LAMPEDŪZA – PASKUTINIS EUROPOS FORPOSTAS
Sveiki. Pradėti noriu nuo įspėjimo – nesu nei geras fotografas, nei rašytojas, ir šituo įrašu aš nepretenduoju į išsamų salos aprašymą turistine, geografine ar bet kokia kita prasme. Tačiau susikaupė šiek tiek nuotraukų ir minčių, kuriomis norisi pasidalinti ir kurios galbūt sudomins forumo skaitytoją. Kai kuriose vietose sąmoningai akcentuosiu tam tikrus infrastruktūros, susisiekimo niuansus, kadangi šios temos forume labiausiai ir dominuoja.
Pastaruoju metu madinga rašyti apie įvairias „rekordines“ vietas – štai tolimiausias, štai karščiausias, štai dar kuo nors įžymiausias taškas. Iš pirmo žvilgsnio Lampedūzą gali norėtis tituluoti piečiausiu Europos tašku, tačiau iš tiesų pietiniai Kretos ir Kipro krantai geografiniu požiūriu yra išsidėstę piečiau negu Lampedūza. Ji taip pat nepretenduoja į patraukliausių atostogų krypčių sąrašus (na, taip, kai kur giriamasi, esą vienas iš Lampedūzos paplūdimių kartą „Tripadvisor“ buvo įvertintas kaip gražiausias pasaulyje, bet ar maža tokių „gražiausiųjų“ sąrašų?). Vienintelis niuansas, dėl kurio Lampedūza paskutiniu metu šitaip pagarsėjo, yra pabėgėlių krizė, kuri šią salą palietė ypač stipriai. Įveskite Lampedūzos pavadinimą į „Google“, pasirinkite naujienas ir prisiminsite aibes tokių straipsnių. Todėl ir aš, kurdamas šio teksto antraštę, sąmoningai pavartojau žodį „paskutinis“. Tai nėra koks nors piečiausias ar karščiausias Europos taškas. Tai taip pat toli gražu nėra ir labiausiai nuo Lietuvos nutolęs Europos taškas – juk patirti tą Europos pakraščio jausmą galima ir atokiose Kanarų salose, ar sąlyginai netoli esančioje Norvegijos šiaurėje. Tačiau bent jau man Lampedūzoje tas pakraščio jausmas esti kiek kitoks. Čia tikrai jautiesi kaip paskutinėje Europos stotelėje. Ji saugi, įtvirtinta, tačiau čia neapleidžia jausmas, kad toliau jau prasideda visiškai svetimos teritorijos.
Tad iškart apie susisiekimą. Lampedūza patogiausiai pasiekama lėktuvu. Ir čia prasideda įdomybės – jeigu nuspręsite aplankyti šią salą, nenustebkite, kad jau vykstant į tą tolimąjį forpostą, jūsų patirtį lydės lietuviški akcentai. Mat skrydžius į Lampedūzą viešųjų paslaugų įsipareigojimo principu (angliškai PSO) vykdo lietuviškai daniška (arba daniškai lietuviška) aviakompanija DAT. Tad yra nemaža tikimybė, kad ir įgulos narių sutiksite lietuvių. Sezono metu, kai į salą patraukia turistai, kitos aviakompanijos vykdo ir daugiau skrydžių iš kitų Italijos miestų. Bet kokiu atveju, net ir žiemą susisiekimas kaip vos 6 tūkst. gyventojų turinčiai salai yra labai geras – lėktuvai į Siciliją kyla bent tris kartus per dieną. Žemiau kadras, užfiksuotas iš pietinės oro uosto pusės:
Dar geresnis vaizdas atsiveria iš savotiškos apžvalgos aikštelės, esančios iškart už rytinės aerodromo teritorijos tvoros:
Šią vietą pasiekti galima privažiuojant tiek pietiniu, tiek šiauriniu keliu. Paskutines 5-15 minučių teks paėjėti pėsčiomis, priklausomai nuo to, kokiu automobiliu atvykote ir kiek norite rizikuoti pradurta padanga. Būtent ten vienas mano pasivažinėjimų baigėsi rato keitimu. Visoje Lampedūzoje kelių būklė yra labai prasta, daugelis vietų tėra privažiuojamos žvyruota-akmenuota danga ir tos pačios dangos kokybė dar labai skiriasi nepriklausomai nuo to, kas pažymėta žemėlapyje.
Vakarinėje aerodromo pusėje galima aplankyti laivų uostą. Įdomu tai, kad kadangi uostas yra išsidėstęs pačiame kilimo-tūpimo tako gale, tol, kol uoste stovi laivas, draudžiami lėktuvų skrydžiai, atitinkamai yra suderinti ir jų tvarkaraščiai. Žemiau – uosto teritorija, viršuje matyti perimetrinė aerodromo tvora:
Uoste galima išvysti įvairių eksponatų. Tiek iš valties išvaizdos, tiek iš užrašo ant jos galima spręsti, kas su ja plaukė ar bandė plaukti
Vietiniams vyrams už eksponatus įdomiau yra žvejyba:
Vieną iš vyresnių žvejų čia pavyko pakalbinti. Jo mintys sutapo su daugelio kitų Lampedūzos gyventojų mintimis – iš pradžių čia buvo ramu, tuomet, kilus žymiosioms migrantų bangoms, ramybės, grubiai kalbant, visiškai neliko, tačiau šiuo metu sala ir jos prieigos yra stipriai kontroliuojamos įvairių institucijų, todėl ramybė vėl įsivyravo. Ir iš tiesų vaikščiodamas tiek pagrindinėmis Lampedūzos gatvėmis, tiek atokiais užkampiais nė karto nepasijaučiau besąs emigrantų atakuojamoje teritorijoje. Kiek teko klausytis istorijų, migrantus gatvėse sutikti buvo galima tų didesniųjų antplūdžių metu. Vis dėlto susidarė įspūdis, kad tarp „žemyninių“ italų Lampedūzos kaip nesaugios, probleminės salos įvaizdis išliko gajus.
Kiek tolėliau – naujoji prieplaukos dalis:
Iš aplink uostą esančių įdomesnių objektų dar verta sustoti prie Europos vartų:
Na, žodis „verta“ irgi čia toks sąlyginis. Paskaičius „Google“ vartotojų atsiliepimus kartais gali susidaryti įspūdis, kad ten jus ištiks kone nušvitimas. Laikykit mane visišku neromantiku ir nuobodyla, bet man ten eilinį kartą daugiau rūpesčio kėlė sėkmingai laviruoti „kelyje“:
Na, o čia geras pavyzdys, kur reikia priimti sprendimą toliau nebevažiuoti. Kaip jau minėjau, riba tarp pravažiuojamo ir nepravažiuojamo keliuko ten labai maža. Kadras artėjant prie pietrytinio salos pakraščio:
Kad jau prakalbome apie transportą, tai neturiu statistikos, bet iš akies, manau, daugiau nei pusę autoparko sudaro įvairiausios Fiat Panda. Geresnių automobilių ten mažai (akivaizdu, kad jie ten nelabai kam ir reikalingi), nors elektromobilių įkrovimo stotelių galima rasti. Tiesa, neteko išbandyti, ar jos veikia:
Na, o kuro kaina 2024 m. sausį buvo štai tokia:
Lampedūzos centras visiškai nedidelis. Šitaip atrodo pagrindinė pėsčiųjų gatvė Via Roma. Nuotrauka daryta Kalėdų laikotarpiu:
Tam, kad kartuves primenančių šviestuvų dizainas nepasirodytų per mažai tragiškas, kaip populiariojoje kultūroje kalbama, „palaikyk mano alų“ – pakabinkime Kalėdinius papuošimus tarsi pakaruoklių galvas. Mano nuomone, šitas vaizdelis galėtų keliauti tiesiai į naujausią Youtube kanalo „Trečia Lentyna“ „Prasto ir sunkiai suvokiamo dizaino“ dalį:
Visos kitos gatvelės labai panašios:
Kai kurios gatvelės dar siauresnės:
Čia lampedūziškas atitikmuo to, ką galima pamatyti mažiau jaukiuose Lietuvos miestų ir miestelių rajonėliuose:
Įveikę šį nedidelį turą po Lampedūzos centrą ir oro uosto apylinkes, kuris neskubant užtruktų 2-3 valandėles, jau turbūt esate išalkę. Alkani neliksite, tačiau skrandį delikatesais irgi vargu bau ar nudžiuginsite. Primenu, kad po Lampedūzą keliaujame ne sezono metu, todėl miestelio centre pietų metu dirba vos kelios maitinimo įstaigėlės. Geriausia turbūt būtų užsukti į „Gastronomia Martorana“, tačiau mano apsilankymo dieną ši vieta, deja, nedirbo. Teko pasitenkinti keliais picos gabalėliais, kurie atkeliavo pašildyti mikrobangų krosnelėje ir tikrai ne labiausiai apetitą keliančioje formoje:
Teisybės dėlei verta paminėti, kad su desertais situacija daug geresnė. Galėsite rinktis iš sausainukų, saldainukų ir net iš tikrai dėmesio vertų itališkų ledų. Vis dėlto norint pavalgyti sočiau, teks taikytis prie itališkų tradicijų ir laukti gana vėlyvo vakaro, mat pagrindiniai restoranai, tokie kaip ikoniškasis „La Rotonda sul Mare“, lankytojų laukia tik nuo maždaug 19-20 val. Na, o nusprendę pasitenkinti maisto produktais iš prekybos centro, taip pat turėsite laukti vakaro, mat parduotuvės dirba su ilga dienine pertrauka.
Likusioms lankytinoms vietoms apvažiuoti užteks geros popietės. Pradėti geriausia būtų nuo švyturio (Faro di Capo Grecale), prie kurio galima prisėsti ant milžiniško suoliuko (nuotraukoje sunku perteikti tą dydį). Vėliau verta sustoti prie Cartello dei naviganti krypčių rodyklių. Gerai įsižiūrėję rasite ir Kauną:
Pakeliui dar išvysite 35-tosios platumos ženklą:
Ilgesnio sustojimo verta šiaurės vakarinė salos dalis. Automobilį patogiausia palikti taške Belvedere di Punta Albero Sole, o tada žygį galima tęsti pėsčiomis į vakarus kur akys veda. Šitaip nužingsniuoti galima iki pat vakariausios salos taško, tačiau vaizdas ten iš esmės jau nesikeičia – matyti vien skardžiai:
Esant geram matomumui, lengvai įžiūrėsite už beveik 50 km esančią Linosos salą. Į ją galima nuplaukti tik laivu.
Ne visos vakarinės salos dalies teritorijos yra prieinamos. Tai – karinė teritorija:
Pagrindinis plentas. Tipinė kelio būklė:
Pabaigai – turbūt žymiausia Lampedūzos atrakcija – Spiaggia dei Conigli. Žemėlapyje paplūdimys atrodo išsidėstęs visai netoli pagrindinio kelio, tačiau tenka gana ilgai leistis žemyn. Beje, pirmoje nuotraukoje tolimajame plane matyti patruliuojantis laivukas. Tai – praktiškai nuolatinis reginys.
Įspūdis apie paplūdimį dvejopas. Žiemos metu didelis šansas visoje aukščiau fotografuotoje teritorijoje atsidurti visiškai vienam – tuomet pasimėgavimas ramybe, o ypač saulėlydžiu, paliks neišdildomą įspūdį. Visgi vasaros metu įėjimas į paplūdimį yra ne tik mokamas, bet ir apskritai ribotas. Mano nuomone, tokiame turistyne prarandama visa šio potyrio esmė, taigi ir apsilankymas faktiškai netenka prasmės.
Jeigu po įžymiojo paplūdimio dar liko laiko ir jėgų, galima paslampinėti po kitus pietinius salos šlaitus. Vėlgi vaizdas žemėlapyje apgaulingas – iš pirmo žvilgsnio trumpas atstumas iki kranto iš tiesų daugelyje vietų yra sunkiai prieinamas. Priėjimą riboja ne tik, rodos, kaip pakliuvo sumestos uolos ir akmenys, bet ir ženklai:
Sėkmingai praleistą dieną geriausiai vainikuoja toks saulėlydis:
Pabaigai norėčiau dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad šis reportažas yra iš neturistinio Lampedūzos sezono. Vasaros metu vaizdas keičiasi kardinaliai. Tie, kurie nemėgsta vasariškų karščių, gali susižavėti galimybe lankytis Lampedūzoje ne sezono metu, o tą susižavėjimą dar labiau sustiprina žvilgsnis į neva neblogus orus žiemą – dieną laikosi apie 14-17 laipsnių šiluma. Tačiau realybė yra tokia, kad nuolatiniai tos žiemiškos šilumos palydovai yra stiprus vėjas ir labai didelė drėgmė. Esti ir mažai vėjuotų dienų, tačiau neretai pučia nuolatinis 7-15 m/s stiprumo vėjas, kuris šalčio pojūtį gerokai sustiprina. Drėgmė taip pat atrodo ne tokia bjauri tol, kol supranti, kad ji smelkiasi visur. Lietuvoje esame įpratę prie centrinio šildymo, tačiau kai visas temperatūros reguliavimas vyksta kondicionieriais, drėgmė užsilaiko patalpose ir ne kartą tenka vilktis drabužius, kurie yra drėgni tarsi kelios valandos po skalbimo. Negana to, namai įprastai statomi su mažais langais, orientuojantis į pastangas išlaikyti vėsą karštu vasaros laikotarpiu. Akivaizdu, kad žiemą tai dar labiau sustiprina drėgmės, šalčio ir tamsos pojūčius.
Dar šiek tiek apie infrastruktūrą – tie, kas lankėsi Lampedūzoje prieš 20-25 metus, mane įtikinėjo, kad nuo to karto tarytum niekas nepasikeitė. Ir iš tiesų akis visur bado visiškas apsileidimas infrastruktūros prasme. Keliai ir šaligatviai daug kur išdaužyti ir susidaro įspūdis, jog jie niekada nebuvo, nėra ir nebus tvarkomi. Tos kelios elektromobilių įkrovimo stotelės atrodo kaip visiškas išsišokimas iš realios situacijos. Beje, kalbant apie eismą, labiausiai krenta į akis labai lėtas vairavimas. Akivaizdu, kad tokioje mažoje saloje labai neprilakstysi, bet tas lėtumas daug kur yra vilkimasis maždaug 25 km/h greičiu, kai laisvai galima važiuoti 50 km/h, arba važiavimas 50 km/h greičiu, kai įprastomis sąlygomis važiuotumei 70-80 km/h. Šviesoforų nėra, daug stop ženklų, bet realus judėjimas irgi labiau vyksta ne tiek pagal taisykles, kiek pagal tai, kas su kuo susimojuos. Beje, apjungiant eismo ir orų temas – krito į akį pomėgis važinėti pradarytais langais net tada, kai tikrai yra šalta. Atrodo, ten žmonės pripratę prie gyvenimo nuolatiniame skersvėjyje.
Prakalbus apie žmones – tiek pati sala geografiškai priklauso ne Europai, o Afrikai, tiek ir žmonės mentalitetu čia kartais atrodo pusiau italai, pusiau afrikiečiai. Labai į akis krenta ir anglų kalbos nemokėjimas. Aišku, mažai pietiečių gali pasigirti geromis anglų kalbos žiniomis, bet čia sutikęs jaunus žmones kartais nesuvoki, nejaugi niekas mokyklose nemoko net elementaraus kurso. Tuo labiau, kad dažniausiai tenka susidurti su aptarnavimo sferos darbuotojais, o atvykėlių čia juk yra.
Kam apskritai gyventi Lampedūzoje? Man dažnai šis klausimas kildavo bendraujant su vietiniais. Nenoriu perpasakoti istorijos, kurią laisvai galima paskaityti Vikipedijoje, tačiau didelę įtaką, kaip visada tokiose atokiose teritorijose, turėjo karinių bazių atsiradimas, vėliau šioks toks turizmas ir, be abejo, naujesni valstybiniai-politiniai reikalai – migrantų srautų suvaldymas. Tai reiškia, kad iš esmės salai yra reikalinga stipri priežiūra – nuolat rotuojasi vadinamieji Carabinieri (iš principo žandarmerija), pakrantės apsaugos darbuotojai, medicinos darbuotojai ir t.t. Juos reikia apgyvendinti, pamaitinti, iš čia randasi verslas. Pridėjus vasaros turistus, prisideda dar daugiau verslo. Rezultate yra dalis nuolat saloje gyvenančių gyventojų, dar didelė dalis suvažiuoja tik vasaros sezonui. Tačiau visas tas suvažiavimas kartais atrodo tarsi iš reikalo, tarsi tik dėl to, kad yra „tų kitų“, kuriuos reikia aptarnauti. Ir jeigu iki migrantų krizės „tie kiti“ buvo daugiausiai turistai, tai dabar reikia aptarnauti ir visą migrantų sistemą – nuo pakrantės apsaugos iki jau sulaikytų migrantų pergabenimo. Peršasi išvada, kad Lampedūza dėl savo geografinės padėties Italijai kelia daugiau problemų nei džiaugsmo. Juokas juokais, turbūt labiausiai apsimokantis sprendimas būtų iškeldinti visus gyventojus į Siciliją ir salą „uždaryti“ nuo visų karinių bazių ir migrantų srautų. Iš turistinės pusės irgi nuostolio nebūtų daug – visi aukščiau išvardinti objektai kažkam gali būti įdomūs, gražūs, bet jie tikrai nėra nei išskirtiniai, nei unikalūs. Apskritai man patinka keliautojo Augustino Žemaičio (jis rašo internetinį puslapį augustinas.net) lankytinų objektų vertinimo sistema: penkias žvaigždutes jis duoda įdomiausioms pasaulio vietoms, keturias – įdomiausioms šalies vietoms, trimis žvaigždutėmis jis vertina vietas, į kurias verta atvykti iš kito miesto, dviem – iš kito rajono, viena – tas vietas, kurias verta pažiūrėti tik būnant netoliese. Na, Lampedūzos vaizdus aš įvertinčiau viena, galbūt dviem žvaigždutėmis, na, geriausiu atveju, paplūdimį – trimis, tačiau iš esmės tai yra vaizdai, kuriuos verta pamatyti tik „esant netoliese“. Tik problema tame, kad nėra situacijų, kai būtum „netoliese“ Lampedūzos, nebent jus pagrobė koks piratų laivas arba nusprendėte plaukti kartu su migrantais. Geriausiu atveju būti „netoliese“ reiškia būti Sicilijos saloje, kuri yra jau ne kitas rajonas, o kitas miestas ir net kita sala. Ar verta pirkti lėktuvo bilietą ir vykti pasižiūrėti paskutinio Europos forposto – nemanau. Tačiau jei gyvenimas jus nublokš taip, kad vis tiek kažkokiu būdu atsidursite „netoliese“ Lampedūzos, tuomet lankydamiesi saloje jau šį tą žinosite
Sveiki. Pradėti noriu nuo įspėjimo – nesu nei geras fotografas, nei rašytojas, ir šituo įrašu aš nepretenduoju į išsamų salos aprašymą turistine, geografine ar bet kokia kita prasme. Tačiau susikaupė šiek tiek nuotraukų ir minčių, kuriomis norisi pasidalinti ir kurios galbūt sudomins forumo skaitytoją. Kai kuriose vietose sąmoningai akcentuosiu tam tikrus infrastruktūros, susisiekimo niuansus, kadangi šios temos forume labiausiai ir dominuoja.
Pastaruoju metu madinga rašyti apie įvairias „rekordines“ vietas – štai tolimiausias, štai karščiausias, štai dar kuo nors įžymiausias taškas. Iš pirmo žvilgsnio Lampedūzą gali norėtis tituluoti piečiausiu Europos tašku, tačiau iš tiesų pietiniai Kretos ir Kipro krantai geografiniu požiūriu yra išsidėstę piečiau negu Lampedūza. Ji taip pat nepretenduoja į patraukliausių atostogų krypčių sąrašus (na, taip, kai kur giriamasi, esą vienas iš Lampedūzos paplūdimių kartą „Tripadvisor“ buvo įvertintas kaip gražiausias pasaulyje, bet ar maža tokių „gražiausiųjų“ sąrašų?). Vienintelis niuansas, dėl kurio Lampedūza paskutiniu metu šitaip pagarsėjo, yra pabėgėlių krizė, kuri šią salą palietė ypač stipriai. Įveskite Lampedūzos pavadinimą į „Google“, pasirinkite naujienas ir prisiminsite aibes tokių straipsnių. Todėl ir aš, kurdamas šio teksto antraštę, sąmoningai pavartojau žodį „paskutinis“. Tai nėra koks nors piečiausias ar karščiausias Europos taškas. Tai taip pat toli gražu nėra ir labiausiai nuo Lietuvos nutolęs Europos taškas – juk patirti tą Europos pakraščio jausmą galima ir atokiose Kanarų salose, ar sąlyginai netoli esančioje Norvegijos šiaurėje. Tačiau bent jau man Lampedūzoje tas pakraščio jausmas esti kiek kitoks. Čia tikrai jautiesi kaip paskutinėje Europos stotelėje. Ji saugi, įtvirtinta, tačiau čia neapleidžia jausmas, kad toliau jau prasideda visiškai svetimos teritorijos.
Tad iškart apie susisiekimą. Lampedūza patogiausiai pasiekama lėktuvu. Ir čia prasideda įdomybės – jeigu nuspręsite aplankyti šią salą, nenustebkite, kad jau vykstant į tą tolimąjį forpostą, jūsų patirtį lydės lietuviški akcentai. Mat skrydžius į Lampedūzą viešųjų paslaugų įsipareigojimo principu (angliškai PSO) vykdo lietuviškai daniška (arba daniškai lietuviška) aviakompanija DAT. Tad yra nemaža tikimybė, kad ir įgulos narių sutiksite lietuvių. Sezono metu, kai į salą patraukia turistai, kitos aviakompanijos vykdo ir daugiau skrydžių iš kitų Italijos miestų. Bet kokiu atveju, net ir žiemą susisiekimas kaip vos 6 tūkst. gyventojų turinčiai salai yra labai geras – lėktuvai į Siciliją kyla bent tris kartus per dieną. Žemiau kadras, užfiksuotas iš pietinės oro uosto pusės:
Dar geresnis vaizdas atsiveria iš savotiškos apžvalgos aikštelės, esančios iškart už rytinės aerodromo teritorijos tvoros:
Šią vietą pasiekti galima privažiuojant tiek pietiniu, tiek šiauriniu keliu. Paskutines 5-15 minučių teks paėjėti pėsčiomis, priklausomai nuo to, kokiu automobiliu atvykote ir kiek norite rizikuoti pradurta padanga. Būtent ten vienas mano pasivažinėjimų baigėsi rato keitimu. Visoje Lampedūzoje kelių būklė yra labai prasta, daugelis vietų tėra privažiuojamos žvyruota-akmenuota danga ir tos pačios dangos kokybė dar labai skiriasi nepriklausomai nuo to, kas pažymėta žemėlapyje.
Vakarinėje aerodromo pusėje galima aplankyti laivų uostą. Įdomu tai, kad kadangi uostas yra išsidėstęs pačiame kilimo-tūpimo tako gale, tol, kol uoste stovi laivas, draudžiami lėktuvų skrydžiai, atitinkamai yra suderinti ir jų tvarkaraščiai. Žemiau – uosto teritorija, viršuje matyti perimetrinė aerodromo tvora:
Uoste galima išvysti įvairių eksponatų. Tiek iš valties išvaizdos, tiek iš užrašo ant jos galima spręsti, kas su ja plaukė ar bandė plaukti
Vietiniams vyrams už eksponatus įdomiau yra žvejyba:
Vieną iš vyresnių žvejų čia pavyko pakalbinti. Jo mintys sutapo su daugelio kitų Lampedūzos gyventojų mintimis – iš pradžių čia buvo ramu, tuomet, kilus žymiosioms migrantų bangoms, ramybės, grubiai kalbant, visiškai neliko, tačiau šiuo metu sala ir jos prieigos yra stipriai kontroliuojamos įvairių institucijų, todėl ramybė vėl įsivyravo. Ir iš tiesų vaikščiodamas tiek pagrindinėmis Lampedūzos gatvėmis, tiek atokiais užkampiais nė karto nepasijaučiau besąs emigrantų atakuojamoje teritorijoje. Kiek teko klausytis istorijų, migrantus gatvėse sutikti buvo galima tų didesniųjų antplūdžių metu. Vis dėlto susidarė įspūdis, kad tarp „žemyninių“ italų Lampedūzos kaip nesaugios, probleminės salos įvaizdis išliko gajus.
Kiek tolėliau – naujoji prieplaukos dalis:
Iš aplink uostą esančių įdomesnių objektų dar verta sustoti prie Europos vartų:
Na, žodis „verta“ irgi čia toks sąlyginis. Paskaičius „Google“ vartotojų atsiliepimus kartais gali susidaryti įspūdis, kad ten jus ištiks kone nušvitimas. Laikykit mane visišku neromantiku ir nuobodyla, bet man ten eilinį kartą daugiau rūpesčio kėlė sėkmingai laviruoti „kelyje“:
Na, o čia geras pavyzdys, kur reikia priimti sprendimą toliau nebevažiuoti. Kaip jau minėjau, riba tarp pravažiuojamo ir nepravažiuojamo keliuko ten labai maža. Kadras artėjant prie pietrytinio salos pakraščio:
Kad jau prakalbome apie transportą, tai neturiu statistikos, bet iš akies, manau, daugiau nei pusę autoparko sudaro įvairiausios Fiat Panda. Geresnių automobilių ten mažai (akivaizdu, kad jie ten nelabai kam ir reikalingi), nors elektromobilių įkrovimo stotelių galima rasti. Tiesa, neteko išbandyti, ar jos veikia:
Na, o kuro kaina 2024 m. sausį buvo štai tokia:
Lampedūzos centras visiškai nedidelis. Šitaip atrodo pagrindinė pėsčiųjų gatvė Via Roma. Nuotrauka daryta Kalėdų laikotarpiu:
Tam, kad kartuves primenančių šviestuvų dizainas nepasirodytų per mažai tragiškas, kaip populiariojoje kultūroje kalbama, „palaikyk mano alų“ – pakabinkime Kalėdinius papuošimus tarsi pakaruoklių galvas. Mano nuomone, šitas vaizdelis galėtų keliauti tiesiai į naujausią Youtube kanalo „Trečia Lentyna“ „Prasto ir sunkiai suvokiamo dizaino“ dalį:
Visos kitos gatvelės labai panašios:
Kai kurios gatvelės dar siauresnės:
Čia lampedūziškas atitikmuo to, ką galima pamatyti mažiau jaukiuose Lietuvos miestų ir miestelių rajonėliuose:
Įveikę šį nedidelį turą po Lampedūzos centrą ir oro uosto apylinkes, kuris neskubant užtruktų 2-3 valandėles, jau turbūt esate išalkę. Alkani neliksite, tačiau skrandį delikatesais irgi vargu bau ar nudžiuginsite. Primenu, kad po Lampedūzą keliaujame ne sezono metu, todėl miestelio centre pietų metu dirba vos kelios maitinimo įstaigėlės. Geriausia turbūt būtų užsukti į „Gastronomia Martorana“, tačiau mano apsilankymo dieną ši vieta, deja, nedirbo. Teko pasitenkinti keliais picos gabalėliais, kurie atkeliavo pašildyti mikrobangų krosnelėje ir tikrai ne labiausiai apetitą keliančioje formoje:
Teisybės dėlei verta paminėti, kad su desertais situacija daug geresnė. Galėsite rinktis iš sausainukų, saldainukų ir net iš tikrai dėmesio vertų itališkų ledų. Vis dėlto norint pavalgyti sočiau, teks taikytis prie itališkų tradicijų ir laukti gana vėlyvo vakaro, mat pagrindiniai restoranai, tokie kaip ikoniškasis „La Rotonda sul Mare“, lankytojų laukia tik nuo maždaug 19-20 val. Na, o nusprendę pasitenkinti maisto produktais iš prekybos centro, taip pat turėsite laukti vakaro, mat parduotuvės dirba su ilga dienine pertrauka.
Likusioms lankytinoms vietoms apvažiuoti užteks geros popietės. Pradėti geriausia būtų nuo švyturio (Faro di Capo Grecale), prie kurio galima prisėsti ant milžiniško suoliuko (nuotraukoje sunku perteikti tą dydį). Vėliau verta sustoti prie Cartello dei naviganti krypčių rodyklių. Gerai įsižiūrėję rasite ir Kauną:
Pakeliui dar išvysite 35-tosios platumos ženklą:
Ilgesnio sustojimo verta šiaurės vakarinė salos dalis. Automobilį patogiausia palikti taške Belvedere di Punta Albero Sole, o tada žygį galima tęsti pėsčiomis į vakarus kur akys veda. Šitaip nužingsniuoti galima iki pat vakariausios salos taško, tačiau vaizdas ten iš esmės jau nesikeičia – matyti vien skardžiai:
Esant geram matomumui, lengvai įžiūrėsite už beveik 50 km esančią Linosos salą. Į ją galima nuplaukti tik laivu.
Ne visos vakarinės salos dalies teritorijos yra prieinamos. Tai – karinė teritorija:
Pagrindinis plentas. Tipinė kelio būklė:
Pabaigai – turbūt žymiausia Lampedūzos atrakcija – Spiaggia dei Conigli. Žemėlapyje paplūdimys atrodo išsidėstęs visai netoli pagrindinio kelio, tačiau tenka gana ilgai leistis žemyn. Beje, pirmoje nuotraukoje tolimajame plane matyti patruliuojantis laivukas. Tai – praktiškai nuolatinis reginys.
Įspūdis apie paplūdimį dvejopas. Žiemos metu didelis šansas visoje aukščiau fotografuotoje teritorijoje atsidurti visiškai vienam – tuomet pasimėgavimas ramybe, o ypač saulėlydžiu, paliks neišdildomą įspūdį. Visgi vasaros metu įėjimas į paplūdimį yra ne tik mokamas, bet ir apskritai ribotas. Mano nuomone, tokiame turistyne prarandama visa šio potyrio esmė, taigi ir apsilankymas faktiškai netenka prasmės.
Jeigu po įžymiojo paplūdimio dar liko laiko ir jėgų, galima paslampinėti po kitus pietinius salos šlaitus. Vėlgi vaizdas žemėlapyje apgaulingas – iš pirmo žvilgsnio trumpas atstumas iki kranto iš tiesų daugelyje vietų yra sunkiai prieinamas. Priėjimą riboja ne tik, rodos, kaip pakliuvo sumestos uolos ir akmenys, bet ir ženklai:
Sėkmingai praleistą dieną geriausiai vainikuoja toks saulėlydis:
Pabaigai norėčiau dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad šis reportažas yra iš neturistinio Lampedūzos sezono. Vasaros metu vaizdas keičiasi kardinaliai. Tie, kurie nemėgsta vasariškų karščių, gali susižavėti galimybe lankytis Lampedūzoje ne sezono metu, o tą susižavėjimą dar labiau sustiprina žvilgsnis į neva neblogus orus žiemą – dieną laikosi apie 14-17 laipsnių šiluma. Tačiau realybė yra tokia, kad nuolatiniai tos žiemiškos šilumos palydovai yra stiprus vėjas ir labai didelė drėgmė. Esti ir mažai vėjuotų dienų, tačiau neretai pučia nuolatinis 7-15 m/s stiprumo vėjas, kuris šalčio pojūtį gerokai sustiprina. Drėgmė taip pat atrodo ne tokia bjauri tol, kol supranti, kad ji smelkiasi visur. Lietuvoje esame įpratę prie centrinio šildymo, tačiau kai visas temperatūros reguliavimas vyksta kondicionieriais, drėgmė užsilaiko patalpose ir ne kartą tenka vilktis drabužius, kurie yra drėgni tarsi kelios valandos po skalbimo. Negana to, namai įprastai statomi su mažais langais, orientuojantis į pastangas išlaikyti vėsą karštu vasaros laikotarpiu. Akivaizdu, kad žiemą tai dar labiau sustiprina drėgmės, šalčio ir tamsos pojūčius.
Dar šiek tiek apie infrastruktūrą – tie, kas lankėsi Lampedūzoje prieš 20-25 metus, mane įtikinėjo, kad nuo to karto tarytum niekas nepasikeitė. Ir iš tiesų akis visur bado visiškas apsileidimas infrastruktūros prasme. Keliai ir šaligatviai daug kur išdaužyti ir susidaro įspūdis, jog jie niekada nebuvo, nėra ir nebus tvarkomi. Tos kelios elektromobilių įkrovimo stotelės atrodo kaip visiškas išsišokimas iš realios situacijos. Beje, kalbant apie eismą, labiausiai krenta į akis labai lėtas vairavimas. Akivaizdu, kad tokioje mažoje saloje labai neprilakstysi, bet tas lėtumas daug kur yra vilkimasis maždaug 25 km/h greičiu, kai laisvai galima važiuoti 50 km/h, arba važiavimas 50 km/h greičiu, kai įprastomis sąlygomis važiuotumei 70-80 km/h. Šviesoforų nėra, daug stop ženklų, bet realus judėjimas irgi labiau vyksta ne tiek pagal taisykles, kiek pagal tai, kas su kuo susimojuos. Beje, apjungiant eismo ir orų temas – krito į akį pomėgis važinėti pradarytais langais net tada, kai tikrai yra šalta. Atrodo, ten žmonės pripratę prie gyvenimo nuolatiniame skersvėjyje.
Prakalbus apie žmones – tiek pati sala geografiškai priklauso ne Europai, o Afrikai, tiek ir žmonės mentalitetu čia kartais atrodo pusiau italai, pusiau afrikiečiai. Labai į akis krenta ir anglų kalbos nemokėjimas. Aišku, mažai pietiečių gali pasigirti geromis anglų kalbos žiniomis, bet čia sutikęs jaunus žmones kartais nesuvoki, nejaugi niekas mokyklose nemoko net elementaraus kurso. Tuo labiau, kad dažniausiai tenka susidurti su aptarnavimo sferos darbuotojais, o atvykėlių čia juk yra.
Kam apskritai gyventi Lampedūzoje? Man dažnai šis klausimas kildavo bendraujant su vietiniais. Nenoriu perpasakoti istorijos, kurią laisvai galima paskaityti Vikipedijoje, tačiau didelę įtaką, kaip visada tokiose atokiose teritorijose, turėjo karinių bazių atsiradimas, vėliau šioks toks turizmas ir, be abejo, naujesni valstybiniai-politiniai reikalai – migrantų srautų suvaldymas. Tai reiškia, kad iš esmės salai yra reikalinga stipri priežiūra – nuolat rotuojasi vadinamieji Carabinieri (iš principo žandarmerija), pakrantės apsaugos darbuotojai, medicinos darbuotojai ir t.t. Juos reikia apgyvendinti, pamaitinti, iš čia randasi verslas. Pridėjus vasaros turistus, prisideda dar daugiau verslo. Rezultate yra dalis nuolat saloje gyvenančių gyventojų, dar didelė dalis suvažiuoja tik vasaros sezonui. Tačiau visas tas suvažiavimas kartais atrodo tarsi iš reikalo, tarsi tik dėl to, kad yra „tų kitų“, kuriuos reikia aptarnauti. Ir jeigu iki migrantų krizės „tie kiti“ buvo daugiausiai turistai, tai dabar reikia aptarnauti ir visą migrantų sistemą – nuo pakrantės apsaugos iki jau sulaikytų migrantų pergabenimo. Peršasi išvada, kad Lampedūza dėl savo geografinės padėties Italijai kelia daugiau problemų nei džiaugsmo. Juokas juokais, turbūt labiausiai apsimokantis sprendimas būtų iškeldinti visus gyventojus į Siciliją ir salą „uždaryti“ nuo visų karinių bazių ir migrantų srautų. Iš turistinės pusės irgi nuostolio nebūtų daug – visi aukščiau išvardinti objektai kažkam gali būti įdomūs, gražūs, bet jie tikrai nėra nei išskirtiniai, nei unikalūs. Apskritai man patinka keliautojo Augustino Žemaičio (jis rašo internetinį puslapį augustinas.net) lankytinų objektų vertinimo sistema: penkias žvaigždutes jis duoda įdomiausioms pasaulio vietoms, keturias – įdomiausioms šalies vietoms, trimis žvaigždutėmis jis vertina vietas, į kurias verta atvykti iš kito miesto, dviem – iš kito rajono, viena – tas vietas, kurias verta pažiūrėti tik būnant netoliese. Na, Lampedūzos vaizdus aš įvertinčiau viena, galbūt dviem žvaigždutėmis, na, geriausiu atveju, paplūdimį – trimis, tačiau iš esmės tai yra vaizdai, kuriuos verta pamatyti tik „esant netoliese“. Tik problema tame, kad nėra situacijų, kai būtum „netoliese“ Lampedūzos, nebent jus pagrobė koks piratų laivas arba nusprendėte plaukti kartu su migrantais. Geriausiu atveju būti „netoliese“ reiškia būti Sicilijos saloje, kuri yra jau ne kitas rajonas, o kitas miestas ir net kita sala. Ar verta pirkti lėktuvo bilietą ir vykti pasižiūrėti paskutinio Europos forposto – nemanau. Tačiau jei gyvenimas jus nublokš taip, kad vis tiek kažkokiu būdu atsidursite „netoliese“ Lampedūzos, tuomet lankydamiesi saloje jau šį tą žinosite
Attached Files
Comment