šokas", kai pamačiau vos ne kiekviename kaime partizanų paminklus. Švenčionių ir Ignalinos rajonuose (nors irgi miškingi, tinkami slėptis ir t. t.) to nepamatysi, na yra pavienių paminklų, bet juos praktiškai galima suskaičiuoti ant pirštų. Ir kažkaip negirdėjau iš senų žmonių kad kažkas labai kalbėtų apie partizanus kaip apie didelį vaidmenį jų jaunystėje suvaidinusį dalyką (na sako kad buvo kai kur, bet apie jokį masiškumą neina kalba). Tuo tarpu mano kolega, kilęs iš Varėnos rajono man visą laiką akcentuodavo kaip jo visa giminė dalyvavo tame ir kad "pusė Lietuvos buvo bunkeriuose". Man atrodė labai keista, bet kai apsilankaiu Dzūkijoje... Tada supratau, kaip stipriai aplinka suformuoja žmogų.
    O man norisi kapstyti giliau, gal net į kryžiuočių laikus, ir čia turiu omeny kone stereotipinius skirtumus tarp aukštaičių ir žemaičių. Esu kažkur skaitęs, kad žemaičiai rūstesni, labiau užsispyrę, nes buvo priešaky su kryžiuočiais/teutonais ir nuo jų negerovių neturėjo kur trauktis, tai jiems liko arba kovoti arba mirti. Aukštaičiai (ir dzūkai) buvo pasienyje su slavų tautomis, todėl sutarti ir priimti dalykus jiems buvo lengviau, taip pat labiau toleruoti kitokius. Pats kol kas nepakeičiau nuomonės, kad su šiaurės žemaičiais rasti bendrą kalbą man atrodo sunkiausia Pietų žemaičiai palyginti draugiškesni (bet tvirtos draugystės nesikuria), o kas draugiškiausi neturiu tvirtos nuomonės (kyla minčių, kad dzūkai ir rytų aukštaičiai). Kaunas buvo ar tik ne Žemaitijos pasienis, o gal net Žemaitijos dalis (Vidurio Lietuvos žemumos miestas). Kaunas iš prigimties militaristinis miestas, pradedant pavadinimu, baigiant istorija. Gal dėl to Kaune gyvena daugiau užsispyrusių forumiečių (tiesa, spėju dar ir dėlto (turbūt net labiau dėlto) kad tai kone labiausiai sovietmečiu industrializuotas miestas, su visom neigiamom aplinkybėm formuotis kažkokiems ne tik kad liberaliom idėjom, bet apskritai nelinkstama priimti sau kokį neįprastesnį sprendimą pagal save (kažko atsisakant, "ką visi turi"), atrodo, kad vyrauja kopijavimas pagal kažkokį kurpalių, kuris neturi visiems tikti, todėl daugiau nelaimingų žmonių ), o Vilniuje forumiečiai juntamai liberalesni, neuždavinėja, ne tai, kad nepatogių, bet keistų klausimų

    Tiesa, su šiuo forumu ir savo intuicija įsitikinau kaip teisingai įžeisti kaunietį (pavadink buduliu neišsilavinusiu "kavensku" tinkamu tik šaipytis) ir kaip vilnietį (pavadink "portugalai" ant šalies kampo, nutolę ir nuo jūrų, ir nuo geografinio centro).
    Paskutinis taisė PoDV; 2019.11.20, 12:14.

    Komentuoti:


  • mantasm
    replied
    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą

    Lyg ir darė ten kažkokius kosmetinius patvarkymus. Pernai Švenčionių miesto šventėj kai buvom, tai eiliniai mediniai suolai ir asfaltuota aikštelė. Šiemet vasarą nuvažiuodavau tik prie ežero, iki estrados nenueidavau Va prie ežero tai ten tikrai dabar gražiai viskas padaryta.



    Druskininkai ir Varėna irgi priklausė Lenkijai, kaip ir Švenčionys su Ignalina. Bet aktyvumas buvo labai skirtingas.
    Siena tiesiai par Varėną ėjo. Kiekiai į vieną ar į kitą pusę nuo buvusios sienos labai skiriasi. Su Druskininkais kiek pamenu irgi panašiai. Kaip ir Švenčionių-Ignalinos atveju. Už sienos 10km link Molėtų ar Utenos ir situacija visai kita.

    Kitas geras pavyzdys su kuriuo esu gerai pažįstamas - Trakai ir Vievis. Vienoj sienos pusėj praktiškai nieko nebuvo, kitoj veiksmas rodos ant kiekvieno kampo. Nors žmonės iš esmės tie patys ir tarpukariu ramiai į šokius vieni pas kitus bėgiodavo.

    Komentuoti:


  • Tomizmas
    replied
    Parašė VNS Rodyti pranešimą
    O ta estrada prie Belio ežero sutvarkyta? Formavosi sklypą kažkada savivaldybė, norėjo pagal ES paramą viską ten tvarkyt.
    Lyg ir darė ten kažkokius kosmetinius patvarkymus. Pernai Švenčionių miesto šventėj kai buvom, tai eiliniai mediniai suolai ir asfaltuota aikštelė. Šiemet vasarą nuvažiuodavau tik prie ežero, iki estrados nenueidavau Va prie ežero tai ten tikrai dabar gražiai viskas padaryta.

    Parašė mantasm Rodyti pranešimą

    Dar turbūt susiję su tuo kurioj demarkacinės linijos pusėj buvo tarpukariu....
    Druskininkai ir Varėna irgi priklausė Lenkijai, kaip ir Švenčionys su Ignalina. Bet aktyvumas buvo labai skirtingas.

    Komentuoti:


  • mantasm
    replied
    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą
    Įdomu ar nėra susiję su tuo, kad netgi istoriškai, partizaninis judėjimas Nalšioje buvo silpnesnis nei kitose Lietuvos vietose? Pamenu kaip buvau Druskininkuose ir su dviračiu nemažai pavažinėjau po Dzūkijos kaimus. Man buvo dar vienas "kultūrinis šokas", kai pamačiau vos ne kiekviename kaime partizanų paminklus. Švenčionių ir Ignalinos rajonuose (nors irgi miškingi, tinkami slėptis ir t. t.) to nepamatysi, na yra pavienių paminklų, bet juos praktiškai galima suskaičiuoti ant pirštų. Ir kažkaip negirdėjau iš senų žmonių kad kažkas labai kalbėtų apie partizanus kaip apie didelį vaidmenį jų jaunystėje suvaidinusį dalyką (na sako kad buvo kai kur, bet apie jokį masiškumą neina kalba). Tuo tarpu mano kolega, kilęs iš Varėnos rajono man visą laiką akcentuodavo kaip jo visa giminė dalyvavo tame ir kad "pusė Lietuvos buvo bunkeriuose". Man atrodė labai keista, bet kai apsilankaiu Dzūkijoje... Tada supratau, kaip stipriai aplinka suformuoja žmogų.
    Dar turbūt susiję su tuo kurioj demarkacinės linijos pusėj buvo tarpukariu....

    Komentuoti:


  • VNS
    replied
    O ta estrada prie Belio ežero sutvarkyta? Formavosi sklypą kažkada savivaldybė, norėjo pagal ES paramą viską ten tvarkyt.

    Komentuoti:


  • Tomizmas
    replied
    Parašė VNS

    Tie klasiokai kartais na Vanka su Sanka?
    Ne, aš mokiausi lietuvių mokykloje. Ar čia tipo jeigu esi lietuvis, privalai važiuoti studijuoti į Kauną? Bet nelabai kas pageidavo.

    Parašė PoDV Rodyti pranešimą

    Tai kelia įvairių minčių, arba gali būti jūsų asmeninis įspūdis, bet kyla minčių, kad kažkokie kultūriniai skirtumai rimtai egzistuoja, gal toj Vidurio ir Vakarų Lietuvoj iš tiesų istoriškai rūstesni žmonės gyveno/gyvena, o aukštaičiai/Rytų Lietuva tokie rimtai labiau "politkorektiški žmonės" su visais tartis gražiuoju matyt išmokę Gal dar tiesiog Kauno industrinis wibe'as daro savo - viskas turi būti sustygiuota, jei jau rūstūs ir šiurkštūs, tai tokie esam visi, o už savo prisigalvojimus pasiūlys nueiti į vieną vietą ...arba gimines geras turiu (Šiaurės) Rytų Lietuvoje, kurie moka sukurt teigiamą įspūdį apie to krašto žmones
    Kiek tenka bendrauti su vidurio Lietuvos gyventojais, tai pastebiu, kad ten žmonių su patriotinėmis ir ekstremaliais atvejais - netgi nacionalistinėmis pažiūromis yra pastebimai daugiau. Nalšios regione (Švenčionių ir Ignalinos rajonai) visą laiką augdamas ir mokykliniais laikais gyvendamas, ir dabar lankydamasis, praktiškai nė karto nesu sutikęs žmonių kurie išsiskirtų labai dideliu patriotizmu ar tautiškumu. Kažkaip nebūdingas tautybės sureikšminimas: aš lietuvis, kaimynas lenkas, kitas kaimynas rusas, ir visiems tai kažkaip vienodai, niekas nedaro iš to kažkokios pompastikos "o pažiūrėkit, aš lietuvis, aš lenkas, aš baisiai didžiuojuosi" ir t. t. Ir netgi kažkokios tautinės simbolikos retai kur pamatysi. Gal tik prieš valstybės 100-mečio minėjimą jos padaugėjo, o šiaip nelabai būdavo.

    Visai rimtai kalbant, aš atvažiavęs į Vilnių ir susipažinęs su grupiokais iš vidurio Lietuvos, tikrai pamačiau daug skirtumų, kurie mane tada labai stipriai nustebino. Pirmas nustebinęs dalykas - paplitęs balsavimas už konservatorius (visada buvau šventai įsitikinęs, kad visa Lietuva jų negali pakęsti). Paskui pastebėjau tautinės simbolikos ir švenčių kur kas didesnį akcentavimą, nei aš buvau pratęs, piktinimąsi Vilniaus daugiatautiškumu, kad nesijaučia kaip Lietuvoje (tuo tarpu man Vilniaus tautų katilas man niekad neatrodė kažkas keisto ir neįprasto, ir tikrai būdamas studentu labai nuoširdžiai nustebau kad kažkam tai gali atrodyti neįprasta) ir t. t.

    Įdomu ar nėra susiję su tuo, kad netgi istoriškai, partizaninis judėjimas Nalšioje buvo silpnesnis nei kitose Lietuvos vietose? Pamenu kaip buvau Druskininkuose ir su dviračiu nemažai pavažinėjau po Dzūkijos kaimus. Man buvo dar vienas "kultūrinis šokas", kai pamačiau vos ne kiekviename kaime partizanų paminklus. Švenčionių ir Ignalinos rajonuose (nors irgi miškingi, tinkami slėptis ir t. t.) to nepamatysi, na yra pavienių paminklų, bet juos praktiškai galima suskaičiuoti ant pirštų. Ir kažkaip negirdėjau iš senų žmonių kad kažkas labai kalbėtų apie partizanus kaip apie didelį vaidmenį jų jaunystėje suvaidinusį dalyką (na sako kad buvo kai kur, bet apie jokį masiškumą neina kalba). Tuo tarpu mano kolega, kilęs iš Varėnos rajono man visą laiką akcentuodavo kaip jo visa giminė dalyvavo tame ir kad "pusė Lietuvos buvo bunkeriuose". Man atrodė labai keista, bet kai apsilankaiu Dzūkijoje... Tada supratau, kaip stipriai aplinka suformuoja žmogų.

    Kas liečia pabėgėlius Pabradėje, tai aš rimtai nepastebėjau kad žmonės jų baidytųsi. Netgi musulmonų, kurie daug kur sutinkami su didesniu atsargumu. Švenčionyse nuo senų laikų gyvena nemažai totorių šeimų (pažįstu asmeniškai), miesto pakraštyje šalia Cirkliškio yra nemažos musulmoniškos kapinės (turbūt nelabai įprastas vaizdas Lietuvoje?)

    Na dar prisiminiau vieną "kultūrinį šoką': šalia Švenčionių, prie Bėlio ežero yra kaimas Kochanovka, kur vyksta įvairios Švenčionių miesto šventės, taip pat "Ežerų Sietuva" (liaudiškų dainų šventė) ir t. t. Buvau ten miesto šventėje, susidėjau į FB nuotraukas, ten kai kuriose matėsi ir kaimo pavadinimas. Kolegė iš Kauno nustebusi pradėjo komentuoti "Lietuvoje yra tokių pavadinimų?" Aš aišku vėl likau nustebęs, kuo ji čia stebisi.
    Paskutinis taisė Tomizmas; 2019.11.19, 17:16.

    Komentuoti:


  • PoDV
    replied
    Parašė sankauskas Rodyti pranešimą
    Na, jei užsienyje mus vadina sovietais, tai irgi techniškai teisinga, bet nelabai korektiška, ir mums nelabai patinka.
    Išskyrus, žinoma, seną namą. Jis pavadintas sovietų praded pasakoti kaip prie ruso buvo geriau, visi turėjo darbus, o ir dabar Putinas yra šaunus vadovas.
    Mane gimusį jau Nepriklausomoj Lietuvoj, sovietu vadint jau net techniškai nebūtų teisinga, nebent "sovietų kilmės".

    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą
    Negras gal ir nėra lietuvių kalboje įžeidžiantis žodis, bet absoliučiai pasenęs ir išėjęs iš vartojimo, skamba panašiai kaip koks "paliuosuoti iš darbo". Be to, tai dar ir svetimybė.
    Mano vienas bendraamžis draugelis kartais pavartoja "paliuosiuoti iš darbo". Iš jo ir sužinojau šį terminą. Tiesa, jis dar vartoja žodį "valdiškas", iš kitų neatkreipiau dėmesio, kad būčiau išgirdęs šį daug ką galbūt pasakantį žodį. Lietuvos SSR dvasia matyt kažkokia eina pas žmogų, nors rusų laikų ir nematęs... Va taip kartais senimokultūra pas jaunus žmones kartais prasiveržia kažkokiais būdais.

    Parašė sankauskas
    O kavianskas - korektiškas žodis? Ar vis tik reiktų vartoti kaunietis?
    Kad šis žodis įžeidžiantis, man nieko gero nesako Nu ir kas čia tokio "kavenskas", kaip ir "vilenskas", tiesa susidaręs įspūdį, kad vilniečiai įsižeidžia pavadinti "portugalais", tiesa turbūt ne visi.

    Parašė Tomizmas

    Nu aš matyt ne su tokiais bendrauju. Kur čia man iki tokio lygio.
    Tai kelia įvairių minčių, arba gali būti jūsų asmeninis įspūdis, bet kyla minčių, kad kažkokie kultūriniai skirtumai rimtai egzistuoja, gal toj Vidurio ir Vakarų Lietuvoj iš tiesų istoriškai rūstesni žmonės gyveno/gyvena, o aukštaičiai/Rytų Lietuva tokie rimtai labiau "politkorektiški žmonės" su visais tartis gražiuoju matyt išmokę Gal dar tiesiog Kauno industrinis wibe'as daro savo - viskas turi būti sustygiuota, jei jau rūstūs ir šiurkštūs, tai tokie esam visi, o už savo prisigalvojimus pasiūlys nueiti į vieną vietą ...arba gimines geras turiu (Šiaurės) Rytų Lietuvoje, kurie moka sukurt teigiamą įspūdį apie to krašto žmones

    Komentuoti:


  • Raelis
    replied
    Parašė Galys Rodyti pranešimą

    Neseniai teko paskaityti Kaizerio kareivio atsiminimus iš WW1 veiksmų Lietuvoje. ( http://www.briedis.lt/Knygos/Serijos...piesiniai.html ). Šis kareivis buvo iš Danijos ir jo laiškuose namiškiams apie lietuvius galima susidaryti įspūdį kaip apie utelėtus ir savo reikalus už tvoros atliekančius beveik laukinius, beje apie miestų ir miestelių žydus rašo negeriau, o gal ir blogiau. Ką giria tai Lietuvos gamtą ir dvarų prabangą.
    Šiaip aš skaičiau XIX a. rusų valdininko Zarasuose prisiminimus, kur jis šiaip rašo, kad lietuviai ir latviai yra pikti žmonės, o žydai labai nuskriausti, nes galioja Rusijos zonos įstatymas. Bet iš esmės, jis irgi rašo, kad gražiausia Lietuvoje yra gamta. Iš esmės, tuo nereikia stebėtis, nes valstiečiai bet kurioje šalyje buvo tikrai ne aukštos moralės ir labai jau higieniški žmonės, tiek toje pačioje Italijoje, tiek Graikijoje, tiek dar kur nors.
    Paskutinis taisė Raelis; 2018.06.01, 23:00.

    Komentuoti:


  • Galys
    replied
    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą

    Didikai yra didikai, jų tik keli procentai, bet jeigu net jie darydavo kaku koridoriuose, tai ką kalbėti apie eilinius valstiečius, kurie sudarė didžiąją dalį Prancūzų tautos. Ir nemanau, kad tai kažkoks Lietuvos atsilikimas - labai abejoju, ar XX a. pradžioje etaloninėje Vakarų Europoje taip jau visi eiliniai paprasti gyventojai visada prausdavosi, neturėdavo blusų, utėlių ar kirminų žarnyne (straipsnyje paminėta, kad 1939 metais Lietuvos kaimuose retas valstietis neturėjo kirminų - pas daugumą žarnynuose buvo knibždėlynas askaridžių ir soliterių). Naivu būtų galvoti, kad Vakarų Europos valstiečiai gyveno kitaip.
    Neseniai teko paskaityti Kaizerio kareivio atsiminimus iš WW1 veiksmų Lietuvoje. ( http://www.briedis.lt/Knygos/Serijos...piesiniai.html ). Šis kareivis buvo iš Danijos ir jo laiškuose namiškiams apie lietuvius galima susidaryti įspūdį kaip apie utelėtus ir savo reikalus už tvoros atliekančius beveik laukinius, beje apie miestų ir miestelių žydus rašo negeriau, o gal ir blogiau. Ką giria tai Lietuvos gamtą ir dvarų prabangą.

    Komentuoti:


  • Raelis
    replied
    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą
    Tas mums, atrodytų, savaime suprantamas dalykas, kad daryti kaku ir sisy reikia atitinkamoje vietoje ir su atitinkamomis procedūromis (nusivalymas, rankų plovimas ir t. t.) yra pakankamai naujas civilizacijos išmislas Žmonės labai daug tūkstantmečių gyveno be šito, su kirminais pilve, ir turbūt nelabai įsivaizdavo, kad gali būti kitaip.

    Didikai dabartinės Lietuvos teritorijoje nebuvo lietuviakalbiai, kad ir kuo jie save laikė. Lietuviškai kalbančio elito nebuvo iki XX a. pradžios. jau vien ką sako tas faktas, kad iki tol kalbėjimas lietuvių kalba savaime reiškė kaimietišką kilmę ir aukštesniuose sluoksniuose buvo stigmatizuojamas.
    D. Poška, kuris buvo dvarininkas lietuviškai kalbėjo ir net knygas rašė be to yra ir kitų dvarininkų, tie patys Oginskiai (beje, yra labai geras straipsnis apie Oginskių lituanistinį judėjimą internete), Vitkevičiai ir pan. Žinoma, jie nekalba lietuviškai tarp savęs, bet tik su savo pavaldiniais, bet tai įrodo, kad toks dalykas kaip lietuvių kalba tikrai nebuvo atmetama visikai dvarininkų. Deja, nėra atlikta tyrimų, kiek lietuvių kalba buvo suvokiama kaip tam tikra "egzotinė" kalba ir jos pavienius žodžius galėjo aristokratai vartoti tiesiog kaip paįvairinimą pašnekesy. Grynam stigmatizavimui aš nepritarčiau, nes XVIII a. būtent aristokratai, pvz., vykupas I. Masalskis ir mėgino lietuvių kalbą "prikelti" bei sukelti ja susidėjimą. Bet aš kalbu apie tai, kad kilmė gali būti nekalbant ta kalba, antraip Rusijoje, rusai kaip tauta skaitytųsi tik nuo XIX a. vid., (nes paskutiniai rusai, kurie kalba rusiškai buvo tik XVII a. vid. ir tai didelis klausimas) nes dar A. Puškinas rašė, kad 1830 m. visos rusės anei žodžio rusiškai nemoka. Ta pati Britanija, kurios Plantagenetų dinastija kalbėjo išimtinai prancūziškai, o Koburgai tik vokiškai. Pagaliau Indija, kurios aristokratija kalba persų kalba, o visi paprasti žmonės urdų (čia turiu omenyje Dekano regioną, Indijos vidury). Tad, aš kalbu apie savimone, o ne apie kalbinį aspektą. Žinoma, čia nekalbama apie literatūrinę, dabartinę kalbą, o apie tam tikrą žemaitišką mišinį.

    Komentuoti:


  • Tomizmas
    replied
    Tas mums, atrodytų, savaime suprantamas dalykas, kad daryti kaku ir sisy reikia atitinkamoje vietoje ir su atitinkamomis procedūromis (nusivalymas, rankų plovimas ir t. t.) yra pakankamai naujas civilizacijos išmislas Žmonės labai daug tūkstantmečių gyveno be šito, su kirminais pilve, ir turbūt nelabai įsivaizdavo, kad gali būti kitaip.

    Didikai dabartinės Lietuvos teritorijoje nebuvo lietuviakalbiai, kad ir kuo jie save laikė. Lietuviškai kalbančio elito nebuvo iki XX a. pradžios. jau vien ką sako tas faktas, kad iki tol kalbėjimas lietuvių kalba savaime reiškė kaimietišką kilmę ir aukštesniuose sluoksniuose buvo stigmatizuojamas.

    Komentuoti:


  • Raelis
    replied
    Parašė J.U. Rodyti pranešimą
    Taigi kad Lietuva, kaip Europos užkampis natūralu kad visada atsilieka. Dabar jau pradedame kiek vytis ir tas skirtumas darosi nežymus. Tereikia prisiminti, kad Liudviko XIV laikais, puikiuosiuose Versalio rūmuose, didikai dažnai reikalus atlikdavo užlindę už portjerų ar šiaip kur koridoriuose. Sunku patikėti, bet tai faktas, aplink veidrodžių salės ir čia pat balos ir krūvelės.
    Tai nebūtinai XVII a., paskaitykit J. Franko atsiminimus apie Vilnių, kur rašoma, kaip Vilniuje XIX a. prad per pokylį vidurį salės mūsų merginos apsišikdavo, nes nebūdavo kur nueiti arba nespėdavo. Arba ta pati Žozefina de Boarnė, Napoleono žmona, K. Veri memuaruose (yra lietuviškas vertimas) teatre užsimaniusi siusiu ir neturėdama kur padaryt pridirbo vidury vieno kambarių ant savo šaliko, kai ją, kad niekas nematytų buvo apstojusios dreilinos ir paskui tą šaliką dovanojo vienai jų. Čia yra visos Europos paveldas nesirinkti vietos, kur gamta pašaukia.

    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą
    Na, tame pačiame straipsnyje ir paminėta, kad XX a. pradžioje miestiečiai buvo didžiąja dalimi ne lietuviai.

    Iš esmes, didžiumoje miestiečiai buvo žydai, dėl suvokimo, kad miestiečiai lenkai irgi ginčyčiausi, nes tie patys didikai Lietuvoje savęs nelabai lenkais laikydavo, pvz., Oginskiai, Giunteriai, tas pats dvarininkas St. Moravskis ir kt. Tą prasme, čia vis dar išlaikoma toji pati gaji stereotipų idėja nesigilinant į pačių dvarininkų ar miestiečių psichologiją, nes tokių nėra monografijų ir pan.
    Paskutinis taisė Raelis; 2018.05.31, 14:29.

    Komentuoti:

Working...
X