Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

Viešosios erdvės ir mažoji Vilniaus architektūra

Collapse
X
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

    Galų gale, Lietuvos atkūrimo šimtmečiui atidengtas paminklas broliams Vileišiams. Seniai reikėjo. Retas atvejis tarp šiuolaikinių paminklų kuriam neturiu didelių priekaištų.
    https://www.lzinios.lt/lzinios/Gimta...eisiams/259605

    Comment


      Atrodo lyg Grūto parke nuolaidos buvo. Dešinėj tai 1:1 kaip Leninas :/

      Comment


        Blogai, kad nėra didelių priekaištų. Antkapinis kičas, tik pamiršo teliką pastatyt, kad ne taip nuobodu sėdėt aniem būtų...



        Click image for larger version

Name:	789ce2d1089f443190d07f540ca4320a.jpg
Views:	1
Size:	229,9 kB
ID:	1617801



        Paskutinis taisė Eikantas X; 2018.02.08, 15:38.

        Comment


          Šiaip belekokio baisumo Atrodo pastatytas 1985 metais kokių nors trijų veikėjų garbei prieš tai toje vietoje susprogdinus bažnyčią ar pan..

          Paminklų Lietuvoj žmonės nemoka, gamint. Kaip ir bet kokio kūrybinio dalyko.

          Comment


            Paminklas Vileišiams jau ir taip buvo, ir geras, ir pastatytas pačio Petro Vileišio. Tai Vileišių rūmai, tikrai papuošę Vilnių.

            Comment


              mano 5ct apie lietuviska mena (galima neskaityti):
              Musu menininku darbuose dominuoja depresija, niurumas, tamsa, baime, negatyvios emocijos ar "shyza". Pradedant nuo Ciurlionio paveikslu baigiant siuoalaikiniu "menu", kuris bus pastatytas mieste. Ok, mano nuomone gal kiek itakota tevo, kuris buvo tapytojas - realistas, bet jo nuomone palaikau - daug smegenu (talento) nereikia sukurti kazka "shyzovo". O paskutiniai ivykiai mano teorija patvirtina: "VDA rektorius Audrius Klimas: nemaža dalis mūsų dėstytojų ir studentų yra psichologinės pagalbos įstaigų klientai" - straipsnis pasirodes pries 2 dienas. Jeigu "nemaza dalis" yra tikrai istaigu pacientai, tai galima manyt, kad realus mastai kur kas didesni, nes toli grazu ne kiekvienas psichopatas yra klinikos klientas.

              Comment


                Parašė SoulMulticast Rodyti pranešimą
                mano 5ct apie lietuviska mena (galima neskaityti):
                Musu menininku darbuose dominuoja depresija, niurumas, tamsa, baime, negatyvios emocijos ar "shyza". Pradedant nuo Ciurlionio paveikslu baigiant siuoalaikiniu "menu", kuris bus pastatytas mieste. Ok, mano nuomone gal kiek itakota tevo, kuris buvo tapytojas - realistas, bet jo nuomone palaikau - daug smegenu (talento) nereikia sukurti kazka "shyzovo". O paskutiniai ivykiai mano teorija patvirtina: "VDA rektorius Audrius Klimas: nemaža dalis mūsų dėstytojų ir studentų yra psichologinės pagalbos įstaigų klientai" - straipsnis pasirodes pries 2 dienas. Jeigu "nemaza dalis" yra tikrai istaigu pacientai, tai galima manyt, kad realus mastai kur kas didesni, nes toli grazu ne kiekvienas psichopatas yra klinikos klientas.
                Tamsta, manau turite kažką bendro, citata iš internetų..:

                Ne paslaptis, kad Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas pasižymėjo gana mužikišku elgesiu, buvo impulsyvokas, o įtūžęs žodžių nesirinko.
                1962 m. gruodžio 1 d. Maskvoje vyko dailininkų - avangardistų paroda į kurią kažkokiais būdais su savo svita užsuko ir Nikitas Chruščiovas. Modernusis menas įspūdžio Chruščiovui nepadarė, o dargi priešingai - supykdė. Tad iš siaubo drebančių nelaimingųjų menininkų akivaizdoje jis pratrūko:

                "Kas tai per veidai? Jūs ką, paišyt nemokat? Mano anūkas geriau nupieštų. Kas čia dabar? Jūs vyrai ar pederastai prakeikti? Kaip galite taip tapyti? Ar turit sąžinės?"

                Beje, pastaroji citata beveik pažodinė, kadangi ją patvirtino ir incidento liudininkai. Kiti mini, kad Chruščiovas dar mestelėjo porą "komplimentų" kūrėjų adresu, iš kurių švelniausi buvo: "mėšlas", "šūdas", "teplionės". Pabaigai Chruščiovas pareiškė, kad sovietų liaudžiai panašaus meno nereikia.

                Grįžęs į Kremlių Nikita Sergejevičius įsakė pašalinti iš komunistų partijos visus tuos "maliavotojus", tačiau pasirodė, kad partijos nariais nei vienas jų nebuvo.

                Comment


                  Turbut turiu, taip

                  Comment


                    Nevarykit ant menininku
                    Cia nieko naujo neatrasit. Dauguma menininku tiek LT, tiek uzsienyje gyvenima mato is visai skirtingu tasku, sutirstintomis spalvomis, pastebi tai, ko kiti dar nepastebejo, ir skraido visai kitose materijose. Retas menininkas yra "normalus" ir lengvai isilieja i likusia visuomene.

                    P.S.: Vileisiai Vileisiais, bet tas stalas tai kazkoks nesusipratimas...
                    Paskutinis taisė B.S.; 2018.02.09, 23:28.

                    Comment


                      Parašė SoulMulticast Rodyti pranešimą
                      mano 5ct apie lietuviska mena (galima neskaityti):
                      Musu menininku darbuose dominuoja depresija, niurumas, tamsa, baime, negatyvios emocijos ar "shyza". Pradedant nuo Ciurlionio paveikslu baigiant siuoalaikiniu "menu", kuris bus pastatytas mieste. Ok, mano nuomone gal kiek itakota tevo, kuris buvo tapytojas - realistas, bet jo nuomone palaikau - daug smegenu (talento) nereikia sukurti kazka "shyzovo". O paskutiniai ivykiai mano teorija patvirtina: "VDA rektorius Audrius Klimas: nemaža dalis mūsų dėstytojų ir studentų yra psichologinės pagalbos įstaigų klientai" - straipsnis pasirodes pries 2 dienas. Jeigu "nemaza dalis" yra tikrai istaigu pacientai, tai galima manyt, kad realus mastai kur kas didesni, nes toli grazu ne kiekvienas psichopatas yra klinikos klientas.
                      Click image for larger version  Name:	Zvaigzdziu_sonata.Andante_ciurlionis-e1317707298542.jpg Views:	1 Size:	59,3 kB ID:	1618217

                      Kur čia depresija? Čiurlionis didysis vizonierius, visiškai atitrūkęs nuo tipiško lietuviško buitiako ir stengęsis įžvelgti tame gyvenime kažkokią įdomesnę dimensiją:

                      Atskiro dėmesio vertas Telšių apskrities viršininko pasisakymas viename renginyje 1932 m. lapkričio pradžioje: „Apskrities gyventojų 90 procentų su viršum neįdomaujasi politiniais klausimais. Jiems visai neįdomu, ar demokratinė pas mus santvarka ar ne, kodėl nėra Seimo, kodėl veikia karo stovis ir t. t. Šitokius klausimus diskutuoja labai nedidelis asmenų skaičius iš dešiniosios ir kairiosios opozicijų. Plačiąsias gyventojų mases nepalyginamai daugiau už šiuos klausimus įdomauja kainos, kreditas ir paskolų grąžinimas, mokesčiai ir įvairus jųjų reikalų aptarnavimas.
                      http://archyvas.istorijoszurnalas.lt...393&Itemid=391

                      (nelabai kas ir pasikeitė)

                      Ką gali kažkokie nuobodūs buitiški žmonės, kurių 90 % proc gyvenime domisi tik kainom, pasakyt apie kažkokį įdomesnį meną, kaip Čiurlionio? Na tai aišku, kad "šyza".

                      Nors, antra vertus, pripažįstu, kad "matau, ką matau" arba "naivusis realizmas" yra turbūt tipiškas lietuviškas mąstymas, ir galima tą išvartyt ir pozityviai:

                      Lietuvių filosofams jusliškai pasaulį regintis ir suprantantis šuo bei kikilis yra giminingesni už kompiuterį ar agresyviai pasaulį pažinti siekiančius Vakarų mąstytojus, nes didieji mūsų tautos galvotojai niekuomet nekvestionavo išorinio pasaulio ir nesistengė įrodinėti prieš akis stovinčio stalo egzistavimo – jie pasaulį suvokė jusliškai bei priešinosi dirbtiniam patyrimui bibliotekose, bažnyčiose ar laboratorijose.

                      „Nė vienam didžiam lietuvių filosofui, kiek aš žinau, nešauna mintis abejoti pavyzdžiui „išoriniu“ pasauliu – atseit jokio išorinio pasaulio nėra“, - paskaitoje kalbėjo A. Šliogeris.

                      Pasak profesoriaus, lietuvių filosofų mąstyme tai, kas akivaizdu, yra neįrodinėjama, nors, tarkime, tiek Vakarų filosofijoje, kurią A. Šliogeris vadina kelto-germaniškąja, tiek graikų mąstyme įrodinėti Dievo, stalo ar diskurso egzistavimą yra tapę norma.

                      ...

                      Be to, pasak filosofo, lietuvių galvotojai dirbtinį pažinimą iškeičia į pirmapradį patyrimą, kuris panašus į dailininkų tapymą gamtoje, arba vadinamuosiuose pleneruose. Toks patyrimas, anot A. Šliogerio, gali būti vadinamas impresionistiniu – pagal prancūzų tapytojų impresionistų pomėgį pavaizduoti akimirkos įspūdį. Būtent dėl savo jusliškumo lietuvių filosofų mąstysena, anot profesoriaus, yra labai individuali, pasyviai švelni nežmogiškų daiktų atžvilgiu – tai yra nesiekia jų pažinti per prievartą, dekonstruoti, perkonstruoti ar žaisti su tikrove. Maža to, pasak A. Šliogerio, lietuvių filosofijai visiškai nebūdinga turėti kokią nors mąstymo metodologiją. Jo teigimu, lietuvis nesirūpina, kaip jis mąsto, jis pasakoja, ką mato ir patiria. „Lietuvis filosofas galvotojas-matytojas iškart ima bulių už ragų ir pasakoja tai, ką mato ir patiria, nesirūpindamas, kaip jis galvoja ar turi galvoti. Visiškai pasitikėdamas, savo akimis, savo galvojimu ir savo intelektu bei savo kalbėjimu“, - teigė A. Šliogeris. Anot mokslininko, koks nors vokiečių filosofas Immanuelis Kantas pavadintų lietuvių filosofą naiviuoju realistu, tačiau, pasak A. Šliogerio, jo nuomone, tai yra didžiausias lietuviško galvojimo privalumas. „Lietuvio galvotojo galvojimas yra įleidęs šaknis ne į vadinamąją sąmonę, o į bekalbę sielą, kaip sugebėjimą matyti bekalbius daiktus ir juos suprasti. Panašiai kaip juos mato ir supranta kitos gyvos būtybės, pavyzdžiui, kikilis, šuo, meška arba katinas. Lietuviui galvotojui šuo gali būti giminingesnis už kompiuterį ar Ludwigą Wittgensteiną (austrų filosofą - DELFI), jau nekalbant apie Aristotelio „Logiką“ arba analitinę filosofiją, o iš tikrųjų teologiją“, - svarstė A. Šliogeris.

                      Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lith....d?id=49871300

                      Su tapytoju-dailėtyrininku Kęstučiu Šapoka siūlau pažiūrėt šituos interviu. VDA jis padarė diplominį apie Buratiną ir dėstytojai rimtai svarstė, ar jis psichiškai nesveikas.
                      Nieko nesveiko, skėlė bajerį. Apsiskaitęs, logiškai samprotaujantis žmogus.

                      http://www.bernardinai.lt/straipsnis...itapyba/147106
                      http://www.bernardinai.lt/straipsnis...kaityti/147902

                      Taip pat rekomenduoju paskaitinėt Vytauto Kavolio knygutę "Kultūrinė pischologija" (1995)

                      IX
                      Šiuolaikiniam avangardiniam menui priskiriamų
                      reiškinių gausa nėra vien tik sociopsichologinių mechanizmų,
                      nagrinėjamų šioje esė, produktas. Pirma, meninę
                      kultūrą formuoja įvairios praeities meninės tradicijos
                      bei šiuolaikinių menininkų reakcijos į šias tradicijas.
                      Tokios reakcijos sudėtingos, jos turi tiek teigimo,
                      tiek atmetimo elementų; be to, menininkų reakcijų negalima
                      paaiškinti vien postuluojant bendruosius sociopsichologinius
                      mechanizmus, neaptarus konkrečių
                      priežasčių, dėl kurių menininkai elgiasi būtent kaip
                      menininkai. Pirmiausia jie rūpinasi estetikos problemomis,
                      kurias jiems iškėlė jų amato evoliucija.
                      Iš tiesų šėtoniškasis ir DADHA mechanizmai labiau gali
                      paaiškinti ne svarbiausius avangardizmo meninius
                      pasiekimus, o tai, kaip tam tikri publikos (ir masinių
                      informacijos priemonių) tipai suvokia avangardą bei
                      kaip elgiasi imituojantys menininkai. Tačiau atrodo,
                      kad dabar (ypač vaizduojamuosiuose menuose) „avangardinė
                      publika" būna avangardinių menininkų kelrodė.
                      Jeigu klasikinis avangardinis menas „išrasdavo"
                      savo publiką, tai naujausio avangardinio meno publika
                      išranda savo „menininkus".
                      Antra, avangardinis menas reaguoja į savo paties
                      socialinę sampratą, kuri, seniau sukurta (menininkų
                      avangardistų, o ypač pasekėjų iš žurnalistų stovyklos),
                      dabar tampa inertiška. Tokia samprata postuluoja, jog
                      avangardo menininkas turi būti susvetimėjęs vyraujančiai
                      buržuazijai bei jos institucijoms. O kai avangardas
                      buržuazijai pradeda būti priimtinas ir jį buržuazija
                      paverčia viena iš savo institucijų, avangardinis menas
                      privalo savęs išsižadėti.

                      Tam, kad apgintų savo paties pateiktą susvetimėjimo
                      buržuazijai įvaizdį, avangardinis menas renkasi susvetimėjimo
                      sau pačiam kelią. Kadangi elektroninė publika
                      greitai susiurbia avangardizmo susvetimėjimus sau pačiam,
                      tai pastarajam tenka veiksmingai išradinėti greitai
                      nusikratomas neištikimybes. Viso to padarinys - palaida
                      nebūtinų išradimų gamyba (nebūtinų ta prasme, kad
                      menininko asmenybei ar jo patyrimui nebūtina, jog
                      koks nors išradimas įgautų vienokią ar kitokią specifinę
                      formą; tai gali būti bet kas, kol tik tarnauja laikinajai
                      atmetimo funkcijai). Šiuolaikiniai meno avangardistai
                      iššvaisto savo energiją nuolat stengdamiesi įrodyti, kad
                      menininkas nėra tas, kas jis yra, t.y. savosios publikos
                      išradimas. Pagrindiniu tokio menininko uždaviniu tampa
                      ginti savo asmenybės konceptą, kai iš tikrųjų už tokiai
                      gynybai suręstos struktūros nebelieka jokio „aš".
                      Spaudimui produkuoti nebūtinas naujoves sunku
                      priešintis: toks spaudimas sutampa su vartojimo ekonomikos
                      skatinama greitai išeinančių iš mados produktų
                      etika.
                      Paskutinis taisė Eikantas X; 2018.02.10, 08:38.

                      Comment


                        Japonišką sodą sostinėje planuojama įkurti iki 2020-ųjų

                        Skaityti daugiau: https://www.madeinvilnius.lt/naujien...-iki-2020-uju/

                        Comment


                          Sostinės savivaldybės taryba uždegė žalią šviesą penkerius metus planuotam japoniškam sodui – klasikinio japoniško stiliaus parkas turėtų atsirasti iki 2020-ųjų. Šią savaitę sostinės politikai apsisprendė sodo Šnipiškėse įkūrimui skirti 86 tūkst. eurų bei pritarė jungtinės veiklos sutarčiai su viešąja įstaiga „Vilniaus japoniškas sodas“ – planuojama siekti dar 1,16 mln. eurų europinės paramos.
                          Skaityti daugiau: https://www.madeinvilnius.lt/naujien...-iki-2020-uju/ .

                          Comment


                            Šimtmečio proga dirbtuvėse gimsta paminklas dr. Jonui Basanavičiui – pamatykite kaip atrodys

                            Skaityti daugiau: https://www.madeinvilnius.lt/naujien...-kaip-atrodys/

                            Comment


                              Nusimato puiki skulptūra

                              Comment




                                Click image for larger version  Name:	1_Cumberland_vyras_fotografuojantis_pauksti.jpg Views:	1 Size:	108,4 kB ID:	1618825


                                Comment


                                  Parašė Eikantas X Rodyti pranešimą


                                  Click image for larger version Name:	1_Cumberland_vyras_fotografuojantis_pauksti.jpg Views:	1 Size:	108,4 kB ID:	1618825

                                  kodel esat nusimines, kolega?

                                  Comment


                                    Iš pradžių norėta ir ant pjedestalo tokio pačio užkelti, bet vėliau jį pažemino. Tik kam jį tokį gigantą lipdo? Kuo blogai žmogaus ūgio, kad būtų galima pasidaryti asmenukę apsikabinus?

                                    Comment


                                      Parašė andrew_sweater Rodyti pranešimą

                                      kodel esat nusimines, kolega?

                                      O tai Kudirkos, brolių Vileišių, ir dabar- Basanavičiaus, nemažas panašumas į Grūto parko ekspoziciją turėtų būti priežastim džiaugsmui?


                                      Kęstutis Šapoka. Leninas ir vėl Vilniuje

                                      Rugpjūčio 1 d., 2009

                                      Tokia mintis pirmiausia šauna į galvą, V. Kudirkos aikštėje Vilniuje išvydus keistoką paminklinę kompoziciją (autorius – Arūnas Sakalauskas). Tiesa, šis Leninas dar jaunas, taigi dar ne Leninas, o tik jaunasis Volodia Uljanovas. Rusų tapytojo Viktoro Michailovičiaus Orešnikovo paveiksle „Leninas egzaminų metu Universitete“ (drobė, aliejus, 290×250, 1947 m.) jaunasis Volodia Uljanovas, tiek fiziškai, tiek metaforiškai – išraiška, nuotaika, „atmosfera“ kaip du vandens lašai panašus į mūsiškį Kudirką, išdygusį buvusioje Savivaldybės aikštėje.

                                      Atrodytų, akiplėšiškas ir amoralus Volodios Uljanovo ir Vinco Kudirkos sugretinimas. Bet šiuo atveju ne taip ir juokinga (prisiminkime, kaip neseniai buvo liepta „išardyti“ sostinėje, transporto žiede prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios iš raudonų gėlių sukurtą penkiakampės žvaigždės formos kompoziciją. Tada buvo prisimintas ir Leninas, kadaise aplankęs Lietuvą su raudonu gvazdikėliu švarko atlape…). Panašumas atsitiktinis, bet ir atsitiktinumas slepia rimtesnę problemą – tenka kalbėti apie gilią mūsų viešųjų erdvių „įpaminklinimo“ krizę.

                                      Paminklas V. Kudirkai ir kiti panašūs monumentai, norime to ar ne, verčia prisiminti sovietmetį. Juk pompastiškos, oficiozinės asmenybės kultą propaguojančios skulptūros tradicija bet kokiu atveju, nepriklausomai nuo to, kokiai pažangiai, „teisingai“ asmenybei statome paminklą, kelia esminį klausimą – ar pakanka vien pakeisti skulptūros pavadinimą? Generolą Černiachovskį pakeisti beveik identišku Kudirka? Ar paminklo prasmė, skleidžiama žinia tampa kitokia, jei skulptūra formaliai atstovauja totalitarinės sistemos propagandinių paminklų tradicijai ir nenoromis verčia prisiminti tą epochą?

                                      Žiūrint į šias skulptūras, prie kurių giedamos tautinės giesmės, apima dvilypis jausmas. Atrodo, kad tie, kurie renkasi paminklo formą ir skulptorius, siūlančius tokį paminklo variantą, mąsto lygiai taip, kaip mąstė tie, kurie statė paminklus Leninui ar Černiachovskiui. Panašu, kad pakeičiame išorinį apvalkalą, atributiką, bet širdyje liekame viena iš Sovietų Sąjungos respublikų. Taigi visi patenkinti – ir tie, kurie gieda V. Kudirkos tautinę giesmę, ir tie, kurie širdyje garbina Černiachovskį. Visi, susirinkę toje aikštėje, patiria bendrumo jausmą, nors mintyse kreipiasi į skirtingus „autoritetus“.

                                      Priklausomybę nuo sovietmečio liudija ir tai, kad vos atsikratę totalitarinės sistemos stabukų, pakeičiame juos kitais – vietiniais. Suprantu, kad negalima lyginti anų stabų su mūsiškiais, ir nesakau, kad mums nereikia tautinių paminklų. Bėda, kad nuo sovietmečio likęs poreikis visas miesto erdves politizuoti, ideologizuoti. Jaučiamės nejaukiai, net išsigąstame, jei kokia aikštė lieka tuščia, tokia, kurioje galima pailsėti, pabūti. Kaip ir sovietmečiu, bijoma ideologiškai „neaiškių“, „tuščių“ vietų. Prisiminkime kitą situaciją – koks visuomenės pasipiktinimas kilo sovietinės paminklinės propagandos „praplautose“ miestiečių galvose dėl ideologiškai „neaiškios“, sumaištį keliančios „vamzdžio“ skulptūros prie Neries. Taigi Vilniaus viešas erdves yra pasidalijusios politinių ir ekonominių interesų grupelės, tik labiau susiskaldžiusios nei sovietiniais laikais. Ir toms įtakos zonoms plėsti, kariauti tarpusavyje puikiai tinka neva tautinio turinio pripildyti paminklai.

                                      Užsienio šalyse jau kyla klausimų, kokius paminklus statyti viena ar kita proga, ką ir kaip turi reprezentuoti paminklas, kaip išvengti vienpusiško ideologizavimo, nepageidaujamų sąsajų su politiniu režimu. Galbūt laikas būtų permąstyti ir Lietuvoje statomų paminklų ideologinio krūvio, perimto iš sovietmečio, apskritai paminklo sąvoką, rimtai pamąstyti apie alternatyvias formas, kuriomis galima būtų išreikšti tautinį, valstybinį turinį, etc.

                                      Galima su išlygomis sutikti, kad dabartiniai paminklai – bandymas „deideologizuoti“ monumentus, ir tam puikiai tinka paminklo V. Kudirkai pavyzdys. Tokiu bandymu (nesėkmingu) reikėtų laikyti paminklų „stilizavimą“. Jei sovietmečio paminklai atsiduodavo rūsčiu realistiniu monumentalumu, „mūsiškiai“ šia prasme labiau nudailinti, arba, kitaip sakant, – nusaldinti. Bet esminiai ideologizavimo aspektai išlikę. Šiuo atveju nereikėtų painioti apibendrinimo (prisiminkime kad ir Gedimino Jokūbonio „Pirčiupių motiną“) ir popsinio stilizavimo (paminklas V. Kudirkai). Juk pirmuoju atveju plastinis mąstymas glaudžiai susijęs su prasme, o antruoju – tik maskuoja prasmių kakofoniją, arba, kaip esti populiariojoje kultūroje, – užtenka dailios, blizgančios išorės, rėksmingos ir eklektiškos formos. Turinys nebūtinas.

                                      Sovietų propagandos mašina veikė geriau, nes paminklus viešoms erdvėms kurdavo ir gabūs skulptoriai. Paradoksalu, kad nemažai ideologiškai pasmerktų sovietmečio paminklų, kuriuos demontavome, buvo estetiniu požiūriu vertingesni, nei tie ideologiškai „teisingi“, kuriuos statome dabar, kaip ir minėtasis paminklas V. Kudirkai. Nesuprantama, kad aukštos meninės vertės paminklas yra ideologiškai paveikesnis nei nevykęs „balvonas“, kuris ne tik nežadina jokių patriotinių jausmų, bet net perša mintį, kad paslapčia norėta pasityčioti ir iš V. Kudirkos, ir apskritai iš tautinių, patriotinių dalykų.

                                      Tarkime, kad dominuojantis stilizuotas, pseudoromantinis Vilniaus viešų erdvių paminklų (Mindaugui, dabar ir Kudirkai) stilius yra bandymas bent minimaliai atsiplėšti nuo sovietinių monumentų prasmės (formos). Deja, šis bandymas labiau absurdiškas nei prasmingas. Paminklinė kompozicija iš tiesų „sušiuolaikinta“, tačiau labiau lygiuojasi į karnavalinę „Kelio į žvaigždes“ pseudoestetiką, nei į rimtą pastangą plastiškai apmąstyti tautinį palikimą, paieškoti adekvatesnės išraiškos.

                                      ...

                                      Išvados liūdnos. Viena vertus, paminklų Vilniaus viešosiose erdvėse stilistika primena gūdžius sovietinius laikus, kita vertus, bandymai kaip nors išvengti tų nemalonių sąsajų atrodo dar labiau apgailėtini ir primena anų laikų formų padailinimą, įpakavimą į „saldesnį“, blizgantį popieriuką.

                                      Turbūt jau tapo vieša paslaptimi, kad konkursuose paminklams sukurti dalyvauja ir nemažai gabių, rimtų skulptorių su vertomis dėmesio idėjomis. Tačiau dėl įvairių priežasčių jie eliminuojami iš kovos, o konkursus laimi „karameliniai“ kunigaikščiai ir kudirkos. Kaip tada nepagalvojus apie sąmokslą prieš Lietuvą?

                                      Baikime vieną kartą bjauroti Vilnių ir tyčiotis iš visiems mums svarbių ir šventų dalykų! Vykime pagaliau Lenino šmėklą lauk!

                                      http://www.bernardinai.lt/straipsnis...-vilniuje/9049

                                      Comment


                                        Parašė Eikantas X Rodyti pranešimą


                                        O tai Kudirkos, brolių Vileišių, ir dabar- Basanavičiaus, nemažas panašumas į Grūto parko ekspoziciją turėtų būti priežastim džiaugsmui?


                                        Kęstutis Šapoka. Leninas ir vėl Vilniuje

                                        Rugpjūčio 1 d., 2009



                                        http://www.bernardinai.lt/straipsnis...-vilniuje/9049
                                        Del Vileisiu nieko ne sakau, paminklas kazkoks "chalturinis", o vat Basanaviciui - tikroji klasika. O pamatyti jame Lenina galejo tik zmogus-paranojikas. As nesu Lenino, Stalino arba Sovietmecio okupacijos laikotarpio gerbejas, taciau, visur matyti sovietu prapoganda tas pats kas tiketi samokslo teorijom.
                                        Pasak daugumos logika siame forume, Lietuvoje klasikine skulptura yra vos ne kazkoks uzdraustas dalykas. Vis mes norime kazko modernaus ir nesuprantamo kitiems. O kam?
                                        Tikiuosi, tamsta, jus nepyksite uz zmogu-paranojika, tiesiog palyginimas.

                                        Comment


                                          Na ryškiau klostes palankstė, atrodo kaip popierinės, kad skirtųsi nuo monumentaliai apglotnintų sovietinukų. Bet tai apskusk barzdą, ir vistiek tas rimtai ideologiškai stovintis Leninas gaunasi - "pompastiškos, oficiozinės asmenybės kultą propaguojančios skulptūros tradicija".
                                          Kaip sakė Putinaitė:
                                          man patiktų, kad paminklai formuotų, o ne užcementuotų istorinę atmintį.

                                          – Vytį ir visus paminklus, apie kuriuos kalbama, labiau siečiau su skoniu. Manau, čia estetinis dalykas. Tam tikros baimės ar netikrumas, mėginimas tautą sutvirtinti tokiais simboliais. Pavyzdžiui, J.Basanavičiaus paminklo atrinkti projektai. Jais ne tiek stengiamasi parodyti, priminti svarbią J.Basanavičiaus idėją, bet rodo patį žmogų. Nežinau, kaip kitiems, bet man atrodo, kad tai – kaip sąmoningas arba pasąmoningas mėginimas išbaidyti leninų, stalinų, ir kitų sovietinių stabų, kurie buvo, dvasias pastatant kitus. Tarsi kažko bijomasi, galvojama, kad miestas tarsi užgrobtas kitų asmenybių ir stengiamasi įtvirtinti labai apčiuopiamus pavidalus, kur nereikia net mąstyti, abejoti, galvoti.

                                          Visi jie tokie: Gediminas, Mindaugas, Kudirka. Ten nėra jokios fantazijos, tai žmonės, kurie stovi tautos sargyboje. Ir Vileišiai T.Kosčiuskos gatvėje, jie irgi sėdės sargyboje. Vytis – taip pat. Toks natūralus raitelis yra apčiuopiamas, grynas susimbolintas pavidalas, minties nėra jokios.
                                          ...
                                          – Pagal tradicinį žodį kitose kalbose paminklas plačiąja prasme yra prisiminimo vieta. Idealiausias viešo paminklo funkcijos pavyzdys – buvę KGB rūmai. Jų apiforminimas tikrai vaidina prisimino funkciją, eini šaligatviu pro šalį, ir jis tau tą atmintį tiesiog meta į akis. Man patinka paminklai, pro kuriuos negali paprasčiausiai praeti, kurie kelią klausimą, užkabina žvilgsnį. Kai statoma labai daug paminklų, daromas priešingas efektas. Kai jie yra visi panašūs, vienodo pavidalo, prisiminimui pakišama koja, jie neskatina mąstyti, praeini kaip pro ženklą, ir tiek. Visi paminklai Gediminui, Mindaugui, Kudirkai yra susiję su šapokišku naratyvu. Lietuviškos Lietuvos pasakojimą galima kurti iki begalybės, galima rasti daugybę žmonių, kuriems dar nėra paminklų. Bet jie vis tie patys, tos pačios replikos pakartojimas. Visa minties erdvė unifikuota, vienoda, galima sakyti, kad netgi įtvirtinta autoritariškai.
                                          Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujien...-929-871404?v3

                                          Comment

                                          Working...
                                          X