"Urbanistika ir architektūra" 2010 m. (tomas 34), numeris 3,
Lina Preišegalavičienė
TAUTINIO STILIAUS PAIEŠKOS VLADIMIRO DUBENECKIO VISUOMENINIUOSE INTERJERUOSE
Straipsnis skirtas žinomam tarpukario Lietuvos architektui, dailininkui, scenografui ir pedagogui Vladimirui Dubeneckiui (1888–1932). Rusų kilmės menininkas, gyvenęs ir dirbęs Kaune 1919–1932 m., paliko Lietuvai nemažą kūrybinį palikimą.
Vienas iš išskirtinių V. Dubeneckio kūrybinės biografijos bruožų tas, kad, būdamas ne lietuvis, jis tapo pirmuoju tautinio stiliaus ieškotoju Lietuvoje.
Vienas iš išskirtinių V. Dubeneckio kūrybinės biografijos bruožų tas, kad, būdamas ne lietuvis, jis tapo pirmuoju tautinio stiliaus ieškotoju Lietuvoje.
Karmėlavos bažnyčios projektas – 1919 m.
Medinė Karmėlavos bažnyčia – pirmasis V. Dubeneckio projektas, kuriam įkvėpimo sėmėsi iš liaudies architektūros. Bažnyčia sudegė Antrojo pasaulinio karo metu. Šiuo metu yra išlikusi tik archyvinė medžiaga.
Frumkinų parduotuvė – 1922 m.
Apygardos teismo pastate (dabartinė paskirtis – Kauno miesto apylinkės teismas), priklausiusiame Iljos ir Rebekos Frumkinų įpėdiniams, pirmajame aukšte
buvo įvairių krautuvių. Vienos parduotuvės interjerą buvo suprojektavęs V. Dubeneckis
„Lietuvos“ viešbutis – 1925 m.
„Metropolio“ arba „Lietuvos“ viešbutį su restoranu Kaune (Laisvės al. 68 /Daukanto g. 19) 1922 m. įsigijo Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos Respublikos Ministrų tarybos nutarimu jis buvo paskirtas užsienio svečių klubui įrengti (Lukšionytė 2001: 93). Galima daryti prielaidą, kad šis objektas turėjo ir politinių, ir reprezentacinių tikslų Lietuvos valstybingumui, šalies turtingumui ir modernumui deklaruoti. V. Dubeneckio sukurtas viešbučio interjero projektas yra prabangaus modernaus, europietiško viešbučio etalonas, kartu – tautinio stiliaus pavyzdys.
J. Kančienės tekstuose apie V. Dubeneckio architektūrą buvo minėta, kad 1925 m. V. Dubeneckio suprojektuotas, iki šių dienų iš dalies išlikęs, „Lietuvos“ viešbučio vestibiulis – vienas iš vertingesnių interjero pavyzdžių tarpukario Lietuvoje: tamsaus medžio apdaila, tautiniai motyvai lubų puošyboje ir grindų raštuose (Kančienė 1988).
Išvados
1. Priverstinis naujo, tautinę tapatybę patvirtinančio stiliaus paieškų procesas gan stipriai varžė menininkų bei architektų kūrybos laisvę.
Tautinės reprezentacijos reikalavimas ryškiausiai pasireikšdavo vykdant valstybinius užsakymus. XX a. pradžios Lietuvoje susiklosčiusi nacionalinio atgimimo situacija greta pozityvių turėjo ir neigiamų aspektų.
Vienas iš jų buvo tas, kad tautinis stilius buvo formuojamas dirbtinai. Todėl tiesmukiškumas buvo neišvengiamas.
2. Nors ir turėdamas jau suformuotą, griežtą rusų akademinės klasikinių architektūros vertybių metodiką, V. Dubeneckis sugebėjo vykdyti ne mažiau griežtą lietuvių tautinės tapatybės reprezentavimo reikalavimą.
Interjerų tautiniam stiliui apibūdinti sukūrė nors ir negausią, tačiau gan tikslią vizualinių ženklų ir simbolių sistemą. Į ją pateko: simetrija, nesudėtingas suplanavimas, puošnumas, tuo tikslu apdailai naudotas tamsios spalvos medis ir įvairiausi medžio raižiniai; medis – pagrindinė apdailos medžiaga, iš kurios buvo daromos medinės dailylentės arba medinės sienų apdailos plokštės; saikingai panaudoti klasikinio orderio elementai; ornamentika: tulpės, saulės ir virvelės
motyvai, perimti iš lietuvių liaudies meno, banguotos linijos ir voliutos – iš praeities baroko architektūros.
1. Priverstinis naujo, tautinę tapatybę patvirtinančio stiliaus paieškų procesas gan stipriai varžė menininkų bei architektų kūrybos laisvę.
Tautinės reprezentacijos reikalavimas ryškiausiai pasireikšdavo vykdant valstybinius užsakymus. XX a. pradžios Lietuvoje susiklosčiusi nacionalinio atgimimo situacija greta pozityvių turėjo ir neigiamų aspektų.
Vienas iš jų buvo tas, kad tautinis stilius buvo formuojamas dirbtinai. Todėl tiesmukiškumas buvo neišvengiamas.
2. Nors ir turėdamas jau suformuotą, griežtą rusų akademinės klasikinių architektūros vertybių metodiką, V. Dubeneckis sugebėjo vykdyti ne mažiau griežtą lietuvių tautinės tapatybės reprezentavimo reikalavimą.
Interjerų tautiniam stiliui apibūdinti sukūrė nors ir negausią, tačiau gan tikslią vizualinių ženklų ir simbolių sistemą. Į ją pateko: simetrija, nesudėtingas suplanavimas, puošnumas, tuo tikslu apdailai naudotas tamsios spalvos medis ir įvairiausi medžio raižiniai; medis – pagrindinė apdailos medžiaga, iš kurios buvo daromos medinės dailylentės arba medinės sienų apdailos plokštės; saikingai panaudoti klasikinio orderio elementai; ornamentika: tulpės, saulės ir virvelės
motyvai, perimti iš lietuvių liaudies meno, banguotos linijos ir voliutos – iš praeities baroko architektūros.
Komentuoti: