Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

Forumiečių kūryba

Collapse
X
 
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

    Gražu! Yra potencialas išvystyti į meilės istoriją.
    Snowflakes will attack U <3

    Comment


      Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą
      Gražu! Yra potencialas išvystyti į meilės istoriją.
      Aš tingiu, tu pabandyk novelę parašyti.

      Comment


        Kažkada mokiausi naudotis Affinity Designer, čia seniau kai dar buvo googlas forume ir besimokydamas nupiešiau šį piešinuką (aiškiai įkvėptas googlo). Aš jo taip ir neužbagiau iki galo, o Affinity Designer žinių neprireikė.

        Comment


          Neblogas. Gal daugiau bus?

          Comment


            Labai gražu ir dvasinga.
            Snowflakes will attack U <3

            Comment


              Beje, jei ką, nieko nenorėjau įžeisti, tas veikėjas gali simbolizuoti bet kurį ekstremalų vietinį "paveldo" gynėją arba tiesiog eilinį japonų turistą Šnipiškėse. Daugiau turbūt nebus bet gal forume yra daugiau kas galėtų pasidalinti savo darbais. Aš mokiausi Affinity Designer nes buvo mintis pabandyti sukurti 2D kompiuterinį žaidimą, tačiau kolkas apleidau šią mintį, turbūt trūksta labai geros idėjos žaidimui kad būtų pačiam įdomu kurti ir aišku reikia tam daug laiko.

              Comment


                Žaidimo idėja gali būti tokia: kažkokiame išgalvotame mieste (gal net kitoje galaktikoje), blogiečiai - bedvasiai stikliniai monstrai puola geriečius - dvasingus medinukus, kurie stengiasi juos atmušti visomis žaidimuose mėgstamomis priemonėmis (šaudo su šlanga prijungta prie lauko WC, gaudo, mėto padangas, muša šiferio lapu ir t. t.) - čia būtų labai įtemptas bajavykas, ypač jeigu aukštesniuose leveliuose įsitrauktų ateiviai ir dinozaurai. Dar galėtų būti specužduotys - sunaikinti skiepų siuntą arba sudeginti kaukę, kas pridėtų gyvybių arba atrakintų nemirtingumą.
                Paskutinis taisė Tomizmas; 2021.12.30, 07:40.
                Snowflakes will attack U <3

                Comment


                  Man irgi Edd darbas patinka
                  "I just want you to know that, when we talk about war, we're really talking about peace." —Washington, D.C. June 18, 2002


                  - George W. Bush President of the USA

                  Comment


                    Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą
                    Žaidimo idėja gali būti tokia: kažkokiame išgalvotame mieste (gal net kitoje galaktikoje), blogiečiai - bedvasiai stikliniai monstrai puola geriečius - dvasingus medinukus, kurie stengiasi juos atmušti visomis žaidimuose mėgstamomis priemonėmis (šaudo su šlanga prijungta prie lauko WC, gaudo, mėto padangas, muša šiferio lapu ir t. t.) - čia būtų labai įtemptas bajavykas, ypač jeigu aukštesniuose leveliuose įsitrauktų ateiviai ir dinozaurai. Dar galėtų būti specužduotys - sunaikinti skiepų siuntą arba sudeginti kaukę, kas pridėtų gyvybių arba atrakintų nemirtingumą.
                    Gal ir geros mintys. Buvau galvojęs ir apie tai kad žaidimo tema ar aplinka galėtų būti susijus su miestais/architektūra. Šiaip įvairių idėjų buvo (iš esmės 2D platformeriai, su loginių užduočių sprendimu, bet ir apie paprastą "bajavyką" galvojau), gal kada grįšiu prie to.

                    Comment


                      Dalinuosi savo kiek košmariškos kūrybos vaisiais - ne itin gerai besirimuojantys eilėraštukai, istorijos:

                      K & Jeanette

                      Ėjo `14-ųjų pavasaris - 7 klasė Kristupui. Nors ankstesniais meteliais dviem buvo bene jis moksliukas kone - ties 7 klase pradėjo būti antipirmūnu. Dėl dėmesio visa tai, dėl panelės vienos - Dominykos. Toji pirmūnė klasės pažiba. Kristupas tas staiga - elgtis priešingai sumanė - kad pusiausvyra būtų judviejųtarp. Ir ėmė specialiai diktantus su klaidom rašyt - mokytojų dvejetus prašė jam rašyt. Ir kaip iškaltą kartojo - aukštojo man nereikės. Sakydavo tai - į panelę tą specialiai atsisukęs. Arba tiesiog - kad girdėtų ji jo vizijas. Vieną rytą, įeiną į kabinetą 204 trumpaplaukė juoda moteris - pertraukusi mokytoją taria: Kristupą prašom. Tad didžiai pasikėlęs nuo kėdės - ir nueina jis. Toji taria - mama aš Dominykos, Žaneta vardu. Einam į mašiną mano pašnekėt. Prisėdu - ir prasidedam. Klausinėja ji - balsu gailestingu - Kristupai, kas gi tau nutiko, kodėl iš geriečio kone blogiuku virtai? Taip praūžia valandėlė. Norėjau ir aš paklausti tos- kodėl dukrelė jūsų - su džinsais vaikšto. Juk jie išryškina bręstančius moteriškus atributus (apvalumus). O jei koks nors maniakas nesusilaikys ir…? Galų gale, Žaneta mieloji, jūsų dukra gal ir moksliukė - tačiau tipinio moksliukės įvaizdžio - nuolatos rimta, susikaupusi, palinkusi prie knygų, rūstaus veido, neturi draugių - nė iš tolo neatitinka! Ji nuolatos per pertraukas žvengia su draugėm, darosi selfius, po pamokų atsipalaiduoja, po Akropolius duodasi (tiesa nerūko, bet už kelių metų tai pradės), tačiau atėjus kontroliniui ji kažkaip iš savęs išperdžia visus teisingus atsakymus ir gauna tik 10-ukus. Nė vieno 9-uko, vieni dešimtukai, tiesiog “juoda” - kaip sakė viena mokytoja. Na nesakau, kad hidžabą dėvėt turi, šikną slėpt, palaidais plaukais neplevėsuot, bet mano galva, mano supratimu, pagrindinis moksliuko, teisuolio bruožas turi būti draugų NEturėjimas. Kaip kad budeliai LDK laikais. Nes tu pamanyk man - profesinėje veikloje tokie rimti, o laisvalaikiu su draugais atsipalaiduoja, išlenkia šalto nealkoholinio sidro. Turi būti laikomasi vienos linijos politicos. Baigusi vidurinę, toji klasiokėlė tapo visiška užupianska* - prabangūs-marginaliniai prancūziško stiliaus apdarai, žiedai ant rankų pirštų, taurelė vyno, svajingi pašnekesiai sėdint vienoje senamiesčio kavinių. Ir smilkstanti cigaretė tarp pirštų… Tikra klasika
                      • - žodį “užupianska” aš išvedžiau iš vieno Vilniaus mikrorajonų, kuriame mėgsta rinktis marginalinė publika - Užupio, pavadinimo, pridėjus slavišką galūnę -ianska, kas reiškia toje vietoje reziduoti mėgstantį žmogų.
                      Visa tai tik fantazija tebuvo - realybėj nieko panašaus. Moralas toks, istorijos šitos - palyginus su mano mama, kitų klasiokų bei klasiokių tėvai yra ir buvo visiški PXistai. Jiems taip nuoširdžiai nerūpi kitų savo atžalos klasiokų giarovė. Jie rūpinasi tik savo vaiku (o gal ir to nepadaro iki galo). Jei tavo vaikas rūbinėje, kur persirenginėjama prieš fizinio lavinimo pamokas, bendraudams su klasiokais numeta porą rusiškų keiksmažodžių bei vieną lenkišką…

                      Užsižiebsim sau raudoną šviesą

                      Oranžinio sviedinio mes žmonės. Žaidžiam mes krepšinį. Sportas - karo atmaina - suvokia tai visi. Sutriuškinom, nugalėjom, įveikėm! Svarbiausia mums derinukai, pozicijos, kamuolio judėjimas, žaidėjų išsidėstymas. Žaidžiam namuose - išpersti varžovus lauk yra svarbiausias tikslas mūsų - tarp sirgalių savų. Kai nugalėsim varžovus - lentos abiejų krepšių - užsidegs raudonai. O dar sirena - kaip reikiant įskaudins pralaimėjusius svečius. Bet kartu ir sumėtys, įkvėps ieškoti naujų lyderių. O kaip situacijos, kuomet namų aikštėje žaidžianti šeimininkų komanda lemiamom sekundėm turi kamuolį… ir meta… ir pataiko… Kaip jaustis varžovams, kai gali jie pasijausti tokiais mažučiais. Šeimininkų komanda drauge su sirgaliais džiūgauja… o kaip jaustis pralaimėjusiems? Kaip jiems minčių apie savižudybę nekyla? Tau įmeta paskutinę sekundę, jie džiaugiasi… Žaibsto mums čia tas raudonas LEDlemputes. O kaip jaustis pralaimėjusiems svečiams - stove it sustingę iš siaubo. Aišku, jie žaisdami savo namų aikštelėje irgi kals tritaškį paskutinę sekundę, negailės varžovų lygiai taip pat. Kiekvienas žiūri tik savęs. Ant kitų nusispjaut.Kaip ir visur gyvenime. Kaip būna gera stebėti, kai komanda pralaimi namuose - aišku daugumai tai katastrofa, tačiau man labai džiugu stebėti, kaip svečių komanda džiaugiasi pergale išvykoje - ne veltui vyko į tą išvyką. Tokiu atveju, rungtynių pabaigą skelbianti sirena bei raudonai užsižiebiantys krepšio lentos apvadai palūzina… pačią šeimininkų komandą! Jauku.
                      • - žodis išvestas iš angliško lose, reiškiančio “pralaimėti”. Nes sirena air užsidegusios lemputės tarsi sako pralaimėjusiai komandai: Cha cha, nevykėliai, pralaimėjot!

                      Dar įdomiau būna, kai tam tikros šalies krepšininkas yra legionierius užsienio šalies komandoje ir rungtyniauja prieš savo šalies krepšinio klubą. Kaip taip galima? Kas mes tokie, kad taikliais metimais baustume savo šalies (arba net buvusią savo komandą), kad eitume prieš savo šalį? Juk vieno kraujo broliai mes, vienykimės kartu! Vieno kraujo žmonės, prieš savus pačius. Ar tai bebūtų policijos pareigūnas įkalantis ROIK`ą pažeidėjui, ar pašalinimas iš forumo, ar mokytojo mokiniui įrašomas dvejetukas ar vienetukas… Buvau tarkim kokiame Kauno “Žalgiryje”, nuo kitų metų pereinu į kokį CSKA ir su ja atvykstu žaisti jau prieš savo buvusią komandą. Išdavikiška?

                      SkiepiNkimos

                      Skiepinkimos kol galim, virusas če puola b**t!
                      Astrų, pyfzerių, modernų, tuoj čia užsivešim
                      Ir sustoję vėl dainuosim
                      Faizeris tai jėga - nugalėsim visada!

                      Spardytis ir keliaut į valias galėsim vėlei
                      Net skiepinęsi, tačiau kaukes vistiek dėvėsim, testus darysim!
                      Toks nutarimas vyriausybės nes,
                      Baigsis šitas chaosas ar ne - vienas Baodzi težino…

                      Paslaptingas išbandymas

                      Kažkoks pražilęs diedukas su akiniais, praplikusia makaule- tokie kelia man pasitikėjimą… nepamenu kaip su juo susipažinom, bet jis pasiūlė kažkur dalyvauti. Kažkokia veikla, programa. Per miglą atsimenu - lyg tai kažkas antivalstybiško. Susiję su Rusija atrodo. Ir pakviečia atvykti į kažkokią niūrią vietą. Liepia užeiti į WC. Ten stoviu pusnuogis ir jaučiu kaip kažkokia čiurkšlė iš guminės šlangos ant manęs kažką purškia. Nejauku, baisu, nesuprantu kur aš ir kas tai per vieta. Paklausiu, - kuo čia mane purškiat? Vėmalais ir skystu š*****! - atsako man. Pauostau - akurat, pagal kvapą pats tas. Pažvelgus grindisna, matosi jog WC kabinoje jos sudėtos iš kelių skirtingų lygių (aukščių). Tos platformos kilnojasi, stumdosi, o manoji irgi slankioja, aš vos išsilaikau ant žemės…
                      Deja, visa tai tik sapnas tebuvo. Realybėje - to nelinkėčiau net didžiausiam priešui. Bet ten tikrai dar kažkokių baisesnių detalių būta.

                      Pavilioniui

                      Pavilioni, Pavilioni, paviliojai tu mane
                      Į savo pusę, į savo daržą
                      Nors šneki tu visą tiesą
                      Apie rusus, gruzus, Nausėdas

                      Nesupranta nieks tavęs
                      Nors esi visagalv teisus
                      Puola tave kaip neteisų
                      Nors patys p`risdirb lig ausų

                      Paviliooo-ooooni!
                      Pa-avilio-ooooni!
                      Tu kaip Pimpačkiukas koks!

                      Comment


                        Kažkam reiktų nueiti į diagnostikos centrą persišviesti galvą.

                        Comment


                          Na, pasižiūrėjus rašyk.lt pradedančiųjų literatų kūrybą, tai ten apie 50% ar netgi daugiau yra panašiame stiliuje (visokios nesirimuojančios baltos eilės ir t. t.)

                          Paskaičius prozinius, tai patiko "Paslaptingas išbandymas" su dieduku ir čiurkšle. Geras, žvengiau, o čia jau kokybės požymis

                          Pirmieji du turi tokio įdomaus pasipiktinimo, ypač apie sviedinuko mėtymą, kažką panašiu stiliumi įmanoma vystyti. Tik reikėtų ne tiesiog surašinėti (nors kaip straipnis, kažkas panašaus irgi gali būti), bet atskleisti tai kažkokioje istorijoje, veiksme.






                          Man tik vienas dalykas įdomus: šioje temoje jau kelintą kartą yra pasireiškusiems siūloma kreiptis į psichiatrus, vietoj to, kad duoti patarimų ką galima koreguoti, ar patiems parašius kažką geresnio ir labai pavyzdingo. Nors realiame gyvenime irgi panašiai - daug žmonių, visokių kolegų, užsiminus kad laisvalaikiu biškį rašau, vos ne pasiunčia kažkur. Geriau gi visokios medžioklės (gyvūnus žudyti) ar tas pats kašis. Ai, dar garaže krapštyti tačką.
                          Paskutinis taisė Tomizmas; 2022.01.07, 08:39.
                          Snowflakes will attack U <3

                          Comment


                            Gal ir nereikia pas psichiatrus, jei žmogus moka savo mimetines patirtis ir emocijas sublimuoti kūryba.

                            Bet tie rašinukai keistoki, ne pikti, bet keistoki... Ypač tas pirmas. Pasakysiu angliškai - disturbing.

                            Comment


                              Parašė Tikras architektas Rodyti pranešimą
                              Gal ir nereikia pas psichiatrus, jei žmogus moka savo mimetines patirtis ir emocijas sublimuoti kūryba.

                              Bet tie rašinukai keistoki, ne pikti, bet keistoki... Ypač tas pirmas. Pasakysiu angliškai - disturbing.
                              Na čia skonio dalykas. Man patinka kai disturbuoja, nes mano kūryba kartais irgi disturbuojanti.
                              Snowflakes will attack U <3

                              Comment


                                Parašė Tomizmas Rodyti pranešimą

                                Na čia skonio dalykas. Man patinka kai disturbuoja, nes mano kūryba kartais irgi disturbuojanti.
                                Tai padisturbuok ką nors.

                                Comment


                                  Parašė AšNeRobotas Rodyti pranešimą
                                  Tai padisturbuok ką nors.
                                  Žarnos ant parduotuvės sienų (11 serija: mardabojus Švenčionėlių vestuvėse)

                                  (visi veikėjai išgalvoti, sutapimai su realiais asmenimis ar įvykiais yra tik aCitiktinEi)

                                  Kabake šalia moderniausios Europoje, žiemą šildomos Švenčionėlių – Švenčionių – Pabradės - Vilniaus autostrados tą naktį buvo linksma. Vyko vestuvės, šoko girti vestuvininkai, o ant scenos staipėsi vietinis muzikantas, visų damų numylėtinis Zdislavas, daugeliui Švenčionėliuose žinomas tiesiog kaip Slavka – pats jau buvo gerokai įkalęs, sunkiai pataikydavo į natą, bet vis tiek stengėsi visas net šlapias, judėjo per daugybę metų atidirbtais judesiais. Jis jau buvo nusirišęs kaklaraištį ir atsisagstęs iki pilvo marškinius, kad visos damos matytų jo gražius, sušukuotus plaukus ant pilvo ir krūtinės. Ploni mergišiaus ūseliai ir sulaižyta „pričioskė“ taip pat turėjo žavėti priešingos lyties atstoves, paveiktas alkoholio.

                                  - Tu padabai, kap anas stārojas. Kākis gražus vyras... Būcia ašiai jaunesnie, tai aicia su juom pašokt, - susižavėjusi kalbėjo pensijinio amžiaus senjora su gėlėta skara.
                                  - Aik tu, Bronia, nebūk tu tākia sarmatlyva. Tujei i dabar gali pašokt su tuom muzikontu. Kas tu, kiba prasta bābelэ? - paragino moteriškę panašaus amžiaus užstalės kaimynė.
                                  - Prauda? Aik tu, ašiai sarmatyjuos... Kur jau cia man, sanai keverionei, tunciavosiu aš dā tynai su jaunais. Anas gi vyras padabai kākis strainas, kur cia man prie jo. Keveriosios aš tynai kai šūdas aketiej.
                                  - Bronia, tujei do visai baiki. Išgeriam do biškiukų, i aisme šokt su juom. Pirma tujei, paskui ašiai.
                                  - Nu ne, ašiai tik po tavys. Tujei pirma jį pašoken‘, ba tu jaunesnie metais.
                                  - Tai maš abi rozam pašokensma? Pirma gal‘ sugeriam, ė paskui dabosme kap ti bus.
                                  - Nu sugeriam. Ažu manā Stasiukā laimy su šituo... Arkliadunti, kad ana kur skradziai.
                                  - Sugeriam, kolai yr!

                                  Senjoros pripylė viena kitai pilnus granionus brendžio ir susivertė vienu mauku bruderšaftą. Prie kito stalo sėdėjo vieniša nuotaka. Tiksliau, pusiau sėdėjo, pusiau gulėjo – veidas buvo lėkštėje, visas ištepliotas majonezu, rankos plačiai išskleistos ant stalo, viena lėkštėje su silke, kita mišrainėje. Baltos suknios priekis buvo apvemtas, nugara taip pat apvemta – ar ją kas nors apvėmė, ar ji pati kažkaip sugebėjo sau apvemti visą nugarą, taip ir liko neaišku. Dešinėje rankoje mergina laikė taip ir nepabaigtą gerti taurelę su degtine.

                                  Po šokių aikštelę tarp šokančių svečių girtas trynėsi ir už visų kliuvinėjo jaunikis – pusamžis, jau gerokai praplikęs Stasiukas. Vieną savo batą jis buvo kažkur pametęs, bet matyt, pats šito net nepastebėjo. Pro atsegtą klyną kyšojo marškinių kamputis, kelnių priekis irgi buvo įtartinai šlapias, bet tai Stasiukui buvo nė motais - jis buvo kitoje realybėje, kur groja muzika ir žybsi spalvingų lempų šviesos. Pakėlęs rankas jis rėkė, prašė Slavkos sudainuoti tai vieną, tai kitą dainą, baubė nepataikydamas į žodžius ir delnu vis pliaukšteldavo šokančioms moterims į užpakalius. Kelis kartus pliaukštelėjo per užpakaliukus ir vyrams, matyt susimaišė žmogus.

                                  Tuo metu automobilių aukštelėje šalia kabako sustojo keturi prabangūs automobiliai. Iš paties šustriausio jų – didžiulio juodo blizgančio visureigio niauktais langais – išlipo ne pačiu pigiausiu kostiumu apsirengęs ir ne pačiais pigiausiais kvepalais prisikvėpinęs kinas. Iš kitų trijų kiek mažiau prabangių, bet irgi neprastų lengvųjų automobilių išlipo trys treninguoti skustagalviai. Ketveriukė susispietė prie visureigio ir ėmė patyliukais kalbėtis anglų kalba, kuria kinas kalbėjo nepriekaištingai, o skustagalviai – laužytai ir vos suprantamai.

                                  - Tai jūs supratote, ką reikia daryti? – paklausė kinas skustagalvių.
                                  - Taip, Hao, mes viską supratom.
                                  - Na, tai tada važiuojam į vietą ir laukiam. Jie jau greit turi atvažiuoti. Labai tikiuosi, kad jūs manęs nepavesit, nes kitaip...
                                  - Nepavesim, Hao, padarysim viską taip, kaip reikia, - pataikaujančiu balseliu išlemeno vienas iš skustagalvių. Kitas patyliukais pirstelėjo. Trys treninguoti bernai pratrūko kvatotis kaip arkliai ir ploti rankomis. Hao tai labai nepatiko.
                                  - Kuris perdėt?

                                  Skustagalviai nutilo ir persigandę susižvalgė. Hao lėtai priėjo dar arčiau jų.

                                  - Aš klausiu, lochai, kuris iš jūsų kuris perdėt, - balsas buvo šaltas ir nieko gero nežadantis.
                                  - Ne aš, Hao, tikrai ne... – persigandęs išlemeno tas, kuris ir paperdė.
                                  - Tai kas, tu gal perdei? – kinas stvėrė už ausies arčiausiai stovinčiam lochui.
                                  - Aaaaaaa paleisk, Hao, skauda! Ne aš perdžiau! – Tikrai ne, čia jis… - skustagalvis parodė pirštų į tikrajį kaltininką, bet tuo metu kinas pakėlė jį už ausies į orą, permetė per save ir priėjęs su koja prispaudė nukritusio ir švokščiančio locho galvą prie asfalto.
                                  - Tai gal ir dabar dar sakysi, kad neperdei?
                                  - Perdžiau, Hao, atsiprašau, nesulaikiau, čia gal nuo to alaus... daugiau taip nedarysiu, - vos neverkdamas išlemeno lochas. Tikrasis pirznius tuo metu nusikvatojo kaip kumelys. Hao atsisuko į jį. Treninguotas bernas persigandęs nutilo ir apsimetė, kad kosėja.
                                  - Idiotai... Absoliutūs lochai... Gerą vis dėlto žodį aš išmokau Lietuvoje. Grynai tinka tokiems, kaip jūs! Bet jeigu ir vykdant reikalą darysit tokias nesąmones... Tai žinot tada, kas jums bus? A?! – kinas staigiu kojos judesiu dar stipriau prispaudė gulinčio locho galvą prie asfalto. Tas pradėjo rėkti iš skausmo:
                                  - Žinom, Hao, žinom! Paleisk, atsiprašau... Daugiau nepersiu, - nekaltai apkaltintasis vos neverkė.

                                  Kinas nukėlė koją jam nuo galvos. Skustagalvis atsistojo ir valydamasis dulkes nuo treningų, nuožmiu žvilgsniu nužvelgė tikrąjį pirznių, kuris stovėjo nutaisęs tokią mielą ir nekaltą išraišką, kokią tik įmanoma nutaisyti tokiame brutaliame gorilos snukyje. Nekaltasis lochas, kol Hao nematė, patrynė kumštį sau į žandikaulį – suprask, gausi į snukį. Pirdūnas kumščiu trunktelėjo į kitos rankos delną – suprask, gausi pats.
                                  Hao tuo metu sunerimęs dairėsi.

                                  - Ė, o kur trečias?
                                  - Trečias? A... O ką mes žinom?
                                  - Idiotai! Tai jis mano draugelis, ar jūsų? Skambinkit, ieškokit, kur jis nuėjo! Kas per nevispročiai... Neturiu aš kantrybės su jumis!!! Reikia važiuoti, laukia reikalai, o tas sugebėjo dingti kažkur! – visada ramus ir šaltas Hao dabar rėkė visas raudonas, kaip bulius pamatęs skudurą. Trenkė kumščiu į savo visureigio kapotą ir toliau kažką pradėjo staugti kinų kalba – skustagalviai, aišku, nesuprato, ką jis rėkia. Bet kai kinas su kumščiais vėl puolė prie jų, jie tuojau pat išsitraukė telefonus ir puolė skambinti savo draugeliui.

                                  Prisiskambinti jiems, aišku, nepavyko. Bet tuo metu nuo kabako pusės pasigirdo dūžtančių stiklų garsai – lochai atsisuko, ir pamatė savo chebrantą, įsikabinusį vienam iš vestuvininkų į atlapus.

                                  - Ką jis ten daro, - lochai nustebę apsisuko ir nulėkė link savo draugelio. Hao liko stovėti prie savo prabangaus visureigio, iš tolo stebėdamas, kas bus toliau.

                                  Lochas tuo metu pešėsi ne su bet kuo, o su pačiu jaunuoju. Tas buvo išėjęs į lauką parūkyti ir paprašė į kabaką einančio skustagalvio jam pridegti. Išgirdęs nekultūringą atsakymą „tuoj bl** aš tau pridegsiu tarp kojų“, puolė jam į treningų atlapus. Nors ir totaliai girtas, bet Stasiukas turėjo šiokią tokią jėgos ir masės persvarą, o smulkus lochas negalėjo storo jaunojo net pajudinti iš vietos. Abu mušeikos gulėjo ant sudaužytų lango stiklų, Stasiukas laikė skustagalvį prispaustą prie žemės, o tas tik raivėsi ir bandė ištrūkti. Jaunasis užsimojo ir norėjo trenkti lochui per snukį, bet dėl didelio suvartoto alkoholio kiekio nepataikė ir tvojo kumščiu į žemę – tiesiai į stiklus!

                                  - Aaaaaaa blyn! – surėkė jaunasis, o tuo metu pripuolę du treninginiai pagriebė jį už švarko ir metė į šoną. Išvaduotas draugelis pašoko ant kojų ir taikėsi spirti gulinčiam storuliui į pilvą, bet draugeliai pradėjo jį tempti atgal už pažastų:
                                  - Neprasidėk, nėra kada. Davai, važiuojam! Hao laukia, - tarė jam lochai.
                                  - Ką važiuojam? Aš šnapso norėjau nusipirkt, o čia tas duchas paprašė pridegt…
                                  - Kokio šnapso? Einam, Hao pyksta! Reikia važiuot!
                                  - Palauks tas Hao, dzin. Aš tik nusipirksiu vodziaros, a vdrug kol sutvarkysim reikalą, jau načnykas nedirbs?

                                  Kiti du lochai susižvalgė tarpusavyje.

                                  - Tiksliai, a vdrug nedirbs?
                                  - Varom, aš irgi paimsiu bonkę.

                                  Lochų trijulė nuėjo į kabaką. Priėję prie baro, jau norėjo prašyti trijų butelių arielkos, bet tuo metu iš už nugaros vienas iš urlaganų pajuto jaunikio Stasiuko smūgį į kepenis kruvinu kumščiu. Kliuvo tam, kuris prieš tai perdė. Tas, kuris buvo nekaltai apkaltintas perdimu, net pašoko iš džiaugsmo, ir jau norėjo savo susirietusiam draugeliui trenkti kumščiu į „padychlą“, bet nespėjo – gavo smūgį nuo Stasiuko į žandikaulį.

                                  - Kas čia darosi? Kur apsauga mūsų? – pradėjo rėkti barmenas.

                                  Tuo metu su dujų balionėliu ir tazeriu prilėkė apsaugininkas – išsigandęs nedidukas ir smulkus studentas, bet po kelių sekundžių jis jau skrido per barą ir trenkėsi į lentyną su alkoholiu. Barmenas šoko per barą ir norėjo skrisdamas koja trenkti vienam iš lochų per makaulę, bet tuo metu lochas atšoko, ir smūgis kliuvo Stasiukui. Jaunasis susverdėjo ir griuvo atbulas ant stalo, kur gėrė kavutę merginų kompanija. Jos pradėjo klykti ir pagriebusios rankinukus, puolė talžyti ir Stasiuką, ir barmeną, ir lochus.

                                  Kur buvusios, kur nebuvusios bėgte prilėkė pensininkės, neseniai gėrusios kartu bruderšaftą. Viena iš jų, su gėlėta skara, puolė prie jaunojo, kurios gulėjo ant stalo ir leido beveik priešmirtinius garsus.

                                  - Muša! Manā vaikų muša! Primušie maną berniukų! Brudai jūs!!!
                                  „Berniukas“ kriokdamas bandė stotis, bet neišlaikė pusiausvyros ir nukrito po stalu, savo storo kūno svoriu nugriaudamas motiną ant žemės.
                                  - Aš jum, brudai, tuoj duosiu! Priseis jum, jedriš tvaju raguties! Ataik cia!!! – girta ir įsiutusi Bronia, padedama draugės, atsistojo nuo grindų ir puolė prie arčiausiai stovinčio skustagalvio. Tas bandė gintis, bet motina savo “berniuką” gynė atsakingai – nusiėmė gėlėtą skarą, užmetė lochui ant kaklo ir puolė jį smaugti. Skustagalvis duso, išvertęs akis, o Bronios padružkė puolė lupti kitą skustagalvį. Tas pastūmė senjorą, ji nugriuvo ant grindų ir pradėjo rėkti:
                                  - Ratuite! Gvoltas! Muša! Ataikit cionainās visi!

                                  Vestuvininkai ir vestuvininkės, neseniai linksmai judėję šokių aikštelėje, sulėkė prie baro, ir užvirė pats tikriausias mardabojus. Jau buvo neaišku, kas čia kaltas, o kas ne, kas kieno pusėje – skraidė buteliai, lėkštės, kėdės, savi daužė savus – kliuvo nuo vyrų žmonoms, nuo žmonų vyrams, giminaičiams nuo giminaičių. Slavka tuo metu ant scenos suriko į mikrofoną:

                                  - Nagi, o dabar pas mus šokių aikštelėje jau tikrai karšta! Šiam šokiui kviečia merginos vaikinus... Ar vaikinai merginas... Nors iš tikrųjų nesvarbu kas ką, visi kviečia visus! Šokam visi!!!

                                  Ir Zdislavas su kitais muzikantais visu garsu užgrojo labai populiarią pop dainą, kurią žino ir dainuoja visi visuose baliuose, nesvarbu ar dainuojantysis yra tokia reikšminga vietinės reikšmės žvaigždė kaip Zdislavas, ar ne. Slavka ir jo kompanionai strakaliojo prie sintezatorių ir stengėsi kaip galėjo (aišku, jie iš tikrųjų negrojo – muzika buvo paleista iš laptopo pro kolonėles), o publika siautė, kaip tik galėjo – dužo langai, traškėjo stalai, skraidė maistas, plyšo rūbai. Slavkai nuo intensyvaus dainavimo net susivėlė taip tvarkingai sušukuoti plaukai ant krūtinės, mergišiaus ūseliai ir sulaižyta „pričioskė“.

                                  Staiga populiarią dainą ir „šokius“ nutraukė automato tratėjimas. Visi staiga nutilo ir sustingo savo vietose. Muzikantai taip pat atšoko nuo sintezatorių ir pakėlė rankas į viršų – o muzika tebegrojo toliau.

                                  - What a f**k is going on here? – suriko Hao ir paleido dar vieną seriją iš automato į lubas. Vestuvininkai iš baimės visi sukrito ant grindų. Hao dairėsi, ieškodamas savo skustagalvių.
                                  - Lochai, where are you?

                                  Iš sukritusios ant žemės žmonių krūvos pakilo trys skustagalviai suplėšytais treningais ir klusniai priėjo prie kino.

                                  - You, three stupid assholes, what are you doing here? Let‘s go, we don‘t have too much time! F*ckin morons... C’mon, move! - kinas išstūmė lochus pro duris ir išėjo pats.

                                  Apiplėšyti vestuvininkai persigandę stojosi nuo žemės, neramiai dairėsi vieni į kitus. Iš išgąsčio praėjo net alkoholio poveikis, muštis daugiau irgi nesinorėjo... Bet čia nejaukią tylą nutraukė Slavkos balsas:

                                  - Na, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Tęsiam toliau! Šokam visi! Kviečia... Ai, nesvarbu kas! Patys save pasikvieskit, jei be poros! Valio, daina skirta jauniesiems!

                                  Zdislavas su savo grupe užgrojo dar vieną kažkokią nuvalkiotą, šimtus kartų girdėtą, bet niekaip neatsibostančią dainą iš pop repertuaro. Giminės ir svečiai, dabar jau gerokai prastesnės, labiau apiplyšusios išvaizdos, vėl šoko – ir poromis, ir rateliu, ir traukinuku, ir visaip kitaip. Kiek dar buvo likę sveikų stalų, jie buvo sustatyti į vietą, ir alkoholis vėl liejosi laisvai.

                                  Bet po kokio pusvalandžio linksmybes vėl nutraukė klyksmas.

                                  - Kur jaunoji? Kur mano žmona? Vikusia, kur tu? – panikuodamas lakstė jaunikis Stasiukas be kelnių ir su marškiniais be vienos rankovės.

                                  Persigandę visi nuščiuvo ir pažvelgė į jaunųjų stalą. Ta vieta, kur buvo smigusi jaunoji Vika, buvo tuščia. Kėdė jau atšalusi, mišrainės išverstos, o nuometas užsikabinęs už lango.

                                  - Dingā Vikusia? Nu i gerai! Ašiai i sakiau, kū tākia arkliaduntie tau netinka. Manā berniukas vortas gerasnies bobās, - apsidžiaugė Bronia, bet Stasiukas raudojo kaip mažas vaikas:
                                  - Kur mano žmona? Dingo per pačias vestuves! Kaip aš dabar gyvensiu?
                                  - Neverk, vaikeli, tau do visakas prieš akis. Susrasi dā ne tokių bobų, - motina bandė raminti sūnų, bet tai mažai kuo padėjo. Visi puolė ieškoti, aplandžiojo visą kabaką ir prieigas – Vikusios nebuvo niekur...
                                  Paskutinis taisė Tomizmas; 2022.01.07, 10:23.
                                  Snowflakes will attack U <3

                                  Comment


                                    Nesupratau kuo Šust(r)auskui neįtiko mano kūryba. Dar norėjau (gal kas padės) sukurti eilėraštį pavadinimu "ProtokolA". Jis būtų apie žmogelį, gavusį baudą už ne vietoje pastatytą mašiną. Ir tuo labai patenkintą (arba atvirkščiai). Galima būtų įtraukti net kelis baudeles užsidirbusius žmogelius ir jų reakcijas. Pvz. po vienos pareigūnės skambučio pažeidėjui, jo buvo paprašyta patraukti automobilį ir tuo pačiu informuota apie pakeliui parplaukiančią baudužę, tai pareigūnė sakė, kad pažeidėjas padėkojo už protokolą. Skamba neįtikėtinai...

                                    Comment


                                      Parašė Kristupas0220 Rodyti pranešimą
                                      Nesupratau kuo Šust(r)auskui neįtiko mano kūryba. Dar norėjau (gal kas padės) sukurti eilėraštį pavadinimu "ProtokolA". Jis būtų apie žmogelį, gavusį baudą už ne vietoje pastatytą mašiną. Ir tuo labai patenkintą (arba atvirkščiai). Galima būtų įtraukti net kelis baudeles užsidirbusius žmogelius ir jų reakcijas. Pvz. po vienos pareigūnės skambučio pažeidėjui, jo buvo paprašyta patraukti automobilį ir tuo pačiu informuota apie pakeliui parplaukiančią baudužę, tai pareigūnė sakė, kad pažeidėjas padėkojo už protokolą. Skamba neįtikėtinai...
                                      Sukurk apie Šustauską!

                                      Comment


                                        Parašė Kristupas0220 Rodyti pranešimą
                                        Jis būtų apie žmogelį, gavusį baudą už ne vietoje pastatytą mašiną. Ir tuo labai patenkintą (arba atvirkščiai).
                                        Padėt tai aišku galiu:

                                        Siaubas, ką aš padariau!
                                        Juk po ženklu pastačiau!
                                        Aš gražias vežėčias savo,
                                        Ant šaligatvio iš galo.

                                        Linija tenai geltona,
                                        Bet aš ten užvažiavau.
                                        Nebebuvo kur statyti,
                                        Kur pakliuvo pastačiau.

                                        Įstrižai vežėčios stovi,
                                        Netgi biškį ant vejos.
                                        Nors pėstieji nepraeina,
                                        Bet nelaukiau aš baudos.

                                        Kažkoks Jonas ar Antanas
                                        Visą šitą gražų vaizdą
                                        Greit nufotkino, įdėjo,
                                        Man širdy atvėrė žaizdą.

                                        Gavau baudą - net verkiau.
                                        Bet paskui greit aprimau:
                                        Taip pilietiškai, gražiai
                                        Mane auklėja - gerai!

                                        Jei Varlamovas atvyktų -
                                        Kokia gėda, ką sakytų?
                                        Nesarmatykim tėvynės!
                                        Ir pajudinkim š**ynes -

                                        Pastatykime toliau,
                                        Pasivaikščiokim geriau.
                                        Nes prieš blogerius jau gėda -
                                        Pamatau, ir dūšią ėda...

                                        (kiek galėjau padėjau, toliau jei turi įkvėpimo, davai pats, nes čia galima normalią poemą padaryti su skirtingomis reakcijomis)
                                        Snowflakes will attack U <3

                                        Comment


                                          Aš žinokit esu multitalentas - ne tik literatūrščikas, bet ir dailinykas. Balto lapo neturėjau, o įkvėpimas atėjo, tai ką beliko daryt?

                                          Click image for larger version

Name:	image_118891.jpg
Views:	82
Size:	1,35 MB
ID:	1943201
                                          O kaip toks logo, gražu?

                                          Click image for larger version

Name:	20220113_060201.jpg
Views:	63
Size:	351,5 kB
ID:	1943205
                                          Paskutinis taisė Tomizmas; 2022.01.13, 06:07.
                                          Snowflakes will attack U <3

                                          Comment

                                          Working...
                                          X